Echo-skopija #7
Aidas apžvelgia pasaulio naujienas, išsamiai pasakoja apie dingusį Rumunijos auksą, žiūrimą politinę satyrą ir skaitomas knygas, kurių siužetai perpasakojami iš kito veikėjo perspektyvos
Sveiki visi, atvykę į Echoskopijos 7-ąjį numerį. Kadangi jis rašomas Didįjį Penktadienį, kaip čia neišvengsi medinio pokšto, kurį užmačiau X. Trumpas dialogas:
Judas. Tai, kaip ir tarėmės, penktadienį?
Jėzus. Penktadienį?
Judas. Nu jo, paskutinės vakarienės.
Jėzus. Paskutinės???
Judas. Ooops, vakarienės, ta prasme, vakarienės.
Ir jeigu jau pradėjome tokia dievota gaida, tai ja ir tęskime dviejų savaičių įvykių apžvalgą. Kovo 28-tą dieną man stuktelėjo gimtadienis, bet tai tikrai nėra dėmesio vertas įvykis. Kadangi tą pačią dieną nutiko kitas, daug liūdnesnis ir monumentalesnis. Filadelfijoje paskutinį kartą duris atvėrė Tikėjimo ir laisvės atradimo centras, toks kaip ir muziejus, kurį pastatė ir prižiūrėjo Amerikos Biblijos Draugija.
Muziejus veikė tik porą metų, kadangi atidarytas buvo 2021-aisiais. Kainavo jį pastatyti 60 milijonų dolerių, per visą savo trumpą egzistenciją uždirbo 54 tūkstančius iš bilietų, gi veiklos išlaidų pritiksėjo 11 milijonų dolerių. O jūs sakote, nacionalinis stadionas, nacionalinis stadionas.
Biblijos draugija kaip uždarymo priežastis nurodė „struktūrinius apribojimus“, kad ir ką tai bereikštų, Covid-19 karantiną bei „kitus faktorius darančius įtaką tvarumui“, kad ir ką tai bereikštų.
Skubu nuraminti visus lankytojus, kurie jau buvo įsigiję bilietus vizitui po kovo 28 dienos, muziejaus vadovybė pranešė, kad tokie bus kompensuoti. Ir paskutinis fun fact, šis muziejus buvo įsikūręs tame pačiame pastate kaip ir Filadelfijos iliuzijų muziejus.
And my heart will go on...
Jau visi girdėjote apie tai, kaip didelis konteinerių laivas stuktelėjo į Baltimorės tiltą, kuris šito rendez-vous neatlaikė, subyrėjo, dabar bus atstatomas už daug šimtų milijonų, ir gali apgadinti Baltimorės uosto reikalus, kadangi užpernai ten buvo perkrauta 43 milijonai tonų krovinių už 74 milijardus dolerių. Ir dabar visi svarsto, ar tie konteinerių laivai nepasidarė pernelyg dideli, ar gerai, kad registruotas jie būna Panamoje, gano juos bendrovė įsikūrusi kur nors Singapūre, o kapitonas ir įgula arba iš Indijos, arba Filipinų. Ir kad čia reiktų padaryti kažkokią tvarką.
O tuo metu Australijos milijardierius Clive‘as Palmeris iš paskutiniųjų stengiasi į vandenį nuleisti kitokio tipo laivą. Jau kokį dešimtmetį jis yra apsėstas idėjos pastatyti naują Titaniką, maždaug, Titanic 2.0. Visų pirma, skirtingai nuo originalo, jame bus pakankamai gelbėjimosi valčių. Visų antra, į jį bus leidžiami tik tie žmonės, kurie nesiskiepijo nuo Covido, arba jeigu skiepijosi, tai tik gydytojo siuntimu, o ne šiaip sau iš vakcionieriško entuziazmo. Ir visų trečia, jame nebus jokios woke kultūros, maždaug, unisex tualetų, o ir kalbėti bus galima ką tik nori, be baimės būti nukancelintam. Faktinai, tai kaip ir nelabai skirsis nuo originalo, tik ten Di Caprio neskęs ir Celine Dion nedainuos.
