Echoskopijos #9/2025

Aidas apie tai, kaip oro uostų patikros vartai mus verčia gėjais, senųjų konklavų patirtis ir įpročius bei šaipokiškus serialus ir knygas.

Sveiki gyvi, kiek tai įmanoma šiais įdomiais laikais. Bet nebūkime snoufleikais, nepaisant visų prajovų, siaučiančių abipus ekvatoriaus, vis tiek gyvename turtingiausiais ir saugiausiais laikais, taip kad neniurnam, o verčiau žiūrim, kaip sugrįžus į tą mielą komforto zoną.

Tam ir skirta mūsų Echoskopija, kuri nesistengs dirginti jūsų ir taip pertemptų nervų, o vietoje glostys jų galūnes sukamaisiais judesiais, kol panardins į nirvaną.

Visų pirma, skubu teirautis, kiek jūsų jau jau spėjo atsiversti į kitą lytinę orientaciją ir įregistruoti partnerystę su tos pačios lyties asmeniu? Kadangi būtent tai turėjo prasidėti po praeitos savaitės Konstitucinio Teismo sprendimo. Nes juk visuomet taip būna. Pirmas žingsnis toks, sakykim, nekaltas, tiesiog kamšantis įstatymų leidėjo, šiuo atveju, Seimo, tingėjimą, apsileidimą ir tiesiog neįgalumą, 24 metus perdžiant burbulus į vandenį ir niekaip nesugebant priimti to, ką įsipareigojo padaryti dar 2003 metais.

Ne, broliai ir sesės, čia tik pradžia. Iš pradžių tik Teismo sprendimas, tada jis kažkaip 5G būdu perkalibruos mūsų hormonus, baisiai užsinorės paragauti tos pačios lyties, tada registruosim partnerystę, tada smala apipilsim ir sudeginsim vainikėlius plukdomus per Jonines, tada išravėsim rūtų darželius, o tada, pavargę nuo nesibaigiančių orgijų žlugsime kaip kad žlugo Romos imperija. Apie kurią, žinia, kiekvienas pusamžis baltaodis vyras pagalvoja bent kartą per dieną. It is known, it is written.

Nors, labai gali būti, kad Konstitucinis Teismas spardo jau atidarytas duris ir savo sprendimu mūsų orientaciją pakeisti baisiai vėluoja, kadangi ji jau seniai pakeista.

Va, vartau dabar įlaipinimo pasą, kadangi ruošiuosi atostogų, ir mano širdį, plaučius ir jeknas šaldo tokia ledinė rupūžė - jausmas, kad viskas, šaukštai po pietų.

https://www.yahoo.com/news/tennessee-far-pastor-fears-gay-111715169.html

Pasirodo, yra toks įžvalgus pastorius Tenesyje, Andrew Iskeris, kuris seniai jau nustatė, kad tie elektroniniai patikros vartai oro uostuose verčia mus gėjais. Kaip? Ogi paprastai, nušviečia mus savo spinduliais, oro uosto apsauga mato mus nuogus, tada tiek jie, tiek mes natūraliai gėjėjam bežiūrint, ant tiek prieš gamtą eina šitas pratimas. O Iskeriu reikia tikėti, nes jis tai pareiškė ne tik konsevatyviame podkaste Contra Mundum (o viskas, kas yra lotyniškai, yra tiesa), bet ir svečiuose pas Tuckerį Carlsoną, kuris, žinia, nėra sutepęs savo lūpų netiesa.

Tai va, rinkitės, žmonės, skrydžiai biudžetinėmis avialinijomis arba tradicinė orientacija pažemiui. Man jau vėlu, aš jau smunku down the rabbit hole, bet gal jūs dar atstovėsit tradicines tradicijas.

Kalavijas ar pimpalas?

Dažnas jūsų, kertu lažybu, dikčiai pavydite Andriui. Trankosi jis po visą pasaulį, laksto po muziejus, ir dar po to aiškina, kad tai, ką mes matome Caravaggio paveiksle, yra visai ne tai, ką mes matome.

Pamenu, pristatant jo antrąją knygą aš neatsargiai leptelėjau, o tai nesiruoši pats užsiimti ir kitais taikomosios ir mažiau taikomosios dailės kūriniais? Maždaug, juvelyrika, baldais ir gobelenais?

