Echoskopija #20. Nepakeliamas pasirinkimo lengvumas prieš rinkimus

Aidas traukia skalpelį ir ironiškai preparuoja visus rinkimų į Seimą sąrašus

PILNA AUDIO VERSIJA YRA PRENUMERATORIŲ DALIES PRADŽIOJE IR GALE

Nepakeliamas pasirinkimo lengvumas

Vyrą pašlovinki, Mūza, per negandus ėjusį drąsiai,

Vėtrų blaškytą ilgai, kai Seimą išrinkti susmokė.

Daugio partijų saitus jis aplankė, jų programas matė

Ir briedumynuos plačiuos su nuprotėjimu rungės ne kartą  

Maždaug taip būtų pradėjęs Homeras savo trečiąjį epą. Tik jeigu pirmasis buvo skirtas smurtui artimoje Egėjo jūros aplinkoje, antrasis – nuotykingam Odisėjo kruizui namolio, tai trečiasis būtų apie 15 partinių sąrašų pakėlusių sparnus Seimo link.

Kodėl aš apskritai gaištu tam laiką? Pirma, nors ir tarsi jau esu apsisprendęs už ką balsuoti, tačiau kažkur pakaušyje, tarp apykaklės ir momens kirba abejonė – o gal aš kokį grynuolį praleidau? Galgi pastaraisiais metais gimė kokis tai nuostabus lietuviškos politikos filosofinis akmuo?  Katras ir šviną auksu verčia, ir gyvenimą amžiną dovanoja be jokių krioterapijų ir kitokių longevity šposų?

Tai gal šiojo pratimo metu atrasiu tą šventą Gralį, gėrėsiuosi lūpomis šlebizavodavomas jo programos įžvalgas, kone erotiškai jaudinsiuosi matydamas sąrašo ypatas, kurias norisi svaipinti tik į dešinę? Negi negaila dėl to paaukoti kelias valandas? Ir jomis pasidalinti su panašios išganingos pagalbos išsiilgusia publika? Žinoma, kad ne!

Kad jau išsiaiškinome motyvą, aptarkime ir metodologiją. Kaip gi aš vertinsiu tuosius partinius sąrašus beigi jų programas? Ar turiu pasiruošęs kokį kriterijų talmudą, tokį orientyrų almanachą, gal netgi šabloną, prie kurių pritempti programą, bandai ją prakišti pro tą patį šabloną, netelpa, sėskis, du. Ne, tokios politinės algoritminės liniuotės neturiu, filosofinio slankmačio – irgi. Viskas bus perdėm subjektyvu.

Aš esu daugiau liberalių pažiūrų žmogus, ganėtinai centristas, kurį kartais užneša nuo centro vienais klausimais dešiniau, kitais – kairiau. Tai pagal tai ir vertinsiu. Dar vienas papildomas rodiklis – kaip partija žiūri į kitų žmonių teises. Nori, kad visi būtų lygūs prieš įstatymą (prieš Dievą – tai px, lygūs, ar ne, ne Paskutinio Teismo tarėjus rinkti juk susirinkome). Jeigu partija skūpi ir nenori, kad visi mažutėliai turėtų tas pačias teises – jai minusas. Ir kuo skūpesnė, tuo minusas riebesnis.

Ko dar ieškosiu programose? Iš pradžių žiūrėsiu, kaip partijos sugeba į savo trumpąjį prisistatymą suguldyti savo pagrindines idėjas iš ilgojo idėjų grosbucho. Laimei, tai daryti šiais laikais baisiai paprasta. Sušeri viską litaniją dirbtiniam intelektui, įsakmiai nurodai jam atrinkti dešimt svarbiausių punktų, o po to žiūri, kam tai geriau nusisekė – dirbtiniam ar natūraliam intelektui.

Su ta sąlyga, kad to natūralaus intelekto požymiai aptinkami, kas tikrai nėra absoliuti garantija visų partijų atžvilgiu. Kitas kriterijus, ar šių idėjų autoriai bent supranta, ką siūlo. Todėl ypatingai mėgausiuosi norais ir geiduliais, nesutampančiais nei su LR Konstitucija, anei su Lietuvos naryste ES.

Ar labai blusinėsiu sąrašus? Nelabai. Kadangi prieš akis laukia dar vienas pratimas – vienmandatės apygardos, kurių tikrai daugiau nei 15 sąrašų, tai ten laiko ir vietos pasidyvyti keisčiausiomis asabomis bus dar daugiau. Tai šįkart tik trumpai prasibėgsiu per pavardes ir veidus, stabteldamas ties tais, kurie akivaizdžiai liudija optimizmo triumfą prieš sveiką protą. Arba totalų pochuizmą rinkėjų atžvilgiu. Čia jau kaip kam patogiau.

