Echo-skopija #26. Tyli naktis, šventa naktis

Aidas rašo apie Kalėdas per I pasaulinį karą, nenuvalkiotus kalėdinius filmus, situaciją Argentinoje ir Vatikane bei vėl įjungia Muskometrą.

Sveiki, belakstantys po miestą paskutiniųjų dovanų ir paskutinio trūkstamo ingrediento Kalėdų kepsniui. Kol stovėsite kamščiuose ir eilėse, kaip tik bus laikas suklausyti paskutinę Echoskopiją šiemet. Norisi, žinoma, serviruoti vien linksmas ir malonias naujienas, tačiau, kaip ir visi metai, taip ir paskutinė jų savaitė visiškai nemano atsižvelgti į Kalėdines nuotaikas, todėl tosios naujienos bus įvairios. Bet bus ir visai malonių. Ir pradėsime būtent nuo tokių.

Don‘t cry for me, Argentina

Ir tikrai, Argentinai, atrodo, visai nėra ko verkti. Priminsiu, kad gana seniai amerikiečių ekonomistas Simonas Kuznetsas yra pasakęs, kad esti keturių rūšių ekonomikos – išsivysčiusios, neišsivysčiusios, Japonija ir Argentina. Jūs jau ko gero susigaudėte, kad Argentina čia paminėta anaiptol ne kaip sektinas pavyzdys. Kažkada (tai buvo dar iki Kuznetso) buvusi šeštoji pasaulio ekonomika (gyveno tada argertiniečiai geriau nei švedai, nekalbant apie kokius ispanus ir italus), jie nusivažiavo iki tol, kad defoltina dėl IMF paskolų dažniau nei Selas skelbia apie atsisveikinimo koncertą, o jų nacionalinė valiuta pesas serga rachitu, bronchitu ir difteritu.

Kai prezidentu buvo išrinktas ekscentriškasis ekonomistas Javieras Milei, argentiniečiai tiesiog balsavo pagal principą „blogiau būti juk vis tiek nebegali“. Ir Milei per šiuos metus įrodė, kad gali būti tik geriau. Ne visus rinkimų pažadus jis įvykdė (sakykime, dėl prekybos savo organais legalizavimo ar ekonomikos dolerizacijos), tačiau mažinti išlaidas ir perteklines taisykles ėmėsi taip iš peties, kad valdininkai nebežinojo, ką ras ant stalo kitą dieną – atleidimo lapelį dėl etato nukarpymo, dėl įstaigos, kurioje dirba, išsteigimo ar tiesiog dėl to, kad panaikintas reguliavimas, kuro priežiūrai ir buvo savo karjerą pašventęs tasai bėdžius valdininkas.

Ir tai davė rezultatus – jau pusmetį į Argentinos biudžetą surenkama daugiau lėšų nei išleidžiama, paskutinį ketvirtį ekonomika ėmė augti, taigi, išsikapanojo iš recesijos, o kas keisčiausia, Milei populiarumas vis dar yra virš 50 procentų. Kas yra neįprasta prezidentui, kuris imasi tokių nepopuliarių priemonių. Ta prasme, nedalina publikai anei duonos, anei žaidimų.

Aišku, konvenciniai ekonomistai, kuriems Milei pažiūros yra kaip velniui šermukšnis bamba, kad piliečiai dar labiau nuskurdo, investicijų į šalį ne tiek ir daug suplaukė, ir va, bam, dar viena naujiena Vaca Muerta skalūnų rajonas, manoma, gali turėti kone antrą didžiausią pasaulyje šio kuro šaltinio atsargą, įmonės tiesiog veržiasi frekinti vis daugiau naftos, pastaroji sudaro jau kone 60 procentų šalies naftos eksporto, Argentina iš energijos importuotojos tapo eksportuotoja, šalies biudžetas iš to renka dar daugiau pajamų, žodžiu, su optimizmu argentiniečiams žvelgti į 2025-uosius yra daugiau pagrindo negu bet kada.

