Euforija po Stebuklo Liepkalnyje palengva sklaidosi (nors vis dar nubėga šiurpuliukai žiūrint santrauką ir klausantis TV3 komentatorių aukščiausia nata paimtų arijų).

Laukia vienas rimčiausių - Splito “Hajduko” iššūkis, po kurio net galimas lenkų “Rakow” ar švedų “Hammarby” nebeatrodytų toks grėsmingas.

O kadangi nereikia rūpintis bilietų pardavimu, nes viskas iššluota, tai Žaliai Baltai Alchemijoje galiu paskaičiuoti pinigus, kadangi portalai europines premijas akcentuoja kaip vieną pagrindinių dalykų, net ir krepšinio podcastai susidomėję lygina futbolo ir krepšinio pinigus, ir, atrodo, kad vartomės mes milijonuose.

Kadangi daug kas spėlioja, o aš turiu faktus, tai štai kaip yra iš tikrųjų.

Įveikęs du pirmuosius varžovus - Petrovac ir Tbilisio Dinamo - Vilniaus Žalgiris iš UEFA užsitikrino 1,075 milijono eurų premiją.

Norint aiškiau suprasti finansinę naudą reikėtų pasižiūrėti į mūsų 2026 metų pradžioje pristatytą šių metų biudžetą - ten buvo įskaičiuota tik garantuota minimali išmoka už dalyvavimą Konferencijų lygoje. 325 000 eurų - tiek teks tenkintis kad ir tam pačiam Petrovacui.

Už kiekvieną įveiktą etapą UEFA prideda 375 000 eurų, tad jeigu įveiktume “Hajduką” pasipildytume dar tokia pačia suma. Įveikus paskutinį atrankos etapą prasidėtų jau visai kitokia matematika, tokius pinigus dabar skaičiuoja “Kauno Žalgiris”, tad apie juos parašysiu, jei bus prasmė rašyti.

Vadinasi, mes turime perviršį, kurį galime perkelti į kitų metų biudžetą, bet koks jis realiai yra?

De jure - 750 000 eurų.

De facto - deja, kur kas mažiau, nes reikia išskaičiuoti:

• užsakomuosius skrydžius ir viešbučius, vietinius transferius, maitinimą

• premijas komandai, ypač po riksmų rūbinėje “double bonus”

• TV transliacijų kaštus

Apytiksliai skaičiuojant susidaro apie 450 000 eurų. Ypač brangus buvo čarteris į Tbilisį, kur gavau kainas jau ėmė permušinėti širdis ir palengva ėmėme dairytis kitų variantų, bet Tadas pasakė, kad komanda turi skristi kaip žmonės ir visi dairymaisi baigėsi.

Tad realiai iš tos premijos perviršio lieka 300 000 eurų. Kas irgi yra neblogai, nes turėti 300K ir neturėti 300K yra faktiškai 600K

Tada yra papildomos pajamos:

• parduoti trijų rungtynių bilietai

• TV teisės į užsienį

• parduoti skrydžių bilietai

Čia papildomai galima skaičiuoti apie 170 000 eurų ir dar aš net neliesiu itin aktyvių atributikos pardavimų, juos susikalkuliuosim ir išvadas pasidarysim metų gale, bet jau dabar Erikas mato, kad pirmieji metai buvo geri, antrieji bus dar geresni.

Beje, Erikas savo Youtube kanale paleido fantastišką projektą - asmeninius vlogus, orientuotus į užsienio auditoriją. Peržiūros pradžiai labai geros, į Žalgirio anglišką Discordo kanalą prisijungė per dvi dienas 400 žmonių

Tad viską susivedus turime netoli pusės milijono papildomų pajamų, kurios labai tvarkingai keliaus į kitų metų biudžetą ir mano planas augti 20% ir pasiekti 5 milijonus yra daugiau nei realus. Matydamas komercinių pajamų augimą aš net jau pradedu mintyse svarstyti ne penketą, o kitą skaitmenį.

Pagal šitą formulę įveikus “Hajduką” ir atskaičiavus išlaidas, į klubo kasą galėtų įkristi dar 300 000 eurų kitam sezonui.

Ar realu tai padaryti? Lažybininkai sako, kad nelabai - “Žalgiriui” duodama tik apie 20% tikimybė, akcentuojama beveik dešimt kartų besiskiriantys klubų biudžetai.

Kroatų klubų pajėgumas dar labiau pasimatė antradienį Zagrebe, kai “Dinamo” 5:0 sutriuškino kauniečius.

Bet - “Žalgiris” į rungtynes išeina turbūt pasiekęs geriausią formą šiame sezone, maksimaliai užsivedęs po Stebuklo Liepkalnyje ir tuo pačiu neslegiamas nei favoritų statuso, nei būtinybės laimėti. Žaidėjai žino, kad klubas juos palaikys bet kokiu atveju ir yra kupini noro parodyti, ką gali.

Klubas žino, jog nepaisant tikrai labai nepalankių burtų, šių metų europinį sezoną jau galima vertinti visai neblogai ir dėl to irgi jaučiasi komfortabiliai.

“Hajduke” gi atvirkščiai - gili krizė. Fanai įtūžę ir degina varžovų stadionus. Išvykose komanda žaidžia tragiškai. Paskutinėse dviejose rungtynėse pralaimėta “Paphosui” 0:4 ir tikrai ne Kroatijos lygos lyderiui “Varaždinui” 1:2. Treneris Garsija konfliktuoja su komandos talismanu puolėju - Marko Livaja, kuris dar neįmušė paskutinę minutę paskirto baudinio rungtynėse su “Varaždinu”. Kroatijos spauda ketvirčiuoja tiek trenerį, tiek komandos vadovybę.

Livajos klausimas - jeigu jis žaidžia, žaidžia ir “Hajdukas”, bet jeigu jis nesužaidžia arba yra išjungiamas iš žaidimo, “Hajdukas” nebeturi kito lyderio, į kurį galėtų atsisukti.

Dar viena Hajduko problema bent jau šiam momentui - daug naujokų atvažiavo ką tik ir iš karto metami į rungtynes.

Su “Paphosu” žaidė:

Acapandie - dešinys gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Nanto”

van Hoorenbeeckas - vidurio gynėjas - atvyko liepos 1 iš “Twente”

de Almeida - vidurio saugas - atvyko liepos 1 iš “Cordoba”

Žinoma, niekas nesiginčija dėl individualios šių žaidėjų kokybės, bet net ir mega klubuose naujiems žaidėjams reikia laiko apsitrinti ir prisitaikyti.

Paskaičiau Hajduko fanų forumus ir ten mintys tokios - kodėl mus laiko favoritais, duok Dieve, kad turėtume 60% prieš “Žalgirį”, jie muša po septynis įvarčius, o pas mus gynyba skylėta, reikia atsilaikyti prieš fanų spaudimą Vilniuje ir tada galbūt susitvarkysime pas save Splite. Bet pas mus krūva jaunų žaidėjų, kurie nauji, nesusižaidę ir sunkiai atlaiko tą spaudimą išvykoje.

O stadionas bus pilnas. Ir dabar “Žalgirio” fanai renkasi ne pasėdėti ir palinguoti. Bus riksmai, vėliavos, dainos ir maksimalus komandos raginimas pirmyn.

Objektyviai Žalgiris turi dar du pranašumus:

• “Hajdukas” tik pradėjo čempionatą, iki normalios formos jam dar toli, o žaidėjai turėjo žiaurų mačą su pratęsimu ketvirtadienį, tada sekmadienį važiavo pas Varaždiną ir ten atrodė fiziškai išvargę, o dabar turi rungtynes ketvirtadienį. “Žalgiris” po ketvirtadienio skyrė dvi poilsio dienas visai komandai ir nuo sekmadienio ramiai savo režimu treniruojasi.

• “Hajdukas” nėra turbūt gyvenime žaidęs ant dirbtinės dangos, o mes matėme, kaip ant jos jautėsi “Dinamo”.

Tai kaip čia pasakius. Gal tie 40%, kuriuos mums skiria “Hajduko” fanai ir visai logiški. Domina.

Be Livajos į ką labiausiai turėtų atkreipti dėmesį “Žalgirio” fanai:

• Krašto puolėjas Michele Sego. Tas, kuris tiekia kamuolius Livajai. Duok jam erdvės ir Livaja muš. Nesant Livajos pats eina į puolimo centrą

• Lietuvis nelietuvis Rokas Pukštas. Nuolat siejamas su perėjimais į dar aukštesnio lygio klubus, turbūt matysim aikštės vidurio dvikovas su mūsiškiu Lytvynenko.

Tad ramiai ir be streso ruošiamės “Hajduko” iššūkiui, rezultato nespėliosiu, bet norėčiau, kad kitą savaitę į Splitą nusivežtume intrigą.

Kas įdomu, kad futbolo prognozuotojai iš šito ketverto - “Žalgirio”, “Hajduko”, “Rakowo” ir “Hammarby” vietą pagrindiniame etape skiria lenkams. Jie mano, kad “Rakow” įveiks ir švedus, ir kroatus.

Tokios dėlionės ir rezultatas Zagrebe dar kartą parodo, kaip toli yra nuėjęs ir koks kosmiškai konkurencingas yra europinis futbolas. Jeigu norim, kad stebuklai Liepkalnyje kartotųsi ne kartą per dvidešimt metų, Vilniaus “Žalgiriui” (ir ne tik jam) reikia suprasti ir laikytis kelių esminių dalykų:

Visų pirma klubo vadovybė, rėmėjai, bendruomenė, fanai ir Vilniaus miestas turi žiūrėti viena kryptimi - tai kol kas ir vyksta.

• Reikia kantrybės ir užsispyrimo. Nepaisant nusivylimų, agonijos ir kritikos lavinos. Dabar dedame tik pamatus, Vilniaus futbolo namą pamatysime po 5-7 metų.

• Reikia pinigų. Turime išeiti į dviejų skaitmenų metinį biudžetą - 10+ milijonų. Nereikia, kad tai nutiktų per metus, nes yra galybė pavyzdžių, kaip staigiai gavę injekcijas klubai nesusitvarko ir ištaško didelius pinigus. Jeigu skaičiuojam 20% metinį augimą, 10 milijonų biudžetą “Žalgiris” gali pasiekti iki 2031 metų.
  

• Reikia teisingų ir palankių sąlygų Nacionaliniame stadione. Dabar vyksta intensyvios derybos ir jos turi būti geros “Žalgiriui”, nes stadionas yra esminis katalizatorius klubo spurtui į priekį ir biudžeto augimui

• Reikia ugdyti jaunus lietuvius. Akademijai klubas skiria maksimalų dėmesį, vienas iš Kilo akcininkų Vytautas Krutulis asmeniškai kuruoja Akademiją, ateinančių vaikų kiekis šiemet rekordinis, reikia suvaldyti srautą, investuoti į trenerių kvalifikaciją ir po tų pačių 5-7 metų Akademija pradės gaminti talentus.

• Reikia turėti ir laikytis ilgalaikės strategijos. Visi klubo skyriai - nuo komercijos iki sporto direktoriaus, nuo bendruomenės iki atributikos - yra gavę užduotis parengti savo srities strategijas, užsibrėžti tikslus ir veiklos planus. Klausimų pateikta daug - vien sporto direktorius Giedrius Klevinskas iš mūsų gavo 40 klausimų: nuo transferų iki skautingo politikos. Rugsėjį jos visos bus pristatytos valdybai, patvirtintos ir parengtas kelių metų strateginis klubo vystymo planas.

O ta vadinamoji vyšnia ant torto visame plane yra tai, jog ramiai ir kantriai dirbant kartais, ne dažnai, bet kartais, kokiais vienais neįtikėtinais metais nutinka stebuklai.

Naujasis Vilniaus “Žalgiris” šią savaitę pradeda savo europinį nuotykį - taip, liepa yra tas laikas, kai prasideda trijų pagrindinių UEFA taurių atrankos ir ima suktis labai dideli pinigai.

Gerai susipažinusiems su europiniu futbolu čia gal nebus nieko naujo, bet žinau, kad atsirado nemažai tų, kurie šiemet aktyviau ėmė domėtis futbolu ir “Žalgirio” reikalais, todėl čia mūsų europinių nuotykių istorija ir finansai.

Pradėkime nuo istorijos. Trečia pagal pajėgumą (po Čempionų ir Europos lygų) UEFA Konferencijų lyga buvo įkurta 2021 metais ir Vilniaus “Žalgiris” dalyvavo kiekviename jos sezone, tačiau šiemet yra tik antras kartas, kai žaidžiame Konferencijų lygoje tiesiogiai. Anksčiau komanda pradėdavo europinį sezoną nuo Čempionų lygos, iš jos iškritusi dar mėgindavo laimę Europos lygoje ir tik tada leisdavosi į Konferencijų lygą.

Norint patekti į Konferencijų lygos pagrindinį etapą reikia įveikti keturis atrankos etapus, todėl savaime aišku kelias nuo pirmojo etapo yra sunkiausias.

2021 metais “Žalgiris” buvo per žingsnį, bet paskutiniame atrankos etape susidūrė su žymiuoju (na, tuo metu jis dar nebuvo toks žymus) “Bodo/Glimt”, namie sužaidė 2:2, bet išvykoje pralaimėjo 0:1

2022 metai buvo sėkmingiausi Lietuvos futbolo istorijoje, nes Vilniaus “Žalgiris” pateko į pagrindinį Konferencijų lygos etapą arba “grupes” ir ten kapojosi su tokiais klubais kaip Šveicarijos “Basel”, Slovakijos “Slovan” ir Armėnijos “Pyunik”, iškovojo 5 taškus, bet grupėje liko paskutinis.

2023 metais Konferencijų lygoje mūsiškiai vėl nusileido paskutiniame atrankos etape, bet ten buvo labai nemaloniai 0:4 ir 0:3 sutriuškinti žymiojo vengrų “Ferencvarošo”

2024 metais Lietuvos čempionais netikėtai tapo “Panevėžys”, tad “Žalgiriui” teko vargti nuo pirmo Konferencijų lygos etapo. Namie ir svečiuose buvo iškovotos pergalės prieš Suomijos “VPS”, bet antrajame etape po pratęsimo pralaimėta Kipro “Paphos”

2025 metų problemos ir didžiosios permainos klube prasidėjo būtent nuo europinio fiasko, kai pirmajame Čempionų lygos etape buvo pralaimėta Maltos Hamruno “Spartans”, o antrajame Konferencijų lygos etape nepasipriešinta Šiaurės Airijos “Linfieldui - nulinės lygiosios namuose ir bedantis pralaimėjimas 0:2 svečiuose.

Taigi Konferencijų lygoje kol kas turime vieną pagrindinį turnyrą, du ketvirtus ir vieną antrą atrankos etapą.

Pirmasis varžovas - Juodkalnijos “OFK Petrovac”.

Aišku, niekada negali prognozuoti nepamatęs rezultato, bet turbūt palankiausias varžovas iš visų galimų, nes likus dviem potencialiems varžovams burtai galėjo lemti arba Juodkalniją, arba pragariškai sunkią kelionę į pačius Kazachstano rytus, į Semėjaus arba buvusį Semipalatinsko miestą.

Šiemet ne taip dažnai besišypsanti Fortūna buvo maloninga ir trečiadienį išskrendame svečiuotis į Juodkalniją. Bet ir šeimininkai bus nominalūs, nes “Petrovac” savo rungtynes žaidžia mažyčiame Petrovaco stadione, todėl UEFA rungtynės perkeltos į pagrindinį sostinės Podgoricos stadioną. Kadangi Podgorica serga už savo “Budočnost” komandą, tai abejoju, ar susirinks labai daug sostinės gyventojų palaikyti kito miesto klubo.

“Petrovac” paskutinį kartą Europoje žaidė prieš 17 metų, ten Europos lygos antrajame atrankos etape įveikė Kipro klubą, bet po to 1:7 bendru rezultatu pasikrovė malkų nuo Austrijos Graco “Sturm”.

Juodkalnijos čempionate šiemet jie liko treti, bet daugiau kaip 20 taškų atsilikę nuo čempionų, o šiaip pastaruosius dešimt metų yra stabilūs vidutiniokai ir užima 6-7 vietas.

Dauguma komandos žaidėjų vietiniai, bet sezone daugiausiai įvarčių mušė puolėjas iš Serbijos Savo Arambasičius - 7 įvarčiai - ir bosnis Adnanas Basičius - 8 įvarčiai. Tiesa, dėl bosnio, kuris prieš tai rungtyniavo “Panevėžyje”, “Žalgiriui” nereikės sukti galvos, nes jis po sezono paliko “Petrovac” klubą.

Jį pakeitė ką tik prie klubo prisijungęs juodkalnietis puolėjas Vuk Strikovič.

Toplygos sezono sistema kai kada suteikia Lietuvos klubams pranašumą prieš europinius varžovus ir “Petrovac” yra būtent toks varžovas. “Žalgiris” jau įpusėjo sezoną ir turėjo laiko integruoti naujokus, o štai “Petrovac” dar tik žaidžia priešsezonines kontrolines rungtynes ir kol kas nelabai sėkmingai - iš keturių rungtynių trys pralaimėtos ir įmuštas tik vienas įvartis.

Lažybininkai šiokiu tokiu favoritu pirmose rungtynėse laiko Vilniaus “Žalgirį”, jos vyks ketvirtadienį, liepos 9, 21:45 Lietuvos laiku. Žiūrėkite per TV6 ir gal susimojuosime stadione, o po savaitės susitiksime Vilniuje ir ten jau yra likę vos keli šimtai bilietų visame stadione.

Bilietai į liepos 16 dienos rungtynes Vilniuje yra čia

Jeigu pavyktų (ir čia aš nieko nemanifestuosiu, o tik sakau - jeigu…) įveikti juodkalniečius, antrajame etape “Žalgirio” lauktų Tbilisio “Dinamo” arba Liuksemburgo “Mondorf-les-Bains” klubas.

