Echo-skopija #4

Aidas Puklevičius šioje Echoskopijoje klajoja po Aziją. Aptaria rinkimus Indonezijoje ir Pakistane, plačiau analizuoja Singapūro kelią į Nepriklausomybę. Net ir jo knygos ir serialai - azijietiški.

Tegul bus pagarbintas. Ir nedelsiant leiskimės į tai, kas pasaulyje nutiko pastarosiomis dienomis.

Influenceriai pradeda ir laimi

Pradėkime nuo rinkimų. Ką pasakytumėte man, jeigu išdėliočiau tvirtai suręstą sąmokslo teoriją, pagal kurią Jessica Shy draugauja su Ignu Brazdeikiu, o jų draugystė padėjo pamatą Žalgirio pergalei Karaliaus Mindaugo taurėje, ir visa tai yra gudrus Gitano Nausėdos štabo planas įveikti Igną Vėgėlę ir taip užsitikrinti dar penkerius metus Daukanto aikštėje?

Nieko jūs man nepasakytumėte. Netgi smiliaus ties smilkiniu nesukaliotumėte. O tiesiog tyliai ir skubiai iškviestumėte greitąją pagalbą su tramdomaisiais marškiniais. Ir dar ilgai svarstytumėte, kokia gi dieta atvedė mane iki tokio proto pakrikimo.

O va anapus Atlanto  panašią teoriją, kurioje savo vietas atranda ir Taylor Swift, ir jos boyfriendas Travis Kelce, ir jo Kansas City Chiefs pergalė Superbowl, ir Joe Bidenas, ir Demokratų klastūnynas, dėsto vyrai ir moterys iš MAGA, dėsto ir net nemirksi.

Kažkas paleido gandą, kad, girdi, ir JAV Laivyno F-18 eskadrilė lydėjo Taylor Swift lėktuvėlį iš Tokijo į Ameriką, ir virš Nevados stadiono paskelbta no-fly zona (spoiler alert – ji tokia skelbiama kasmet virš vis kito stadiono), ir kiti nešvarūs dalykai vyksta, ir viskas vien tam, kad beviltiškasis Bidenas gautų paramos iš didžiausios Amerikos influencerės.

Kai tai peza savo X, buvusiame Twitteryje, Vivekas Ramaswamy, tai nelabai ir nuostabu, jis yra tvirtai užsibrėžęs tikslą bet kokia kaina patekti į Trumpo kabinetą, todėl dirba išsijuosęs. Bet kai tai ima vambryti ir šiaip žmonės, kuriems iki Baltųjų Rūmų Executive Wing tiek pat, kiek man atbulomis iki Jupiterio, tai tada nuleidi, žmogus, rankas, ir eini pas kolegas prašyti kapeikėlės išsipagirioti.

Blogas pavyzdys užkrečiantis, todėl jau visai nebenustebau, kad OAN (yra toks kanalas, šalia kurio Fox arba netgi Newxmax atrodo kaip visai išlaikytas ir nuosaikus naujienų šaltinis) pasipylė raudos, kad, girdi, iš baltųjų žmonių baigia paskutinį pasididžiavimo objektą atimti – country muziką. Ir čia todėl, kad, matai, Beyonce naują albumą įrašė būtent country. Sodomasugomora, ir tiek.

Bet palikime sąmokslų atsilupėlius marinuotis savo atradimuose ir kraustykimės į kitus rinkimus. Kurie jau įvyko.

Obuolys nuo obels

Taigi, Indonezija turės naują prezidentą, kuriuo taps 72 metų Prabowo Subianto, dabartinis gynybos ministras. Dar ne visi balsai suskaičiuoti, dar atsiliekantys du kandidatai ragina palaukti balsų iš didžiųjų apylinkių, tačiau viskas jau aišku.

Subianto visos rinkiminės kampanijos metu vaidino geraširdį senuką mėlynais languotais marškiniais. Kas šiek tiek disonuoja su jo praeities įvaizdžiu, kadangi Suharto diktatūros laikais, kurie baigėsi 2000 metais, jis vadovavo specialiosioms pajėgoms Kopassus ir buvo nemažai prisidirbęs Rytų Timore, malšinant tenykščių katalikų norą gyventi nepriklausomoje šalyje. Tiek nemažai, kad dar visai neseniai JAV neleisdavo jam įvažiuoti.

