Diegas Velazquezas "Las Meninas"

Paslaptingoji Ispanijos karališkųjų rūmų kompanija

1622 metų pabaiga. Ispanijos karalius Pilypas IV ir liūdnas, ir nepatenkintas. Ką tik su šiuo pasauliu būdamas vos 34-erių atsisveikino jo mėgstamiausias rūmų dailininkas Rodrigas de Vilandrandas. Liūdna, kad išėjo, bet monarchas nepatenkintas - o kas dabar tapys iškilius jo bruožus. 

Rūmininkai laksto pirmyn atgal, teikia entuziastingus, bet nelabai tinkamus patarimus, kol galiausiai karaliaus ministras de Guzmanas pliaukšteli sau per kaktą ir kreipiasi į karaliaus kapelioną doną Chuaną de Fonsecą - “o tas jaunuolis iš Sevilijos, kuris pernai čia buvo atvykęs, gal jis tiktų? Pasibandom?”

Pasibandom, pasibandom - sutinka visi rūmai ir ministras jau siunčia nurodymą į Seviliją Diegui Velazquezui nedelsiant apsireikšti Madride. Ir dar prideda 50 dukatų kelionės išlaidoms. 

Diegas Velazquezas “Autoportretas”

Velazquezas pajunta šansą ir 1623 metais į Madridą atlekia  kartu su savo mokytoju ir uošviu. Kapelionas juos apgyvendina pas save ir kad be reikalo netrukdytų karaliaus pats sėda pozuoti bandomajam portretui. 

Portretas neišlieka, bet akivaizdu, kad jis pavykęs, nes tų pačių metų gale Velazquezui jau sėda pozuoti pats Pilypas IV. 

Šitas portretas irgi neišlieka, bet akivaizdu, kad jis dar labiau pavykęs ir karalius patenkintas. O jeigu karalius patenkintas, tai patenkinti ir visi dvariškiai. 

Iš ministro ateina naujas nurodymas Velazquezui - dabar tu gyvensi čia, Madride. Štai 300 dukatų, imk ir kraustykis su visa šeima. Gausi 20 dukatų mėnesinę stipendiją, turėsi, kur gyventi, o už nutapytus paveikslus gausi honorarus. Ir - kas, aišku, Velazquezui buvo itin svarbu - karališkosios didenybės ir jo šeimos nebetapys niekas kitas, tik tu, mielas Diegai. 

Pasaka, ne sąlygos. 

Velazquezas įsitaiso rūmuose, po truputį tapo ir auginasi įtaką. 1628 metais susipažįsta su diplomatinę misiją Ispanijoje atliekančiu Rubensu. Vyrai įvertina vienas kitą ir tampa draugais, o Rubensas dar ir tokiu savotišku žalčiu gundytoju. 

“Diegas žinojo, kur ras savo vyresnį draugą. Net ir galėjo tiksliai pasakyti, kada sugirgždėjo gretimų apartamentų durys. Anksti. Peteris visada keldavosi itin anksti.

Peteris Paulius stovėjo prieš paveikslą, dešine ranka parėmęs smakrą ir neatitraukė nuo jo akių. Regis, jis net neišgirdo, kai į salę įėjo Velazquezas. Jaunasis dailininkas atsistojo jam šiek tiek už nugaros, bet nekalbino, nenorėjo trukdyti. Abu meistrai tarsi užhipnotizuoti žiūrėjo į drobę, Rubenso ranka ėmė lėtai braižyti ore linijas tarsi judindama įsivaizduojamą teptuką.

- Juk viskas prasidėjo nuo čia, visi karai ir nelaimės, badai ir epidemijos. Visko galėjom išvengti, jeigu Ieva nebūtų sugundžiusi Adomo,- pagaliau tarė jis.

- Žmogaus krytis buvo neišvengiamas,- mandagiai pastebėjo Velazquezas.

- Tikrai taip, mano jaunasis drauge,- nusijuokė Rubensas,- atleisk, aš čia tiesiog svaigstu ir gyvenu iliuzijose kartu su Tizianu, kad man nereikėtų vėl aiškintis su monarchais, kurie turi po asmeninį žaltį, kuris juos gundo ir kapsi nuodus į ausį. Kažkada tos derybos baigsis, karai baigsis ir aš galėsiu ramiai pasidaryti šito Tiziano kopiją. Karalius man asmeniškai pažadėjo.