Liuksemburgiečiai burtų traukimo metu buvo labai mieli ir draugiški, bet patys pripažino, kad tikimybė įveikti kartvelų klubą yra labai minimali. Tą patvirtina ir lažybininkai - net pirmose rungtynėse svečiuose Tbilisio “Dinamo” yra didelis favoritas.

Apie kartvelus verta rašyti tik tada, jeigu tikrai su jais žaisime, nes vėl bus sakoma “op” neperšokus griovio, bet tik pastebėsiu, kad turėdamas itin gerą UEFA klubų koeficientą - 12.0 - “Žalgiris” net ir trečiajame atrankos etape greičiausiai būtų skirstytas ir galėtų tikėtis silpnesnio varžovo. Bet čia jau du grioviai ir du op.

Dabar pasižiūrėkime į finansus ir kodėl sėkmingas žygis Europoje gali tapti aukso puodu tokiai komandai kaip “Žalgiris”.

Vien už dalyvavimą Konferencijų lygoje “Žalgiris” gauna 325 000 eurų. Jeigu pavyksta įveikti “Petrovac”, kasą papildo dar 375 000 eurų.

Palyginkime su elitinės Europos krepšinio lygos pinigais. Panašią sumą - 675 000 eurų gauna 9 vietą Eurolygoje užėmusi ekipa, šiemet tai buvo Barselona.

Įveikęs antrąjį Konferencijų lygos atrankos etapą klubas gautų dar papildomai 375 000 eurų. Bendrai 1 075 000 eurų ir tai jau siekia Eurolygos 6 vietos premiją.

O jei pavyktų įveikti ir trečiąjį etapą, tada UEFA premija didėja dar 375 tūkstančiais, siekia 1,45 milijono ir susilygina su Eurolygos Final Four ketvirta vieta.

Ir paskutinis skaičius - patekimas į pagrindinį etapą bendrai atneštų klubui 3,17 milijono ir tai jau yra gerokai daugiau nei gauna Eurolygos čempionai.

O dar yra papildomi pinigai už iškovotas pergales ir surinktus taškus pagrindiniame etape. Istoriniais 2022 metais Vilniaus “Žalgiris” gavo daugiau kaip 4.6 milijono eurų pajamų iš UEFA. Galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo sustiprėti klubas, jeigu pinigai nebūtų ištaškyti. Antra vertus, tada ir mūsų “Žalgiryje” nebūtų.

Palyginimui - šiemet pagrindinės komandos atlyginimai sudarė 2 milijonus eurų, po sėkmingų komercinių sandorių su rėmėjais ir naujo investuotojo atėjimo atsirado galimybė per vasaros transferų langą šitą skaičių dar padidinti maždaug 25% ir įsigyti naujų žaidėjų.

Planuojant 2026 metų biudžetą buvo nuspręsta nežaisti ruletės ir netraukti į jį neiškovotų UEFA premijų, todėl šiemet įtraukta buvo tik minimali garantuota suma - 325 000 eurų.

Visos kitos potencialios pajamos bus nukreipiamos į kitą sezoną, tada ten gali ir nieko neatsirasti, jei pralaimėsime “Petrovac”, gali atsirasti +375 000 juos įveikus, +750 000 įveikus du atrankos etapus ir + 1 125 000 įveikus tris atrankos etapus.

Klubo tikslas yra kitais metais operuoti 5 milijonų eurų biudžetu, todėl sėkmingas europinis nuotykis čia labai padėtų.

Yra dėl ko stengti ir palaikyti savo komandą stadione!

Bet, pavyzdžiui, rungtynių dienos pajamos yra visai įdomi tema ir spėju, kad Lietuvos futbole apie tai nelabai kalbama ne todėl, kad kažkas norėtų labai kažką nuslėpti, o dėl to, kad situacija graudi ir absoliuti dauguma lietuviškų futbolo klubų neprojektuoja rungtynių dienos pajamų savo biudžetuose.

Toks buvo ir Vilniaus “Žalgiris”.

Dabar tie skaičiai keičiasi. Aišku, net šalia negalime stovėti šalia tokios organizacijos kaip Kauno “Žalgiris”, kuri išparduoda 15 tūkstančių vietų areną Eurolygos rungtynėse ir bilietai ten kainuoja ne 10 eurų. Dar tie 15 tūkstančių žmonių valgo ir geria, perka atributiką. Tada “Žalgiris” pakelia bilietų kainas ir vis tiek turi tuos pačius 15 tūkstančių žmonių. Po atkrintamųjų rungtynių su “Fenerbahce”, berods, Basketnews skaičiavo, kad “Žalgiris” iš šitų vienerių rungtynių uždirbo apie 1.2 milijono eurų pelno. Iš vienerių rungtynių.

Nepavydim, bet mokomės, nes jeigu reikėtų išrinkti geriausiai veikiančią sporto organizaciją Lietuvoje, tai Kauno “Žalgiris” turbūt surinktų 99 balsus iš 100.

Ir net ir perėjęs žaisti į 19 tūkstančių vietų stadioną Vilniaus “Žalgiris” niekada neturės tokių rungtynių dienos ekonomikos skaičių:

1. užpildyti 19 tūkstančių vietų stadioną yra labai rimtų reikalų

2. jį užpildyti realu turbūt tik per Europos rungtynes, o net ir labai optimistiškai mąstant “Žalgiris” tokių rungtynių turės kokias 6-7 per sezoną lyginant su 20 rungtynių, kurių Eurolygoje gali tikėtis krepšinis.

Bet vėlgi reikia prisiminti, kiek laiko užtruko “Žalgirio” finansinių raumenų auginimas ir šitos pinigų mašinos sustygavimas.

Tad pereikime prie lietuviško futbolo ir jo sumų. Ką radome atėję į Vilniaus “Žalgirį?

2025 metų pajamų planą, kuriame buvo numatyta tokios rungtynių dienos ekonomikos pozicijos:

• UEFA turnyrų rungtynių bilietai (Čempionų lyga ir žemesni) - 100 000 eurų

• A lygos rungtynių bilietai - 20 000 eurų

• Sezono abonementai - 5 000 eurų

Kitaip tariant, klubas planavo parduoti maždaug po 100 bilietų į A lygos rungtynes, 50 abonementų (nes kaina, regis, buvo 100e) ir tada kelis kartus užsipildyti stadioną per europines rungtynes.

Kitų rungtynių dienos pajamų - maitinimo ar atributikos pardavimo - plane numatyta nebuvo.

Ne itin ambicinga, bet nelabai ir buvo galimybių - maitinimą stadione organizuojanti įmonė dirbo barteriniais pagrindais, visą atributikos gamybą ir prekybą kontroliavo “Hummel” bendrovė, o nuo pardavimų klubas gaudavo, sakykim, itin simbolišką procentą. “Hummel” dėl to neturėjome jokių pretenzijų, nes jie vis tiek yra techninis klubo rėmėjas, tiekia aprangą, tai jeigu klubui visiškai neįdomu atributika, tai kaip jau sutarė, taip sutarė.

Apie komercinius rėmėjus jau esu rašęs, kad skaičiai buvo itin kuklūs, nes Vilniaus “Žalgirio” modus operandi buvo labai aiškus - gauti pinigų iš savivaldybės, kuo toliau nueiti Europoje ir gauti kuo didesnę premiją, neinvestuoti niekur ir visada skųstis, kad trūksta pinigų.

Kas pasikeitė pagal visus pagrindinius rungtynių dienos punktus?

Abonementai

Abonementai, be abejo, buvo pirmoji didžioji naujojo Vilniaus “Žalgirio” rinkodaros sėkmė. Planuotos reklamos kampanijos neprireikė, iki gruodžio vidurio buvo parduota daugiau kaip 2700 abonementų (bendrai publikai ir fanams). Tada prekybą sustabdėm, bet dabar matome, kad galėjome tęsti :)

Klubas uždirbo iš abonementų: 141 000 eurų.

Taip pat jau matome abonementų turėtojų lankomumo tendencijas, jos yra gerokai mažesnės nei tikėjausi, vidutiniškai į rungtynes ateina apie 40-43% abonementų.

Rungtynių bilietai

Suvokę abonementų procentą drąsiau pradėjome reklamuoti ir pardavinėti rungtynių dienos bilietus. Kol kas vidutinis parduotų bilietų skaičius yra apie 700, po 6 namų rungtynių klubas gavo apie 30 000 eurų pajamų.

Europinės rungtynės

Čia mes skaičiuojame pilną stadioną, vidutinę bilietų kainą 15 eurų ir lūkestis būtų iš vienerių europinių rungtynių gauti 65 000 eurų pajamų. Siaubingai norėtųsi, kad jų būtų bent dvi, o gal ir trys. Apie daugiau dar tik svajojame.

Užkandžiai ir gėrimai (catering)

Nuo sezono pradžios žiūrovų aptarnavimas buvo patikėtas naujai įmonei ir jiems keliamos užduotys susitvarkyti su srautais ir neperspausti su kainomis (ypač alaus). Daugkartiniai proginiai bokalai visiems patiko.

Įsivertinę žiūrovų skaičių stadione persitarėme bendradarbiavimo sąlygas, dabar įmonė yra ir klubo rėmėjas, klubas turi interesą, kad būtų parduota kuo daugiau užkandžių ir gėrimų. Iki sezono galo klubo pajamos turėrų siekti apie 25 000 eurų.

Taip pat pastebimas gan spartus vieno žmogaus išleidžiamas pinigų skaičius. Jeigu pirmose rungtynėse Sportimoje turėjome 3,3e, 4,2e ir 4.7e rodiklius, tai persikėlus į stadioną šitas rodiklis išaugo iki 4.9e/žmogui per Velykines atidarymo rungtynes su Kauno “Kauno Žalgiriu” ir net iki 6,2e/žmogui per rungtynes su “Banga”.

Šylant orams ir didėjant troškuliui bei žmonėms įprantant ateiti į stadioną anksčiau, jis dar turėtų augti. Natūralu, kad savo piką vieno žmogaus išleidžiama pinigų suma stadione turėtų pasiekti per europines rungtynes.

Atributika

Čia įvyko didelės permainos. Atsakingu už visą atributikos plėtrą tapo verslininkas ir dizaineris, būsimasis klubo dalininkas Erikas Mališauskas. Jis pasiekė geranorišką susitarimą su “Hummel”, klubas investavo 50 tūkstančių eurų į turimo asortimento perėmimą ir naujo kūrimą.

Atnaujinta e-parduotuvė, paties Eriko kuriami modeliai, o taip pat išplėstas asortimentas nuo ženkliukų iki madingų telefonų dangtelių, iš karto davė rezultatų.

Nuo vasario iki gegužės iš atributikos gauta 46 000 eurų pajamų, iš jų 38 600 eurų iš prekybos stadione.

Tai yra kiek daugiau nei 15 000 eurų per mėnesį. Tačiau pastarosiomis savaitėmis matome, kad įsibėgėja ir reklamomis skatinama prekyba internetu.

Erikas turi užsibrėžęs tikslą šiemet pasiekti 25 000 eurų mėnesinę apyvartą.

Susiveskime galus. Aišku, kad lyginant su pernai metais šiemet šuolis yra milžiniškas. Pristatydamas sezoną sausį buvau pažymėjęs, kad mūsų tikslas surinkti 260 000 eurų iš bilietų ir abonementų.

Jeigu turėsime tik vienerias europines rungtynes šitas rodiklis vis tiek bus viršytas, nes tada turėtume maždaug 285 000 eurų, o jei pavyks ir dar vienos europinės, tai jau 350 000 eurų.

Atributikos pardavimai ir pajamos už prekybą į planą apskritai nebuvo skaičiuojami, čia jau malonus bonusas.

Aišku, pagrindinės komercinės pajamos išlieka verslo rėmimas - jeigu biudžete tikėjomės surinkti 1.25 milijono eurų, tai po keturių mėnesių turime jau 990 tūkstančių.

Tačiau vis tiek rungtynių dienos pajamos jau nėra tos, į kurias niekas nebekreiptų dėmesį.

Ir supraskime, kad šiemet yra pirmieji metai, mes kuriame struktūrą ir pardavimo mechanizmus, testuojamės ir žiūrime, kas veikia, o kas nelabai, kiek galima ir reikia investuoti į rinkodarą. Kitais metais šitie skaičiai turėtų dar šiek tiek ūgtelti, gali būti, kad 2027 metų klubo biudžete prie rungtynių dienos ir atributikos pajamų bus skaičius 650 000 eurų.

O 2028 metais gali nutikti Nacionalinis stadionas…

Futbolas gali generuoti pinigus. Ir Lietuvoje. Bet reikia a) daug dirbti, b) nebijoti investuoti, c) turėti dedikuotą komandą ir pamiršti laikus, kai vienas žmogus galėjo visus darbus klube nuveikti.

O Vilniaus “Žalgirio” gerbėjai dabar jau gali žinoti, kad kiekvienas nupirktas bilietas, kiekvienas įsigytas šalikas ir kiekvienas stadione išgertas alaus bokalas stiprina jūsų mylimą klubą.

BILIETAI Į VILNIAUS IR KAUNO ŽALGIRIŲ MŪŠĮ - Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45

Get 49% off for 1 year

Futbolo sezonas įsibėgėja, bet aš norėčiau šį kartą Alchemijoje atsitraukti nuo aikštės ir pasižiūrėti į tai, kas ir buvo aktualiausia viduramžių alchemikams - auksą. Pinigus. Biudžetus.

Iš esmės Lietuvos futbolo klubai apsiriboja trumpai atsakydami į žurnalistų, darančių sezono pradžios apžvalgas, koks yra jų biudžetas ir niekas ten labai smarkiai nesigilina.

Šiemet trys klubai gan išsamiai pristatė savo finansus - “Sūduva” ir abu “Žalgiriai”, bet aš apsistosiu ir paanalizuosiu mūsų ir pagrindinio konkurento Kauno “Kauno Žalgirio” skaičius.

Iš karto - šitas tekstas tikrai nėra skirtas parodyti, kad Vilniaus “Žalgiris” daro kažką gerai, o Kauno “Žalgiris” kažką blogai. Arba atvirkščiai. Abu klubai aiškiai eina į priekį, priima teisingus vadybos sprendimus, todėl norėčiau labiau įvertinti ir paaiškinti, kaip tokie skaičiai atsiranda ir kas juos sudaro.

Taip pat prašau suprasti, kad mano matymas subjektyvus, jeigu apie Vilniaus “Žalgirį” turiu visą informaciją, tai rašydamas apie kauniečius remiuosi dviem lentelėmis ir keliomis Manto Kalniečio citatomis. Kaip paskaitysite vėliau, tekste yra nemažai “jeigu”.

Pradėkim nuo pajamų. Kauniečių pajamos šiemet planuojamos 4.5 milijono eurų, vilniečių šiek tiek kukliau - 4.1 milijono eurų.

Prieš tai pažiūrėkime, kaip savo pajamas planavo ankstesnė Vilniaus “Žalgirio” vadovybė. Čia pernykštis biudžetas.

Praktika parodė, kad net ir pesimistinis planas buvo pernelyg optimistinis, o kaip Vilma biudžetavo optimistinį 7 milijonų planą, tai jau galėtų pasakyti “tolko ona”.

Bet palikim praeitį ir grįžtam į dabartį, bandykim suprasti, kur Kaunas aplenkė Vilnių. Lengviausia įvertinti miestų paramą. Kaunas skyrė milijoną, Vilnius pusantro milijono, na, ten šiek tiek mažiau, bet paprastumo dėlei sakykim - 1.5 milijono.

Čia viskas aišku.

Daugiausiai interpretacijų kyla, kai pradedame skaičiuoti UEFA pinigus, nes čia skirtumas didžiausias - 1.4 milijono Kauno naudai.

Su mumis viskas paprasta. Įskaičiuoti tik 100% garantuoti pinigai - 325 000 eurų už dalyvavimą UEFA Konferencijų lygoje. Ankstesnis Žalgiris mėgdavo pripliusuoti dar neegzistuojančias pergales ir pinigus, šitas baigėsi griežtai. Bet koks papildomas euras iš šių metų Europos nuotykio tvarkingai keliaus į 2027 metų biudžetą.

Kaunas, atrodo, vis dėlto kažkiek įsiskaičiuoja šių metų rezultatus. Cituojant Mantą Kalnietį:

“Skaičiai kažkiek pririšti prie europinių turnyrų, tačiau vertinimas labai atsargus”

Ką garantuoto turi kauniečiai - pirmą Čempionų lygos atrankos etapą ir nesėkmės atveju antrą Konferencijų lygos atrankos etapą.

Čempionų lygos atrankos pajamas nėra labai paprasta suskaičiuoti, nes ten nėra vienos tokios aiškios formulės. Paieškojus tarp įvairių panašaus lygio klubų, kurių europinis kelias irgi prasidėjo nuo Čempionų lygos pirmo etapo atrankos galėčiau teigti, kad už Čempionų lygos atranką galima tikėtis gauti vidutiniškai apie 300 tūkstančių eurų.

Specialistai patikslino ir parodė, kad viską galima suskaičiuoti tiksliai: iškritęs iš ČL atrankos klubas gauna 175K eurų ir dar 260K kaip šalies čempionas, ką buvau pamiršęs.

Konferencijose viskas aiškiau - iškritęs antrame raunde klubas gauna 350 tūkstančių bazinę išmoką ir 175K už kiekvieną sužaistą raundą. Tai yra 525K eurų.

Vadinasi, garantuoti Kauno “Kauno Žalgirio” pinigai Europoje yra 960K eurų. Pridėkime dar Solidarumo lėšas, apie kurias kalbėjo Kalnietis, ir turime kažkur 1.2 milijono eurų.

Vilniaus “Žalgiris” didžiąją dalį Solidarumo lėšų jau išnaudojo pernai desperatiškai lopydamas po Venslovaitienės avantiūros paliktas skyles.

