Fantasy literatūra. Pirma dalis

Mano santykis su fantasy knygomis ir trys pagrindinės kanoninės serijos.

Vasara vis dėlto daro savo - su visomis kovomis, naujais paramos rinkimais, Žemaitaičio ir Celofano šmeižto lavinomis - nesijaučiu, kad net ir būdamas pajūryje pailsėčiau, kai galvoje sukasi n-dalykų - ką čia padaryti, ką parašyti, ką sugalvoti, kaip pasukti romano eigą ir tt. Tai turbūt nuo rugpjūčio 1 kokioms dviems savaitėms pasiimsiu pertrauką nuo visų kūrybinių darbų, kad bent kažkiek persikrautų smegenys, nes ruduo laukia intensyvus. Pažiūrėsim.

O kol kas vykdau vieną pasižadėjimą prenumeratoriams, kurių klausiau - ką norėtumėte rasti mano Substacke. Nemažai ten buvo prigalvota idėjų ir norų, didžiąją dalį susidėjau į atskirą failą, kad galėčiau palengva išpildyti. Ir buvo visai nemažai žmonių, prašančių fantastinės literatūros rekomendacijų, kurios tiktų ir paaugliui, ir suaugusiam.

Kadangi fantastiką ne tik rašau, bet ir nepaprastai mėgstu, tai dabar grįžtu prie šito pageidavimo. Tik padarysiu šiek tiek kitaip.

Fantastika yra skirstoma į tris žanrus - fantasy arba maginę fantastiką (bet jums leidus, aš ir toliau vadinsiu ją fantasy, nes labai jau keveržliškas vertimas), mokslinę fantastiką arba science fiction (SciFi) ir siaubą.

Sudėliojau būtent tokia tvarka, kokia domiuosi ir jaučiuosi galintis kažką rekomenduoti. Fantasy literatūroje tikrai galiu save vadinti vienu iš žanro ekspertų Lietuvoje, nes domiuosi nuo paauglystės ir atidžiai stebiu visas tendencijas ir naujus iškylančius rašytojus, mokslinei fantastikai skiriu mažiau dėmesio, todėl ir pačiam būtų įdomu susidėlioti tokį rekomendacinį sąrašą, o siaubo literatūra ( kaip ir siaubo filmai) niekada netraukė išskyrus pagrindinius, bendram išsilavinimui reikalingus Steveno Kingo romanus.

Mano meilė fantasy prasidėjo nuo “Hobito” - turbūt mano kartos žmonės prisimena tą 1985 metų leidimą su labai mielu senuku hobitu ant viršelio, nors Bilbas “Hobite” buvo pačiame jėgų žydėjime.

Beje, gal kai kam bus staigmena, bet mielasis viršelis buvo tiesiog perkeltas iš 1976 metais rusų kalba išleisto “Hobito”.

Perskaitęs tą knygą iki skutų, jos pabaigoje buvau atradęs trumpą aprašą, kad “apie tolesnius herojų nuotykius pasakoja “Žiedų valdovas”, bet niekur to “Žiedų valdovo” negalėjau rasti.

Kai tėvų spaudžiamas turėjau išsirinkti kokią nors anglišką knygą tobulinti anglų kalbos žinioms, aš vėl prisiminiau “Žiedų valdovą” - Mažvydo bibliotekoje netikėtai radau tą knygą, su tėvo kortele pasiėmiau į namus, pradėjau skaityti ir nieko nesupratau. Kažkas kažkur joja, skuba, Gendalfas kažkokį hobitą neša. Bet labai greitai išsiaiškinau, kad per klaidą pasiėmiau iš karto trečią dalį “Karaliaus sugrįžimą”. Tada grįžau į biblioteką ir gavau teisingą pirmą dalį - “Žiedo broliją”.

Jausmai skaitant buvo dvejopi. Iš pradžių buvo labai sunku, nes vis dėlto anglų kalbą tobulinti gal reikėtų nuo adaptuotos ir supaprastintos kokios nors “Lobių salos”, o ne nuo epinio Oksfordo profesoriaus kūrinio. Bet įsivažiavus stogą nurovė negrįžtamai.

Įsivaizduokite, 1991 metais - 14 metų paaugliui, kuris iki tol neturėjo jokio kontakto su fantasy išskyrus “Hobitą” - pareina “Žiedų valdovas” ir iš pilkų pastatų be karšto vandens išneša į Viduržemio pasaulį su elfais, hobitais, Ūkanotaisiais kalnais, Morajos požemine karalyste, elfų Lotlorienu ir galinguoju Anduinu.

Prarijęs “Žiedų valdovą” ėmiausi jį versti - šitą epopėją kada nors papasakosiu vėliau - bet tuo pačiu jaučiau nuolatinį tokios eskeipistinės literatūros alkį. Bet kur jos rasti - lietuviškai nebuvo nieko, bibliotekos fantasy knygų angliškai daugiau neturėjo, į užsienį išvažiuoti buvo sunkiai įgyvendinama svajonė, apie užsakymus internetu niekas net neįsivaizdavo, o iki Eridano atsiradimo dar reikėjo palaukti kelis metus ir net vėliau pradėjusi leisti fantastiką leidykla koncentravosi į mokslinę fantastiką.