Subianto buvo turtingiausias kandidatas, oficialiai deklaravęs turto virš 125 milijonų, kas visiškai nenuostabu, žinant, kad buvęs diktatorius ir tuo pačiu jo uošvis Suharto per savo ilgo valdymo metus buvo privatizavęs kokius 15 milijardų valdiškų pinigų. Ir ne rupijomis tokią sumą, o doleriais.

Subianto du kartus jau bandė tapti prezidentu, o trečias nemelavo. Gal dėlto, kad labai pataikė pasirinkti porininką į viceprezidentus - Gibraną Rakabumingą Raka. Tenesuklaidina jūsų ši pavardė, kadangi tai dabartinio prezidento Joko Widodo, labiau žinomo kaip Jokowi, sūnus. Jam buvo tik 36 metai rinkimų metu, kai amžiaus cenzas reikalauja 40, bet ko nepadarysi dėl prezidento pirmgimio? Ir teismas padarė mažą pataisą įstatymuose. Taip buvęs generolas gavo populiaraus prezidento paramą, o tuoj jau buvęs prezidentas padėjo pamatą savo politinei dinastijai.

Kodėl tai ganėtinai svarbu? Indonezija yra viena didžiausių pasaulio demokratijų (su visomis išlygomis). Didžiausia musulmonų valstybė planetoje. 17 tūkstančių salų šalis beveik apžergusi svarbius prekybos maršrutus. Ir dar sparčiai augantis kraštas, kuris kasmet į vidurinę klasę perskaičiuoja virš milijono gyventojų (tuose kraštuose manoma, kad skalbimo mašina namų ūkyje jau tave kvalifikuoja kaip vidurinę klasę).

Palinkėkime, kad buvęs generolas verčiau liktu mielu Kalėdų seneliuku, ir kraustomės į kitą musulmonišką šalį, kur irgi vyko rinkimai, ir kur irgi daug svorio turi generolai. Tik ne atsargos, o realiai vadovaujantys kariuomenei.

Švariųjų kraštas

Pakistane buvo renkamas parlamentas. Nors šalis pasivadinusi labai drąsiai „Švaruolių šalis“ (švaruolių ne asmeninės higienos, o dvasine prasme, maždaug, tikratikių), su rinkimais ten amžinos bėdos.

Bandžiau suskaičiuoti, kiek kartų buvę premjerai ir prezidentai buvo savo įpėdinių teisiami ir sodinami, bet mečiau šį užsiėmimą dar pirmame Wiki puslapyje.

Šie rinkimai – ne išimtis. Buvęs premjeras, o prieš tai buvusi kriketo žvaigždė Imranas Khanas, kaip ir dera pagal Pakistano demokratijos tradicijas, sėdi už grotų ir dalyvauti šioje demokratijos šventėje negalėjo.  Negalėjo ir visa jo partija Tehreek-e-Insaf, kuri irgi buvo paskelbta už įstatymo ribų.

Tai beje, nesutrukdė jos buvusiems nariams balotiruotis kaip nepriklausomiems kandidatams. Ir ne tik balotiruotis, bet ir laimėti daugiausiai vietų – 93. Kas turėjo labai nepatikti įtakingiems generolams, kurie ir pasirūpino išpašolvoninti iš politikos tiek Khaną, tiek jo partiją.

Nepaisant daugiausiai vietų, vilčių formuoti vyriausybę jie neturi, kadangi Imran Khanas uždraudė jiems net vogčia kalbėtis apie tokius dalykus su vadinamosiomis sisteminėmis partijomis. O tada beliko tik vienas potencialus partneris, Majlis-e-Wahdat-Muslimeen, šiitų partija, kuri būsimame parlamente gavo tik vieną vietą.