Koks gi bus galutinis verdiktas? Tokį nuobodų užsiėmimą būtina šiek tiek supopsinti. Taip, visiškai sutinku, popso politkoje ir taip jau per daug. Jeigu ir žiniose jau senokai atsirado toks velnias kaip infotainment, tai ir politikoje jį atliepia politainment. Kur nebesupranti, ką gerbiamas prelegentas tribūnoje darys artimiausią minutę – įstatymo projektą pristatys, ar triušį iš juodo cilindro trauks.

Čia geriausiu atveju. Blogesniu prasisagstys klyną, ims šlapintis kairėn dešinėn ir klyks, kad baisiai lyja, ir kodėl apie tai Priešgaisrinės saugos departamentas apie tai nepranešė sirenomis į mobiliakus. Bet šiek tiek pop kultūros nuorodų nepakenks, tai prie kiekvieno sąrašo pridėsiu, kokią knygą, filmą, serialą jis man primena. Ir pabaigai papranašausiu, kiek procentų balsų anas surinks daugiamandatėje.

Žaidimo taisyklės aiškios? Puiku, tai važiuojam! Ir einam per sąrašus pagal tai, kokį numerį jie išsitraukė Vyriausioje rinkimų komisijoje.

Nr. 1. Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai)

Jerome K. Jerome knygoje „Trise valtimi neskaitant šuns“ mūsų herojai ima virti airišką šutinį. Jo esmė – surenki viską, kas likę nuo ankstesnių pusryčių, pietų ir vakarienių, sumeti į puodą ir lauki, kas gausis. Foksterjeras Monmorensis netgi norėjo prisidėti prie šio kulinarinio eksperimento ką tik pagauta vandens žiurke. Ir labai įsižeidė, kai jos šutiniui buvo atsisakyta.

Tai šis sąrašas yra lygiai toks pat išėdų ir kulinarinių atliekų vinigretas. Yra čia paskutinieji Centro partijos, kurią kažkada įkūrė Romualdas Ozolas, o po to iki pat dirvožemio sugebėjo nustekenti Naglis Puteikis, likučiai.

Yra čia ir tautininkų, kažkada buvusių netgi konservatorių frakcija, o po to su kiekvienais rinkimais pramušinėjusių vis naują dugną, graužtukai.

Yra ir Rolando Pakso, Lietuvos politikos zombio über alles,, „Tvarkos ir teisingumo“ nuodėguliai. Rimanto Dagio „Krikščionių sąjunga“, už kurią geriausiais šio politinio nekropolio metais balsuodavo maždaug tiek pat žmonių, kiek susirinkdavo į „Žentų“ koncertą.

Ir dar tie Šeimos sąjūdžio didžiavyriai ir didmoterės, kurie nesusigundė kitais sąrašais.

O kur toji pastipusi vandens žiurkė, kurią Monmorensis sužvejojo šutiniui? Žiurkė jau Briuselyje, ten plenariniuose posėdžiuose cituoja Šventą Raštą ir grasina Europos Sąjungai Dievo rūstybe. Kitaip tariant, aktyviai dalyvauja teisėkūros procese. A, nors ir toli būdamas, bet TikToke mielai šviečia rinkėjus, kad nors sąraše aštuoni teisti kandidatai, bet nei vieno homoseksualo. Mat juos sugeba laiku išrišti ir neutralizuoti.

Man labai maga sužinoti, kokį tiesos serumą ar kitokį cheminį stebuklą T&T Bullshit Factory naudoja šiam procesui. Ir iškart prisimenu Tomo Sharpe‘o romaną Riotous Assembly, kur Pietų Afrikos policijos komisaras bandė išgydyti savo komandą nuo potraukio juodaodėms moterims rodydamas policininkams jų nuotraukas ir tuo pačiu metu leisdamas per kiaušius elektros srovę. Jaučiu, kadmir Petro Gražulio patentuotas gėjų išgryninimo metodas pasižymi panašiais moksliniais principais.

Taigi, žinome, kad sąraše gėjų nėra, jie visi demaskuoti ir neutralizuoti? O kas yra?

Sąrašo viršuje penki lyderiai – Orlauskas aka Zakarauskas, kaimiškojo realizmo novelės „Karvė“ autorius, Naglis Puteikis, žmogus, kaip jau nekart sakiau, lyg ir neblogas, tačiau kontūzytas ne tik medicinine, bet ir politologine prasme, šeimamaršis Algimantas Rusteika, kuris prigrafomaninęs tūžmingų straipsnių daugiau nei klimaksuojanti influencerė fotkių instagrame, tas pats Dagys, apie kurį, anot to posakio, arba gerai, arba nieko, vadinasi, nieko, ir žinoma, didingiausio visų laikų himno autorius Romas Dambrauskas aka Paukštis Rudeninis.