Bet Kaunas vis tiek dar skaičiuoja papildomus 600 tūkstančius eurų. 530 tūkstančių eurų (patikslinta). Ir čia yra tas atsargus prisirišimas prie Europos, nes jie:

• tikisi, kad net iš iškritę iš Čempionų lygos įveiks bent vieną Konferencijų lygos atrankos etapą, kas klubui atneštų papildomus beveik 400K eurų.

• tikisi, kad įveiks pirmąjį Čempionų lygos etapą, o čia jau kalbame apie visai kitus skaičius, nes iškritęs antrame ČL etape, klubas pereina žaisti į Europos lygos trečią atrankos etapą, pralaimėjęs ten dar turi šansą žaisti Konferencijų lygos paskutiniame playoff etape.

Štai kodėl tapti Lietuvos čempionais yra ne tik morališkai svarbu, bet potencialiai labai pelninga.

Nes įveikęs pirmą Čempionų lygos etapą ir netgi viską toliau pralaimėjęs Kaunas potencialiai gautų 1.7 milijono eurų.

Tačiau įveikti tą pirmą atrankos barjerą nebus lengva, nes kauniečiai nebus skirstyti ir jeigu burtai nepaeis, gali gauti tokį varžovą kaip “Kairat”, Rygos FC ar Suomijos “KuPS”.

Taigi - pačiu blogiausiu atveju kauniečiai gali nesurinkti 600 tūkstančių eurų, realistiškai gali labai priartėti prie pateikto skaičiaus.

Vilniaus “Žalgiris” čia turi šiokį tokį pranašumą - kad mums nereikia nervintis ir gerti vaistų nuo kraujo spaudimo. Mes įsirašėm minimumą, o štai tokie pinigai gali papildyti 2027 metų biudžetą:

• iškrentam iš karto: mano minėtas minimumas - 325K eurų

• iškrentam antrame etape: 700K eurų (+375K)

• iškrentam trečiame etape: 1,075 milijono (+750K)

• iškrentam ketvirtame etape: 1,45 milijono (+1,125 milijono)

Apie grupes jau nekalbėsiu, žiūrint labai realistiškai Vilniaus “Žalgiris” bus skirstytas pirmame etape ir pasisekus gali gauti San Mariną arba Andorą, mes galime likti skirstyti ir antrame etape, trečiajame jau tų koeficiento taškų nebeužteks ir tikrai gautume stiprų skirstytą varžovą.

Kita pajamų linija - rungtynių bilietai. Kaip supratau iš Kalniečio, jie nesitiki didelių pajamų iš TOPlygos rungtynių ir tuos 310 tūkstančių planuoja susirinkti iš trijų europinių rungtynių. Dvi yra garantuotos, Kalnietis minėjo tris. 100 tūkstančių iš rungtynių Dariaus ir Girėno stadione yra įmanoma: jeigu bilieto vidurkis 15 eurų, jiems reikia parduoti kiek daugiau nei 6000 bilietų.

Kas yra įdomu - mes užsibrėžėme 260 000 eurų iš bilietų ir abonementų, tai yra 50 tūkstančių eurų mažiau nei kauniečiai.

Iš parduotų abonementų surinkome maždaug 170 000 eurų. Toliau - mūsų TOPlygos rungtynių bilietų pardavimai gerokai viršija lūkesčius, dar aišku, pamatysime, kaip atrodys sugrįžimas į stadioną, bet kol kas atrodo, kad grįžus į stadioną jie dar labiau augs ir skaičiuodami protingą pardavimo vidurkį galime tikėtis apie 100 000 eurų pajamų. Ir dar lieka vienerios garantuotos rungtynės Europoje, kur neabejotinai turėsime soldoutą ir rungtynių pajamos gali siekti 80 tūkstančių eurų.

Tai čia turėtume viršyti savo prognozes ir turėti apie 350 tūkstančių eurų pajamų. Vėlgi - jeigu turim papildomas europines rungtynes, šitas pajamas su šypsena dedamės į 2027 metų biudžetą.

Didžiausią disonansą man kelia komercinių pajamų skirtumai. Kauniečiai įsirašė 1.46 milijono, o mes - 1.25 milijono.

Skirtumas nėra didelis, bet aš žiūriu į Kauno pateiktą rėmėjų sąrašą ir neįsivaizduoju, kaip iš 13 rėmėjų jie surinks šituos pinigus. Nemanau, kad tituliniai rėmėjai - Topsport skirtų jiems žymiai daugiau, nei Vilniui skiria Betsson, o iš likusių 12 dar bent kelios įmonės tikrai remia produktais arba paslaugomis.

Turbūt logiškiausia būtų manyti, kad nemaža komercinių pajamų dalimi pasidalina motininė organizacija - krepšinio klubas, bet kadangi Kalnietis apie tai neužsiminė, palikime tik pasvarstymui.

Aišku, sąmokslo teorijų mėgėjams galėtų užkliūti faktas, kad ta pati bendrovė remia ir lygą, ir vieną jos klubą, o bendrovės savininkas yra dar ir lygos prezidentas, bet kol kas jokių favoritizmo apraiškų Kauno “Kauno Žalgiriui” nesimato, tad palikim sąmokslo teorijas jų vietose.

O jeigu norėtume labai geros naujienos Vilniui - tai čia komercinės pajamos kol kas viršija prognozes. Mūsų planas buvo 1,25 milijono, čia jau įskaitant NT mokesčio lengvatą, kurios skyrimas dar tik įsibėgės.

Kovo pabaigai mes turime jau pasirašytas rėmimo sutartis už 1.3 milijono eurų. 64% to sudaro finansinis rėmimas, 36% barteris, kuris irgi labai svarbus, nes padengia išlaidas, kurių klubui nebereikia mokėti pačiam, pvz. žaidėjų apgyvendinimą. Atsidarė iki šiol nebuvę srautai - moterų komandos rėmimas artėja prie 100 tūkstančių eurų.

Artimiausiu metu dar turėtų būti naujų sutarčių už 400 tūkstančių eurų.

Aišku, tokio tempo visus metus neišlaikysi, bet visai galima tikėtis, kad realūs skaičiai viršys biudžeto prognozes 1.8-2 kartus. Pagal poreikį šitais pinigais klubas operuos per vasaros transferų langą, o perviršis kelsis į kitų metų biudžetą.

Ir Vilniaus “Žalgiris” turi dar vieną kozirį - naujus investuotojus. Šiemet naujas investuotojas į klubą įlieja 800 tūkstančių eurų. Priklausomai nuo komercinių rezultatų ir europinių turnyrų premijų sezono gale svarstysime, ar klubui yra poreikis atidaryti dar vieną investicijų raundą.

Abiejų klubų išlaidų eilutėje didelio skirtumo nėra - Kaunas skiria 3 milijonus savo komandoms, Vilnius paskelbė apie 2 milijonų biudžetą pagrindinei komandai, pridėkime dar moterų komandą, B komandą, turime maždaug 2.4 milijono, bet iš pajamų matosi, kad klubas gali be didesnės finansinės įtampos ir esant poreikiui dar padidinti šitą skaičių.

Tad Kaunas skiria šiek tiek daugiau, bet kardinalaus skirtumo nėra.

Tik dabar pastebėjau, kad sezono pristatymo metu nedetalizavau kitų išlaidų, bet čia jos irgi pakankamai panašios. Kauno administracijos išlaidos 540 tūkstančių, Vilniaus “Žalgirio” - 580 tūkstančių. Techninės arba rungtynių išlaidos Kauno eilutėje yra 963 tūkstančiai, pas mus 866 tūkstančiai, bet kadangi abu klubai skaičiuoja savaip, tai neabejoju, kad kažkiek išlaidų atsiranda skirtingose dalyse.

Klubai, kaip suprantu, padarė panašias investicijas į LED stendus stadionuose, Vilniaus “Žalgiris” dar papildomai investuoja į savo namų rungtynių transliacijų pagerinimą tiek TOPlygos, tiek moterų A lygos Youtube kanaluose.

Prie Vilniaus išlaidų dar galime priskaičiuoti kelis šimtus tūkstančių, kuriuos mums kainavo Venslovaitienės avantiūros, pavadinkim jas taip, prisirašius ilgalaikių kontraktų su ne to lygio žaidėjais, kuriuos reikėjo nutraukti taip, kad patenkintos (arba mažiau nepatenkintos) liktų abi pusės.

Tai jeigu žiūrėti į pagrindinį skirtumą - kai užsidarys antras transferų langas Kauno “Kauno Žalgiris” galimai bus išleidęs 300-400 tūkstančių daugiau pirmai komandai komplektuoti. Pridėkime dar didelį privalumą, kad kauniečiams nereikėjo iš esmės perkomplektuoti komandos, branduolys išlaikytas, dar labiau susižaidęs ir nenuostabu, kodėl jie dar iki čempionato pradžios buvo laikomi favoritais.

Ir pabaigai pažiūrėkime, kas gali laukti klubų finansų per artimiausius dvejus metus.

Pagrindinis Kauno statymas yra šių metų Europa - jeigu jie nueina giliai ir netgi patenka į grupių etapus, tai yra plius kokie 3-4 milijonai. Jeigu jie tampa TOPlygos čempionais ir dar metams užsitikrina Čempionų lygos atranką - išsipildo blogiausios Vilniaus gerbėjų prognozės ir 2027 metais Kauno “Kauno Žalgiris” yra finansiškai dominuojanti jėga Lietuvos futbole.

Bet kaip sakė spartiečiai (ne iš Čekijos, o iš Antikos) - jeigu…

Suprasdamas, kad Kauno “Žalgiris” turi daug geresnes pozicijas Europoje, Vilniaus “Žalgiris” dirba su komercinių pajamų auginimu. Jeigu du kartus viršytume prognozes, pritrauktume naują investuotoją ir realistiškai nueitume Europoje iki kokio trečio etapo, kitais metais prie biudžeto pridėtume dar milijoną.

Bet kaip sakė spartiečiai…

Ir čia ateina 2028 metai. Jeigu Vilniuje atsidaro Nacionalinis stadionas ir tampa Vilniaus “Žalgirio” baze, tai yra game changeris Lietuvos futbole. Visiškai naujos galimybės turtingiausio regiono miesto verslams, po dviejų metų intensyvaus darbo su žiūrovais Vilniaus “Žalgiriui” atsidaro galimybė pardavinėti bilietus nebe į 5000 vietų seną stadioną, o į blizgantį, naują, tik futbolui skirtą 19 000 vietų stadioną. Aš tikiu, kad į Europos turnyrų rungtynes nebus itin sudėtinga parduoti 15 tūkstančių bilietų ir per vienerias rungtynes susišluoti virš 300 tūkstančių eurų pajamų.

Nesiruošiu prognozuoti konkurentų pajamų, čia jų reikalas, bet Vilniaus “Žalgiris” galėtų pasiekti 5 milijonų biudžetą 2027 metais ir 7 milijonų biudžetą 2028 metais.

Jeigu…Kaip sakė spartiečiai.

O čia bilietai į “Žalgirių Mūšį”

Plačiau paskaityti galima čia:

2025 metais Vilniaus “Žalgirio” merginos užėmė penktą vietą iš šešių. Realiai komanda laikėsi tik ant dviejų trenerių - Virginijos ir Justo Klevinskų entuziazmo, buvo labai jauna ir turėjo tris legionieres iš Brazilijos, kurias už tikrai neadekvačius atlyginimus moterų futbole nupirko pati klubo vadovė ir kurios kalbėjo tik portugališkai. Legionierės pabuvo, atsiėmė paskutinį atlyginimą ir išvažiavo.

2026 metų čempionėmis iš anksto jau paskelbta Šiaulių “Gintra”, visos kitos komandos žaidžia dėl antros vietos. O kodėl gi ne, jeigu “Gintra” yra laimėjusi 21 kartą iš eilės.

Kai pasiskelbiau, kad imuosi moterų futbolo, sulaukiau ir palaikymo, bet dar daugiau skepticizmo. Tiek tokio “į vyrų futbolą nelabai kas eina, o moterų futbolas buvo ir yra apskritai niekam neįdomus”, tiek gan logiško “nepatempsi visais frontais”. Apie tai buvo aptarinėjama ir futbolo podcastuose, o Aurimas Budraitis iš Futbolas.lt viešai pasiūlė lažintis, kad mūsų “Žalgiris” neužims ir trečios vietos.

Tai čia viskas gerai. Aš įpratęs.

Susidėliojau kelis pagrindinius tikslus:

• pritraukti bent kelias Lietuvos moterų rinktinės žaidėjas

• aikštėje visada turi būti daugiau lietuvių žaidėjų nei užsieniečių

• rasti 60 000 eurų iš rėmėjų ir padidinti komandos biudžetą iki 200K

• šiemet pamėginti pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione

• užimti prizinę vietą A lygoje.

Dėl lietuvių man iš karto buvo pasakyta - jeigu nori kažką laimėti, turi žaisti legionierės. Taip laimi “Gintra”, taip antrą vietą pernai iškovojo “Transinvest”. Aš iš karto atsakiau - ir ko verta tokia antra vieta? Kas iš jos? Medaliai iš sporto prekių parduotuvės? Ir kiek tvaru kurti komandą, kurioje legionierės rotuos kaip ant muzikinių kėdžių, o jaunos lietuvės sėdės ant suolelio?

Todėl pradėjom nuo lietuvių. Kalbėjosi tiek trenerė, tiek mes su sporto direktoriumi Giedriumi Klevinsku. Vienu atveju net ir trenerė man sakė, jog yra 1% tikimybė, kad ši žaidėja pereis pas mus. “Tai gerai, nes yra tikimybė” - atsakiau.

Ir štai rezultatas. Neslėpsiu, esu labai juo patenkintas.

Vilniaus “Žalgiryje” šiemet žais penkios į Lietuvos nacionalinę rinktinę kviečiamos žaidėjos - Lolita Žižytė, Augustė Andrijevskytė, Aušrinė Bikutė bei Greta Valikonienė.

Paminėjau tik keturias? Nes penktoji yra mūsų sezono įsigijimas ir didžiausia sėkmė.

Karjerą Vilniaus “Žalgiryje” tęs Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės kapitonė ir gynybos ramstis Milda Liužinaitė. Sveika atvykus!

Ir tai dar gali būti ne viskas. Duokite dar metus ir Vilniaus “Žalgiris” gali tapti bazine Lietuvos moterų rinktinės komanda, kuri padės geriau susižaisti, o geriausioms žaidėjoms tęsti karjerą užsienyje.

Tokios patyrusios žaidėjos padės atsiskleisti ir mūsų jauniesiems talentams, ar tai būtų 16-metė vartininkė Tėja Banelytė, ar puolimo smaigalyje žaidžianti 16-metė Agata Marija Kairytė, 19-metė saugė Karina Klevinskaitė, kartu su Lietuvos U19 rinktine Baltijos taurę ką tik laimėjusios Austėja Pocevičiūtė ir Elzė Kiškunaitė.

Ir trečiasis komponentas - legionierės. Tik prasidėjus treniruotėms iš Lietuvos vicečempionių “Transinvest” pas mus perėjo jau kelis metus Lietuvoje žaidžiančios ir viską A lygoje žinančios - ukrainietė Valerija Postol ir moldavė Irina Topal.

Tada į vasario žiemą atskrido vienas įdomiausių pirkinių - tris kartus Venesuelos čempionė, dar pernai žaidusi Copa Libertadores turnyre prieš žymųjį “Boca Juniors” - vidurio gynėja Emperatriz Garcia.

Aišku, jai dar reikia laiko priprasti sezono pradžioje, bet per tas 15 minučių, kurias Emperatriz turėjo Žiemos taurės turnyro rungtynėse, ji gavo kamuolį, pasitaisė ir pirmu smūgiu maždaug iš 30 metrų įmušė įvartį.

Emperatriz kol kas kalba tik ispaniškai, bet klubas surado jai vertėją, kuri ne tik dirba treniruotėse, bet ir pabūna gide, padeda orientuotis Vilniuje.

Ir paskutinis įsigijimas, kur tik vakar sukirtome rankomis - dar viena žaidėja iš Venesuelos, šį kartą puolėja - Jhoagny Contreras. Apie dramatišką jos istoriją ir emigraciją iš Venesuelos irgi galėsiu papasakoti vėliau, o prie “Žalgirio” ji prisijungia po sezono Čilės aukščiausioje lygoje.

Štai toks yra mūsų moterų “Žalgiris” - patyrusios Lietuvos rinktinės žaidėjos, jaunieji deimančiukai, dvi puikiai pažįstančios lygą legionierės ir du talentai iš Pietų Amerikos.

Beje, Aurimas Budraitis atsitraukė nuo lažybų labai greitai, dar net nespėjus suderinti sąlygų.

Manau, kad komandai pavyko sudaryti geras sąlygas ruoštis sezonui - “Impuls” suteikė sporto salę fiziniam pasirengimui, merginos galėjo treniruotis uždarame manieže, vartininkes pradeda prižiūrėti pagrindinis vyrų komandos vartininkų treneris Vladas Korovin, esant poreikiui yra pasiruošusi padėti sporto psichologė, už aukštas vietas pažadėtos piniginės premijos, turėsime priešsezoninę bendrą vakarienę ir vertingas rėmėjų dovanas.

Dabar pakalbėkime apie pinigus ir situaciją gražiai pavaizduoja šitas dialogas su vienos įmonės marketingo direktoriumi.

- Andriau, tai koks yra moterų komandos lankomumas?

- Faktiškai nulinis. Nėra jo.

- Aha, aha, o koks yra rungtynių žiūrimumas?

- Realiai nulinis. Rodo platforma, apie kurią Lietuvoje nelabai kas žino ir filmuojama ten viena kamera.