Ir tik nezyskite, prašau, kad Milei yra Argentinos Trumpas, kaip kad Bolsonaro buvo Brazilijos Trumpas. Milei yra klasikinis libertaras, su Trumpu jį sieja tik kritiškas požiūris į perdėtą valstybės kišimąsi į piliečių gyvenimą, tačiau importo muitų atžvilgiu jų požiūriai kardinaliai priešingi. Bet kuriuo atveju, palinkėkime Milei sėkmės, nes labai jau norisi rasti bent vieną šviežią pavyzdį, kuris pasergėtų mus nuo apsėdimo bele kam draftinti vis naujas direktyvas, standartus ir draudimus.

Didelės problemos mažutėje šalyje

Taigi, kitam argentiniečiui sekasi šiek tiek liūdniau. Ir čia aš ne apie Lionelį Messi, su juo viskas tvarkoje, o apie popiežių Pranciškų. Mažai žinomas faktas, tačiau jis buvo išrinktas ne tiek su mandatu atnaujinti katalikišką doktriną, tačiau sutvarkyti Vatikano finansus. Kaip čia paklausite, juk bažnyčia turi tiek turtų? Koks dar bardakas finansuose?

Bėda ta, kad labai daug to turto negeneruoja jokių pajamų. Sakysime, didžioji dalis nekilnojamojo. Bažnyčios, vienuolynai, katalikiški universitetai, mokyklos, ligoninės ir t.t. Visos jos reikalauja išlaidų, o pajamų nelabai. Neišnuomosi juk bažnyčios fligelio kokiam kebabų kioskui ir iš jo nuomos mokėsi už visas savo išlaidas. O ir parduoti nelabai išeina.

Kitas didelė RKB turtų dalis – meno vertybės. Kurios gal ir išlaidų labai daug nereikalauja (ne, nebent kai prireikia atrestauruoti visą Siksto koplyčią), tačiau ir pajamos iš jų yra vienintelės – bilietai į muziejų. Kad ir tą patį Vatikano muziejų. Kuris pandemijos metu buvo uždarytas ir ištisus metus negeneravo anei vieno cento.

Trečia dalis – investicijos į akcijas ir obligacijas. Ir čia Šventosios Dvasios Institutas, kaip vadinosi Vatikano bankas, yra tiek priinvestavęs į rizikingus, abejotinus, o kartais suvis kriminalinius reikalus, kad verčiau jau būtų tuos pinigus palikęs kokioje nors taupkasėje. Bent jau nieko nebūtų praradę.

Ketvirta dalis – aukos. Ir čia bėda – pastaraisiais metais aukų upė virto upeliu, jeigu ne visai upokšniu. Ką dėl to kaltinti? Hardkorinių katalikų nepasitenkinimą Pranciškaus pažiūromis? Vis labiau, ypač trečiajame pasaulyje, populiarėjantį protestantizmą, kuris persivilioja vis daugiau amžino išganymo ištroškusių avelių? Šiaip žmonių pagedimą, kai jie mieliau renkasi mokėti už kremukus instagramo influencerėms nei aukoti bažnyčiai?

Bet kuriuo atveju, Vatikano biudžete šiuo metu yra nuolatinė 87 milijonų eurų skylė, kuri ne tik kad nemažėja, bet ir plečiasi. Visas Vatikano pensijų fondas yra 673 milijonų minuse. Ar gali toji skylė tiek išsižioti, kad praris ir patį Pranciškų su visa Siksto koplyčia? Kažkaip netikiu RKB yra seniausia, jau 2000 metų egzistuojanti organizacija, ji mus visus pergyvens.