Tas himnas, maždaug „Kelkis, Lietuva“ galų gale užpildo nacionalinio epo tuštumą, dėl kurios mes pavydžiai žiūrėjome į latvius su jų Lačplėsiu, ir estus su jų Kalevala. O dabar jau turim ir savąjį, dar tik atlikimą reikia šiek tiek pastyguoti, nes video premjeroje gavosi tokia bebalsių Carmina Burana, kad iš auditorijos ausų ne tik kraujas, bet ir barščiai ėmė varvėti.

Apie kitas sąrašo pažibas dar pakalbėsime vienmandačių fone, kadangi 44 jų ten ir balotiruojasi, įrodydami, kad nemokslinės fantastiškos žanras Lietuvoje gyvas ir klesti.

Paminėsiu tik kelis. Jau mano per Europos Parlamento rinkimus atrastas grynuolis Tomas Senūta (nr.12) , kurio interesų laukas toks platus, kad visa Lietuvos Mokslų akademija neaprėptų: tikimybių teorija, statistika, fizika, teisė, ekonomika, politekonomika, politologija, filosofija, teologija, religijotyra, istorija, sociologija, socialinė psichologija, psichologija, psichiatrija, neurologija, genetika, kibernetika, antropologija.

Dar jis rašo romanus, bet, matyt, rašo tik sau ir partijos kolegoms, nes joks gūglas nepadėjo aptikti šių grožinės literatūros šedevrų leidimo metų ar vietos.

Kontrastui, kad negalvotumėt, jog šiame sąraše vien intelektualai, pristatau jums Nr. 20, Daiva Kazakevičiūtė. Dirba kasininke, prie grafos apie užsienio kalbas atkerta „nemoku užsienio kalbų“, gi prie visuomeninės veiklos skelia „neužsiemu“. Trumpai ir aiškiai.

Ar įmanoma ką nors čia reitinguoti viršun, jeigu, apsaugok Dieve, tamstai kiltų suicidinis geismas rinktis šį sąrašą? Gonorėja, minkštasis šankeris ar sifilis? Pono kiaušai - pono valia.

Programoje įprasti panašaus plauko sąrašų pažadai: nacionalizuoti Ignitis, steigti valstybinį banką, nuteisti konservatorius, išgyvendinti genderizmą ir gėjus ne tik iš mokyklų programų bet ir viešojo gyvenimo. O iš egzotiškesnių – įsteigti nepriklausomo specialaus prokuroro pareigybę (čia, matyt, konservatoriams sodinti), sugrąžinti Sporto departamentą (čia, matyt, dėl gėjų ir genderizmo, mens sana, corpore sana) ir pripažinti tik tas ES teisės direktyvas, kurioms mums tinka ir patinka.

Ar skūpūs žmogaus teisėms? Ir dar kaip. Šeimos kitalyčiams ar netgi partnerystės šiam kratiniui yra baisiau nei steikas veganui. Kad ir kiek Petrui padėtų IT kebeknėse nuogi jaunuoliai antrame plane.

Ką man labiausiai primena šis sąrašas? Vaikystės knygą „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Panašus ikimokyklinio lygio žodynas, negudrus siužetas, daug revoliucinio patoso, gal tik tas užsiciklinimas ties genderizmu biški netinka ikimokyklinei auditorijai.

Kiek surinks procentų? Maždaug apie kokius tris su puse. Ir į Seimą nepateks. Geriausias bent vienos iš šį junginį sudarančių partijų laikas jau praeityje, kai Puteikis su Krivicku dainavo „Mafija, mafija“ ir buvo visai netoli reikalingų septynių procentų. O nuo tada tik suso ir skystėjo. Būtų Petras, tai bent Gargždus išstenėtų, o dabar – grynas nuostolis. Taip ir liksime be specialaus prokuroro ir nesusodintais konservatoriais.

2. Nacionalinis susivienijimas

Pagaliau jiems dašuto, kad su Vytautu Radžvilu pirmu sąrašo numeriu ir pagrindiniu partijos veidu niekur nenukeliausi.  Nu nekabina žmonių mizantropas, kad ir kaip gramatiškai bei sintaksiškai jis bekalbėtų (aš rimtai, kai klausaisi jo, tai netgi kablelius, kabliataškius ir daugtaškius gali girdėti). Ir kad daug geriau partiją reprezentuos žmogus, kuriam šypseną daug lengviau išspausti nei gerb. profesoriui. Pastarojo grimasa galėjo varžytis nebent su Rono DeSantiso.