- Aha, aha…

Tai susitarėm be problemų 🙂

Pirmieji į pagalbą atėjo “Creme de la Creme”. Nieko daug neklausinėjo, labai nesiaiškino - “reikia tai reikia”. Vėliau prisijungė statybų įmonė “Stamita”, vitaminų ir papildų gamintojai “Aconitum”, vėdinimo sistemų ekspertai “Salda”, restoranas “PachaMama”.

O vakar paspaudėme rankas ir pagrindiniu rėmėju, kurio logotipas bus ir ant varžybų marškinėlių, taps kosmetikos gamintoja “Moerie”.

Kitą savaitę dar tikimės pasirašyti vieną rėmimo sutartį moterų komandai ir tada bendra rėmimo suma (didžioji dalis pinigais, šiek tiek paslaugomis ir klubui reikalinga produkcija) viršys 100 tūkstančių eurų. Ir kažkaip manau, kad tai dar ne pabaiga.

Du pagrindiniai tikslai pasiekti. Ar pasieksim sportinį tikslą, žinosim tik lapkritį, bet manau, kad tokia komanda, koks yra dabartinis “Žalgiris” turi kautis dėl antros vietos ir netgi pamėginti (dar kol kas tik pamėginti) mesti iššūkį “Gintrai”.

Ir lieka esmių esmė - žiūrovai. O čia jau be jūsų pagalbos niekaip. Neabejoju, kad daug kad net nesatę matę moterų futbolo ir kažkaip neabejoju, kad pažiūrėjus patiktų.

Jis kitoks, bet kitoks ir gerąja prasme. Juk ne šiaip sau moterų futbolo žiūrimumas auga visame pasaulyje. Čia beveik nėra vaidybos, nukirto varžovė, stojiesi ir žaidi toliau. Žiūrėdamas rungtynes su Lichtenšteinu pats mačiau, kaip mūsų vartininkei Medai Šeškutei varžovų puolėja įvažiavo tiesia koja į šoną. Ir ką - Meda iš pradžių apsidairė, kur sugriebti atšokusį kamuolį, o paskui jau aiškinsimės, skauda ar neskauda.

Turbūt ir iš šio teksto matote, kad naujasis “Žalgiris” savo merginoms skirs ne mažiau rūpesčio, meilės ir… rinkodaros biudžeto nei vyrams.

Ateikite į stadioną. Labai norėčiau, kad ateitų mamos, kurių vaikai žaidžia futbolą. Labai norėčiau, kad tėvai atsivestų dukras, kurios gal ir nesportuoja, bet kurioms galima parodyti, kad mes esam galimybių šalis ir futbole Vilnius vertina moteris. Norėčiau matyti ir senuosius futbolo patriotus, kuriems žalia-balta yra šventos spalvos.

Ateikite į stadioną. Įsigykite Vilniaus “Žalgirio” moterų komandos sezono abonementą. Jo kaina simbolinė - 19 eurų, bet tai irgi bus jūsų investicija ir pagalba mūsų komandai.

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-moteru-komandos-abonementas-2026-m/11916/24589

O įsigijusiems abonementą mūsų partneriai dovanoja 1 mėnesio narystę bet kuriame “Lemon Gym” klube, kurios vertė 39 eurai. Tai kaip ir +20 eurų gaunasi.

Beje - turintiems Vilniaus “Žalgirio” vyrų komandos abonementą įėjimas į moterų rungtynes nemokamas. Jūs savo darbą jau padarėt :)

Ateikite į stadioną. Perkantiems bilietus ir abonementus padovanosime programėles, bus galimybė įsigyti užkandžių ir gėrimų.

Su moterų A lyga suderinome turbūt idealų laiką namų rungtynėms - sekmadienis 17:00. Šeimos popietė su “Žalgirio” moterų komanda.

Vilniaus “Žalgirio” merginos pirmosios šiemet išbėgs į “Žalgirio” stadioną.

Kovo 15 (sekmadienis) 17:00 Vilniaus “Žalgiris” - Gargždų “Banga”

O per Velykas apskritai laukia fantastiškas futbolo savaitgalis - į Vilnių atvažiuoja du čempionai.

Balandžio 4 (šeštadienis) 17:00 Vilniaus “Žalgiris” - Šiaulių “Gintra” (moterys)

Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45 Vilniaus “Žalgiris” - Kauno “Žalgiris” (vyrai)

Vis dar niekas netiki, kad mums pavyks. Gerai - neįmanoma yra tik nuomonė. Pasimatome kovo 15 dieną.

Abonementai čia:

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-moteru-komandos-abonementas-2026-m/11916/24589

Tas jausmas, kai… - viena labiausiai pabodusių klišių, bet šį kartą tinka.

Tas jausmas, kai tavo mėgstamos komandos sezono pradžia ant nosies. Anglijos Premier lygos fanams tai rugpjūčio pradžia, F1 gerbėjams - kovo pradžia, NFL mylėtojai laukia rugsėjo pradžios, o krepšinio ir Eurolygos fanai - rugsėjo pabaigos/spalio pradžios.

O mes laukiam vasario pabaigos. Gan keista pradėti futbolo sezoną, kai sniego iki kelių ir minus penkiolika, bet tokios lietuviško futbolo realijos. Pradėsime su sniegu, gal su sniegu ir užbaigsime lapkričio pradžioje. Nors pernai oras paskutinėse rungtynėse buvo dar visai “futbolinis”.

Liko mažiau nei savaitė. Man tai pirmasis sezonas apskritai esant vienu iš futbolo klubo (ir dar tokio kaip Vilniaus “Žalgiris”) vadovų. Tadui - pirmas sezonas esant futbolo klubo savininku. Giedriui ir Rolandui - pirmas pilnas sezonas užimant labai svarbias sportines pareigas.

Tiesiog debiutantų balius.

Tik Mindaugas jau yra prieš 17 metų gelbėjęs “Žalgirį” ir jam vadovavęs, tai jam ne pirmas kartas, bet man atrodo, kad jaudinasi jis labiausiai iš mūsų visų.

Todėl prieš pat sezoną noriu pakalbėti apie keliamus tikslus.

Prasidėjus treniruotėms Rolandas ir Mindaugas apie tikslus kalbėjo aptakiai - sieksime aukščiausių tikslų. Aš puikiai juos suprantu, tikrai yra geriau atsargiau negu plėšytis marškinius.

Bet aš ne treneris ir žinau, kad žaliai balti Vilniuje dėl antros vietos nežaidžia.

“Žalgirio” tikslas yra susigrąžinti čempionų taurę į Vilnių. O kad nereikėtų pilti šampano tik į vieną taurę, tai dar šalia turėti ir LFF taurę.

Taip, visi futbolo specialistai ir lažybininkai favoritais laiko dabartinius čempionus - “Kauno Žalgirį”. Ir gerai - spaudimas jiems didesnis, kiekvienas prarastas taškas skaudesnis. O kas yra kas, pamatysime jau per Velykas, kai kauniečiai atvažiuos pas mus į svečius.

Startuojant ne nuo Čempionų lygos atrankos, kelias Europoje yra sudėtingesnis, bet pasiekti trečią Konferencijų lygos etapą būtų sveikas, realistiškas tikslas, kuris dovanotų tris įdomias namų rungtynes ir solidų finansinį papildymą, kuris keliautų į kitų metų biudžetą.

Ar turime komandą, kuri pasiektų tokius tikslus? Manau, kad taip. Tarpsezonyje pavyko įgyvendinti beveik visus komplektacijos tikslus - lietuvių gvardija yra stipriausia lygoje, Paulius Golubickas bus vienas pagrindinių kandidatų į lygos MVP, jau matome, kad Saba Mamatsišvilis bus vienas geriausių lygos krašto gynėjų, tikiuosi, kad atsiskleis ir greitasis Bryanas Teixeira, ir Kroatijos futbolo talentas Marko Capanas.

Dar trūksta kelių žaidėjų, ypač gynybos viduryje, bet Giedrius dirba, transferų langai dar neužsidaro. Pagal biudžetą yra paliekama pinigų komandos papildymui antrajam sezono etapui artėjant vasarai.

Kontrolinėse rungtynėse pavyko pagrindinis dalykas - negauti traumų, nes rezultatai visiškai nesvarbūs, o man stabteldavo širdis kiekvieną kartą, kai mūsiškis likdavo gulėti ant žemės.

Aišku, komandai dar trūksta susižaidimo, ne visi žaidėjai pasiekę tinkamą formą, yra daug faktorių dėl kurių galime ir nepasiekti tų sportinių tikslų, o štai lankomumo tikslus privalome pasiekti patys - savo darbu ir bendromis pastangomis su jumis.

Mano tikslas paprastas - 2500 žiūrovų vidurkis per TOPlygos rungtynes. Apie Europą net nekalbu, ten bus klausimas, kaip sutalpinti visus norinčius.

Vėlgi - ekspertai ir specialistai balsuoja, kad taip nebus.

Podcastuose kalbama apie tai, jog 2700 abonementų tai nereiškia, kad tiek ir ateis. Chatuose ir komentaruose aiškinama - o pamatysi, kas bus, kai lis. Pamatysi, kas bus vasarą, kai visi išsivažinės. Pamatysi, kas bus, kai TOPLyga sudėlios netinkamus laikus.

Taip, taip, taip, labai ačiū už nuomones.

Just let me work.

Rungtynių laikai yra vienas svarbiausių dalykų. Aš esu įsitikinęs, kad būtų sunku pritraukti žiūrovus į stadioną, jeigu pagrindinis laikas būtų šeštadienis 14 valanda. Gal klystu, bet Vilniaus “Žalgiris” užsiėmė labai tvirtą poziciją šituo klausimu:

“Mūsų prioritetas šiemet yra geriausias laikas žiūrovams. Pilnos tribūnos generuos didesnį susidomėjimą ir didesnius TV reitingus”

Išlaikėme poziciją derybose dėl tvarkaraščio ir esu dėkingas TOPlygai, kad ji įsiklausė ir pirmuose dviejuose ratuose turime tokius namų rungtynių laikus, kokių norėjome.

Pirmąsias rungtynes derinome prie “Sportimos” galimybių, o po to norėjome vakarinių laikų, kad žinant Vilniaus kamščius mūsų žiūrovai ramiai grįžtų iš darbo, susirinktų šeimas ir prieš pusvalandį atvažiuotų į Sportimą ar stadioną.

Todėl mūsų vakarinių rungtynių laikai yra 19:30 arba 20:00.

Štai kaip atrodo sezono pradžia namuose

• Vasario 21 (šeštadienis) 14:15 “Žalgiris” - Telšių “Džiugas” (Sportima)

• Vasario 27 (penktadienis) 20:00 “Žalgiris” - “Panevėžys” (Sportima)

• Kovo 10 (antradienis) 20:00 “Žalgiris” - Marijampolės “Sūduva” (Sportima)

• Kovo 16 (pirmadienis) 20:00 “Žalgiris” - Vilniaus raj. “Transinvest” (greičiausiai Sportima)

• Balandžio 5 (sekmadienis) 18:45 “Žalgiris” - “Kauno Žalgiris” (tikiuosi, kad “Žalgirio” stadionas)

Vienos svarbiausių sezono pradžios rungtynių vyks per Velykas su Kauno “Žalgiriu”, gali būti, kad tai bus stadiono atidarymo rungtynės. Pavyko išsikovoti, kad jos vyktų ne dieną, o 18:45, tai tikrai visi spės atšvęsti Velykas ir vakare grįžti į rungtynes.

Penktadieniais stadione bus užkuriamas vakarėlis - atsidarysime anksčiau, gros DJus ir muzikinės grupės, todėl balandžio 17 ir birželio 12 penktadienių laikas irgi 20:00.

Aišku, už tai susimokėjome TV transliacijų praradimu. Per pirmuosius du ratus suplanuotos trys Vilniaus “Žalgirio” namų rungtynių transliacijos lyginant su septyniomis, kurias turės “Sūduva” ir kitas “Žalgiris”.

Na, nieko tokio. Tai tik bendradarbiavimo pradžia, tai televizija turės progos pamatyti, kaip atrodo pilnos stadiono tribūnos, LED reklaminiai stendai, Pietų IV choreo ir ugnies šou.

O kol kas esame pasiruošę investuoti į savo namų rungtynių transliacijų per Youtube kokybę, tai, tikiuosi, su TOPlyga susitarsime ir visiems bus tik į naudą.

Apie rungtynių dienos planus jau esu rašęs, tai labai nesiplėsiu, bet klubo rinkodaros komanda ruošiasi balandžio 5 dienai, kai grįžtame į stadioną, blogiausiu atveju tai bus balandžio 17 diena. Turime visą “Rungtynių dienos knygą”, kurią pildome - nuo animatorių vaikams iki muzikinio takelio, nuo interviu ir klubo legendų pagerbimo iki maitinimo taškų ir maksimaliai didelio mobiliųjų tualetų kiekio. Realiai jau dabar esame beveik pasiruošę, iki balandžio būsime pasiruošę pilnai.

Nauji maitintojai bus, jie žino, kaip reikia elgtis su dideliais srautais. “Žalgiris” perėmė pilnai savo atributikos kontrolę, tai balandį jau turėsime naujų dalykų pardavimui. Bus galima įsigyti ir rungtynių programėlių, ir vienkartinių lietpalčių. VIPas bus atnaujintas per kovą, iki balandžio bus įrengta nauja garso sistema ir didžiulis LED ekranas, LED stendai atvažiuoja gegužę.

Jau prasidėjo pirmieji renginiai su bendruomene - turėjome treniruotę specialių poreikių vaikams. Renginių planai bus tvirtinami dviems mėnesiams į priekį, bus tikrai intensyvūs. Per kovą tikimės pasirašyti strateginės partnerystės sutartis su Vilniaus Universitetu ir Lietuvos kariuomene.

Atskiras projektas - kad Vilnius rungtynių dieną pratintųsi tapti žaliai baltas. Vėliavos languose ir balkonuose, žaliai balti troleibusai, reklamos LED ekranuose, žaliai-balti Senamiesčio barai ir barmenai su Žalgirio marškinėliais, dar vienu media partneriu tapęs Delfi portalas skirs tam nemažai reklaminio ploto - visu tuo rūpinasi atskiras žmogus.

Apie moterų komandą parašysiu atskirai - ten yra labai daug įdomių ir netikėtai pozityvių įvykių.

Tai judančių dalių yra galybė. Bus klaidų. Bus nepavykusių dalykų. Vienas didelis mano noras atsitrenkė į milžinišką biurokratiją.

Bus, aišku, ir pralaimėjimų. Bus duobių. Bus purvo pylimo, nes kartu su palaikančiais aplink “Žalgirį” telkiasi ir visi, kurie manęs nekenčia, tai jiems kiekviena klubo nesėkmė bus kaip balzamas, nesvarbu, kad jie neskiria nuošalės nuo užvartės.

Bus visko.

Tai su prasidedančiu sezonu!

Perfrazuojant vienos partijos šūkį - “iššūkiai po iššūkių”. Taip gali skambėti mano veikla Vilniaus “Žalgiryje”. Klube buvo tiek apleistų vietų, kad net sunku patikėti, kaip galima taip nesirūpinti įstaiga, kuriai vadovauji ir kurios sėkme esi suinteresuotas kaip dalininkas.

Nepadėjo ir laikas, kada galėjome ateiti ir pradėti tvarkytis - lapkričio antra pusė. Rinkodara, rėmėjai, klubo įvaizdis žaidėjų akyse, infrastruktūra, pasiruošimas rungtynių dienai, bilietai ir abonementai, nauja Akademijos vizija ir dar n kitų detalių - daug kur viską reikia pradėti nuo nulio. Ar net iš minusinio starto.

Nieko tokio. Kuo sunkesnis iššūkis, tuo man labiau patinka.

Ir priėmiau turbūt maksimaliai sunkų papildomą iššūkį - be visų darbų dar apsiėmiau globoti ir vadovauti Vilniaus “Žalgirio” moterų komandai.

Ir čia mes turime labai įdomią priešpriešą. Pasaulyje moterų futbolas yra viena sparčiausiai augančių sporto šakų. UEFA ir FIFA investuoja milžiniškas lėšas, didžiosios tarptautinės kompanijos tokios kaip LIDL renkasi remti būtent moterų futbolą, 2023 metų pasaulio čempionatas tapo daugiausiai žiūrėtu moterų sporto įvykiu, Europos lygos fiksuoja daugiau kaip 25% lankomumo augimą stadionuose - Ispanijoje į populiariausias rungtynes ateina 30 tūkstančių, Anglijoje “Arsenalo” moterų komanda pritraukia ne ką mažiau žiūrovų nei vyrų - lapkritį rungtynes prieš “Chelsea” stebėjo 56 000 žmonių.

Žodžiu, auga viskas - susidomėjimas, lankomumas, komercinės pajamos.

Lietuvoje gi…

Skeptikai mėgsta sakyti - jau vyrų futbolas nėra populiarus, o ką jau kalbėti apie moterų. Ir tame yra tiesos.

Žiniasklaidos susidomėjimo beveik jokio.

A lygoje yra šešios komandos, I lygoje - devynios komandos, bet kai kurie klubai turi moterų komandas, na, nes reikia. Dėl pliusiuko ar kažkokio finansuojamo euro.

Konkurencijos čempionate beveik nėra, nes Šiaulių “Gintra” yra laimėjusi Lietuvos čempionatą 21 kartą iš eilės.

Vyraujanti nuomonė, kad medalius galima laimėti tik tada, jei komandoje žais maksimalus kiekis legionierių. Pirmas tris vietas užėmusių komandų startinėse sudėtyse žaidė 5-6 lietuvės, dažniausiai 5, nes toks leistinas minimumas.

Lankomumas, leiskite atsidusti. Oficialiame lygos puslapyje gal tik kas penktose rungtynėse yra fiksuojamas žiūrovų skaičius ir aš suprantu, kodėl. Nes skaičiai tokie - 25, 34, 48, 50.