Ir kad ne viskas po Šv. Petro raktų padange yra blogai, senus metus palydime su po remonto atsidariusia Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Atremontuota per rekordiškai trumpą laiką (dviem metais trumpiau nei pradinis terminas), pasaulis suaukojo virš 800 milijonų eurų tam tikslui (gali, pasirodo, kai nori, žalčiai), ji atsidarė šviesesnė ir gražesnė negu bet kada. Priminsiu, kad ankstesnis jos remontas tapo įmanomu tik tada, kai jos reikalą išpopuliarino Victoras Hugo savo garsiajame romane apie Kvazimodą ir Esmeraldą.

Ir jau visai pabaigai apie finansinius džiaugsmus ir liūdesius, maža pamokėlė iš Sirijos, kur, žinia, vakarykščiai teroristai iš Hayat Tahrir-al Sham bando susigaudyti valstybės valdymo subtilybėse. Kol kas kiek įmanoma taikiai ir konstruktyviai. Bet dažnai labai nustemba, kokių subtilybių esama, pasirodo, tame administraciniame mene.

Mohammedas Ghazalis, maždaug naujasis premjeras, apsilankė buvusioje Vyriausybėje ir paprašė visų biurokratų papasakoti apie savo funkcijas. Vienas pranešė viešųjų ryšių departamente vadovaujantis kitam departamentui, kuris atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą. O jame yra skyrius, atsakingas už festivalių ir renginių vadybą. Ir ką jis daro, pasiteiravo Ghazalis. Vėliavas iškabiname, atsakė valdininkas. Vėliavas? Aha, kai atvyksta užsienio svečiai (priminsiu, Assadą lankė nebent Iranas su Rusija), mes ant visų stiebų kabiname vėliavas. Daug vėliavų. Rimtas darbas.

Žo, erdvės taupymui tikrai yra. Kad ir vėliavų skyriuje.

Naujametinės rezoliucijos

Neabejoju, kad dažnas prisižadėjo sveikai valgyti, rišti alko, lankytis sporto klube, žodžiu gyventi ilgiau.

Toks noras pagimdė ištisą industriją kurioje prekiaujama maisto papildais, knygomis, technologijomis ir patarimais tiems, kurie nori išmokti seniausių pasaulio žmonių paslapčių.

Tačiau Londono universitetinio koledžo Londono longitudinių tyrimų centro tyrėjas Saulas Justinas Newmanas agentūrai AFP sakė, kad dauguma duomenų apie ekstremalią senatvę yra „išties šokiruojančio lygio šlamštas“.

S. J. Newmano tyrime, kuris šiuo metu yra recenzuojamas, buvo nagrinėjami duomenys apie šimtamečius ir superšimtamečius - žmones, kurie gyvena iki 100 ir 110 metų - Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje.

Priešingai, nei galima tikėtis, jis nustatė, kad žvalūs karšinčiai dažniausiai gyvena vietovėse, kuriose yra prasta sveikata, didelis skurdas ir blogai tvarkoma apskaita.

Atrodo, kad tikroji ypatingo ilgaamžiškumo paslaptis yra „persikelti ten, kur gimimo liudijimai reti, išmokyti vaikus sukčiauti kaulijant pensijos ir tiesiog meluoti“, - sakė Niumanas, atsiimdamas Ig Nobelį.

Vienas iš daugelio pavyzdžių - Sogen Kato, kuris buvo laikomas seniausiu gyvu žmogumi Japonijoje, kol 2010 m. buvo aptikti jo mumifikuoti palaikai.

Paaiškėjo, kad jis miręs nuo 1978 m. Taigi, šeimai teko pasikalbėti su valdiškais namais, už tai, kad, kad tris dešimtmečius ramiai sau priimdavo jo pensijas.

Tada vyriausybė pradėjo peržiūrą, kurios metu nustatė, kad 82 proc. Japonijos šimtamečių - 230 000 žmonių - yra dingę arba mirę.