Dėl ko aš apie tokius niekus kaip šypsenos ir mizantropijos? Todėl, kad politika yra ne tik pažiūrų turėjimas, ne tik menas siūlyti tas pažiūras realizuojančias priemones, bet ir pardavimai, mažmena, marketingas. O kol kas NS buvo tik nuolat bambančių, nuolat zyziančių, tačiau niekad nesugebančių tą gedulingą dūzgimą realizuoti į pardavimų strategiją sambūris.

Ir juk tikrai vieta politiniam spektre tokiam dariniui tikrai yra. Kokį kraštą bepaimsi Europoje, ir ne tik joje, visur rasi biškį paranojišką, biški stabdį įjungusią, tačiau ne visai į šiltadaržius ir paraštes nugarmėjusią dešinę.

Tik pas mus niekaip, nes kol profesoriai ginčijasi prie arbatėlės apie tai, kad prasidėjo liberalizmo erškėčiuotas nuodėmių kelias į leftizmą ir kaip sugrąžinti žmoniją į būseną buvusią iki Johno Miltono poemos Paradise Lost, ateina išsišiepęs populistas, apdalina oponentus bybiais ir laimingas susižeria tuos protesto balsus.

Taigi, NS atrodo jau pasimokę iš tos liūdnos vaikystės, kai partija svajojo apie tai, kai ims ir pakeis konservatorius politinėje dešinėje, tačiau kiekvienuose rinkimuose (išskyrus pastaruosius Vilniaus savivaldoje), jiems gaudavosi totalus, ideologiškai grynas ir nesuterštas šnipštas.

Ir dabar, labai bijau, kad vien Vilniaus ir Kauno gali neužtekti. Nepaisant to, kad sąrašas, toks, kaip pasakytų draugas Diatlovas iš HBO Chernobyl, 3.6 roentgens, not great, not terrible. Tiesiog normalūs žmonės, dėstytojai, verslininkai, konsultantai, architektai, pedagogai. Nėra čia kažkokių šviesulių, antra vertus, ne vien šviesuliais ši žemė gyva. Ką gali žinot, gal būtent patekę į politikos olimpą ir taps tais šviesuliais?

Prasiėjau per tą gana trumpą sąrašą (tik 63 kandidatai, jeigu, neduokdie, laimėtų viską, tai tektų skolintis iš kitų), kai kuriuos gal pakomentuosiu vienmandatėse, tačiau neradau nieko tokio, kas kilnotų antakius ar stabdytų virškinimą. Taip, ne vienas ir ne du linkę į katastrofizmą, baisiai jiems knieti matyti Vakarų saulėlydį, kurį, žinia, išbūrė tas pats liberalizmas, bet čia tikrai ne tik jiems būdinga pagunda.

Norite ką nors pareitinguoti aukštyn? Šito jums nepatarsiu, bet tikrai nesiųskit aukštyn devintu numeriu įrašyto Laisvūno Šopausko. Žmogus netgi apie patį mažiausią reikalą sugeba privaryti šimtą tūkstančių spaudos ženklų su tarpais. Tokią teksto sieno skaitydamas fiziškai junti, kaip auga barzda ir mažėja veido odos elastingumas. Jeigu jis tą patį darys su pasisakymais Seime, tai bus baisesnis filibusteris nei Fidelis Castro. 

Lygiai taip pat susilaikykite ties 15 numeriu pažymėtu Dominyku Vanhara. Negadinkite jam puikios advokato karjeros, kadangi, jeigu juo tikėti, o kas aš toks, kad nepatikėčiau, nėra jis dar prakišęs nei vienos bylos, tai kam nutraukti tokią šlovingą seką? 

Ilgoji programa irgi pakankamai išbalansuota ir detali, tačiau jeigu žmonės apsiribos tuo, kad skaitys trumpąją, tai joje ras tik labai jau nesubalansuotą pardaviminę žinutę.

„Pažabosime užsienio bankų savivalę“. Kokią savivalę? Kaip pažabosit? Ar reikia suprasti taip, jeigu tokią savivalę praktikuotų vietiniai bankai tai viskas būtų košer?

„Užtikrinsime kokybišką viešąjį švietimą ir sveikatos apsaugą“? Jėzau aukštieninkas, trisdešimt su viršum metų tai nepavyksta dešiniosioms ir kairiosioms valdžioms, o dabar ateis NS ir staiga padarys tai, ko ne Davidas Copperfieldas kartu su Lioneliu Messi nesugebėtų. Gal būtų įmanoma lūkestį šiek tiek apmažinti, o kelią link jo patikslinti?

