Echo-skopijos #13. Netaikus atomas arabų šalyse
O taip pat nauja rubrika "Dirbtelektas", europietiški TV serialai ir knygos apie ligas
Laba dieną ir leiskite pradėti nuo keisto klausimo. Kaip jūs žiūrite į F žodį? Ir ne, tai nėra “fabrikas” ar “fenomenologija”. Tai senas geras “fuck”. Kuris tikrai nėra kilęs iš akronimo For Unclean Carnal Knowledge, o greičiau iš germaniškų focka ar fokkelen.
Tai va, ši savaitė įeis į istoriją kaip pirmoji, kai net du kartus šis žodis buvo išmestas į viešumą taip natūraliai, jog būtų neatimama politinio diskurso dalis. Iš pradžių juo mus pradžiugino Bradas Landeris, Niujorko vyriausiasis buhalteris, po to, kai Demokratų pirminiuose rinkimuose prakišo labiausiai adoruotas kandidatas, buvęs Niujorko valstijos gubernatorius Andrew Cuomo, nūnai užsinorėjęs tapti Niujorko meru.. Anot Landerio, taip jam ir reikia, arba, good fucking riddance.
Ir kone tuo pačiu metu šis mielas keiksmavardis buvo ištartas prie pat Baltųjų Rūmų, kur jį pasaulin paleido pats Donaldas Trumpas. Mat pristigo kitokių žodžių bandydamas paaiškinti, kodėl gi po šviežiai paskelbtųjų paliaubų tarp Irano ir Izraelio, šios šalys nesiliauja vieną kitą bombinti.
Iki Samuelio L. Jacksono personažų kinematografe “fuck” dažnumo dar toloka abiems, tiek buhalteriui, tiek prezidentui. Antra vertus, visos didelės kelionės prasidėjo nuo menko pirmojo žingsnio. Todėl jeigu ne mes, tai bent mūsų vaikai gėrėsis inauguracinėmis kalbomis, kuriose motherfucker dailiai derės prie asshole, o pastarasis elegantiškai užbaigs pusdalyvinę konstrukciją cocksucking. Kaip kad rašė Mikalojus Daukša “Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”.
Fucking amen.
Cementas prieš petardas
Žinau, kokia situacija su keiksmais persiškai. Kertu lažybų, kad per tas dvylika dienų, kai iš pradžių Izraelis, o po to ir USA bombino ajatolų branduolinę programą, dažnas režimo parankinis grūmojo kumščiu į dangų ir stūgavo “Aghjoon!” (toks įžeidžiantis epitetas europiečių atžvilgiu), “Abhedone!” (irgi toks nelabai gražus kreipinys, arčiausiai būtų “ožkapisys) ar netgi “Khaarkosde!” (jau poetiškesnis plūstažodis, tipo, tavo sesuo pasileidusi kūrva).
Ypač tokių palinkėjimų turėjo pagausėti, kai dvylikos serijų dramos finale amerikiečiai ant po Fordow kalnu pasislėpusių centrifugų nuleido 14 MOP bombikių, kiekviena po kone 15 tonų, kurios teoriškai turėjo prasiveržti pro visus 100 metrų granito, cemento, žemės ir plieno, ir visas Irano atomines svajones nusiųsti kibinimatj.
Teoriškai. Kadangi, kaip pabrėžia ne vienas analitikas, šitie ginklai dar niekad nebuvo išbandyti karo sąlygomis. Kas yra gana logiška, nes juk neorganizuosi karo vien tam, kad jas išbandytum. Aišku, būtų ganėtinai smagu, pvz, susilaukti skambučio iš JAV ambasadoriaus, maždaug, žėkit, turim tokį reikalą. Čia pasigaminom tokių bombikių, bet anos nėra išbandytos realaus mūšio sąlygomis. Jaučiat problemą? Tai gal sakau, mes su jumis pakariaukim kokias kelias valandas, jas tik numetam, patikrinam rezultatą ir tada vėl taika, okei?
Taigi, pasirodo, jau prieš trejus metus mano mėgstamas žurnalas Popular Mechanics rašė ta tema, kur padarė išvadą, kad raketos ir betono dvikovoje turėtų laimėti betonas. Ypač kai tai visiškai naujas tipas FGCC, kuris daug pažangesnis už ankstesnįjį UHPC, kuris irgi buvo pakankamai kietas riešutėlis.
