Echo-skopija #4/2025. Istoriniais Miuncheno takais

Aidas dar apžvelgia kovą dėl laisvo žodžio, Muskometrą, jį užkabinusius filmus, lietuvių autorių romanus ir politinius podcastus.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad visi bele kiek besidomintys politika dar virškina Miuncheno saugumo konferencijos atgarsius. Reakcijų spektras, žinia, spalvingesnis nei tas, kurį gauname praleidę šviesos spindulį per vandens lašą. Tokia isteriška vaivorykštė, kurios vienoje pusėje masinis žegnojimasis žvelgiant į besiplečiantį transatlantinį kanjoną, gi kitame vienas kitą haifaivinantys vietiniai trumpkinai, kurie jau metinę servetėlių atsargą išeikvojo bedročindami ties rūsčia pamoka Europos liberastams.

Gi aš lieku šiek tiek nusiminęs dėl JD Vance‘o kalbų rašytojų. Kažkokius nelabai sukrečiančius akcentus parinko iliustracijoms apie tai, kaip Senajame Žemyne įsigali cenzūra, tildomi disidentai ir vis smarkiau grįžta tikrojo tikėjimo persekiojimas.

Kažkoks dziadas, kuris poteriavo prie UK abortų klinikos, kažkoks Koranų piromanas Švedijoje, ir, pagaliau, rumunų tiktoko profesorius tautine rubaške ant balto arklio. Nesuvirpina šie pavyzdžiai sielos, neužgauna josios stygų ir neragina atgailos tikslais ant nuogo kūno vilktis šiurkščią maršką ir plakti savo kūną dilgelėmis.

Gi aš turiu JAV viceprezidento komandai daug baisesnį pavyzdį, iki kiek cenzūros letenos tuoj užsmaugs laisvą žodį senutėlėje Europoje.

Giorgia Meloni vyriausybė Italijoje prastūmė projektą, kuriuo už įstatymo ribų bus skelbiami feikiniai restoranų, viešbučių ir muziejų vertinimai. Iki šiol viskas buvo taip, kaip ir nustatė demokratijos tėvai nuo Periklio iki Alexanderio Hamiltono – ištraukei appsą ir pažėrei rantą: maistas atšalęs, padavėja tundra, o kečupo neprisiprašysi už didžiausius pinigus. Tada įkalei vieną žvaigždutę ir užmigai teisuolio miego.

Gi dabar, ponios ir ponai, tokiai recenzijai parašyti turėsi tik 15 dienų po apsilankymo, apžvalga turės būti detali ir dokumentuota, vertinimo platformose privalėsi atskleisti savo asmenybę, gi restoranai ir viešbučiai su muziejais turės teisę reikalauti pašalinti apžvalgą, jeigu ji klaidinanti arba tiesiog melaginga.

Ir kas jau visai žeidžia sąžinės laisvę, tai ketinimas uždrausti tokiais vertinimai prekiauti. Ta prasme, nuo šiol koks nors Aidas Nesvarbu arba Ta Rita nebegalės gauti kelių eurų, uždirbtų savo pūslėtais pirštais ir delnais prakaituotais, kuriuos iššantažavo iš restorano ar viešbučio?

Jeigu tai ne slenkantis fašizmas, prasidėjęs, beje, šalyje, kuri išrado fašizmą before it was cool, tai tada aš nebežinau. Į tokius dalykus Amerikai reiktų kreipti dėmesį ir ant šitos kalvos kristi ginant žodžio laisvę, o ne dėl to, kas kokius blėnius tauzija rumunų tiktoke.

Daug triukšmo dėl nieko

Kelios aukštosios mokyklos (dėl epiteto „aukštosios“, minčių man kyla įvairių), ėmėsi sergėti studentų psichiką nuo literatūrinių traumų.

Vakarų Anglijos universitetas (UWE) paskelbė įspėjimus dėl „kraujo“ ir „psichologinės traumos“ „Makbete“, taip pat dėl „audrų“ ir „ekstremalių orų“ „Audroje“. Vienas teatro spektaklis, veiksmas vyksta sudužusiame laive, buvo pažymėtas dėl „balionų sproginėjimo“.

Iš viso prie Williamo Shakespeare‘o kūrinių buvo prikabinta 220 įspėjimų, įskaitant BBC ir ITV rodomas adaptacijas.

Įspėjimai dėl „Makbeto“, kuriame škotų karvedys nuverčia karalių, o po to jį suvis nuknacina, pateikti dėl žmogžudystės, savižudybės, smurto, peilių ir šeimos traumų.

Tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“, kurios pagrindiniai veikėjai, žinia, nusižudo dėl nelaimingos meilės, pasirodo, yra mirties, savižudybės, smurto, peilių ir kraujo elementų

Komedijoje „Daug triukšmo dėl nieko“ - „nederamo elgesio su moterimis“ ir „gedulo“, kas irgi, aišku, gali sukelti problemų žiūrovams.

Praeitų metų lapkričio mėnesį Readingo universiteto biologijos studentai buvo įspėti, kad jų kursuose gali būti rodomi žmogaus kūno vaizdai, keliantys nerimą.

Praėjusį spalį Notingemo universitetas įspėjimus dėl „krikščioniškojo tikėjimo išraiškų“ paskelbė apie Geoffrey Chaucerio „Kenterberio pasakojimus“.

Gruodžio mėnesį teatro žiūrovai buvo įspėti dėl „piktnaudžiavimo alkoholiu“ Anglijos nacionalinės operos spektaklyje „Penzanso piratai“ (jeigu nematėte, būtinai pažiūrėkite, tiesiog muzikinė kvatojimosi klasika).

Ar tai yra liūdno smegenų apminkštėjimo įrodymai? O taip. Kaip ir iliustracija, kad yra nemažai žmonių, kuriems vieniems tikrai neverta siekti aukštojo mokslo, o kitiems – jį dėstyti.

Ar tai yra Europą smaugianti cenzūra? Tikrai ne.

Cenzūra būtų tada, jeigu klasikos kūriniai būtų perrašinėjami, karpomi, darkomi. Netgi grynai vien dėl noro apsaugoti jautrius jaunuomenės želmenis nuo informacijos, kad Kalėdų senelio nėra, o vat silikoniniai papai – yra (teisybės dėlei, nei vienu iš šių klausimų Shakespeare‘as nėra pasisakęs).

Taigi, durniau už tokių kvailystes yra tik herojiškas noras su jomis kovoti kaip su didžiausia pasaulio nelaime. Don Kichotas rūko prie savo malūno.

Suliesėti arba mirti

Jau pernai kone visi Amerikos late night komikai į savo juokučių apie Padėkos vakarienę repertuarą būtinai įtraukdavo kažką apie žmones, kurie atsisakinėja antros kalakuto porcijos todėl, kad jau pavakarieniavo Ozempico doze.

Šitas diabetui gydyti sugalvotas vaistas tapo kitapus Atlanto panacėja nuo visų įmanomų kvarabų. Žmonės jo mikrodozėmis skaistina odą, lygina raukšlės, gerina nuotaiką, o svarbiausia - meta svorį. Meta taip, kad net didžiausias interneto chuliganas ir degradas Alexas Jones sugebėjo numesti keliolika įspūdingų kilogramų. Nuo to jis, žinoma, protingesnis ir mažiau chamiškas nepasidarė, o jeigu nežinote, kas jis toks, tai tik jums patiems nuo to geriau.

Tačiau faktas kaip blynas, kad Ozempicas nūnai prilygsta dangiškajai ambrozijai, Olimpo nektarui ir puslitriui vienaragio kraujo. Kai Donaldas Trumpas pareiškė pretenzijas Danijai dėl Grenlandijos, buvo tokių JAV influencerių, kurie persigando, kad Danija sustabdys Ozempico eksportą, tai gal geriau nesišakoti ir nesigviešti tos Grenlandijos, nes kur išgaruojantys kilogramai, o kur niekam nereikalingi ledynų kilometrai.

Brazilija nuo seno garsėjo savo obsesija kūno formomis, kuo galima nesunkiai įsitikinti apsilankius Copacabanos ar Leblono paplūdimiuose. Tačiau tas formas dažniausiai pasiekdavo be jokių farmakologinių intervencijų.

Aiman, laikai keičiasi. Ir jau ne pirmas San Paulo vaistininkas atsiduria prieš atkištą pistoletą ir girdi bandito šiurkščius žodžius “Agirdi, ant smūgio tuos vaistus iš šaldytuvo!”. Kas ten nuskambėtų “Vamos, pegue as drogas de geladeiro”. Ir vaistininkai žino, kad prašo pacientas ne saridono ar espumizano, o Ozempico, Vegovy ar Saxendos, t.y. tų intraveninių kilogramų atsikratymo esencijų.