Galėčiau varyti toliau ir toliau, tik gaila jūsų laiko. Toje trumpojoje programoje privaryta obalsių daugiau nei jaunikaičio susirašinėjime Tinderyje. Pirmosiose žinutėse, kai nori priblokšti būsimą pasiją ir savo bicepsu, ir turima tačka, ir didžiausia pagauta menke ir netgi šokio judesiukais.

Kertinis akmuo joje būsianti kova su nežabojama migracija. NS, mano galva, dramatizuoja situaciją iki Apreiškimo pagal Šv. Joną tirščių, tačiau anskčiau ar vėliau ši tema aktualizuozis vis sparčiau, tai tegul sau dramatizuoja. Šiuo atveju gal tai net geriau, nei kartojimas, kad viskas bus gerai, nieko blogo neatsitiks.  

Kaip jau sakiau, ilgoji programa šiek tiek rimtesnė (nors ir ten briedo apie globalistinius elitus, oligopolinius sąmokslus ir kitokias baisybes apstu), bet ją skaitys tik patys NS nariai ir politologai, tai gal, sakau, ir į trumpąją reikėjo bent šiek tiek įtikinančių skaičių ir judesių įtraukti.

Ar skūpūs žmogaus teisėms? Skūpūs. Jau pro dantis košia, kad turtinius vienos lyties porų klausimus reiktų kažkaip civilizuotai sutvarkyti. Tačiau tiek partnerystės, tiek šeimos kratosi, ne, ne, čia tiesus kelias į tautos išsigimimą.

Ką man labiausiai primena šis sąrašas? Pigų vesterną. Maždaug, nelaimingas pasienio kaimelis, kurio gyventojus engia visi, kas tik netingi – šerifas, taikos teisėjas, smuklininkas, kasyklos savininkas, geležinkelio kasininkas, grabdirbys, bei, savaime suprantama, govėdos nelegalių imigrantų. Ir įjoja mūsų vienišas kaubojus, vienoje rankoje kryžius, kitoje Donelaičio „Metai“, už diržo koltas, arklas ir rūpintojėlis. Ir miestelyje iškart stoja idilė, paukščiai čiulba, javai veši, o jaunos šeimos iškart puola gaminti vaikus vieną po kito.

Kiek surinks procentų? Su labai didele išlyga – penkis su vos vos. Per Marytės plauką pateks į Seimą ir ten turės savo frakciją. Tik klausimas, su kuo eis, jei apskritai eis į koaliciją? Savo laikraštukyje iškeikė visus iki vieno.

Viešai Vytautas Sinica sakė, kad neitų tik Laisvės partija (dėl šeimos reikalų, aišku), ir su populistiniais šaršalais (dėl Rusijos). Bet jeigu nueisi, nesvarbu su kuo, tai greitai pamatysi, kad gyvenimas tai ne tik programų rašymas, bet ir liūdni bei prakaituoti kompromisai. Kurie gretai atima politinę nekaltybę.

3. Lietuvos socialdemokratų partija

Lietuvos politikos jinis (jeigu konservatoriai būtų janis). Trisdešimt metų neįsivaizduojame Lietuvos be socdemų, Jei ne valdžioje, tai opozicijoje, jei ne opozicijoje, tai valdžioje.

Ir labai liūdna diagnozė ir prognozė, kolegos. Greitai bus visai nesunku tai įsivaizduoti. Demografinė socdemų būsena labai nekokia. Jaunimas vis menkiau stoja į partiją, vis menkiau balsuoja, o ir kokio bb tai daryti, jeigu jai visiškai dzin klausimai, kurie jaunimui rūpi? Ir seniausia Lietuvos politinė partija užtikrintai juda link to, kad taptų tokia ne tik istorinės chronologijos prasme.

Situacija didžiuosiuose miestuose tokia pati minorinė. Socdemai gali guostis, kad turi daugiausiai merų miestuose ir miesteliuose, tačiau matant vidinės migracijos tendencijas, akivaizdu, kad jų valdomos teritorijos trauksis, gi metropoliai plėsis. Ir į juos atvažiuojantys žmonės tikrai su savimi nesipakuoja tėviškėje likusių tėvų politinių simpatijų.

Ši agonija gali trukti ilgai, taip ilgai, kad net patys socdemai jos nepastebės. Juoba, kad pabandė kažkada Gintaras Paluckas partijos ideologinį atnaujinimą, gavosi špyga su majonezu, rekordinis fiasko savivaldos rinkimuose, maištas ant denio, ir Vilijos Blinkevičiūtės sugrįžimas.