Tiems, kas planuoja budavoti savo asmeninį atominį ginklą ir norėtų jį paslėpti nuo VSD ar VMI, pridedu nuorodą į šį straipsnį.
Praėjus trims metams klausimų, suveiks šį MOP bomba ar visgi bus nepakankama, vis dar liko, o atsakymų neatsirado ir po amerikiečių antskrydžio. Mat reikia sulaukti išsamesnių žvalgybos duomenų, maždaug kaip fotografijų prieš ir po kosmetinę operaciją. Pradinis DIA (Defence Intelligence Agency), Pentagono žvalgybos, įvertinimas yra gana santūrus, atseit, Irano programa sustabdyta tik keliais metais. Izraelio duomenimis - ištisu dešimtmečiu.
O aš sakau, kad verčiau palaukti ir neskubėti su vertinimais, primenu, kad šiuo pratimu Amerika išnaudojo kone pusę savo MOP sprogmenų resurso, primenu, kad apie Iraną dar kalbėsime pagrindinėje šios Echoskopijos temoje, ir pridedu dar vieną rašinį apie šios operacijos plonybes.
Ką šiandien plėš tėvelis?
Echoskopijose karts nuo karto rašau apie spalvingus plėšimus. Spalvingus todėl, kad tai patys plėšikai nelabai standartiniai, tai jų pasirinkti geismų objektai tikrai ne monochrominiai. Tačiau niekad savęs nepaklausiau, o vis dėlto, kuris materialus dalykas yra pats patraukliausias žulikams?
Pasirodo, kad patektų į tokių Top 10, jis turi atitikti kelis kriterijus - turi būti mažai rizikingas, garantuoti aukštą pajamingumą lyginant su ta pačia rizika, ir, pagaliau, lengvai realizuojamas.
Būtent dėl tos priežasties mano labai sekamos ir studijuojamos meno vagystės yra pačioje dešimtuko apačioje. Na taip, Mona Lizą gal ir nedidelė, gal ir įmanoma išsinešti iš Luvro paslėpus po sijonu, tačiau pabandyk ją prastumti net ir pogrindyje. O pardavinėti supjausčius po gabalėlį ir tikinant Halės turgaus lankytojus, ponas, čia tikrai kvadratinis paties Da Vinci centimetras, tik du šimtai štukų, vargiai patiks, net ir su paties Da Vinci autografu.
Taigi, dešimtukas atrodo taip:
Grynieji pinigai. Savaime suprantama, kapitone Akivaizda.
Kriptovaliutos. Žinant, kad steiblkoinai dabar sudaro 63% visų nelegalių transakcijų, natūralu, kad reikia jų kažkaip prasimanyti.
Juvelyrika. Supjaustei vėrinį, deimantai sau, auksas sau, ir realizuoti paprasta, ir vietos daug neužima.
Elektronika. Kokio bb, atrodytų, reikia vogti mobiliakus, laptopus ir kitokius gedžetus, kai operatoriai patys pasiruošę juos tau įkišti išsimokėtinai? Pasirodo, apsimoka, ne veltui 78 procentai tokia mažmena užsiimančių pardavėjų yra įsirengę stebėjimo kameras.
Automobiliai. Su Opel Ascona pakankamai saugu gyventi, bet su kokiais liuksusiniais sportiniais modeliais - daug mažiau.
Vaistai. Vėlgi, kalbame čia ne apie saridoną ar espumizaną, bet apie receptinius opioidus, o nuo pastarųjų metų - ir apie visus cheminius stebuklus nuo nutukimo.
Brangieji metalai. Nelabai transportabilu, sakykim, filme Die Hard with a Vengeance Jeremy Ironso vadovaujami fokiečių plėšikai pasiglemžia visai ne tūkstantį tonų auksų, kaip kad giriasi, o o daug mažiau, bet vis tiek pelninga Ypač šiais nestabiliais laikais.
Ginklai. Elementaru, Vatsonai. Norint ką nors plėšti, reikia turėti kuo pagąsdinti ir kuo atsišaudyti.
Prabangos prekės. Prisipažinti, aišku, kad vertiesi louisvuittonų ir kitokių gucci plėšimais yra žemas meninis lygis, tačiau antrinė šių statuso įrodymų rinka Azijoje tiesiog klesti.
Kaip jau ir sakiau, monoslizos ir kitokie meno kūriniai.