Užpernai San Paulas regėjo tik du tokius incidentus. Pernai jau 39, per kuriuos buvo pagrobta 8220 vaistų porcijų. Galgi reikalas susijęs su tuo, kad netgi talijomis ir gracijomis garsėjančioje Brazilijoje, o ypač jos miestuose, nutukimas tapo epidemija, ir iki trečdalio miestų gyventojų turėtų susirūpinti antsvoriu.

O kada besirūpinsi, kai tavo futbolo komanda nieko gero nerodo, telenovelos irgi praranda praeities žavesį, o pats Rio de Žaneiro meras Eduardo Pelesas praėjusiais metais Ozempico dėka numetė apie 28 kilogramus. Ir pažadėjo, padaryti jį visiems nemokamu, bet pažado netesėjo.

Tai ir tiesiasi ranka iš pradžių pistoleto, o po to švirkšto.

Kuo šersime intelektą

Šių metų pradžioje kukliai nuskambėjo trys žinutės apie energetikos ateitį. Iš pradžių buvo paskelbta, kad Nakos mieste Japonijoje buvo patobulintas JT-60SA eksperimentinis branduolio sintezės reaktorius, kuris uždaryti magnetiniuose laukuose 160 kubinių metrų plazmos, tuo pačiu tapdamas, bent jau trumpam, didžiausiu pasaulio tokamaku.

Ir iškart po to Kinija pranešė, kad jos Eksperimentinis Pažangus Superlaidininkų Tokamakas (EAST) pasiekė naują rekordą, pagal kurį toji plazmos operacija truko net 1066 sekundžių, daugiau nei dvigubai sumušdama senąjį 430 sekundžių rekordą. Mums sunku įsivaizduoti, kad šis laikas, per kurį statistinis žmogus išgeria kavos puodelį ir uždeda tris laikus instagrame, yra toks reikšmingas, tačiau mokslininkai tvirtina, kad yra būtent taip, ir toji 1000 sekundžių riba yra labai svarbi.

Palaikykit mano tokamaką, pasakė prancūzai, ir jų Commissariat à l'énergie atomique et aux énergies alternatives o trumpiau CEA WEST, vasario 18 dieną plazmos reakciją sugebėjo palaikyti ištisas 22 minutes, t.y. beveik 300 sekundžių daugiau nei kinai.

Ir vis dėlto, branduolio sintezė neartėja taip sparčiai, kaip norėtųsi, todėl tenka ieškoti kitokių sprendimų - o kuo gi šersime Chat GPT, Grok, Claude, Gemini, DeepSeek ir kitus dirbtinius intelektus, kurie valgo energiją labiau nei pasaulio galiūnai anabolinius steroidus?

Technologijų gigantai nori savo besočius duomenų centrus statyti visai šalia jėgainių ir siurbti iš jų kalorijas tiesiogiai. Taip kaip nori padaryti Amazon Web Services debesijos gigantas, kuris naują serverių fermą nori nudrėbti kone ant Suskehanos branduolinės elektrinės.

Tačiau elektros tiekėjai ir reguliatoriai priešinasi, ir sako, kad visi, nesvarbu, ar tetos Angelės arbatinukas, ar Groko superkompiuteris, turi būti sujungti į vieną elektros tinklą vien tam, kad jis neišsibalansuotų ir būtų harmoningai plečiamas.

O kol šis ginčas tęsiasi, Šri Lankoje kone trečdalį salos be elektros paliko paprasčiausia beždžionė. Sprendžiant iš Energetikos ministerijos pranešimo “gyvūnas suėjo į kontaktą su energetinės sistemos transformatoriumi, sukeldamas galios tiekimo sistemos disbalansą”. Žmogiškai šnekant, makaka užtrumpino Šri Lanką.

Šri Lankoje tokie fokusai su elektra nėra naujiena, šalis kartas nuo karto pasineria į tamsą, tačiau makakos dėka tokį potyrį išgyveno pirmą kartą.

Ir mokslo naujienų pabaigai - hipotezė apie tai, kad vandens šioje planetoje turime daugiau, nei bet kada išgersime. Kas negali nedžiuginti.

https://dailygalaxy.com/2025/02/colossal-underground-water-reservoir

O dabar liūdnai atsidūstam, išgeriam raminančių žolelių arbatos ir pasileidžiame Muskometrą.

Kaip ir kiekvieną savaitę jis primatavo tiek, kad, garbės žodis, man jau kyla nenugalimas noras užbaigti šį užsiėmimą. Nes arba aš pats pradėsiu ėsti ketaminą visai ne mikrodozėmis arba paprasčiausiai kuoktelsiu. Ir liks pasaulyje vienu Elono metraštininku mažiau.