Todėl orą darys tradicinės partijos – Musulmonų Lyga-Nawaz, Pakistano Liaudies Partija ir Muttahida Qaumi. Jos, kartkartėmis išvaikomos generolų, valdo Pakistaną kone visą nepriklausomybės laikotarpį, reguliariai tarpusavyje susirieja, yra kontroliuojamos tų pačių regioninių dinastijų, žodžiu, pasiūlyti kažką naujo vargiai įstengs.

O reiktų, nes su ekonomika Pakistane bėda. Su saugumu šalies šiaurėje – irgi bėda. Su vis labiau pašonėje kylančia Indijos galybe – dar didesnė. Ir jau visai didelė su sąjungininkų stoka plačiajame pasaulyje. Iš kurių yra tik du – Kinija ir Iranas, bet ir tiek labiau linkę žiūrėti savo naudos ir pasiruošę „Švaruolių šalį“ numelžti iki pačio aukščiausio švaros standarto.

Kodėl tai svarbu? Pakistanas, kaip ten bebūtų, yra oficialiai branduolinė valstybė. Gyventojų ten nepaisant skurdo, o gal būtent jo dėka, gimsta tiek, kad demografija skųstis tikrai nedera. Strateginė padėtis irgi aktuali prekių maršrutams. Ir, pagaliau, būtent šalia Pakistano XIX ir XX amžiuje vyko pasaulio galybių didieji žaidimai.   

Vien tik menas valdo mus

Šiek tiek atsipalaiduokime nuo politinės įtampos Azijoje persikeldami į meno lobynus Europoje. Tačiau ir juose atsirandama šiokios tokios įtampėlės. Dabar nebežinai prieš pirkdamas bilietą į dailės muziejų, ar ten nusiselfinsi šalia Renesanso šedevro, ar gausi kokiu protesto rekvizitu į kaktą.

Taip ir nutiko Lione, kur du aplinkosaugos aktyvistai apipylė sriuba Claude Monet peizažą „Pavasaris“. Išliejo ant jo sriubą, protestuodami prieš, savaime suprantama, klimato kaitą. Tai padarė entuziastai iš Riposte Alimentaire grupės, kurie skandavo, liedami sriubą, jog šis pavasaris gali tapti paskutiniu, ir ką tada ponai ateities dailininkai paišys, kai mylimi pavasariai nebeatjos taip drąsiai?

Fun fact, Liono meras yra iš Žaliųjų partijos, todėl prisipažino suprantąs aktyvistų širdgėlą, bet manąs, kad Monet čia niekuo dėtas. Atrodo, kad pats paveikslas labai nenukentėjo, tačiau kaltinimai vandalizmu bus pateikti.

Prieš dvi savaitės tos pačios grupės porelė bandė moliūgų sriuba sulieti Moną Lizą Luvre. Šiuo atveju buvo panaudota pomidorinė, kaip ir pirmojoje tokio pobūdžio atakoje, kai nuo pomidorų kentėjo Van Gogho “Saulėgrąžos“ Londono Nacionalinėje Galerijoje. Monet „Šieno krūvos“ jau buvo gavusios porciją bulvių košės Potsdamo muziejuje.

O šiaip tokios gamtosaugininkų draugystės su menu sąrašas yra tikrai įspūdingas. Jame ir Pablo Picasso, ir Sandro Botticelli ir, kažkodėl Karolio III vaškinė statula Madam Tussaud muziejuje.

Kažkada buvo sudarytas labiausiai vagiamų dailininkų sąrašas, kurio priekyje atsidūrė Picasso. Jeigu būtų daromas labiausiai klimato kaitai nusipelniusių darbų katalogas, kol kas jame pirmautų Van Goghas ir Monet.

Mūsų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, deja, jame dar nėra. Nors „Karalių pasaka“ yra grynai apie klimato kaitą.

Lašas po lašo ir Orbaną pratašo

Tikrai negalvojau, kad apie tai teks rašyti, tačiau pradėjo aižėti Orbano monolitas. Droviai, kukliai, tačiau pradėjo.

Iš pradžių atsistatydino dvi įtakingos FIDESZ partijos moterys. Vengrijos prezidentė Katalina Novak ir teisingumo ministrė, turėjusi vesti partijos sąrašą į Europarlamento rinkimus, Judit Varga. Atsistatydino dėl apmaudžios klaidos.