Tai iliustruoja problemą, kurią Newmanas siekė nušviesti, - kad šioje srityje norint patvirtinti amžių reikia tris kartus patikrinti labai senus dokumentus, kurie nuo pat pradžių galėjo būti klaidingi.

Pasak jo, pramonė, kuri atsirado aplink mėlynąsias zonas, yra vienas iš šios problemos simptomų.

Mėlynosios zonos - tai regionai visame pasaulyje, kuriuose žmonės gyvena neproporcingai ilgiau ir sveikiau.

Pirmą kartą šį terminą 2004 m. pavartojo mokslininkai, kalbėdami apie Italijos Sardinijos salą.

Kitais metais „National Geographic“ žurnalistas Danas Buettneris parašė straipsnį, kuriame pridūrė Japonijos Okinavos salas ir Kalifornijos Loma Lindos miestą.

Buettneris New York Times prisipažino, kad įtraukė Loma Linda tik todėl, kad jam liepė redaktorius: „žėk, reikia bent vienos tokios zonos mūsų US of A“.

Žurnalistas susivienijo su keliais demografais ir sukūrė gyvenimo būdo ženklą „Mėlynosios zonos“, ir jie į sąrašą įtraukė Kosta Rikos Nikojos pusiasalį ir Graikijos Ikarijos salą.

Tačiau, kaip ir Japonijoje, vėlesni vyriausybiniai įrašai sukėlė abejonių dėl senatvės duomenų šiuose regionuose.

Kosta Rikoje 2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad 42 proc. šimtamečių „melavo apie savo amžių“ ankstesnio surašymo metu, sakė Newmanas.

Apie Graikiją jis rado 2012 m. duomenis, kurie rodo, kad 72 proc. šalies šimtamečių buvo mirę arba išgalvoti.

„Jie gyvi tik pensijų dieną“, - sakė Newmanas.

Šių metų pradžioje keli žinomi mėlynosios zonos tyrėjai parašė paneigimą, kuriame Newmano darbą pavadino „etiškai ir akademiškai neatsakingu“.

Demografai pabrėžė, kad jie „kruopščiai patvirtino“ mėlynosiose zonose gyvenančių superšimtmečių amžių, dukart patikrinę istorinius įrašus ir registrus, siekiančius XIX a. pabaigą.

Gi Newmanas atvertė, kad šis argumentas iliustruoja jo mintį. Maždaug, jeigu pradedi nuo neteisingo gimimo liudijimo, tai jis persikelia į kitus, kol gaunasi ištisa eilė vienas kitą patvirtinančių, bet neteisingų išrašų.

Žodžiu, meskite tuos gymų abonementus ir eikit padirbėti su savo gimimo metrikais. Ir gyvensite ilgai, kol nenumirsite.

Muskometras

Po praeitos Echoskopijos, vienas žmogus feisbuke (preziumuoju, kad žmogus, nors nebuvo pasivadinęs nei vardu nei pavarde), pasidomėjo, kodėl aš taip nekenčiu Elono Musko.

Aiškinu, kad neliktų nesusipratimų. Aš jo nei nekenčiu, nei adoruoju. Tiesiog jis yra pats ryškiausias pavyzdys žmonių, kuriems ketvirtoji technologinė revoliucija suteikė tokius finansinės ir kitokios galios resursus, kad jie negali nekelti klausimo – o kaip jis jais pasinaudos? Nebūdamas suvaržytas to, ką paprastai rinkėjai taiko savo išrinktiems vadovams. Ir būtent toji aplinkybė verčia registruoti jo keistesnius pareiškimus. Jeigu jis užsiimtų tik kosmoso užkariavimu, sėdėčiau pirmoje eilėje ir čyrlydinčiau susiriesdamas. Bet kadangi ne tik tai, tai čyrlydinu tyliau ir lėčiau.