Rekordas buvo pasiektas “Gintros” rungtynėse pavasarį, kai jas Šiauliuose stebėjo net 80 žiūrovų, o nuo sezono vidurio “Gintra” tiesiog nustojo skelbti šituos skaičius, nes jeigu taip, tai nafig, kaip sako mano draugas Valinskas.

Jau vyrų lygoje yra juokaujama apie du “Žalgirius”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis, tai moterų lygoje yra du VILNIAUS “Žalgiriai”, kurie žaidžia tomis pačiomis spalvomis.

“MFA - Žalgiris - MRU” ir MFK “Žalgiris”

Raskite skirtumus tarp logotipų. Viena iš šių dviejų komandų yra reprezentacinė Vilniaus moterų futbolo komanda ir gauna finansavimą iš savivaldybės. Ir tai nėra MFK “Žalgiris”.

Aišku, reikia pasakyti, kad “MFA-Žalgiris-MRU” atsirado 2013 metais, kai Vilniaus “Žalgiriui” tos moterų komandos, matyt, absoliučiai nereikėjo ir nebuvo įdomu. Gal todėl buvę vadovai iš principo nekreipė dėmesio, kad pasirinktas faktiškai tas pats pavadinimas, tos pačios spalvos ir faktiškai toks pat logotipas.

Dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, bet Lietuvos futbolas tuo ir nuostabus, kad jis sugeba visada nustebinti. Tai tikrai santykius geriau aiškinsimės futbolo aikštėje, o ne kažkur kabinetuose.

O MFK “Žalgiris” moterų komanda susikūrė 2022 metais ir tris sezonus žaidė I lygoje, pernai vadovaujama žinomų trenerių Justo ir Virginijos Klevinskų debiutavo moterų A lygoje ir užėmė 5 vietą iš 6 komandų.

Artėja 2026 metų sezonas. Vilniaus “Žalgirio” vyrų komanda persitvarko iš esmės. Moterų komanda yra dar įdomesnis iššūkis ir štai toks savotiškas mano manifestas:

Aš tikiu moterų futbolu ne todėl, kad tai “graži idėja”

• Lietuvoje tai atvira erdvė, kur sprendimai šiandien duos ilgalaikį pranašumą

• Tai sportas su stipriu vertybiniu pagrindu - jaunimas, lyčių lygybė, bendruomenė

• Čia dar nėra kosminių biudžetų ir kontraktų, čia žaidėjos eina žaisti, nes jos myli futbolą

• Čia nedidelis, bet nuolatinis augimas duos milžinišką sportinį efektą.

• FK “Žalgiris” yra unikalus prekės ženklas. Tai stipriausias futbolo vardas Lietuvoje, kuris jau sukėlė milžinišką susidomėjimą. Laukia specialios transliacijos, TV serialai, podcastai, sezonui parduota daugiau kaip 3000 abonementų.

• FK “Žalgiris” moterų komanda nėra tik priedas prie viso šito. Ji strateginė klubo kryptis.

• Susirinkti maksimumą legionierių ir užimti aukštą vietą A lygoje nėra sudėtinga, bet kokia prasmė? Žiūrovai ateis į stadioną tada, kai galės sirgti už lietuves merginas, todėl FK “Žalgiris” pagrindą sudarys lietuvės žaidėjos su keliomis stipriomis užsienietėmis.

Bet esmė - kartu su Vilniaus “Žalgirio” moterų komanda turime ambiciją nugalėti ir pritraukti į stadioną žiūrovus.

Strateginiai moterų komandos tikslai:

Sportiniai:

• 2026-2027 metais užimti prizinę vietą A lygoje

• 2028-2029 metais kovoti dėl A lygos čempionių titulo

Rinkodariniai

• 2026 metais 8 kartus pasididinti lankomumą ir pasiekti 400 žiūrovų vidurkį stadione. Nedaug, bet reikia nuo kažko pradėti

• Rungtynių metų suteikti žiūrovams galimybę įsigyti užkandžių ir gėrimų

• Pasistengti, kad MFK “Žalgirio” rungtynės būtų transliuojamos per kurį nors “Žalgirio” medijos partnerį.

• Pasiekti 1000 žiūrovų vidurkį iki 2029 metų

Struktūriniai:

• Bendradarbiauti su mergaičių ir merginų akademijomis, kad stipriausios jaunos lietuvės norėtų žaisti Vilniaus “Žalgiryje”.

• Į komandą pritraukti kuo daugiau Lietuvos moterų rinktinės narių

• Sudaryti geriausias sąlygas ir motyvacinius paketus žaidėjoms, kurios norėtų prisijungti prie Vilniaus “Žalgirio”

• Mažiau, bet stipresnių užsieniečių žaidėjų

Pakalbėkim apie pinigus

2026 metais “Žalgiris” moterų komandai skiria: 140 000 eurų, tačiau mano tikslas - padidinti šitą biudžetą iki 200 000 eurų randant papildomas lėšas iš rėmėjų, kurie matytų prasmę remti būtent moterų komandą

Papildomi pinigai bus nukreipti į 1-2 aukštesnio lygio užsieniečių įsigijimą ir Lietuvos moterų rinktinės branduolio žaidėjų pritraukimą. Tai tiesioginė investicija į rezultatą aikštėje.

Palyginimui - 2024 metais “Gintros” biudžetas buvo beveik 450 tūkstančių eurų, iš kurių 118K skyrė Šiaulių miestas ir 150K UEFA.

2027-2028 metais moterų komandos biudžetas turėtų tolydžio augti tiek paties “Žalgirio”, tiek rėmėjų pastangomis, ir 2028 metų sezone turime pasiekti 300 000 eurų - 200 000 eurų iš klubo ir 100 000 eurų iš rėmėjų.

Kadangi šis projektas yra mano asmeninis prioritetas, pasistengsiu ir asmeniškai suteikti kuo daugiau vertės rėmėjams.

Ir turbūt svarbiausia - remdami moterų futbolą jūs siunčiate labai aiškią socialinę žinutę savo akcininkams, darbuotojams, klientams ir partneriams. Gaunate didelį matomumą už labai nedidelę kainą ir klubas įvertins tai, kad jūs buvote su mumis nuo pirmųjų žingsnių.

Nes po 3 metų rėmėjai klaus - “kodėl mes nebuvome čia nuo pradžių”.

Statykime pamatus drauge.

Šventinėje Alchemijoje nebus nieko apie Vilniaus Žalgirio komplektaciją, transferus, darbą su rėmėjais ar kitas futbolo virtuvės užkulisių įdomybes. Bus šiek tiek sentimentalus tekstas apie mano santykį su futbolu, galbūt atsakantis į kai kurių žmonių keliamus klausimus - “o ką Tapinas turi bendro su futbolu?”. Arba tiksliau - “Prie ko čia Tapkinas ir fulė”

Mano geroji mama, reaguodama į priimtą pasiūlymą tapti Vilniaus “Žalgirio” prezidentu prisiminė, ko gero, vieną pirmųjų dramų, kurias mano gyvenime atnešė futbolas.

Nes aš gimiau ir užaugau paprastuose ir darbininkiškuose Žirmūnuose ir nors visiškai šalia namų Čarno arba Tuskulėnų gatvėje buvo krepšinio aikštelė, visas laisvas laikas buvo praleidžiamas ant žolės vienoje ar kitoje namo pusėje, kur geriausias virpstas buvo medis, o kilimams daužyti skirtas įtaisas apskritai buvo nuostabūs vartai žaidžiant “Tūkstantį”, kai įvarčiai nuo virpsto ar skersinio atnešdavo papildomus taškus.

Ir aš labai norėjau lankyti futbolą. Todėl mama ir prisimena tas raudas namuose įbedus veidą į kampą, nes mano tėtis labai kategoriškai nusprendė, kad jokio futbolo ir kaulų laužimų nebus, o aš turiu įgyvendinti jo neišsipildžiusią svajonę ir lankyti lauko tenisą Sereikiškėse.

Dar blogiau - jis papildomai vesdavosi mane mušinėti teniso kamuoliuko į medinę sienelę, įrengtą už atsarginės “Žalgirio” aikštės - Marakanos vartų. Dar dabar atsimenu tą skausmą, kai aš mušu tą sušiktą teniso kamuoliuką, o už manęs laksto ir šaukia laimingi vaikai, žaidžiantys futbolą.

Taip, mano gyvenamoji vieta turėjo milžinišką privalumą - visiškai šalia esantį “Žalgirio” stadioną, todėl kai jau išdrąsėjau pats pereiti gatvę su draugyčiais sliūkindavom į Marakaną ir koks būdavo džiaugsmas rasti tuščią aikštę ir paspardyti į vartus. Tikrus. Su tinklu.

Gerai atsimenu ir pirmąjį kartą stadione - 1983 metų liepa. Atvažiavę pasisvečiuoti senelio broliai iš Kauno eina į rungtynes ir pasiima mane. Sėdime Šiaurės tribūnoje, “Žalgiris” žaidžia su Jerevano “Araratu” ir laimi 2:1.

Nuo tada ir užsikabinau didžiuoju futbolu. Tėtis mėgdavo eiti į Rytų tribūną ir aš visada būdavau kartu su juo, prisimenu tuos vasaros vakarus, salsvą su niekuo nesumaišomą pigių cigarečių kvapą, grojantį sovietinį futbolo maršą ir taip pat vaikui susukusią galvą galimybę loterijoje laimėti tikrą automobilį. Ir, aišku, sirgalių riksmus - “Liūtas į narvą”, skirtą “Dnepro” puolėjui Liutyjui arba širdį veriantį klyksmą “Rasiuką užmušė”, kai griežtai buvo nukirstas mūsų saugas Vidmantas Rasiukas.

Jeigu nepavykdavo keliauti į stadioną, laikas 18:45 prie televizoriaus būdavo šventas. “Labas vakaras, gerbiamieji sporto mėgėjai” - prabildavo komentatorius Virgilijus Mundrys ir tas dvi valandas man nelabai kas daugiau egzistuodavo.

Pradinės klasės, 9-oji vidurinė mokykla, aš per pertrauką bėgu kiek įkabindamas ir, aišku, atsitrenkiu į blogiausią įmanomą žmogų - direktorių Matulaitį, kurio visi bijojom kaip velnias kryžiaus. Įkliuvau.

- Pavardė? - griežtai klausia direktorius, o aš turiu tik kelias sekundes susivokti.

- Mundrys, - iššaunu didžiausios žvaigždės pavardę.

- Gal tu TO Mundrio sūnus? - klausia direktorius

- Taip, tamsta direktoriau.

- Na, gerai, perduok linkėjimus tėvui ir daugiau nebėgiok.

Mama vėlgi prisimena, kaip būdama virtuvėje girdėdavo mane repetuojant - “čia buvo komentatorius Mundrys”.

Bet sekmadieniai turėjo ir savo tamsiąją pusę - Bažnyčią. Nes mišios švento Petro ir Povilo bažnyčioje prasidėdavo septintą valandą vakaro, o kai močiutė nuspręsdavo mane vestis į bažnyčią, niekas šeimoje nedrįsdavo prieštarauti. Ir įsivaizduokim šitą pragarišką kelią - išeinam iš namų, kairėje futbolą spardo mano chebrytė ir rėkia - “Andriau, ar ateisi ant kalniuko”, o dešinėje girdžiu gaudžiant “Žalgirio” stadioną. O aš einu į mišias. Nežinau, ko tikėjosi mano močiutė, bet ilgiems metams manyje išugdė nuoširdžią nemeilę bažnyčiai ir jos ritualams.

Mokykloje irgi viskas sukosi apie futbolą. Tarpklasinės tapdavo didžiausiu įvykiu, o per bet kurią pertrauką klasės berniukai kiek įkabindami lėkdavom į nedidelį žalią plotelį lauke, mesdavom švarkus kaip virpstus ir tas keliolika minučių azartiškai kapodavomės su mažu kamuoliu. Ir nesvarbu, lyja ar sninga, nesvarbu, kad grįžtam į pamoką uždusę, uniformos smirda kaip šlapias šuo, o keliai žali.

Didžiausia šventė buvo tada, kai tėtis, pasitelkęs visus įmanomus ir neįmanomus ryšius, gavo du bilietus į “Žalgirio” rungtynes su “Geteborgu”. Deja, kitame etape jau taip nepasisekė ir bilieto į mačą su “Crvena Zvezda” jau nebeturėjau. Rungtynių kažkodėl netransliavo ir televizija. Ką daryti? Pliaupia kaip iš kibiro, apsirengiu, ateinu į vadinamąjį šunparkį, kur nuo aukščiausios kalvos vos vos matyti aikštės galas “Žalgirio” stadione ir pusantros valandos stoviu lietuje tikėdamasis iš stadiono gausmo nuspėti, ar įmušėm. Tada neįmušėm, pralaimėjom 0:1 ir iškritom.

Pats niekada nežaidžiau rimtai, išskyrus gal kokias 20 minučių už FK “Ozas”, kur buvau išleistas į saugo poziciją, nieko nesupratau, visi prabėgdavo, kaip pro stovintį ir tada greitai supratau, kad futbolas didžiojoje aikštėje ne man. Tačiau vis dėlto turiu vieną vadinamąjį cap - tai yra atstovavimą rinktinei.

Na, gerai tai buvo jaunučių rinktinė. Ir ne futbolo, o teniso. Nes kaip būtų keista, tenisas man sekėsi labai gerai, kelis metus buvau pirmoji Lietuvos raketė ir tryliktas reitingas Sovietų Sąjungoje. O tada su rinktine stovyklavome Kaukaze, dabartinės Abchazijos Gagrų mieste, gyvenome viešbutyje ir vietiniai vaikėzai metė mums futbolo iššūkį.

Rinktinės susitiko ant viešbučio parkingo asfalto ir susitikimas baigėsi lygiosiomis, bet - aš buvau vartininkas ir likus kelioms minutėms ištraukiau vienuolikos metrų baudinį. Savo teniso pergales atsimenu ne taip gerai, kaip šitą ištrauktą penaltį.

Vėliau nuo futbolo šiek tiek atitolau, bet sąžiningai būdavau stadione per visas rinktinės ir europines “Žalgirio” rungtynes. Irgi puikiai pamenu tą ekstazę, kai 1992 metais rinktinė žaidė namuose su Danija ir mūsų vartininkas Martinkėnas paėmė danų muštą vienuolikos metrų baudinį.

Vietinė lyga manęs tuo metu kažkaip nelabai domino ir niekada save nepriskyriau žymiajai “Pietų IV”. O 2000 metų rudenį nutiko keistas dalykas. Dirbau LNK žiniose ir turėjom savaitgalio tradiciją pusryčiauti “Ritos slėptuvėje” ir skaityti šeštadienio “Lietuvos rytą”.

Vieną rudens šeštadienį skaitau Nerijaus Kesmino straipsnį apie mažyčio miestelio Rūdiškių komandą, kuri pradėjusi nuo IV lygos per kelis metus išsikovojo teisę žaisti A lygoje, kuri tada dar buvo vadinama LFF lyga. Nerijus žavėjosi komandos savininku Romu Stašausku, stadiono danga ir bendra klubo koncepcija.

Baigiau gerti kavą ir pradėjau galvoti. O tada sekmadienį sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rūdiškes, apžiūrėjau stadioną, kuris turėjo tikrai puikią veją ir šiek tiek juokingai buvo įrengtas tarp miško ir kapinių. Pasikalbėjau su vietiniais, gavau Stašausko telefoną ir kitą savaitę paskambinęs pakviečiau susitikti.

Tuo metu jau buvau šiek tiek žinomas žmogus iš televizoriaus, todėl Romas kiek nustebo išgirdęs, kad noriu būti “Vėtros” atstovu spaudai. Ir dar visuomeniniais pagrindais. Bet, aišku, sutiko. Ir artėjant 2001 metų sezonui ir “Vėtros” debiutui aukščiausioje lygoje darbo ėmiausi su man būdinga energija.

Klubui buvo sukurtas interneto puslapis - tai dar buvo visiška retenybė. Visus tekstus ir interviu dariau pats, o dar įspūdingiau buvo tai, kad jis turėjo “Vėtros” rungtynių tiesioginę teksto transliaciją, kai stebintis rungtynes skambindavo kitam, sėdinčiam prie kompiuterio, ir pasakodavo, kas įvyko. Aleksandras Makejevas sukūrė “Vėtrai” himną, kas buvo dar viena naujiena.

Radau jį, paklausiau, ir, žinokit, po 24 metų jis skamba dar visai neblogai

Turbūt pirmą kartą buvo padarytas ir pompastiškas klubo sezono pristatymas naktiniame klube su kostiumuotais žaidėjais, visais futbolo vadovais ir ryškiomis prožektorių šviesomis.

Pradėjau burti “Vėtros” fanų klubą, kuris vėliau visai sėkmingai evoliucionavo į nedidelį, bet aktyvų ultrų judėjimą. Klubas padėdavo su transportu ir aš tais metais sąžiningai pravažinėjau į visas išvykas, Rūdiškėse pasikraudavom ir jau patikrintus fanus, ir nuotykių ištroškusius Rūdiškių paauglius, kuriuos reikėjo nuolat stebėti, kad iš kokios parduotuvės neišsineštų saujos gėrybių, “pamiršę” už jas susimokėti.

Teko gauti ir į veidą. Panevėžyje labai greitai prisikabinę įkaušę vietiniai marozai ir apsaugai gan abejingai stebint jau įsegė man vieną, kai suskubo į pagalbą “Ekrano” fanai - “Pirmoji Armada”.

Šiaip iš pradžių senieji kitų klubų fanai, ypač “Pietų IV”, į mus žiūrėjo skeptiškai. Kažkokie arogantiški išsišokėliai, nieko nesuprantatys apie ultrų tradicijas. Aišku, jie buvo teisūs, bet palengva atšilo pamatę, kad stiprėja branduolys žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko klubą ir traukia tas kelias skanduotes nuo pirmo iki paskutinio švilpuko.