Ministrė pasiūlė, o prezidentė suteikė malonę tipui, kuris buvo nuteistas dėl įvairių reikalų, tarp kurių ir buvo kažkas neaiškaus su nepilnamečiais. Kalti, žinoma, buvo klerkai, kurie visko nesužiūrėjo, bet damos išdidžiai prisiėmė atsakomybę ir padėjo pareiškimus ant stalo.

Artimiausiai Orbano aplinkai to kažkodėl nepakako, ir jie užsiundė žurnalistus dar šiek tiek papjudyti prasikaltėles. Tada neištvėrė ministrės vyras Peter Magyar (tobulai patriotiška pavardė – Petras Vengras). Jis irgi atsistatydino iš kelių valdiškų įmonių valdybų ir išrėžė ilgiausią monologą X, buvusiame twitteryje, kur visai kaip išpravardžiavo Orbano pilkąjį kardinolą Antalą Roganą, katras yra Orbano administracijos vadovas, Adamą Nagy, katras yra Rogano administracijos vadovas, ir Barbara Rogan, kuri yra Rogano žmona, visaip kaip velnių priėdusi moteriškė.

Peteris prisiminė šlovingą Vengrijos praeitį, kaip 150  metų jie spyriojosi turkams, po to austrams, pasisakė visuomet buvęs patriotu ir dabar nebegalintis žiūrėti, kur link šalį veda slaptosios tarnybos, oligarchai ir intrigantai. Ir pabaigai išpranašavo, kad netrukus pamazgas ims pilti ir ant jo.

Kaip į vandenį žiūrėjo. Nepraėjo ir diena, ir buvo atskleista, kad Magyaras Briuselyje brangų laikrodį pirko. Kodėl Briuselyje? Žinome juk, kas tas Briuselis. Ir už kokius pinigus?

Bėda tik, kad kiti žmonės atkniso, kad tame pačiame Briuselyje Orbano dukra Rahel Orban irgi pirko laikrodį. Tik dar brangesnį, „Audemars Piguet“ už kuklius 98 tūkstančius eurų. Ir tada jau Vengrijos opozicija suskato teirautis? O tai kodėl Briuselyje? O už kokius pinigus?

Žo, netgi su pačiais monolitiškiausiais režimais būna taip, kaip su tuo leitenantu iš Ernesto Hemingway „Atsisveikinimo su ginklais“. Kai jau paklausė, kaip jis bankrutavo, jis atsakė, kad dviem būdais, iš pradžių lėtai, o po to – staigiai.

O toks aukščiausių personažų kikboksas viešoje erdvėje pranašautų, kad pereiname į pirmąją stadiją – lėtą. Ir tik vienas Šv. Ištvanas, Vengrijos įkūrėjas ir globėjas, žino, kiek ji truks.

Ar mylėsi tu mane, kai ruduo ateis?

Ir pabaigai, kadangi įrašinėju vasario 15 dieną, šiek tiek Valentiniškų naujienų. Pew Research Center atliko amerikiečių apklausą ir nustatė, kad kas dešimtas į pasimatymus nueina naudodamasis tinderiais, bumble, hinge ir kitokiais poravimosi appsais. Bet lieka jų pasiūlymais nepatenkinti. Ir todėl klajoja nuo vieno appso iki kito. O tie lieka su vis mažėjančiu naudotojų kiekiu. O tai reiškia mažiau galimybių suporuoti. Vienas iš pasiūlymų – leisti vartotojams reitinguoti vienas kitą kaip AirBnB, tipo, bus objektyviau ir aiškiau. Aš gi manau, kad nieko nėra baisiau, kaip rasti prie savo abrozdėlio vieną nykią žvaigždutę. Ir todėl rekomenduoju romantiško intereso ieškotis filharmonijose, muziejuose ar bent jau keramikos būreliuose.

Šia optimistine gaida baigiame pabiras naujienas iš viso pasaulio, einame link brangiai įvertintų žinių prenumeratoriams.

Čia išsamiai aptarsim Singapūro istoriją ir kelią į Nepriklausomybę bei ką aš skaitau, žiūriu ir klausau.