Taigi, pastarąsias dvi savaites Elmo buvo rimtai užsiėmęs kitų metų JAV biudžetu ir galimu vyriausybės užsidarymu jo nepatvirtinus. Tarpinis biudžetas patvirtintas, kuklesnis nei pirmasis variantas, tačiau riebesnis negu norėjosi Elonui. Laimėjo jis čia, ar pralaimėjo? Ogi velnias žino. Šiaip jau jo pastabos apie JAV valstybės skolos netvarumą yra tarsi ir pagrįstos, lygiai kaip ir pagrįsti oponentų atsimojavimai, agirdi, netrupink batono, kol doleris yra rezervinė pasaulio valiuta, tol galime visą tą skolą išmasažuoti per likusį pasaulį.

Užbaigęs tvarkyti JAV pinigus Elonas pareiškė, kad vienintelė AfD yra Vokietijos išganymas. Dėl psicho teroristinio akto išvadino kanclerį Olafą Scholzą nekompetentingu kvailiu (diagnozė gal ir nėra labai toli tiesos, tačiau tikrai ne dėl Magderburgo tragedijos), užsiminė, kad gali pripumpuoti pinigais Didžisios Britanijos Reformų partiją ir taip atvesti į valdžią Nigelą Farage‘ą ir pasipiktino Rumunijos konstitucinio teismo sprendimu anuliuoti prezidento rinkimų rezultatus.

Apie tai, kad Tesla atšaukė 694 tūkstančius automobilių patikrinti spaudimo padangose monitoringo softą – netvytino. Apie tai, kad dviem nelaimingiesiems astronautams teks kosmose atostogauti iki pat balandžio vietoje sausio, nes Space X nespėja paruošti tinkamos kapsulės jiems pargabenti – netvytino. Nes so many things, so little time.

Kalėdinė mišrainė

Čia bus ir kulinarija, ir pinigai, ir dar šis bei tas.

Taigi, Amerikoje susiklostė skandalinga situacija su papročiais. Viena firma, St. Pierres Bakery, užsakė apklausą, norėdama įsitikinti, ko gi ant savo stalo nori amerikiečiai Kalėdos. Košmaras. 31 procentas pareiškė, kad vietoje tradicinio kalakuto jie mieliau kažką užsisakytų iš restorano per kurjerį. Daugiausia rinkosi picą, po to ėjo burgeriai, po to kinų virtuvė, o dar po to – tacos. Ir 41 procentas iš tų pačių 2000 apklaustųjų pasakė, kad Kalėdų dieną nesiruošia iš pižamų persikelti į padoresnes drapanas. Jeigu tai ne visiška tradicijų degradacija, tai nebežinau, kas tai. Dievo bijokit, jeigu žmonių nebijot.

Kalbant apie Dievą, teisingiau, jo sūnų. Pasirodo, Jutos valstijoje galima užsidirbti iki 200 dolerių seansui fotkinantis su žmonėmis vestuvėse, gimtadieniuose ir kitokiose korporatyvkėse. Su sąlyga, kad esate panašus į Jėzų. Taigi, jeigu esate ilgais plaukais, liūdna barzdele, mėlynomis akimis ir be įtartinų tatuiruočių ar pirsingo, keliaukit į Jutą ir semkit pinigus. Aišku, pedantai pasiginčytų, kad Jėzus, kaip Artimųjų Rytų produktas, vargiai buvo mėlynakis blondinas, bet pasižiūrėkit kaip jį tapė Renesanso meistrai. O jie tikrai nebuvo taip toli, bent jau chronologiškai nutolę nuo Jėzaus kaip mes.

Ir, jau visai užbaigiant Echoskopiją, JAV Šiaurės Amerikos Oro Erdvės Gynybos Vadovybė (NORAD) 69-ąjį kartą seks savo radarais Santa Klauso kelionę iki jūsų kamino.

Ją galite sekti kartu ir čia https://www.noradsanta.org/en/, o aš baigiu viešą Echoskopijos dalį ir pereinu prie mokamos prenumeratoriams.