Tada pavyko susitarti, kad fanų čempionatą organizuotų “Vėtros” fanai. Klubas davė aikštę, pasirūpino prizais ir vaišėmis. Atvažiuoju į Rūdiškes ir žiūriu, kad “Vėtros” fanų komandoje, kuri apšilinėja, nėra nė vieno fano. Ateinu pas Romą Stašauską.

- Romai,- sakau,- čia B komanda. Kodėl fanų čempionate žais “Vėtros” B komanda?

- Nes reikia laimėti? - nepasimetė klubo savininkas.

Dar bandžiau įtikinti, kad dėl taurės iš sporto prekių parduotuvės negrįžtamai susipyksim su visų klubų fanais, bet Romas labai norėjo laimėti. Nusispjoviau, nuėjau pas “Žalgirio” fanus, paaiškinau situaciją, atsisveikinau, sėdau į mašiną ir išvažiavau. Ultros suprato, jog “vėtrafaniai” čia niekuo dėti ir ramiai priėmė situaciją, o B komanda, kiek pamenu, dar ir nesugebėjo laimėti.

Šiaip santykiai su Romu Stašausku ir pagrindiniu “Vėtros” vartininku - legendiniu Dariumi “Pečiumi” Spetyla buvo puikūs, viešėdavome vienas pas kitą svečiuose, todėl buvo labai skaudu šią savaitę sužinoti, kad būdamas vos 58-erių Romas Stašauskas išėjo…

O sezonas buvo sunkus. Kad reikės kautis dėl išlikimo supratau jau per pirmąsias rungtynes, nepadėjo ir faktas, jog būdamas 33 metų ir, sakykim taip, nelabai turėdamas duomenų, Romas Stašauskas vis dar veržėsi į aikštę kaip centro puolėjas. Kai pavyko jį įtikinti įsigyti kitą puolėją - Vytautą Karvelį, buvo jau vėlu ir pabuvusi sezoną A lygoje, “Vėtra” iš jos iškrito.

Vėliau jai pavyko grįžti, sėkmingai kovoti dėl prizinių vietų ir netgi žaisti Europoje, bet vis dėlto tai buvo jau ne ta “Vėtra”, nes 2004 metais ji iš Rūdiškių persikėlė į sostinę ir tapo Vilniaus “Vėtra”. O Vilniuje man visada buvo tik vienas klubas - “Žalgiris”. Atitolau nuo klubo, vėliau prasidėjus machinacijoms, skolos, neaiškių ruskyno “verslininkų” atėjimui, klubas smigo žemyn ir išnyko.

O stadionas dabar atrodo taip. Dar galite pamatyti dviejų pastatytų tribūnų likučius

Tačiau po pirmoji aktyvaus “Vėtros” sezono kitų metų pradžioje sulaukiau netikėto skambučio. Tuo metu sėkmingai kilau karjeros laiptais ir užėmiau LNK žinių tarnybos vadovo pareigas ir vietą kanalo direktorate. Daug dėmesio skyriau sporto žinioms, nauji žmonės pradėjo ne tik pranešinėti rezultatus, bet ir gilintis į sporto užkulisius, kas, aišku, nepatiko įvairių federacijų vadovams.

Todėl kai atsiliepęs išgirdau LFF prezidento Liutauro Varanavičiaus balsą, tikėjausi sulaukti priekaištų lavinos dėl kažkurio futbolui kritiško reportažo. Bet ne - iš Liutauro sulaukiau pasiūlymo keisti darbą.

Ateiti vadovauti naujai steigiamai įmonei, kuri tvarkytų visą Lietuvos futbolo rinkodarą. Varanavičius garantavo pirminį finansinį palaikymą, kol įmonė įsibėgės ir nupiešė rožines perspektyvas.

Grįžęs pasvėriau visus už ir prieš. Turėjau puikų darbą didžiausioje televizijoje ir perspektyvas. Gerą atlyginimą. Ką tik buvo gimusi dukra, todėl reikėjo finansinio stabilumo. O čia futbolas, kurį itin tirštai gaubė skandalai ir asmenybės su įspūdinga praeitimi.

Nebuvo nė vieno logiško “už”. Išskyrus tai, ko norėjo širdis.

Po dviejų dienų paskambinau Varanavičiui ir pasakiau, kad ateinu. LNK generalinis direktorius Paulius Kovas žiūrėjo į mane kaip į beprotį ir tik paklausė, ar tikrai žinau, ką darau, ir kad man išėjus kelio atgal nebus.

Žinoma. Nesvarbu. Aš einu gelbėti Lietuvos futbolo.

Turbūt jau supratote, kad viskas baigėsi liūdnai. Liutauro garbei turiu pasakyti, kad jis tikrai leido man daryti viską, ką tik norėjau. Bet jo įtaka futbole buvo ribota. Pagrindinis žmogus buvo generalinis sekretorius Julius Kvedaras, kriminaliniuose sluoksniuose žinomas kaip Lialka.

Pirmo susitikimo metu jis labai įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir uždavė tik vieną klausimą - tai kaip mes uždirbsim pinigus, ponas Tapinai? Dar konkretesni buvo klubų vadovai, kurie žiūrėdami į mano prezentacijas apie marketingą ir rėmėjų lėšų investavimą į futbolo populiarinimą, kraipė galvas ir sakė - “o tai kas mums iš to”.

Bet pradžia buvo graži. Mane paleido nuo grandinės ir tais metais futbolo populiarumo banga buvo didžiulė. TV3 geriausiu laiku rodė savaitinę laidą apie A lygą, kurią vedė Martynas Starkus, visos A lygos transliacijos turėjo tiesioginius komentarus labai moderniame lygos puslapyje, labai greitai atsirado didieji rėmėjai, pradėjom leisti laikraštį “Futbolo ekspresas”, į stadionus ėmė grįžti žiūrovai.

Su nostalgija apie šitą laikotarpį savo knygoje “Anapus futbolo aikštės” atsiliepia legendinis ultra Ingvaras Butautas - Storas, jį pavadinęs “Tapino era”.

Įmonė netgi persikėlė į naujas patalpas, pradėjo atstovauti ne tik federacijos, lygos, bet atskirų klubų interesus. Atsimenu, kaip įtikinom niekuo nepasitikintį “Žalgirio” savininką Janušą Loputį leisti mums padirbėti su “Žalgirio” prekės ženklu ir pamėginti pritraukti žiūrovų į stadioną.

Sunku nebuvo, pasidarėm sutartį su kažkuriuo iš didžiųjų prekybos tinklų, jie ėmė dovanoti bilietus į rungtynes, jei perki už 30 litų ir į “Žalgirio” stadioną plūstelėjo žmonės. Kaip dabar matau Loputį vaikštantį ir netikintį, kad į rungtynes su “Atlantu” susirinko 3000 žmonių. Ir po to jis mus labai staigiai išmetė, pasakęs, kad dabar jau žino, kaip daryti. Ir žiūrovų skaičius tvarkingai grįžo į 300.

Santykiai su ultromis tuo metu irgi buvo visai geri nepaisant to, kad buvau “lff valdininkas”. Transliacijų metu buvau nurodęs kameras atsukti į pilniausias tribūnas ir kuo daugiau dėmesio skirti ultroms.

O didžiausias mūsų darbas buvo sklidinai užpildyti Dariaus ir Girėno stadioną, kai 2002 rudenį turėjo atvažiuoti pasaulio vicečempionai - Vokietijos rinktinė. Susidomėjimas buvo milžiniškas, bilietų gauti neįmanoma, o TV3 pasileidusi plaukus pritarė mano idėjai dieną prieš rungtynes surengti tiesioginę diskusijų forumo apie futbolą transliaciją iš stadiono.

Ir aš nusprendžiau, kad būtų labai gerai, jeigu į tiesioginę transliaciją stadione aš kartu su rinktinės treneriu Zelkevičium nusileisčiau su sraigtasparniu. Nežinau kaip, bet aš gavau tą sraigtasparnį ir leidimą naktį leistis pačiame miesto centre.

Neklauskit, kodėl.

Bet apie tai sužinojęs Zelkevičius pasiuntė mane toli ir kategoriškai atsisakė lipti į sraigtasparnį. Bet jeigu jau jis yra, tai reikia skristi. Ir aš nusileidau stadiono viduryje. Tiesioginiame eteryje. Labai efektingai nusileidau.

Tik niekas nepagalvojo, kad sraigtasparnio triukšmas tiesiog išmuš visas garso sistemas ir geriausiu laiku TV3 kurį laiką transliavo tiesiog žiopčiojančius laidos dalyvius ir vedėjus. Kitą dieną TV3 programų direktorius ant manęs kaukė taip, kad stiklinės šokinėjo.

Bet kita diena jau buvo rungtynių diena. Ir pilnutėlis stadionas nusidažė Lietuvos spalvomis visiems tvarkingai iškėlus geltonus, žalius ir raudonus popieriaus lapus. UEFA skirdavo didžiules baudas už ultrų leidžiamą pirotechniką. O nuskambėjus valstybių himnams stadionas tiesiog sprogo nuo mano užsakytų piro. Bet šaudoma buvo už stadiono ribų, nėra prie ko prisikabinti.

Rinktinė tada pralaimėjo 0:2 ir viskas labai sparčiai ėmė ristis žemyn. Žadėta finansinė parama įmonei taip ir neatkeliavo, laikraštis tapo akmeniu po kaklu, federacija dar reikalavo, kad padengtume kažkokias baudas, gautas dėl esą netinkamo bilietų pardavimo su skirtinga kainodara svečių fanams, samdomi darbuotojai išsilakstė ir graži idėja, kuri galėjo įsibėgėjusi tikrai nunešti futbolą toli, baigėsi.

Aš išėjau be nieko, su būsto paskola ir mažu vaiku, LNK jau buvau nereikalingas, bet būdamas jaunas ir energingas greitai sugalvojau naujovę televizijose - laidą apie ekonomiką “Pinigų karta”, kuri pasirodė patraukli LRT ir ten grįžau, galvodamas, kad daugiau į futbolą nekelsiu nė kojos.

Šiek tiek anksčiau įsimylėjau Anglijos futbolą ir tapau dviejų komandų gerbėju - “Newcastle United” (nes seras Bobby, nes Sheareris, nes išprotėjęs dėl komandos miestas) ir “Scarborough” (labai kuklus šeštos lygos klubas, nes išsirinkau silpniausią komandą tuometinėje Football Managerio versijoje, tada pradėjau domėtis ir tikra komanda, užsikabinau, tapau aktyviu Lithuanian Seadog, o kai klubą perėmė fanai pirkau ir metines narystes). Po 27 metų vis dar šitų dviejų komandų Anglijoje nepakeičiau, savo vestuves derinau prie “Sunderlando” - “Newcastle” derbio, o kelionės paskui “šarkas” buvo nuvedusios iki Belgrado, kur bare antrą kartą futbole neblogai prasileidau į veidą.

Bet grįžkim į Lietuvą, prasisuka keli metai, ateina 2008 ir aš sėkmingai darbuojuosi “Pinigų kartoje” vargo nematydamas.

Ir vėl skambutis. Tik šį kartą Vladimiro Romanovo verslo partneris ir dešinioji ranka Eimuntas Akromas. Taip ir taip, mes kuriame sporto televiziją, gal tu nori prisidėti. O gal netgi norėtum ją ir kurti? Turėsim Anglijos Premier lygos teises, turėsim nacionalinės rinktinės teises, toliau - tau visiška laisvė.

Jau vieną kartą skaudžiai nuo futbolo ir šitos kompanijos nudegęs sakau - tai aišku. Atsisveikinu su LRT ir pasineriu į naujos televizijos kūrimą.

Iš tiesų, laisvę turiu visišką. Įsikuriam Sporto rūmuose, susirenku absoliučią sporto žurnalistų svajonių komandą, man duoda biudžetą parengti komentatorius, kuriuos moko geriausia to meto radijo diktorė, ateina geriausi technikos specialistai, susiperkam aparatūrą. Pasileidžiam sporto žinias, apžvalgines laidas, netgi pačią pirmąją late night šou apie sportą, nesveiką kiekį geriausių sporto transliacijų.

Tiesa, problema - “Sport1” pavadintas kanalas yra skaitmeninis, o Lietuva dar tik pereidinėja į skaitmeną ir žmonėms labai sudėtinga jį susirasti. Kyla triukšmas, kodėl Lietuvos futbolo rinktinę rodo toks mažas kanaliukas, bet jis pradeda augti, o rinktinė laimėti - tada buvo toks svaigus periodas, kai svečiuose laimim 3:0 prieš rumunus, po to iš karto 2:0 namuose prieš austrus, Couceiro yra dievas, o viskas rodoma per mažąjį Sport1.

Kaip man ir buvo žadėta, Romanovas į valdymą visiškai nesikiša. Jo atstovai tik nuperka Škotijos Premiershipo teises ir paprašo jas rodyti, nes ten žaidžia lietuviškasis “Hearts”, ką mes darom su dideliu džiaugsmu. Pirmas kartas kai su juo susiduriu - kai Romanovas pasiprašo į studiją per “Hearts” ir “Celtic” rungtynių pertrauką, bet užuot aptarinėjęs su manimi rungtynių pirmąjį kėlinį, jis skaito savo poeziją.

Savaime aišku, Sport1 transliuoja ir lietuvišką futbolą - taip, kaip pridera, su krūva kamerų, geromis linzėmis, specialiomis laidomis.

Viskas auga, kyla, bet, aišku, komerciškai reikia laiko, kad televizija galėtų veikti savarankiškai.

Ir tada Romanovas nusiperka Kauno “Žalgirį”. Akromas man dar sako, kad viskas bus gerai, bet viskas tuoj pasidaro nebegerai, nes ateina nurodymas, jog Sport1 turi viską prastintis, mažintis ir karpytis, nes visas dėmesys skirtas “Žalgiriui”. Kai ateina antras nurodymas - visose “Sport1” žiniose apie “Žalgirį” tik gerai arba nieko, aš susidedu savo daiktelius į dėžę ir išeinu. Vėliau Romanovo statytiniai tą televiziją pavers tokiu propagandos ir užsakomųjų reportažų centru, kad mažai niekam nepasirodys.

Išeinu į krizės apimtą šalį antrą kartą sulaužytas futbolo. Vėl randu išeičių, grįžta ne tik “Pinigų karta”, bet ir to paties pavadinimo ekonominis portalas, porai metų tampu pokerio profesionalu ir prisiekiu sau - daugiau niekada niekada neturėsiu nieko bendro su Lietuvos futbolu.

Taip, padėsiu jei reikės - be jokio užmokesčio esu padėjęs “Sūduvai” parinkti žiūrovų į stadioną, tam pačiam Vilniaus “Žalgiriui”, “Panevėžiui”, vėliau ir Lietuvos rinktinės rungtynėms, bet ir tiek.

Savo pasiryžimą patvirtinau lygiai prieš dvejus metus kalbėdamas tinklalaidėje apie futbolą “Padkastas”.

Ten postringavau, kad nenuostabu, jog į Vilniaus “Žalgirio” rungtynes ateina keli šimtai žmonių, nes tiesiog yra neįdomu ir gali daryti, ką nori. Ir aš tikrai jau neapsiimčiau šitų dalykų tvarkyti, kai mane jau futbolas du kartus laužė.

Ir tada vienas iš laidos vedėjų sako - “Andriau, bet gal tą trečią laužymą dar padarytum. Labai prašom”. Ir visi juokiamės, nes suprantam, kad tai nerealu. Ir dar užtikrinau, kad nei aš, nei Laisvės TV nieko bendro su futbolu neturės.

Praėjo dveji metai.

Trečias. Paskutinis. Ir tikrai didysis kartas. Kas mane sekat, turbūt laukiate su didžiuliu smalsumu, kas čia bus. Futbolo podcastų vedėjai kelia keisčiausias idėjas - kad ir pastatyti naują tribūną “Žalgirio” stadione, patys juokiasi - jokie klubai nestato stadionų Lietuvoje, bet tuo pačiu kažkur krebžda abejonė - bet šitie bepročiai gali. Rinktinės vyr. treneris rašo - “tikiu, kad išjudinsit tautą, kuri primiršo, kas yra futbolas”.

Ir tikrai. Trečias kartas. Dabar arba niekada.

Nes kas gali nutikti blogo?

Subscribe now

Bet iš pradžių priminimas: Vilniaus “Žalgirio” metinis abonementas iki Naujųjų tik už 59e ir dar plius gaunate klubo rėmėjo dovaną - 40e vertės Premium mėnesio narystę Lemon Gym klubuose. Ir dar jei perkate du abonementus - mėnesio viduryje laukite klubo kalėdinės staigmenos asmeniškai jums

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400

Labai gerai prisimenu tą Vilniaus “Žalgirio” svajonių žygį 2022 metais, kai buvo patekta į Konferencijų lygos grupes ir rugsėjį atvažiavo “Baselis”. Klubas manęs paprašė ir aš mielai padėjau pareklamuoti rungtynes, kad ateitų dar daugiau žmonių, mane kvietė į VIPą, bet aš kažkaip mieliau nusipirkau bilietą į užvartę ir su sūnum atėjom prie ištikimiausių fanų. Ir stadiono pranešėjas pradeda skelbti sudėtis - Edvinas Gertmonas ir tada dešimt legionierių.