Užtat vienu beibiu daugiau, kadangi mūsų vislusis multimijardierius, pasirodo, susilaukė jau tryliktos atžalos. Šaltiniai nenurodo šio jau penkerių mėnesių amžiaus stebuklo lyties, o ir mes patys priversti tik kliautis laimingos mamos Ashley St. Clair patikinimais, kad vaikas tikrai Elono. Tačiau kažkokio DNR testo ana nepateikė, tai velnias žino.

Pati Ashley irgi velnio nešta ir pamesta. Garsi kaip alt-right komentatorė, kažkada dirbo Babylon Bee (toks nejuokingas dešiniukų žinių parodijų portalas, labai besistengiantis būti geresniu už The Onion), o po to parašė knygą vaikams Elephants Are Not Birds, kurioje pasakojo apie grifą maitėdą Keviną, kuris bandė įteigti drambliui, jog tasai esąs paukštis. Čia, suprask, tokia subtili lyčių keitimo vajaus kritika, kad vaikučiai, ginkdie, nesugalvotų, jog žinduoliai gali tapti paukščiais ir vice versa. Dar ji FOX telike ragino Amerikos moteris gimdyti kuo daugiau vaikų, tai, kaisaka, prisiragino.

Elonas kol tėvystės viešai nepripažino, bet jį galima suprasti - susigaudyti tarp visų adresų, kuriais pritaškė savo spermatozoidų yra sunkiau, nei DOGE kalavijais nukapoti biurokratijos hidrai galvas. Bet kapoja išsijuosęs.

Ypač suspindėjo su Branduolinės saugos agentūra, kur atleido pusę tūkstančio personalo, ganiusio virš 20k mokslininkų, inžinierių ir kitokių ekspertų atsakingų už JAV branduolinių ginklų saugumą. Kitą dieną, kai spauda pakėlė triukšmą, susivokė, kad biškį perspaudė, nes be ekspertų priežiūros, ims ir išlėks į orą kokia petarda nuklerowa. Tada puolė kviesti atleistus ekspertus atgal į darbą, bet vėl bėda bedužė, atleisdami juos atjungė ir nuo jų darbinių emailų, o mobilių numerių kažkaip neišsaugojo.

Tačiau tai Elono nenuliūdino ir jis žvaliai pareiškė esąs pakeliui savo tikslo sumažinti federalines išlaidas bent dviem trilijonais. Nes per mėnesį, girdi, DOGE jau sutaupė biudžetui 50 milijardų. Nors jų pačių saite, kurį, beje, buvo spėta nulaužti, nes tiesiog ant snarglių sulipdytas, skelbiama tik apie 16 milijardų. Iš kurių reiktų numinusuoti dar 8, kadangi viena nepaprastųjų situacijų programa, kurią DOGE nukirpo, kainavo, pasirodo, ne 8 milijardus, o tik 8 milijonus. Potato, potatoe, nulis šen, nulis ten.

Na, ir šalia dviejų savo pagrindinių užsiėmimų - vaikų darymo ir biurokratijos galabijimo, Elonas rado kelias minutes savo hobiams - tarptautinei politikai. Įdėjo sceną iš Betmeno filmo ir rūsčiai pasiteiravo, ar tai Birmingemo ligoninė.

Tada įdėjo Zelenskių nuotrauką, kurią darė garsioji fotografė Anne Leibovitz ir dar rūsčiau pasiteiravo, ar tuo metu, ka fotkė buvo daryta, Zelenskis žinojo, kad fronte žūsta vaikai. Ir, pagaliau, jau visiškai rūsčiai priminė vokiečiams, kad jeigu jie pareinančiuose rinkimuose nebalsuos už AfD, tai Faterlandui pareis galas.

Į Žemaitaičio laišką kol kas nesureagavo. Kaip ir į krinančius Tesla pardavimus jau nebe tik Europoje, bet visame pasaulyje. Kas visiškai suprantama, para turi tik 24 valandas, ir jų nepagausinsi netgi ketamino makrodozėmis.

Pagaliau tiems, kurie mėgsta kinų TV dramas apie senovės imperatorių haremus, labai linksmas šio nišinio TV žanro šablonų palyginimas su Musko seksualine kasdienybe:

Palace-dramas and Elon’s Baby Mamas

O mes atsisveikiname su Elonu dviem savaitėms ir einam į pagrindinę temą.