Ir nepaisant to, ilgaskaitis, kurį čia pridedu, yra apie į šį dešimtuką toli gražu nepatenkančio objekto vagystę. Teisingiau, 280 000 objektų. Kokių? Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą - rasi auksą. Daili bačkelė, bet be lankelių. Troba, be langų, be durų, nori išeiti - turi sieną pralaužti.
Big in Japan
Ne, čia nieko nebus apie grupę Alphaville, kuri, jeigu tikėti reklama, atvyksta į Lietuvą švęsti savo kūrybinės veiklos 40-mečio, ir tai darys Klaipėdoje ir Kaune lapkričio mėnesį, kur garantuotai atliks vieną iš didžiausių savo hitų.
Ne, čia kalbėsime apie Japoniją, kuri, pasirodo, irgi po truputį užksikrečia tuo pačiu populizmo virusu, kuris jau kelis metus krato Vakarų demokratijas. Ilgą laiką buvom įpratę manyti, kad jau kas kas, o Japonija yra tikrai pasiskiepijusi nuo panašių užkratų, žmonės ten sąžiningai plauna rankas, mandagiai suka sušius, o jeigu kur ir išlieja savo agresiją, tai tik anime ir manga siužetuose.
Šalį jau bbs žino kiek metų valdo arba dešinės Liberalų Demokratų arba centro dešinės Demokratinės Liaudies partijos, o populistams netgi išėdų nuo stalo nenubyra. Tai nereiškia, žinoma, kad ten nėra tokių partijų.
Yra ten tokia Nippon Hoshuto, tipo, Japonijos konservatoriai), yra Nippon Ishin no Kai, tipo, Japonijos inovatoriai), tokie nišiniai sambūriai, kurie labai prieš LGBTQ, labai prieš Korėjas (abi) ir Kiniją, labai prieš Japonijos Antro pasaulinio karo nusikaltimus (jų nebuvo) ir labai prieš moterų teises (kaip sakė jų vienas lyderių, jeigu boba neįstojo į univerą iki 18, viskas, neleisti stoti. Jeigu neištekėjo iki 25, viskas, uždrausti tekėti. O jeigu tokia šalava nesugebėjo susilaukti vaiko iki 30, išoperuoti jai gimdą, ir baigtas kriukis.) Po to, aišku, šitam Naoki Hyakuta teko valgyti tuos neatsargiai ištartus žodžius ir palaidoti viltis kada nors išvysti savo partiją valdžioje.
Bet dabar daugiausiai šansų tarp tų marginalų turi kitas, naujesnis Sanseitō susibūrimas, lietuviškai galima versti kaip Pasidaryk pats partija. Anie po truputį kaupia jėgas, jau peržengė 2 procentų balsų barjerą, o tai reiškia, kad gaus valstybinį finansavimą savo veiklai, ir po truputį nusitaiko į vakuojančias parlamento apygardas, o vieną jau ir laimėjo.
Jos pažiūrose galima pažymėti tas pačias varneles - LGBTQ, anti-korėjinis rasizmas, jokių Japonijos praeities nuodėmių. Bet yra ir kitokių - labai nusiteikę prieš veido kaukes, kurios Japonijoje buvo populiarios dar gerokai iki covido. Taip pat labai prieš vakcinas ir imigraciją, kurios Japonijoje faktinai nėra.. Dar labai už intymų sąlytį su gamta, organišką ekologišką maistą ir kraustymąsi iš miestų į kaimus. Tokie biškį suradikalėję hipiai, nu.
Ir keisčiausia, kad jie yra anti-semitai. Jau kas kas, o žydų problema Tekančios saulės šalyje tikrai nėra aktualiausia, bet va, jų lyderis Sohei Kamiya labai aiškiai pasisako prieš žydiško kapitalo dominavimą Japonijoje.
O aš sakau, nu kokie jūs visi, panašaus plauko veikėjai, neįdomiai vienodi. Ir, perfrazavus Ostapą Benderį, kam jums, Kisa, valdžia, juk jūs visai neturite fantazijos.
Licenzija žudyti
Ką tik buvo pranešta, kad naują Bondo filmą režisuos Denis Villeneuve, tas pats, kuris susuko abi Dune juostas. Labai džiugi naujieną visiems 007 gerbėjams, belieka tik sužinoti, kas gi vaidins patį agentą. O čia žinių laukiame jau kelis metus.