“Žalgiris” tada gerai kapojosi, pralaimėjo tik 0:1, bet grįždamas iš stadiono vis galvojau - ar tikrai čia teisingiausias modelis, kai pagrindinėje Lietuvos futbolo komandoje startinėje sudėtyje žaidžia tik vienas ar du lietuviai. Ar rezultatai pateisina viską? Už ko užsikabinti ne fanui, o paprastam vilniečiui, ar jam nors kažkiek rezonuoja tie -oličiai ir -eličiai (su visa pagarba Balkanų futbolui)

Šiemet liepą jau liepsnojant konfliktui tarp fanų ir “Žalgirio” vadovybės, Pietų IV Facebooko puslapis rašė taip:

Šeštadienį po rungtynių vykusioje „diskusijoje“ mūsų klubo vadovės buvo paklausta: „Kodėl komandoje nėra daugiau patyrusių lietuvių?“ Nuskambėjo paprastas atsakymas: „Turėjom visą lietuvių sudėtį – pralošėm čempionatą.“ Nelįsime į detales, kodėl tas čempionatas buvo praloštas, bet lengva sakyti, kad komandai nereikia lietuvių. Realybė tokia, kad po 2023 m. sezono lietuviai žaidėjai nelabai ir žiuri į „Žalgirio“ pusę.

“Visa lietuvių sudėtis” yra kažkoks marazmas ir poniai Venslovaitienei būdingas kliedesys, nes nieko net panašaus į “visą lietuvių sudėtį” 2023 metais “Žalgiris” neturėjo. Peržiūrėjau startines sudėtis, tai vidutiniškai buvo keturi lietuviai, tik vienose rungtynėse prieš “Hegelmann” klubą radau kažkokią anomaliją - net šešis lietuvius.

Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais “Žalgiris” tikrai orientavosi į visai kitą pusę nei lietuviai žaidėjai. A lygoje buvo laikomąsi ne taip ir seniai įvestos trijų privalomų lietuvių startinėje sudėtyje taisyklės, o Europoje - jeigu ne vartininkas Gertmonas, tai, manau, būtų ir nulis lietuvių pagrinde.

Štai šių metų fiasko Europoje - prieš Maltos komandą rungtynes pradėjo du lietuviai (Verbickas ir Matulevičius), o prieš Linfieldą jau tik vienintelis Verbickas.

Anksčiau irgi panašiai. Žaidžiant Europoje 2024 metais “Žalgiryje” buvo 2-3 lietuviai startinėje sudėtyje, 2023 metais Čempionų lygos atrankoje prieš “Galatasaray” buvo 2 lietuviai, vėliau prieš švedų “Hacken” ir vengrų “Ferencvarošą” irgi po du, atsakomosiose rungtynėse, kur jau iš esmės viskas buvo aišku, išleisdavo keturis lietuvius.

Legendiniame 2022 metų Europos žygyje lietuviai “Žalgiryje” atrodė taip:

Čempionų lyga.

Kosovo “Ballkani” - 2 ir 2

Švedijos “Malme” - 1 ir 1. Aišku, kad vartininkas Gertmonas

Norvegijos “Bodo/Glimt” - 1 ir 2 (dar plius Mikoliūnas)

Europos lyga

Bulgarijos “Ludogorets” - 3 ir 2

Konferencijų lyga

Slovakijos “Slovan” - 1 ir 1

Šveicarijos “Basel” - 1 ir 2

Armėnijos “Pyunik” - 2 ir 1

Žvelgiant į šių metų A lygą Gargždų “Banga” padarė lentelę pagal tai, kiek procentų minučių klubuose žaidė lietuviai. “Žalgiris” užėmė garbingą paskutinę vietą su 30% laiko.

Subscribe now

Bet yra ir kitas dalykas. Dvi ambicijos - “turėti tik lietuvišką komandą” ir “laimėti A lygą ir pakovoti Europoje” yra nesusiekiantys indai.

Prieš kelis metus kažkur ir viešai pagyriau “Šiaulių” futbolo klubą, kuris čempionate žaidė beveik vien tik su lietuviais, turėdamas tik 2 legionierius iš Ukrainos. Aišku, bronzos medaliai 2023 metais buvo puikus rezultatas, bet po to nutiko realybė, kovoti darėsi vis sunkiau ir šiemet jau “Šiauliuose” matėme keturis legionierius pagrinde. Kas vis tiek yra nemažas skirtumas tarp aštuonių legionierių šiemet žaidusių “Žalgirio” pagrinde iki pasikeičiant visai klubo vadovybei.

Tai dabar pamėginsiu paaiškinti, kodėl neįmanoma susikomplektuoti futbolo komandą tik iš lietuvių ir laimėti A lygą bei turėti ambicijų giliai žygiuoti Europoje.

Dabartiniai A lygos nuostatai liepia komandai bet kuriuo momentu aikštėje turėti bent tris lietuvius. Taip pat yra reikalavimas A komandoje registruoti bent 5 jaunesnius nei 21 metų lietuvius žaidėjus, bet nemažai klubų į tai žiūri kaip į formalumą, suregistruoja jaunimą, bet žaidžia jie dublerių arba B komandose.

Teiginys, kad lietuvis žaidėjas kainuoja daugiau nei legionierius mokesčių prasme yra šiek tiek mitas. Jie abudu yra samdomi pagal sportinės veiklos sutartį, už juos klubas moka vienodą GPMą, bet už lietuvį dar reikia sumokėti Sodrą - 19.5% nuo pusės sumos.

Tai jeigu lietuvis ir legionierius gauna, tarkim, 5000 eurų mėnesinį atlyginimą, lietuvis klubui kainuos brangiau apie 500 eurų per mėnesį. Tačiau yra įvestas legionierių registracijos mokestis ir kuo daugiau legionierių, tuo jis didesnis. Pavyzdžiui, “Žalgiriui” toks vienkartinis mokestis buvo apie 1500 eurų. Tai kai sudedi viską - per vidutinį dvejų metų kontraktą mano minėtą sumą gaunantis lietuvis klubui yra brangesnis apie 10 000 eurų.

Aišku, jeigu tų lietuvių pagrinde būtų kokie 5-6, suma pasidarytų jau rimtesnė - per metus apie 30 000 eurų, bet vis tiek tai yra tik 1% rimtesnio lietuviško klubo biudžeto.

Be to, yra tam tikros formulės, kaip už žaidžiančius lietuvius skaičiuojamos Solidarumo fondo lėšos, bet niekas iki galo nežino, kaip tai vyksta.

Čia nusimanantys žmonės papildė, kad viskas labai aišku, kaip skaičiuojama ir atsiuntė nuorodas į Jaunimo projektą futbole. Akivaizdu, kad iki šiol Žalgiriui tai nebuvo labai aktualu

https://jaunimofutbolas.lt/storage/pages/2025-m-jaunimaspro-programos-reglamentas.pdf

Kitos dvi problemos yra didesnės:

• lietuvių šiaip trūksta

• įvestas privalomas lietuvių skaičius sukuria dirbtinę konkurenciją ir išpučia lietuvių kainas.

Įsivaizduokime, kad vakuume visų klubo žaidėjų - lietuvių ir legionierių - lygis yra toks pat, sakykim, 7/10. Tada klubas, aišku, rinktųsi lietuvius, nes a) jie labiau prisiriša prie klubo, b) atitinka fanų ir rėmėjų lūkesčius.

Bet vakuumo nėra. Rinkoje lietuvių yra šimtais kartų mažiau nei legionierių, o A lygoje įvestas privalomas skaičius kelia kainas. Nes klubai pradeda draskyti dėl rinkoje esančių lietuvių.

Ir gaunasi taip, kad 6/10 lygį turintis lietuvis išbrangsta labiau nei koks 8/10 legionierius. Tada į rezultatus orientuotas klubas, kokiu visada save pozicionavo Vilmos “Žalgiris”, nusprendžia, kad ims tuos tris privalomus lietuvius, bet toliau už tą pačią sumą geriau prisipirks šiek tiek geresnių legionierių.

Aišku, jeigu tos privalomų 3 lietuvių taisyklės nebūtų, būtų dar blogiau, nes klubai tikrai rastų neišsemiamoje Afrikos, Pietų Amerikos ir Balkanų rinkoje pigesnių legionierių nei lietuviai.

O dar viena problema, kad lietuvių trūksta ir esminėse pozicijose. Tie lietuviai, kurie išvažiuoja į užsienį, A lygos klubams jau yra nepasiekiami, o dabar rasti gerą lietuvį centro gynėją arba puolėją klubui, kuris nori tapti čempionu, yra beveik neįmanoma.

Pala, o rezultatyviausias šių metų A lygos žaidėjas Eligijus Jankauskas, sakysit?

Pirma, jis ne puolėjas, o saugas. Antra, esu beveik tikras, kad kitą sezoną jis bent jau pamėgins įsitvirtinti kur nors užsienyje.

Nes lietuviai futbolininkai turi tą svajonę - išmėginti jėgas užsienyje, žaisti stebint 15000, o ne 500 žmonių, galbūt būti pastebėtiems rimtesnių klubų, ir čia A lygos klubai neturi jokių svertų. Kol kas - kaip sakome mes “Žalgiryje”.

Ir dėlto lietuviško futbolo ekspertai sako, kad paprasčiausias būdas klubui pasilengvinti tą trijų lietuvių limitą - turėti lietuvį vartininką. Todėl iš 10 A lygos klubų šiame sezone 7 vartus gynė lietuviai.

O paskutinis, bet irgi svarbus dalykas - statistika rodo, kad lietuviškam klubui parduoti legionierių yra lengviau negu lietuvį. Na, taip yra. Vadinasi, rinkdamasis legionierių tu dar perki ir didesnį estimated value iš jo kažką uždirbti.

Tai kur dabar čia yra tas mažiausiai lietuvių minučių turintis Vilniaus “Žalgiris” ir ką mes toliau darysim?

Nuo pat pradžių tiek Mindaugas, tiek Tadas, tiek aš sakėm, kad lietuvių klube ir pagrindinėje sudėtyje turi būti daugiau, nes tai yra tikrasis žaliai-baltas kraujas, tai yra rėmėjai, tai yra žiūrovai, tai yra fanai.

Ir motyvuoti lietuviai, kurie gerai jaučiasi lietuviškame klube, dėl jo žemę nosimi išraus ir kruvinais keliais pareis.

Ir prie lietuviško klubo stuburo reikia priderinti legionierius tose “tuščiose” pozicijose, su kuriais gali laimėti lygą ir kurie nežaidžia trečioje Švedijos lygoje.

Pokyčiai prasidėjo iš karto tik atėjus Mindaugui ir prie komandos vairo stojus Rolandui. Lietuvių skaičius pagrinde išaugo iki keturių, o rungtynėse prieš Kauno “Žalgirį” jau buvo ir 5. Bet reikia suprasti, kad sezoną “Žalgiris” baigė su paveldėta komanda.

Atėjo metas vykdyti pažadus. Sakiau per Pietų 4 sezono uždarymą kalbėdamasis su fanais, kad nereikia skubėti jiems tikėti, tiesiog žiūrėkit, kaip vykdomas pažadas po pažado.

Pirmas pažadas buvo parduoti bent 1000 abonementų - check

Antras pažadas - daugiau lietuvių startinėje sudėtyje.

Naujas sezonas ir jį “Žalgiris” pradėjo labai aiškiai vykdydamas pažadus ir paskelbdamas “Lietuvių savaitę”, per kurią į klubą atėjo trys naujokai, visi trys galimi pagrindo žaidėjai:

• klubo ir rinktinės ramstis dešiniajame gynybos šone Klaudijus Upstas, kuris jau aiškiai pasakė - absoliutus atsidavimas. Mano galva, vienas svarbiausių sezono pirkinių.

  

• universalus saugas, buvęs rinktinės žaidėjas, tikiu, kad į ją su “Žalgirio” pagalba grįšiantis Deividas Šešplaukis

• į “Žalgirį” grįžtantis didžiulį potencialą turintis Darjuš Stankevičius, vienas svarbiausių žaidėjų šio sezono “Sūduvoje”. Beje, labai gražus Darjušo sugrįžimo video

  

Taip, “Žalgiris” neteko Motiejaus Burbos ir trečiojo vartininko Jorio Aliukonio, bet dar keli lietuviai prasitęsė kontraktus ir dabar realiai jau yra 9 lietuviai, kurie gali kovoti dėl vietos pagrinde.

Nevaizduosiu trenerio, bet įsivaizduočiau, kad pagrinde visada bus 4-5 lietuviai, gal kai kada ir 6.

Dar lieka vartininko klausimas - šiuo metu klube yra vienintelis vartininkas ir aiškus pirmas numeris Olsesas, kuris realiai labai smarkiai patraukė “Žalgirį” sezono pabaigoje.

Ir kol kas viskas. Vėlgi nereikia būti Rolandu Džiaukštu, kad nuspėčiau, jog antras vartininkas tikrai bus lietuvis ir toks, kuris galėtų pakonkuruoti su Olsesu dėl vietos pagrinde.

Šiaip mes su Tadu iš karto pasakėm, kad esam pasiruošę išspręsti vartininkų trūkumą klube. Esam lietuviai, jis stovėjo savo SFL komandos “Jambo” vartuose kažkada, o esu sėkmingai atstovėjęs vartus už 7B klasę tarpklasinėse. Pabrėžiu, sėkmingai!

Šitą išgirdę Mindaugas su Rolandu kažką mykia apie peržiūras ir kad tada po 10 minučių išeitume iš aikštės, bet aš manau, kad čia klausimas tik, kas bus antras, o kas trečias vartininkas tarp mūsų.

O nevarant fanams širdies priepuolio, tai antras vartininkas lietuvis dar galėtų būti ir ne pabaiga lietuviško desanto Vilniaus “Žalgiryje”.

Ir vienas svarbiausių dalykų šioje “Žaliai baltoje Alchemijoje” liko nepaminėtas - stipri Akademija ir jaunimo ugdymo sistema, kuri stabiliai generuotų pagrindinei komandai jaunus talentingus žaidėjus. Bet apie tai vėliau, kai klubas turės progą pristatyti atnaujintą Akademijos strategiją, naują vadovą ir viziją, o aš galėsiu papildyti ir pakomentuoti.

Lietuviškas “Žalgirio” stuburas intriguoja, tai tik dar kartą primenu, jog intrigą geriausia stebėti savo akimis, o perkami abonementai ne tik užpildo stadioną, bet ir padeda klubui finansiškai.

Iki Naujųjų metų abonemento į visas A lygos “Žalgirio” rungtynes kaina vis dar tik 59 eurai, papildomai jūs gaunate 40 eurų vertės vieno mėnesio Premium narystę “Lemon Gym” sporto klubuose, o jei perkate du abonementus - gruodžio viduryje dar jūsų laukia ir nedidelė kalėdinė staigmena.

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400

Subscribe now

Prieš pradėdamas skaičiuoti pinigus iš karto primenu, kad jeigu dar neturite Vilniaus “Žalgirio” abonemento, tai nežinau, ko laukiate. Kol kas kaina vis dar 59 eurai sezonui, nuo Naujųjų ji kils beveik dvigubai

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400

4 milijonai eurų.

Apie futbolo klubų finansus yra prirašyta šimtai knygų, bet suvokti, kas tai yra turbūt geriausia analizuojant vieno konkretaus klubo balansą ir mėginant suprasti, kas vyksta biudžetą planuojančių žmonių galvose.

Tai turbūt nenustebinsiu, kad rašysiu apie Lietuvos futbolo klubus ir konkrečiai apie Vilniaus “Žalgirį”.

Naujasis Vilniaus “Žalgirio” pagrindinis dalininkas Tadas Burgaila per spaudos konferenciją paskelbė, kad klubo biudžetas kitais metais sudarys 4 milijonus eurų. Optimistiškai paskelbė, neslėpsiu, šalia sėdėjusio direktoriaus Mindaugo Kasperūno veidas akimirkai suakmenėjo, bet su jais galėsiu visa tai aptarti jau netrukus pasirodysiame podcaste “Trise valtyje”, skirtame Vilniaus “Žalgirio”, lietuviško futbolo ir investicijų į futbolą vidaus virtuvei.

Pradžiai paimkim šitą skaičių ir palyginkim. Su pasaulio futbolo grandais nėra prasmės lyginti, palyginkim su vidutiniokais arba futbolo klubais iš mažesnių šalių.

Kodėl tai svarbu. Nes galimybė žaisti Europos taurėse ir toje loterijoje, kurioje gali laimėti vietą pagrindiniame Čempionų lygos, Europos lygos ar Konferencijų lygos etape, yra esminis futbolo klubo tikslas, masalas ir šventasis Graalis viename.

4 milijonai.

Su tokiais pinigais tu net negalėtum rungtyniauti Anglijos ketvirtoje pagal pajėgumą League 2, nes ten vidutinis klubo biudžetas sudaro apie 7 milijonus eurų.

Vokietijoje tokie pinigai leistų žaisti ketvirtojoje pagal pajėgumą - Regionalliga, Italijoje - trečiojoje, Serie C lygoje, Ispanijoje irgi maždaug trečiojoje lygoje. Tai profesionalūs klubai, bet jokie Europos turnyrai jiems niekada nekvepės.

Vienintelis būdas yra pasakiškas pasirodymas taurėje. Arčiausiai to šiemet buvo Vokietijos trečios lygos klubas “Arminia Bielefeld”, kuris pateko į taurės finalą, bet ten pralaimėjo “Stuttgart” klubui ir liko be Europos. Tai buvo vienintelis toks atvejis per 24 metus.

Žiūrim arčiau mūsų - kas yra 4 milijonai Lenkijos, Čekijos ir, tarkim, Slovakijos lygose.

Lenkijoje tokiu biudžetu operuoja vidutinis antros lygos klubas arba stiprus trečios lygos klubas.

Čekijoje su 4 milijonais jau gali žaisti aukščiausiose lygoje, bet, aišku, tikrai nebūsi pretendentas į čempionus ar vietas Europoje.

Slovakija dar arčiau Lietuvos - toks biudžetas leidžia jaustis patogiai lentelės viduryje

Ir čia jau turime atvejų, kai tiek pinigų pakanka retkarčiais pažaisti Europoje - prieš pora metų Konferencijų lygoje žaidė Prahos “Bohemians 1905”, o sąlyginai kuklus ir panašų biudžetą turintis Slovakijos “Ružemberok” klubas pernai buvo per žingsnį nuo Konferencijų lygos pagrindinio turnyro.