Už Plieninę Žiurkę, aišku, ačiū, dar primenu, kad už Pratchetto vertimą neatsiskaitėte, bet su fantasy ten irgi buvo striuka.

Perfrazavus Galadrielę išeitis buvo atrasta pačioje netikėčiausioje vietoje - nušiurusioje Kalvarijų turgavietėje, kur pirmaisiais Nepriklausomybės metais galėjai rasti visko. Ji buvo per gatvę nuo mano mokyklos, tad būdami mažesni ten skuosdavom už surinktas kapeikas įsigyti fantastiškos Donaldo gumos su dar fantastiškesniais paveikslėliais į kolekciją

O vėliau atradau, jog tarp gyvūnų maisto ir audio kasečių yra kelios vietos, kur renkasi rusiškų knygų pardavėjai, kurie naktiniais traukiniais iš Peterburgo gabendavo rusiškai išleistus bestselerius.

Ten aš atradau leidyklą “Severo Zapad” (“Šiaurės vakarai”), kuri specializavosi fantastikoje - ir būtent fantasy literatūros leidyboje, sužinojau, kada naktiniu traukiniu iš Piterio grįžta Vitalikas ir per ilgesnę petrauką kaip kulka šaudavau į turgų net drebėdamas iš nekantrumo ir azarto - ką gi šią savaitę bus atvežęs Vitalikas.

Mano kartos fantastikos gerbėjai tikrai turėtų prisiminti į šviesius popierinius viršelius įvilktas Severo Zapad knygas. Tuos viršelius leidėjai vadino - super obložka, super viršelis.

Pirkau ir skaičiau viską - nuo visiškų nesąmonių iki fantasy titanų. Ten atradau mistiškąjį Michaelą Moorcocką ir jo Melnibonės seriją, Annos McCaffrey Drakonų Raitelius, Rogerį Zelazny ir Andre Norton, Paulą Andersoną ir Fritzą Leiberį.

Kaip dabar atsimenu, kokia tuksinčia širdimi ėmiau Niko Perumovo “Elfų durklą”, kurį Vitalikas man pristatė kaip “labai gerą “Žiedų valdovo” pratęsimą”.

Tais naiviais laikais rusų rašytojas galėjo nebijodamas jokių teisinių pasekmių pasiimti Tolkieno pasaulį ir parašyti pratęsimą, kuris tuo metu man atrodė tiesiog puikus, o dabar turbūt būtų tik varganas fan fictionas. Beje, Perumovas vėliau ėmė kurti ir savo pasaulius, tapo vienu populiariausių rusų fantastų, tačiau apie jį nenoriu daug kalbėti - nors ir gyvena JAV, Perumovas palaiko rašistų pradėtą Ukrainos okupaciją.

Apskritai rusų fantastai gan intensyviai žaidė su mintimi, kad “Žiedų valdovas” parašytas iš Vakarų pusės ir tarsi Vakarų propaganda, o kas būtų, jei būtų pažvelgta iš orkų pusės? Tokias knygas kurpė Natalija Nekrasova “Tamsioji Ardos knyga” ar Kirilas Jeskovas “Paskutinysis Žiedo nešėjas”.

Dar juokingesnė buvo situacija su Konanu. Gal dėl filmo su Švarcnegeriu, gal dėl kitų priežasčių, bet rusijoje buvo labai populiarios knygos apie Konaną barbarą. Tačiau originalusis autorius Robertas Howardas tų Konanų nebuvo parašęs labai daug. “Severo Zapad” leidykla rado genialų sprendimą - ėmė samdyti vietinius autorius, kurie prisidengę vakarietiškais pseudonimais Michaelas Mansonas, Douglas Bryanas ir kiti, ėmė kepti dešimtis Konano romanų pagal tą pačią primityvią “herojinio snukiadaužio” stilistiką. Plius buvo krūva pusnuogių gražuolių, kurias suviliodavo Konanas, ir kartais ant labai plonos ribos aprašytų sekso scenų.

Man buvo 15 metų, tai labai patiko.

1994 metais pasiruošimo stojamiesiems egzaminams vos nesugriovė turguje nusipirkta Drakono Ieties trilogija, kuri mane supažindino su žaidybinės fantasy žanru ir šita meilė neišblėso iki šiol (kadangi esu antrosios Lietuvos istorijoje “Dungeons and Dragons” vaidmenų žaidimų grupės narys, tai kažkada reikės pristatyti ir šitą hobį). Irgi prisimenu geležinę taisyklę - už dvi valandas pasiruošimo egzaminams prizas - valanda su “Rudens sutemų drakonais”

O tada pažįstamas režisierius atvežė iš Londono knygą “Wyrd sisters” ir pasodino ant Terry Pratchetto, dar vėliau atsirado galimybė užsisakinėti angliškas knygas iš Amazono ir “Severo Zapad” su Vitaliku liko praeityje. Tada atėjo 1997 metai ir Haris Poteris, o 1998 metais Amazon rekomendacijos man pasiūlė pabandyti naują fantasy seriją ir jos pirmą knygą - “Sostų žaidimas”

Todėl šitą fantasy literatūros apžvalgą padalinsiu į dvi dalis:

1. Trys pagrindinės kanoninės fantasy serijos

2. Tolkino pasekėjai, modernieji fantasy kūrėjai ir įvairūs fantasy subžanrai bei geriausi jų rašytojai.