Bet ir šis Tetos Vilijos apsireiškimas pradeda panešėti į kažkelintą Smokie paskutinį koncertą. Ištikimiausi fanai vis dar susirenka, bet jaunesnė publika žiovauja ir renkasi kitokį laisvalaikį.

Ypač kai pati prelegentė visą vasarą krušo protą negalėdama pasakyti, tai imsis premjerės atsakomybės, jei partija gaus daugumą, ar toliau smūksos Europos Parlamente. Žmogus neapdairiai nusipirkęs sporto klubo abonementą nesugalvoja tiek dingsčių dar vienai dienai atidėti pirmąjį vizitą prie hantelių nei Vilija atsakyti taip, ar ne. Galima pagalvoti, kad jos klausinėjo, ar jau baigusi gurkšnoti konjaką rytais. Kur, žinia, atsakymo taip ir ar ne, tikrai nėra.

Sąrašą rimčiau pablusinėsime per vienmandates, kadangi būtent socdemai tradiciškai tikisi nurauti sočiausią kąsnį. O kol kas tik atkreipsiu dėmesį, kaip žemyn vairuoja tokie partijos senbuviai kaip Algirdas Sysas ir Julius Sabatauskas. Pirmasis gavo tik 16, o antras tik 18 vietą. Jam beje, gal taip ir reikia už tą briedovą pasiūlymą griežtinti ginklo laikymo sąlygas, nes, atseit smarkiai padaugėjo neteisėtų to ginklo panaudojimo atvejų. Kas yra grynas bullshit. Ne toks bullshit, kaip Rasos Budbergytės pasiūlymas atbašliuoti prekybcentrių pirkėjams už tai, kad anie vergauja savitarnos kasose, bet netoli.

Jeigu jau užėjo noras ką nors truktelti aukščiau, nei nutarė LSDP bičiuliai, tai kelk aukšyn Dovilę Šakalienę, Ruslaną Baranovą, Tadą Vinokurą ir Liutaurą Gudžinską. Šitie tai tikrai ne socbebrų veislės. Ir dar Giedriaus Drukteinio, dabartinio numerio 19 galima neužmiršti. Jau vien todėl, kad išrinktas į Seimą gal nustos tauzyti blėnius savo feisbuko sienoje apie Clarą Zetkin, Karlą Liebnechtą ir kitus XX amžiaus pradžios patriarchus. 

Einam link programos. Iš pradžių šiek tiek jus prašviesiu, kaip ją reikią skaityti. Jeigu prie kažkurio punkto SDP rašo, kad „didinsime“, tai yra maždaug 50 procentų galimybė, kad bent ja puse lūpų užsiims tuos klausimu. Jeigu vietoje „didinsime“ yra įrašyta „sieksime“, toji tikimybė krenta iki kokių 5 procentų. O jeigu jau naudojama „svarstysime“, tai nei kas svarstys, nei ką.

Tai čia apie poetiką. Dabar apie prozą. Socdemai savo programoje prižadėjo tiek, kad visiems norams bent saikingai patenkinti prireiks apie trijų papildomų milijardų. Nes čia yra Lietuvą skersai išilgai išasfaltuoti numatyta, ir pensijas išauginti, ir gydytojus su mokytojais apiberti pinigais, ir dar investuoti į R&D (šiaip respektukas bent už šito dalyko paminėjimą, kaip ir gynybos išlaidas kone pirmu punktu). Iš kur tuos jardus paims? Iš ten. Kaip paims? Taip. Nežinomi mums viešpaties keliai.

Žodžiu, ne pageidavimų koncertas, o keliasdešimt puslapių suvalgiusi pageidavimų eurovizija. Ir viskas vardan žmogaus, viskas vardan jo laimės. Ar tikrai?

Ar skūpūs žmogaus teisėms? Surprise, surprise, skūpūs, gyvatės. Anksčiau socdemai bent jau į programas įsirašydavo kovą su diskriminacija lyties ar orientacijos požiūriu. Dabar liko tik miglotas pažadas kovoti su tokia, jeigu tai nesutampa su Lietuvos europiniais įsipareigojimais. O daugiau – pšššš. 

Va tau ir keliauja šiknon tradicinė kairioji nuostata dėl socialinių teisių. Antra vertus, ko tikėtis, kai partijos stuburą sudaro tetos ir dėdės, kuriems tie pydarai visuomet įtartini atrodė. Gali ištraukti žmogų iš betonmaišės, bet betonmaišės iš jo niekuomet neištrauksi.