Ir kad jau šnekame apie woke ir su tuo susijusius dalykus, pakalbėkime apie nuomonės formuotojus. Yra Amerikoje tokia Candace Owens. Turi virš penkių milijonų sekėjų Instagrame, šiek tiek mažiau X ir YouTube, reiškia nuomonę tokiame dešinės resurse kaip Daily Wire, žo, daro įtaką net susiriesdama.
Pradėjo Candace kaip gana sveiko proto balsas, kritikuodama woke kultūros ekscesus, kariaudama su tikruoju leftizmu, žodžiu, savo majestotiška krūtine užstodama konservatizmo ambrazūras. Čia be jokios ironijos, beje. Na, su vos vos ironijos.
Bet kažkaip ją ėmė vis labiau užmetinėti ant posūkių. Ir tas sveikas protas, nuo kurio ji pradėjo, ėmė ir kažkur išgaravo. Pats šviežiausias jos pareiškimas buvo tai, kad ji atskleidusi baisingą sąmokslą Eliziejaus laukuose. Brigite Marie-Claude Macron visai ne Emmanuelio Macrono žmona, o vyras. Ir negimdė ji jokių trijų vaikų, o tikrasis to vyro vardas yra Jeanas Michelis Trogneux. Kodėl? Todėl. Bet ji statanti ant šito pareiškimo visą savo profesinę reputaciją.
Jos fanai ir komentatoriai iškart ėmė audringai haifaivinti ir siūlyti neužmiršti ir Michele Obama, kuri, žinia, yra jokia ne Michele, o Michele Robinson, yra pasidariusi lyties keitimą, kadangi, žinia, Barakas Obama yra gėjus, tai matot, kaip čia viskas logiškai ir gražiai susidėlioja.
Šito jau buvo per daug Daily Wire vadovybei, ir ji pasiūlė Candace atsisveikinti. Toji išeidama trenkė durimis, apkaltino kontoros įkūrėją, kitą žymų nuomonės formuotoją Beną Shapiro, kad tas tarp Dievo ir pinigų pasirinkęs pinigus, pranešė, kad nuo šiol būsianti laisva ir atskaitinga tik savo rėmėjams, iškart iš jų paprašė pinigų, ir tuo pačiu suraitė kelis ugningus tekstus dėl visų pasaulio nuodėmių kaltinančius Izraelį.
Žodžiu, kaip pasakytų Ostapas Benderis, ugninga moteris, poeto svajonė. O mums visiems perspėjimas, kad sveikas protas nėra amžina duotybė, jis gali kartais ir pasiimti atostogų, o kartais suvis emigruoti.
Dolchstoßlegende
Po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo populiari tokia dūrio į nugarą teorija. Atseit, kovojo visa nacija negailėdama kraujo ir prakaito, bet užnugaryje buvo išdavikų, nesakysime, kokios tautybės, bet jie tik pelnytis gviešėsi, o lemiamu momentu smeigė nacijai kinžalą į kepenis ir taip pavogė pergalę.
Panašiai, matyt, šiandien svarsto Adidas vadovybė. Jos draugystė su Vokietijos futbolo federacija truko ilgus 70 metų. Ilgiau nei bet koks sportinės aprangos kontraktas. Ir va, federacija smeigė durklą į nugarą trijų juostelių gamintojams, ir pareiškė, kad nuo 2026 metų dėvės Nike produkciją.
Negali sakyti, kad Adidas lieka be nieko, ji dar rengs 7 rinktines, tarp kurių ir tokie grandai kaip italai ir ispanai, bet vis tiek skauda, ypač atsižvelgiant į tai, kad pernai Adidas skaičiavo nuostolius su septyniais nuliais, išsiskyrė su Yeezy prekės ženklu, kai jo autoriui Kanye West eilinį kartą susisuko smegenys, o ir naujų modelių pardavimai vyksta be didelio pagreičio.