Ir taip jau nutiko, kad tikrame pasaulyje naujienos juda greičiau nei fikciniame. Pavyzdžiui, kas vaidins 007 nežinome, o kas bus jo bosu realiame gyvenime - jau žinome. Naująja MI6, UK užsienio žvalgybos vadove, paskirta Blaise Metrewell, pirmoji moteris vadovė šios žinybos istorijoje. Ir ne, ji nebuvo parinkta todėl, kad jos pavardė prasideda raide M, kaip ir fikcinio Džeimso Bondo šefo Iano Flemingo kūryboje. Nes tikrovėje MI6 šefas visuomet vadinamas C, nuo pirmojo slaptosios tarnybos vadovo, kapitono Mansfieldo Cummingo laikų.
Prieš šį karjeros posūkį Blaise vadovavo Q departamentui, kuris tiek romanuose, tiek filmuose, tiek tikrovėje užsiima britų žvalgybos technologijomis ir inovacijomis. Todėl taip ir įsivaizduoju, kaip užsienio kolegos darbiniuose susitikimuose kaulys jos parodyti naują Džeimso Bondo Aston Martiną ar kokį kitą pavojingą žaisliuką.
Dirbtelektas
Prašau mylėti ir gerbti, pristatau naują rubriką. Elonui Muskui aukščiausios lygos sportbačius pakabinus ant vinies, gamta, žinia, tuštumos nemėgsta ir siūlo naują reguliarią temą.
Tiesą sakant, jos aplinkui ir taip jau tiek daug, kad bijau, jog veržiuosi pro plačiai atlapotas duris. Greitai žmonės, nesinaudojantys ChatGPT bus tiek reti, kad juos kvies į vakarėlius vien tam, kam galėtų jais pasidyviti it tais viduramžių dvigalviais veršiukais ar barzdotomis moterimis jomarke. Maždaug kaip negeriantį žmogų Vytautės Žilinskaitės humoreskoje, kur be jo, it bendravimo magneto, žlunga gimtadieniai ir vestuvės, nes kur rasi įdomesnę pramogą nei išsiaiškinti, kodėl žmogus visiškai negeria ir pabandyti jam įvarvinti karčiųjų lašų.
Apie AI jau prakalbo ir tokie karšinčiai, kaip Bernie Sandersas, kuris laidoje pas Joe Roganą samprotavo, kad įsimylėti į chatbotą nėra gerai, nes tikrovėje tai mes teturime vienas kitą, suprask, gyvus žmones, o ne programinius kodus. Bet po to meilės temą paliko ir grįžo prie lamentacijų apie proletariatą, kurį AI paliuosuos nuo staklių.
O aš verčiau siūlau pasiskaityti apie kitas dirbtelekto apraiškas. Anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti sektą, kuri nutars, jog AI yra ne kas kitas, o pats Viešpats Visagalis. Žinant, kad šiame vaidmenyje jau yra uždarbiavęs ir Skraidantis Spageti Monstras, visai nenuostabu. Nuoroda apie šį naują kultą čia.
Yra jaunikaičių, kurie metafizinės reikšmės AI nesuteikia, tačiau rimtai pradeda jį svarstyti, kaip pakeisiantį mus šioje planetoje. Suprask, buvo dinozaurų metas, praėjo, buvo homo sapiens, irgi praeis. Nuoroda į interviu apie tai - čia.
https://spectrum.ieee.org/agi-worthy-successor
Ir, pagaliau, labai gali būti, kad vienas iš populiariausių AI botų, kompanijos Anthropic sukurtas Claude, yra perskaitęs daugiau knygų už mane. Ką ten už mane, Indijoje gyvena Chandra Mohan Jainas, kuris giriasi perskaitęs 150 tūkstančių knygų. Tai va, apmokant Claude, jam buvo sušertos absoliučiai visos knygos. Arba bent jau taip teigiama šiame straipsnyje.
O aš svarstau, pateko į jų tarpą Radži ir Henriko Daktaro autobiografijos, ar, vis dėlto, šioje srityje Claude žiniose žiojėja didžiulė spraga.
Tiek apie dirbtelektą, einame link Echoskopijos prenumeratoriams, o pabaigai jums palieku ilgaskaitį apie tai, kuo kvepia lietus.
https://www.popsci.com/science/smell-of-rain-petrichor-science/
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.
 | A guest post by
|