Į ką jis atsakė “Ne”, ir dabar aš suprantu, kodėl. Mat perskaičiau straipsnį The Guardian. Visiems, kurie nori mane pasergėti nuo šito spaudos organo, atsakau, taip, jo nuomonių skiltyje dažnai pasivaidena tolimos tolimos kairės lunatikų, tačiau futbolo apžvalgos tebelieka pačios geriausios.

https://www.theguardian.com/world/2025/apr/25/bayeux-tapestry-historian-genitalia-dispute

Pastarasis straipsnis ne tiek apie futbolą, kiek apie tai, kas vyko Anglijoje iki šio sporto išpopuliarėjimo. Serialas Vikings pažadino susidomėjimą šių Šiaurės vyrų nuotykiais jūrose ir sausumose, tačiau neužkabino didžiausio jų triumfo - sėkmingo išsilaipinimo Anglijoje bei paskiau įvykusio Hastingso mūšio, po kurio normanų hercogas Tiesiog Vilius Nesvarbu tapo Anglijos karaliumi Vilhelmu Užkariautoju.

Beje, BBC dabar suka serialą King and Conqueror, iš kurio bus galima artimiau susipažinti su šia istorija, kadangi kol kas ją tenka stebėti tik iš garsiojo Baju gobeleno. Ant jo išausta visa užkariavimo legenda. Tačiau, kaip nurodo dažnas kritikas, mažai tikėtina, kad gobeleno autorius pats sėdėjo tiek išsilaipinimo, tiek mūšio metu ir skubiai audė gijas ir piešinius stengdamasis suspėti su operacijos eiga. Taip ir įsivaizduoju jį rėkiantį normanų kavalerijai:

- Ei, jūs ten, taip, taip, tu ilgši su ietimi ant bėro kuino! Žėk, man baigėsi mėlyni siūlai, gal galit jūs dabar biškį saksų neatakuoti, tuoj nubėgsiu iki gurguolės, pasiimsiu atsarginę špūlę ir galėsim toliau austi ir kovoti, kovoti ir austi.

Kaip ten bebūtų, tas gobelenas yra tyrinėtas ir ištyrinėtas daugybę kartų, bet niekad negalvojau, kad netgi ir tokiu keistu kampu. Pasirodo, ilgą laiką mokslininkai ginčijosi, smailas objektas gobelene yra kardas ar kitas šaltasis ginklas, ar tiesiog arklio pimpalas? Yra netgi rimtų analizių prirašyta, kad šiame gobelene literaliai pimpalais matuojamasi, kadangi paties Vilhelmo ristūno padargas yra pats didžiausias, kas ir turi simbolizuoti jo dominuojančią galią mūšyje.

Tai dabar vienas akylas tyrėjas išskaitė gobelene dar vieną ataugą, kuri jam labiau neša į pimpalą nei ginklą, ir dėlei to užviręs didelis ginčas.

Pridedu gobeleno fragmentą, kad susidarytumėte savo autentišką nuomonę. Aš kol kas dar dvejoju, nors pradedu visai kitaip žiūrėti į Ričardo III klyksmą Bosvorto mūšyje “Arklį, Arklį! Mano karalystę už arklį!”. Nors, antra vertus, gali būti, kad čia kitas Vilius, Shakespeare, prikūrybino, o tikrovėje niekas taip nešūkavo.

Rugiuose prie Hamleto

Jau anksčiau rašiau apie bėdas, su kuriomis susiduria šiais politiškai korektiškais laikais Williamas Shakespeare’as. Ir jos nesibaigia. Yra tokia mokyta moteriškė Dr. Helen Hopkins iš Birmingemo universiteto. Prieš trejus metus ji baigė rašyti labai rimtą studiją, kur ryžtingai pasipriešino bandydams šlovinti dramaturgą kaip “universalų genijų”, atkreipdama dėmesį, kad tai “baltasis anglo-centriškas, eurocentriškas ir, vis labiau, vakaro-centriškas požiūris”. Trūko, tik falocentriško ir visas rinkinys būtų vietoje.