Ką man labiausiai primena šis sąrašas? Ogi fantasy serialo Wheel of Time antrą sezoną. Pirmasis irgi nebuvo stebuklas, tačiau bent jau stengėsi kartais pataikyti į originalią knygą. O antrame scenaristai apskritai dėjo ant šio epo ir ėmė rašyti taip, kaip jiems geriau. Babkių efektams ir kostiumams bele kiek išleista, bet žvaigždės sensta, joks grimas to nebepaslepia, siužetas lėtėja, atsakyti į klausimą „o apie ką šis fotogeniškas marmalas?“ neįmanomas, bet kūrėjai moja ranka, ai, vis tiek žiūrės, o kur jiems dėtis?

Kiek gaus procentų? Apie vienuolika. Ir tikrai nebus geriausiai pasirodžiusi daugiamandatėje. Tada turės kantriai ir sunkiai lipdyti koalicija, čiulpti jos partneriams, užmiršti savo didingus planus. Gi mums beliks melstis, kad Vilija v.2.0 neprivarytų tokio paties šūdo kaip pirmoji versija 2008 metais. Gal po tokio rezultato bus širdperšos laikotarpis, kai bus vėl imta svarstyti apie atsinaujinimą, bet netikiu. Jau greičiau sudės viltis į politinį ilgaamžiškumą plastinių operacijų ir žarnyno valymo būdu.

4. Lietuvos žaliųjų partija

Ir ateina liūdnas jausmas, kad nieko naujo aš apie šią partiją parašyti negaliu. Lyginant su tuo, ką rašiau prieš penkerius metus ar šių metų birželį, abiem atvejais pristatinėjant sąrašą ir programą Europos Parlamento rinkimams.

Ir vėl jiems teks pradėti nuo to, kad jie yra ne tiek žalieji, o tikrieji. Ir tam sugaišti lūto dalį savo prisistatymų.

Birželio mėnesį LŽP bandė sužaisti tuo, kad visas sąrašas buvo vien tik moterų. Suveikė? Nelabai, gal porą nemokamų antraščių sugeneravo toks PR ėjimas. Tai dabar grįžo prie subalansuoto meniu – beveik lygiai vyrų, beveik lygiai moterų.

Ką jiems daryti, kad pramuštų tas nepadoriai užmautas lubas, neįsivaizduoju. Galvon šauna tik pora ėjimų – būrys kviestinių žvaigždžių. Bet ne vienadienių instagramo įtakotukių, bet tokių rimtų, didelio kalibro ir patinkančių įvairioms demografinėmis grupėms.

Antra, kad mūsuose įvyktų pakankamai rimta gamtinė, tačiau žmogaus sukelta katastrofa. Po kurios būtų galima rodyti į kaltininkus ir linguoti galva, o ką aš jums sakiau?

Bet ir tai vargiai. Tokių žmonių niekas nemėgsta, o katastrofos linkėti neišeina netgi pačiais altruistiškiausiais sumetimais.

Tiesiog bijau, kad Lietuva kažkokiu būdu prašoko žaliųjų partijų bumą Europoje. Jos ten spėjo suvešėti kaip barikadų judėjimai, subręsti kaip valdančiųjų koalicijų partneriai, ir jau pradėjo nužydėti kaip atgyvenusios savo garantinį laikotarpį.

Nežinau, gal viskas pasikeis, kai GenZ jau svarstys, kur leisti pensiją, o vartojimų kreditais ir vaikais bus apsivertusios Genα ir Genβ. Gal tada.

O šiaip sąrašas labai normalus, daug partijų iš čia mielai pasiskolintų vieną kitą advokatą, docentą, verslininką ar visuomenininką, tai tiesiog malonu matyti, kaip žmonės vis dar eina į politiką nelabai tikėdamiesi, kad tuoj pat bus išgirsti.

Programoje irgi nėra kažko naujo lyginant su mano anksčiau aprašytomis. Pats konkrečiausias iš prakeiksmų iškastiniam kurui, miškų kirtimui ir vdaus degimo transportui – skatinti remontą, dalinimąsi, nuomą, žodžiu, tai, kas mažina perteklinį vartojimą.

Ir šiek tiek daugiau dėmesio psichologinei žmonių sveikatai nei būdavo anksčiau.

Ar skūpūs žmogaus teisėms? Ne, tikrai neskūpūs, partnerystė čia nepriešinama šeimai ir priimama kaip savaime suprantama dalykas.

Ką man labiausiai primena šis sąrašas? Tokį arthouse filmuką, kurį susuko režisierius labiausiai žinomas užsienio festivaliuose, tačiau  niekaip nesurenkantis kasų namuose. Ką ten kasų, netgi jo mama nelabai supranta, ką jis veikia. Nors filmus tarsi ir giria kritikai, tipo, aktualūs, nuoširdūs, netgi įtaigūs. Bet publikai vis tiek dzin.

