Hieronymus Boschas "Žemiškųjų malonumų sodas"

Ilga kelionė po XVI amžiaus Nyderlandų genijaus vaizduotę, svajones ir košmarus.

Atsisveikinę su Rogieru van der Weydenu toli nekeliaukime - tik pasistumkime keliasdešimt metų į priekį ir likime tuose pačiuose Burgundijos Nyderlanduose - Brabanto kunigaikštystėje. 

Nors ką aš kalbu - 1477 metais viskas pasikeitė ir Burgundijos Nyderlandai tapo Habsburgų Nyderlandais, o Brabanto kunigaikštystė - Marijos Burgundės kraičio dalimi, šiai tekant už imperatoriaus Maksimilijano. 

Anton Petter “Marijos Burgundės ir Maximiliano I vestuvės”

Brabanto kunigaikštystė buvo padalinta į keturias dalis ir turėjo keturias sostines - vienoje iš jų, Hertogenbose, gimė Jeronimas Antonis van Akenas. Šeima buvo kilusi iš Vokietijos Aacheno miesto, todėl tokia pavardė, o ko netrūko joje - tai dailininkų. Jeronimo tėvas buvo dailininkas, trys jo dėdės buvo dailininkai, todėl vėliau siekdamas išsiskirti iš dailininkų Akenų, Jeronimas pasiims miesto, kuriame gimė ir gyveno, pavadinimą kaip pavardę ir taps Hieronymu Boschu. 

Apie Boscho gyvenimą žinome nedaug. Žinome, kad tapyti jį greičiausiai išmokė tėvas, vėliau paskolinęs pinigų savo dirbtuvėms. Žinome, kad būdamas trisdešimties vedė moterį iš pasiturinčios šeimos, buvo paklausus dailininkas, vienas turtingiausių Hertogenboso žmonių ir 1516 metais mirė taip ir neišvykęs iš gimtojo miesto. 

Paprastas ramus Nyderlandų menininko gyvenimas. 

Ir tuo pačiu neįtikėtinai fantastiški, sveiku protu neaprėpiami jo kūriniai, kurių ir po 500 metų neiššifruoja dailės istorikai ir kritikai, kartais nuslysdami į tokias teorijas, kad Boschas buvo slaptų okultinių draugijų narys ar kad tapydamas tokius vaizdus ir padarus turėjo vartoti gerai velkančius narkotikus. 

Jeigu reikėtų besti pirštu į kurį nors Hieronymo gyvenimo etapą ir pamėginti spėti, kad galbūt jis padarė įtaką jo kūrybai ir grėsmingai fantazijai, tai galėtų būti 1463 metai ir Hertogenbosą ištikusi katastrofa, kurią atidžiai stebėjo trylikametis paauglys. 

Miestas degė. Liepsnos godžiai rijo medinius namus, ant jų pilamas vanduo šnypštė virsdamas garais ir nuo upės išsirikiavusi žmonių, perdavinėjančių kibirus, eilė atrodė niekingai palyginus su stichijos šėlsmu. Nespėjus užgesinti vieno namo, ugnis persimesdavo ant kelių kitų, o ir tame užgesintame vėl imdavo šokti medį graužančios liepsnos liežuviai.

Atokiau už gaisro stovinčioje Šventojo Jono bažnyčioje be paliovos skambėjo varpai - “gelbėkit, gelbėkit, gelbėkit, mūsų miestas žūsta”, ragino jie. Nors ir be raginimų beveik visi suaugę Hertogenboso gyventojai, juodais nuo suodžių veidais, mėgino išvengti katastrofos.

Dauguma vaikų buvo įdarbinti padavinėti kibirus ar nešti tolyn mantą, kurią iš dar neįsidegusių, bet jau pasmerktų namų skubiai tempė lauk tėvai. Tik du paaugliai draugai - Jeronimas ir Matas - į viską žiūrėjo užsilipę ant stogo. Gaisras artėjo link jų, bet berniukai buvo tikri, kad spės pasprukti ir norėjo išmėginti savo drąsą iki paskutinės akimirkos.

- Žiūrėk, ir batsiuvio namas užsidegė. Tuoj ir tavasis pareis,- pirštu parodė Matas.

- Pareis, vadinasi, taip Dievo lemta,- filosofiškai atsakė Jeronimas, negalėdamas atitraukti akių nuo visais oranžiniais ir raudonais atspalviais šėlstančios liepsnos, kurios fone nardė maži pajuodę žmogučiai. “Turbūt taip atrodo pragaras” - toptelėjo mintis ir kūnas nuėjo pagaugais. Staiga jis pasijuto labai kaltas, kad visi, net ir mažasis Lukas, bando gelbėti žūstančius namus, o jis čia spokso. Dar ir Dievo bausmės gali sulaukti, ne tik rykščių grįžus. Jeigu tik bus kur grįžti.

- Man reikia eiti, Matai! - apsisprendė jis.

Jeronimas nusliuogė žemyn ir kiek įkabindamas pasileido prie upės, kur žinojo rasiąs savo brolius ir dėdes. Su juo ar be jo, miesto išgelbėti nepavyko. Per didžiausią Hertogenboso istorijoje gaisrą sudegė daugiau kaip 4000 namų.

Pragaras, kurį savo miesto gatvėse stebėjo jautrus ir pagavus paauglys, grįš amžinam gyvenimui žymiajame jo paveiksle “Žemiškųjų malonumų sodas”. 

Kada tiksliai jis buvo nutapytas mes nežinome, istorikai duoda didžiulį metų rėžį tarp 1490 ir 1510 metų, tačiau žinome, jog praėjus metams po Boscho mirties “Sodas” kabojo Nasau grafų rūmuose Briuselyje. Po vieno iš grafų mirties paveikslas atiteko jo sūnėnui Viljamui Tyliajam, kuris vadovavo olandų sukilimui prieš ispanus, virtusiam 80 Metų karu. 

Tačiau pačioje sukilimo pradžioje Viljamui nesisekė, prieš jį stojo Ispanijos karaliaus paskirtas sukilimui numalšinti Albos kunigaikštis Fernandas, dar vadintas Geležiniu Kunigaikščiu. 

Jis užsiėmė ne tik sukilėlių represijomis, bet ir be didelių ceremonijų iš Viljamo rūmų konfiskavo “Žemiškųjų malonumų sodą”, kurį parvežė į Ispaniją. Po keliolikos metų paveikslas atsidūrė aukcione, kurį - kaip netikėta - laimėjo pats Ispanijos karalius Pilypas II. Čia paveikslo kelionės ir baigėsi, jis įsitaisė karališkuosiuose rūmuose ir XX amžiaus viduryje kartu su kitais Boscho darbais persikėlė į žymųjį Madrido Prado muziejų.

Beje, pavadinimas “Žemiškųjų malonumų sodas” paveikslui buvo suteiktas tik pakankamai neseniai, Ispanijos karališkuosiuose rūmuose jis buvo vadinamas “Braškių paveikslu” ar tiesiog “Geismu”.