Vietoje to, toliau nestabdo daktarė Hopkins, Bardą reikia laikyti tik vienu iš “lygių ir lygiaverčių rašytojų visame pasaulyje bendruomenės”.

https://www.standard.co.uk/news/uk/shakespeare-birthplace-trust-decolonisation-white-supremacy-museum-collection-b1216945.html

Kas galėtų ginčytis? Tik ne aš, ir tik ne Shakesperare Gimtinės Fondas, kuris tvarko jo pastatus gimtajame Stratforde-prie-Eivono, archyvus ir kitokią smulkmę. Tai dabar jie organizuoja seminarus, kuriame Shakepeare’as papildomas Rabindranatu Tagore, Bollywoodo šokių pasirodymą pagal Romeo ir Džiuljetą, bei šalina iš kūrybos bet kokias rasistines užuominas, kuriomis, pasirodo, mėgo svaidytis tiek Karalius Lyras, tiek Hamletas.

Durniai? Durniai.

Kaip ir senatorė Angela Paxton Teksase, kuri neseniai pasirašė įstatymo projektą, pagal kurį nebe mokytojai, o tėveliai spręs, kokias knygas laikyti mokyklų bibliotekose ir kokias traukti į privalomą programą.

https://saobserver.com/texas-advances-bill-criminalizing-teachers-for-assigning-catcher-in-the-rye/

Sprendžiant iš Teksaso track record, gaus į nosį J.D.Salingerio “Rugiuose prie bedugnės”. Nes kol kas ši knyga pirmauja bandymų ją uždrausti mokyklose kontekste. Dėdama į vietą ir Margareth Atwood “Tarnaitės pasakojimą”, ir Toni Morrison “Mėlyniausią akį”.

Nelaimingiems bibliotekininkams, kurie apsižiūrės ir paliks tokias baisias knygas savo lentynose, grės baudžiakas, o recidyvo atveju - iki 10 metų kalėjime.

Ir net nepadės tai, kad Salingerio tokie patys inicialai, kaip ir dabartinio JAV viceprezidento.

Durniai? Durniai.

Kas skaito rašo, valgyt neprašo

Iš ankstesnės žinutės taip neatrodo, tačiau būna ir šviesesnių nutikimų. Įsivaizduokit, kaip nustebo Britų Kolumbijos universiteto biblioteka, kai paštu gavo knygą pasiskolintą prieš 64 metus. Ir dar su 70 dolerių grynais, maždaug, kompensacija už ilgą skaitymą. Ir dar tiesiog idealios būklės, nors dėk į lentyną net dulkių nenupūtus.

Kokia tai knyga? 1931 metų leidimas, Horace Kepharto monumentalus darbas Camping and Woodcraft: Handbook for Vacation Campers and for Travelers in the Wilderness. Anot ją grąžinusio žmogaus, geresnės šia tema jis neradęs, ir tiesiog negalėjęs su ja atsisveikinti anksčiau, nei perkando visas jos paslaptis.

Muskometras

Jis darosi vis trumpesnis, kadangi nesuvaldomai artėja ta diena, kai Eloną praspirs iš Baltųjų Rūmų, tuo sugadinant mano 2025-ųjų prognozes, kur pranašavau jo bromance su Donaldu Trumpu ilgus metus. Ką padarysi.

Tai šįkart tik paminėsiu, kad tuose pačiuose Baltuosiuose Rūmuose Elonas susižodžiavo su Iždo sekretoriumi Steve’u Bessentu. Susirėmė vyrai dėl mokesčių inspekcijos vadovo. Elonas nori vieno, Steve’as kito. Ir ginčas taip eskalavosi, kad koridoriumi prie Ovalinio kabineto pirmyn atgal lakstė “Eik nx”, “Pats eik nx”, “Aš pirmas tave pasiunčiau”, ‘Tavo pasiuntimas nesiskaito”, “Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako” ir taip toliau, ir panašiai.

Savaime suprantama, tokio nuomonių apsikeitimo angliškas atitikmuo. Net nežinau, kuo reikės pakeisti Muskometrą, bet šventa vieta ilgai tuščia nebūna, rasim kuo.

O pabaigai įdomesnis ilgaskaitis apie tai, ką jau dabar žada CRISPR-Cas9 genų žirkles, dėl kurios 2017 metais mes visi laukėme Nobelio premijos profesoriui Virginijui Šikšniui. Nobelio negavome, bet naudą išradimas neša.

https://phys.org/news/2025-04-smart-delivery-tech-boosts-crispr.html

Tiek naujienų potpourri, eikime pasižiūrėti, ką Dievas atsiuntė pagrindinei temai mokantiems Echoskopijos prenumeratoriams.