- Labai norėsiu tai pamatyti,- Velazquezas buvo nuoširdus. Jis labai džiaugėsi užsimezgusia draugyste su Rubensu ir norėjo pasisemti iš jos kiek įmanoma daugiau.

- Pamatyti, kai pasenęs dailininkas kopijuoja genijų? - kalbėdamas su jaunuoju draugu Rubensas mėgdavo taip dramatiškai save nuvertinti. Gal kad sulauktų komplimentų, gal kad Velazquezas jaustųsi geriau,- ne čia ieškai įkvėpimo, Diegai. Negi nematai, kad Escorialyje gyveni kaip auksiniame narvelyje? Tau reikia išskleisti sparnus, tau reikia vykti į Italiją, Venecijoje pamatyti, kaip savo gimtuosiuose namuose tapė Tizianas ir Tintorettas, Romoje pamatyti Mikelandželą ir Rafaelį. Kiek daug tu iš jų išmoktum.

- Labai norėčiau, bet negaliu. Aš juk rūmų dailininkas, kas kitas tapys karalių, kai jam prireiks portreto?

- Pfft,- purkštelėjo Rubensas, daug labiau pratęs prie monarchų užgaidų ir žinojęs, kaip su jomis tvarkytis,- portretas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Papasakok jam, kokių naujų įgūdžių įgysi, kaip dar labiau užaugsi ir pamatysi - Pilypas IV tau dar pats daiktus sudės.

- Gal tavo ir tiesa,- dabar jau svajonė pamatyti Italiją tapo realesnė,- o gal ir tu važiuotum kartu?

- Žinoma, - pliaukštelėjo Rubensas savo jaunajam draugui per petį, - tik sutaikau ispanus su anglais ir kitais metais mūsų laukia Italija. O, kiek aš tau visko parodysiu!”

Deja, bet tokiai dviejų draugų kelionei nebuvo lemta įvykti. Diego sugebėjo priburti Pilypui IV, galbūt apie tai, kaip pakils jo tapomų portretų kokybė, bet karaliui davė leidimą pusantrų metų komandiruotei.

Tačiau Rubenso ir jo keliai išsiskyrė. Tuo metu sunkiai susirgo Rubenso motina ir dailininkas išskubėjo į Antverpeną.  

Roadtrip!!! Venecija, Ferara, Bolonija, Roma, Neapolis - pažintys su įtakingais dailininkais, pamokos ir jų tapomų paveikslų analizė. Velazquezas išsunkia iš šitos komandiruotės viską. 

O kai grįžta, Pilypas įkinko jį į darbą, kadangi karalius statosi sau laisvalaikio rezidenciją ir tik Velazquezas gali ją padabinti paveikslais. Nors istorikai suskaičiavę, kad Velazquezas karalių Pilypą IV tapė nei daug, nei mažai - 34 kartus, tačiau jam pozuoja ir kiti karališkosios šeimos nariai, dvariškiai ir netgi dvaro juokdariai ir neūžaugos, kuriems dailininkas visą gyvenimą jautė keistą simpatiją ir stengėsi pavaizduoti kiek įmanoma gražiau. 

Velazquezo įtaka rūmuose auga, jis ima žiūrėti į savo teptuką ne tik kaip į amato, bet kaip ir į galios įrankį. 1649 metais Pilypas IV dar kartą komandiruoja jį į Italiją su svarbia užduotimi - atrinkti ir rūmams supirkti italų dailininkų šedevrus. 

Panašu į tai, kad Velazquezas iš karaliaus gavo kredito kortelę su neribotu limitu, nes jis kaip turguje bulves supirkinėja Tiziano, Tintoretto, Veroneses ir kitų meistrų darbus. Pakeliui jis dar stabteli Romoje ir nutapo turbūt žymiausią ir sėkmingiausią paveikslą už Ispanijos ribų pasisodinęs pozuoti patį popiežių Inocentą X. 

Popiežius lieka labai patenkintas savo atvaizdu, padovanoja Velazquezui auksinę grandinę, bet ištaria žymiąją savo frazę - “troppo vero” - “per tikras”.