Taigi, dar vienas įrodymas, kad gamtoje nieko nėra amžino, antrasis termodinamikos dėsnis diktuoja Visatos entropiją, ir visi mes iš dulkių kilę dulkėmis ir virsime.
Nežinau, ar galima laikyti tai dūriu į nugarą, bet Apple Brazilijoje atidaro... ne, ne iDeal parduotuvę, o iPhone gamyklą. Nuolatinis Apple subkontraktorius Foxconn turi fabriką San Paule, ir nuo šiol ten bus surenkami iPhone 15 modeliai.
Tokį žingsnį padiktavo keli faktoriai. Brazilijoje labai dideli importo tarifai elektronikai, todėl bele koks prietaisas ten nesvietiškai pabrangsta. Antra, bendroji Apple strategija yra diversifikuoti savo tiekimo grandines po visą pasaulį, kartu jas stengiantis trumpinti. Ir trečioji, mažinti Apple priklausomybę nuo Kinijos.
Ekonomikos naujienų skyrelį baigsime tuo, kad gali sprogti eilinis nekilnojamojo turto burbulas. Tik šįkart jis visiškai nesusijęs su butais, kotedžais, vilomis ir kitomis vietomis, kurias vadiname savo namais, vardan kurių imame paskolas, darome remontus, patiriame infarktus gavę sąskaitas ir kitaip žalojame savo gyvenimą.
Šįkart Wall Street analitikai didesnę grėsmę įžvelgia komerciniame nekilnojamame turte. T.y. tokiame, kuriame įsikuria prekybos centrai, sandėliai, ofisai.
Ofisų užimtumas stabiliai krenta, pasiekdama rekordinį 13 procentų rodiklį pernai, ir investuotojai šiame sektoriuje ima mušti aliarmo mušamaisiais instrumentais, kadangi rizikos kapitalo fondo KKR Real Estate Finance Trust akcijų vertė sumažėjo ketvirčiu, po to kai ji pranešė smarkiai apkarpysianti dividendus dėl sumažėjusių įplaukų.
Didžiausia paguoda – šita krizė mažai grėsminga didiesiems bankams, tačiau mažiukams ir vidutiniams, priskolinusiems į komercinio nekilnojamo turto plėtros projektus, gali skaudėti.
Ir niekuomet mano erdvės nebus per daug
Jau nuo Einsteino bendrosios reliatyvumo teorijos žinome, kad visata nėra statiška. 1922 metais Alexanderis Friedmanas paskelbė lygtis, kurios rodo, kad Visata plečiasi, Edwinas Hubble‘as tai patvirtino remdamasis savo stebėjimais.
O dabar jo vardo teleskopo duomenys, suporuoti su tais, kuriuos perduoda James Webb kosminis teleskopas, leidžia mums tiksliai apskaičiuoti Hubble‘o konstantą, kuri rodo Visatos plėtimąsi kilometrais per sekundę per megaparseką. Sudėtinga? Gal pasidarys aiškiau perskaičius šitą straipsnį.
Ir prie to pridedu dar kitą, iš kurio atkeliauja liūdna išvada, kad visos galaktikos, esančios toliau nei 18 milijardų šviesmečių atstumu, o jos sudaro 94 procentus visos Visatos, yra mums niekuomet nepasiekiamos.
https://bigthink.com/starts-with-a-bang/how-quickly-universe-disappearing/
Taip, kad keiskite atostogų planus, jeigu buvote numatę apsipirkti ir pasikultūrinti būtent tokioje galaktikoje. Skaudus praradimas, bet, ko gero, ne toks, kokį patiria Rumunija, kuri žino, kad kažkur Maskvoje yra 5 milijardai aukso, priklausančio jai, Rumunijai, ir kurio ji niekaip negaus.
Prieš porą savaičių Europos Parlamentas pasisakė tuo klausimu, ragindamas Rusiją grąžinti neteisėtai pasigvieštą turtą, tačiau optimizmo Bukarešte nuo to nepadaugėjo. Kodėl?
Apie tai mokamoje Echoskopijos dalyje, į kurią ir kviečiu.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.