Kiek surinks procentų? Jeigu bus bent 4 visos Lietuvos mastu, manyčiau, kad tai būtų didžiulis laimėjimas, nuo kurio galima atsispirti. Spėju, kad kone visi jie bus surinkti Vilniuje, ir to tikrai nepakaks. 

5. Lietuvos liaudies partija

Jeigu jūs galvojate, kad jau kur kur, o čia tikrai išsitrauksiu satyros rykštelę ir čaižysiu ja per gležną politikos debiutantų astralinį kūną, tai baisiai klystate. Man tai yra pats liūdniausias sąrašas. 

Kartais netgi nesinori kandidatų pavardžių viešinitl, nes už kiekvienos keista, o gal būt ir graudi istorija. Kodėl, pavyzdžiui, filosofijos dėstytojas po keliokos metų akademinės karjeros staiga tampa skirstytoju pašto skyriuje, o dabar ir apskritai bedarbiu? 

Arba kodėl žmogus keliavęs iš vieno banko į kitą, ir juose vadovaves skyriams staiga dirba vieno iš prekybos tinklų pardavėju-kasininku? 

Arba kodėl visai sėkmingas verslininkas niekaip negali legaliai į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui savo žmonos su rusišku pasu ir nesugalvoja nieko geresnio nei nueiti į šį sąrašą? 

Arba ką čia veikia patyrusi gydytoja oftalmologė, sėkmingo medicinos verslo vadovė su gera praktika Paryžiuje?  

Aš tikrai negaliu atsakyti į šiuos klausimus, kadangi šiame saraše tradicinių grifterių, kurie nori susitvarkyti reikalus, pasišyldyi rankutes ant svetimų žarijų, galų gale tiesiog ketveriems metams susikombinuoti šiltą vietą, kur valdiška alga kapsi ir musės nekanda, tikrai mažiau už tuos, kuriuos čia dažnai linksniuojame. 

Galėčiau atsišaudyti žodžiais nuoskauda, apmaudas, resentement ir kitokiais. 

O gal neverta, kadangi šansų patekti į Seimą LLP, kuri, tiesa sakant, ir net nėra Lietuvos liaudies partija, o tik profesoriaus Vaitkaus fanklubas pasiskolinęs šį brendą iš Nendrės su Lazda, nelabai ir turi. 

Visa tai, ką prezidento rinkimuose Vaitkus susirinko Šalčininkuose ir Vilniaus rajone iš jo atgal pasiims voldemortininkai. Visagine ir Klaipėdoje teks dalintis su Žemaitaičiu ir Vyktaru tai ir liks tik katino ašaros ant kurių užsilipęs vargiai pasieksi penkių procentų kartelę. 

Todėl gal net ir programos neverta rimtai svarstyti, nes jos apskritai yra tik trumpasis lozungų konspektas. Vieną tik dalyką paminėsiu, kad kokie bebūtų pro-rusiški Vaitkaus užmojai, net ir jis neišdrįsta atvirai vapėti apie išstojimą iš NATO. Ir tai delikačiai pakiša po pačioje apačioje droviai brūkšreltu epitetu “neutrali Lietuva”. Prasmės tai, aišku, nekeičia, tačiau įdomus pats akcentas. 

Ar skūpūs žmogaus teisėms? O taip. Stambulo konvencija su visomis 112 lyčių (jos ten dauginasi lizdiniu-kvadratiniu būdu ar kaip? Juk dar neseniai visi ašaras liejo dėl 27, po to dėl 62, dar po to dėl 71 lyties) - krosnin. Partnerystes - pečiun. Genderizmus - aukštakrosnėn. 

Ką man labiausiai primena šis sąrašas? Seną žmogų TikToke. Anūkai primokė, tai dabar senjoras ir bando atsigriebti už prarastus metus. Tarsi ir neilgas tas video turinys, bet krinžo atsarga pasirūpini mažiausiai pusmečiui. 

Kiek laimės procentų? Sunkiai, bet patemps iki trijų. Ir tai, ko gero, bus projekto pabaiga. Nes dar kelerius metus vegetuoti iki kitų savivaldos rinkimų (anie būtų anksčiausiai) ir reikia kažkokių resursų. Vien ant entuziazmo sunkiai teišvažiuosi, o kad Motina Rusija imtųsi bašliuoti, tai vargiai, ten juk irgi rublius skaičiuoja. 

Ta minorine gaida baigiame visiems prieinamą Echoskopijos dalį ir tęsiame partinius sąrašus preparuoti jau prenumeratoriams skirtoje dalyje.