Jeigu pažiūrėtume į šių metų Konferencijų lygos pagrindiniame turnyre žaidžiančias komandas, tai darosi aišku, jog 4 milijonai yra visai konkurencinga suma.

Nes čia žaidžia:

• Gibraltaro “Lincoln Red Imps” - 2.3 milijono eurų biudžetas

• Suomijos “KuPS” - 3.2 milijono

• Čekijos Olomouco “Sigma” - 5.4 milijono

• Šiaurės Makedonijos “Škendija” - 3.2 milijono

• Maltos Hamrun “Spartans” - 2023 gale buvo skelbiama, kad 3.8 milijono, dabar galėjo pakilti ir iki 4-4.5 milijono

Ir jiems visai neblogai sekasi - sužaidus 4 rungtynes “Sigma” turi 7 taškus, “KuPS” - 5, “Škendija” su “Red Imps” po 4 taškus ir visi pretenduoja dar pakovoti dėl vietos atkrintamosiose. O ten dar rimtesni pinigai.

Todėl Lietuva turi milžinišką privilegiją prieš kitus, nes pas mus 3-4 milijonus turintis klubas privalo žaisti Europoje kiekvienais metais arba jo savininkai ir vadovai nesupranta, ką daro arba supranta, ką daro, bet ne klubo naudai.

Nes Europa pasiekiama A lygoje užėmus pirmas tris vietas ar netgi ir ketvirtą, jeigu LFF taurę laimi klubas, užėmęs kažkurią iš tų trijų vietų. Šiemet taurę laimėjo “Panevėžys”, likęs lentelės viduryje, todėl “Žalgiriui” kraujas iš nosies reikėjo išplėšti trečią vietą ir paskutinį bilietą į Europą.

Pasižiūrėjus į klubų pateikiamus biudžetus, supranti, kad keturi milijonai čia jau arti rekordo.

Didžiausių biudžetų pavyzdžiai:

Kauno “Žalgirio” futbolo klubas 2024 skelbė, jog turės 2.5 milijono eurų biudžetą, šiemet 3.1 milijoną. Aišku, 2026 metais jų biudžetas rimtai augs ir gali viršyti tuos keturis milijonus.

Kauno rajono “Hegelmann” pernai turėjo milijoną, šiemet 1.35 milijono

Šiauliai pernai skelbė apie pusantro milijono, šiemet 1.3 milijono

Ir dabar Vilniaus “Žalgiris”, kuris visada buvo turtingiausias klubas.

2024 metų pradžioje skelbtas 3.36 milijono eurų biudžetas

2025 metų pradžioje skelbtas 4.1 milijono eurų biudžetas

Abiem atvejais tuometė klubo direktorė Vilma Venslovaitienė nurodė tai, kaip pesimistinį biudžetą. Optimistiniu atveju (o tai reiškė gerą pasirodymą Europoje) buvo minimi 7.2 ar net 7.6 milijonų eurų biudžetai.

Bet tai kas nutiko, kad šiemet nepavyko surinkti net ir pesimistinio biudžeto ir virš Vilniaus “Žalgirio” buvo pakibusi reali bankroto grėsmė.

Nutiko vienas ar net abu apibūdinimai, kuriuos kiek aukščiau skyriau klubų vadovams. Bet kad būtų dar aiškiau pažiūrėkime į šių metų “Žalgirio” biudžetą

Pesimistiniame variante klubo pajamos turėjo būti: 4,047 milijono eurų

• 2.355 milijono iš UEFA premijų

• 1.5 milijono iš Vilniaus miesto savivaldybės

• 0.327 milijono iš rėmėjų

• 0.125 milijono iš bilietų

Čia, beje, duomenys iš dalininkų patvirtinto biudžeto ir jie nesueina, nes sudėjus visas pajamas gauname skaičių 4.307 milijono. Tačiau turbūt stebėtis nereikėtų, nes biudžeto eilutėje visu rimtumu yra įrašyti tokie dalykai:

Viešbutis - pajamos 30 000 eurų

X rėmėjas (parama NT) - pajamos 90 000 eurų.

Ar jos buvo, ar nebuvo, ir kaip gali tame pačiame dokumente pajamos skirtis beveik 300 000 eurų išsiaiškins auditas.

Bet esmė yra tos UEFA premijos: atmetus solidarumo lėšas bei išmokas už į rinktinę kviečiamus klubo žaidėjus, “Žalgiris” visu rimtumu biudžetavosi 1.575 milijono UEFA premijų už sėkmingą pasirodymą Europoje.

Nes nu, o kaip kitaip. Ką mes, lochai, neperžengsime pirmo Čempionų lygos atrankos etapo?

Nutiko taip, kad “Žalgiris” gavo nuo Maltos komandos Čempionų lygoje, tų pačių mano jau minėtų Hamruno Spartans, po to gavo nuo Šiaurės Airijos komandos Konferencijų lygoje ir baigė pasirodymą su 525 000 eurų priziniu fondu.

Lygiai minus milijonas, kuris ir galėjo nuskandinti klubą, nes nei vienas iš esamų dalininkų neturėjo jokio noro savais pinigais uždengti atsivėrusią milijoninę skylę.

Man sakė futbolo žmonės - tai visi klubai taip planuoja tikėdamiesi geriausio. Tai sėkmės visiems jiems, nes pastatyti klubo biudžetą ir likimą ant dviejų rungtynių rezultatų (o Maltos atveju - ant vienuolikos metrų baudinių serijos) yra turbūt netvariausias modelis, koks tik gali būti.

Dar viena įdomi biudžeto planavimo ypatybė buvo ta, kad klubo vadovus realiai domino tik savivaldybės parama ir UEFA premijos. Visa kita buvo surašyta tiesiog kad būtų - be pagrindinio rėmėjo “Betsson” pajamų iš rėmimo beveik nebuvo planuojama (vis dar nežinau, ką tai reiškia “Viešbutis” arba “X rėmėjas (NT)”, iš abonementų pardavimų buvo planuojama 5000 eurų (panašiai ir gavosi, gal kiek daugiau, nes buvo parduota 118 abonementų), iš A lygos bilietų per visą sezoną - 20 000 eurų. Arba maždaug po 1100 eurų per rungtynes.

Kitaip tariant - miesto pinigai yra, Europoje kažką nuveiksim, viskas bus OK, kam čia dar daugiau sukti galvas.

Vienintelis tvarus dalykas buvo tas, kad atlyginimų suma neviršijo biudžeto dalies, kurią rekomenduoja futbolo vadybos profesionalai. Jeigu Vladimirui Čeburinui nebūtų mokama tris kartus A lygos vyr.trenerio vidurkį viršijanti alga, tai tas procentas būtų dar geresnis.

Bet pamirškime Vilmą ir grįžkime prie naujojo “Žalgirio”. Iš kur atsiras Tado Burgailos paminėti keturi milijonai, jeigu klubas neplanuoja toliau žaisti rusiškos ruletės su europiniais pinigais.

Blogiausia, kas galėtų būti - jei naujasis klubo savininkas finansines svajones pradėtų vykdyti dėdamas savus pinigus. Lietuvoje dar nebuvo tokios ilgalaikės sėkmės istorijos, nes anksčiau ar vėliau turtingam savininkui šitas žaisliukas pabosta arba pasidaro per brangus.

Kaip sakė Gediminas Žiemelis - įdėjau į “Wolves” 10 milijonų, o net geros emocijos negavau.

Tai su Vilniaus “Žalgiriu” taip nebus. Ir pats Tadas Burgaila nuo pat pradžių sako - klubas turi būti tvarus, išlaikyti pats save ir augti dėl savo sėkmingo darbo ir žaidimo aikštėje.

Dėlioju skaičius, bet iš karto įspėju - čia yra tik mano projekcijos, o oficialų biudžetą klubas paskelbs tada, kai jis jau bus oficialus.

Aiškios pajamos 2026 metų sezonui

• 1.5 milijono eurų parama iš Vilniaus miesto savivaldybės

• 0.325 milijono eurų garantuota UEFA premija vien už dalyvavimą Konferencijų lygoje. Tai garantavo su krauju išplėšta trečioji vieta A lygoje.

• 0.1 milijono UEFA Solidarumo lėšos, jos bus skiriamos, jeigu klubas nenužygiuos Europoje iki pagrindinių etapų. Jos šiaip sudaro apie 0.3 milijono, bet į krizę patekęs “Žalgiris” jau dalį gavo anksčiau ir sugebėjo išmokėti algas ir pabaigti sezoną iki atėjo naujųjų savininkų stabilizuojanti finansinė injekcija.

• 0.15 milijono pagrindinio rėmėjo “Betsson” parama

• 0.16 milijono techninių rėmėjų “Hummel” barterinė parama, bet ji įskaičiuojama į biudžetą, nes antraip klubui pačiam reikėtų pirktis ekipiruotę visoms komandoms.

Tai koks garantuotas pinigų kapšas? 2.235 milijono eurų.

Iš kur likusieji? O čia ir prasideda darbas, kurio iki šiol gerbiamas Vilniaus “Žalgiris” nelabai dirbo.

Abonementai

Realu tikėtis, kad bus parduoti 2000 abonementų iki sezono pradžios: 1600 bendrieji pardavimai ir 400 ištikimųjų fanų.

Tai sudaro apie 140 000 eurų, kadangi yra kelios kainų kategorijos

Rungtynių bilietai

Sezoną sudaro apie 20 rungtynių: (18 A lygos plius taurė). Daug dirbdamas klubas privalo parduoti bent po 400 bilietų už protingą kainą į kiekvienas rungtynes. Tai sugeneruotų dar apie 80 000 eurų.

Europos rungtynių bilietai

Yra vienerios garantuotos Konferencijų lygos rungtynės namuose. Čia viskas paprasta - stadionas privalo būti pilnas, bilietų kainos jau irgi turėtų būti gerokai aukštesnės. Dar pridėkim TV teises, galbūt mokamas transliacijas ir skaičiuokim, kad klubas iš tokių rungtynių turi uždirbti 120 000 eurų.

Rėmimas

Jau dabar matome, kad verslui yra įdomus futbolas ir “Žalgiris” turi, ką pasiūlyti verslui, tik reikia nusileisti iš savo marmurinių bokštų ir pradėti vertinti visus rėmėjus - ir tuos, kurie ateina su 100 000 eurų, ir tuos, kurie gali skirti 1000 eurų.

Ir parodyti, kiek daug įdomių galimybių atsiveria bendradarbiaujant su istoriniu didžiausio Lietuvos miesto futbolo klubu.

Dabar gal pasukiosit pirštu prie smilkinio, bet aš tikiu, kad klubas gali sugeneruoti dar 700 000 eurų metams iš naujų rėmėjų.

Pasakysiu dar konkrečiau - tikiuosi, kad iki Naujųjų metų mes uždarysim sandorių už 300 000 eurų metams.

Tokios nuotraukos su Mariumi Jakuliu Jasonu, patenkančiu į Top100 turtingiausių Lietuvos žmonių, ir jo verslo valdytojais jau daug ką pasako.

Dar vienas svarbus momentas - su kiekvienu rėmėju deramės dėl nedidelio, bet vis tiek šiokio tokio priedo, jeigu “Žalgiris” sėkmingai pasirodo Europoje ir/ar laimi A lygą. Čia nauda visiems - ir klubui, ir rėmėjams, kurie gauna dar daugiau matomumo.

Rėmimas per NT mokestį

Dar viena sritis, kurioje Vilniaus “Žalgiris” miegojo su savo X rėmėjų. Pradėjus nuosekliai dirbti nuo pat metų pradžios iš tokio rėmimo sezono antroje pusėje galima tikėtis gauti iki 500 000 eurų.

Išmokos už rinktinės žaidėjus

Paprasta matematika ir aiški sinergija - kuo daugiau rinktinės žaidėjų žais “Žalgiryje”, tuo labiau bus patenkinti žiūrovai ir ateis daugiau išmokų iš UEFA. Skaičiuokim ateinančiam sezonui - 50 000 eurų.

1,2% GPM, atributikos pardavimai bei rungtynių dienos pardavimai

Čia visiškai apleista sritis ir fizinių asmenų pajamų mokesčio paramai reikia laiko, kad žmonės įprastų skirti kažkokią dalį savo GPM “Žalgiriui”, o dėl atributikos ir rungtynių dienos maisto/gėrimų pardavimų reikia peržiūrėti egzistuojančius kontraktus ir geriau suprasti, kaip “Žalgiriui” optimizuotis šitas potencialias pajamas, todėl realistiškai matyčiau šitų pajamų augimą dar kitame sezone, o 2026 metais - kukliai 10 000 eurų.

Klubo savininkų metinis mokestis

Šitas dalykas dar svarstymo stadijoje, bet pas mus dabar visi svarstymai vyksta greitai. Pirminė mintis tokia - atsiranda naujas juridinis vienetas - “Vilniaus Žalgirio fanų asociacija”, kuri gauna vieną klubo dalį ir kiekvienas “Žalgirio” gerbėjas už tam tikrą metinį mokestį gali tapti asociacijos nariu ir de fakto klubo savininku, kad ir nedideliu. Tai suteikia tam tikras privilegijas ir galimybes balsuoti dėl įvairių klubo reikalų atsirasiančiame Vilniaus “Žalgirio” appse. Ir šiaip smagu išsitraukti kortelę ir pasigirti draugams, kad turiu futbolo klubą.

Aišku, dar nesame nustatę metinės kainos (ji neturėtų būti labai didelė, bet be viršutinės ribos - tai yra, galima tapti asociacijos nariu sumokėjus ir 2000 eurų, jei gali sau leisti ir nori paremti mylimą klubą, tik turėsi tiek pat teisių, kiek ir kitas narys, sumokėjęs, pavyzdžiui, 200 eurų metinį mokestį).

Na, bet paprojektuosiu - jeigu pradžioje surenkam 300 tokių žmonių su 150 eurų metiniu mokesčiu ir galimybe prisidėti daugiau, klubo kasą turėtų papildyti apie 50 000 eurų.

Taigi

Šitie skaičiai yra ambicingi, bet tikrai nėra nepasiekiami sunkiai ir išradingai dirbant. Ir bendra suma iš jų galėtų siekti 1.65 milijono.

Pridėkime prie garantuotų 2,235 milijono ir turime 3,885 milijono eurų. Na, 115 tūkstančių dar iš kur nors surinksim iki lygaus skaičiaus. Iš rėmėjų bonusų, gal pavyks parduoti daugiau abonementų, rungtynių bilietų ar NT mokesčio lengvatos.

Vėlgi - tai tik mano projekcijos ir dar tik gruodžio pradžia. Iki sezono pradžios dar beveik trys mėnesiai.

“— Iš viso, — paskelbė Ostapas, — keturi šimtai aštuoniasdešimt aštuoni rubliai. Ech! Dvylikos rublių trūksta, ir bus lygus skaičius!

Jelena Stanislavovna, ilgai tvardžiusi save, išėjo į miegamąjį ir atsinešė ridikiulyje dvylika rublių” - Ilfas ir Petrovas “Dvylika kėdžių”

Taigi - keturi milijonai ir, kas svarbiausia, be šitų statymą ant ruletės primenančių planų apie gerą pasirodymą Europoje ir tada pažirsiančius pinigus.

Jeigu “Žalgiriui” 2026 metais nusišypsos sėkmė Europoje, tai šie priziniai pinigai galės ramiai keliauti į augantį biudžetą 2027 metams.

Jei pavyktų įveikti pirmąjį Konferencijų lygos etapą, o tai realu, nes “Žalgiris” bus skirstytas ir tikrai gaus silpnesnį varžovą, tai UEFA premija išaugtų 200 000 eurų. Jei pavyktų įveikti antrąjį etapą - dar plius 200 000 eurų, jeigu trečiąjį - dar 200 000 eurų. O vien už patekimą į pagrindinį etapą jau garantuoti daugiau kaip 3 milijonai.

Teisingai susikomplektavus komandą - tas pagrindinis Konferencijų lygos etapas nėra neįmanoma svajonė. Pažiūrėkite į mano jau minėtas Suomijos, Šiaurės Makedonijos ir Gibraltaro komandas.

Ir galbūt vyr. treneris Rolandas Džiaukštas turės progų ploti ir Europos stadionuose

Nepamirškime dar bilietų - papildomas etapas papildomi 120 000 eurų už namų rungtynes.

Liekant realistais Vilniaus “Žalgiris” turi tikrai gerą šansą į 2027 metų biudžetą įsimesti dar papildomus 600-800 tūkstančių eurų ir pradėti galvoti apie 5 milijonų biudžetą.

Tada lieka smulkmena - laimėti 2026 metų A lygą, 2027 metais žaisti Čempionų lygos atrankoje ir rėkti koridoriuje, kad norintys būti klubo rėmėjais nesigrūstų ir stotų į eilę, mes pakviesim.

Bet nusileidžiant ant žemės - dabar yra metas pavaryti dirbant su rinkodara ir rėmėjais taip, kaip klubas dar niekada nevarė, užpildyti stadioną ir last but not least - peržiūrėti ir optimizuoti kiekvieną išlaidų eilutę, nes jeigu klubas taško pinigus, tai ir didžiausias biudžetas nepadės.

Ai, ir dar susikomplektuoti komandą, kuri mestų rimtą iššūkį ir atkaltų tą kitą “Žalgirį”, nes ten žmonės irgi dirba, irgi moka skaičiuoti ir išmano vadybą, ir dar turi privalumą - Čempionų lygos atranką.

Vilnius prieš Kauną - kitais metais A lygoje bus labai gerai. Pirkit abonementus, kad nepraleistumėt ir ruoškitės tapti Vilniaus “Žalgirio” savininkais

https://kakava.lt/renginys/fk-zalgiris-2026-m-sezono-abonementas/11094/22400

Subscribe now

Jeigu kažkokią dalį žmonių sudominau dailės istorija,…

Read more