Izraelio – Palestinos konfliktas. Antra dalis

Antrojoje dalyje apžvelgiu situaciją nuo 1948 Izraelio Nepriklausomybės karo iki 1967 metų Šešių Dienų karo.

Pavadinti 1948 metų pradžios padėtį Palestinoje „parako statine“ būtų masyvus nuvertinimas. Tai buvo parako statinė, apkrauta malkomis, aplieta degiu skysčiu ir su įkištu dagčiu, ant kurio buvo parašyta „uždek mane“.

Ir tai padarė, kaip bebūtų keista, žydai. Sausio 5 jie susprogdina viešbutį Jeruzalėje, kur įtarė esant arabų kareivius. Tikrovėje ten buvo Ispanijos generalinis konsulas. Buvo ir pražuvo.

Britai pavadino tai „smūgiu civilizacijai“, paprašė Ben Guriono pasiaiškinti, o jis pateikė nuostabiai pažįstamą frazę „ten buvom ne mes, nes atakos niekas neautorizavo“.

Po kelių dienų žydų agentai vilkėdami britų uniformas susprogdino sunkvežimį su bomba Jaffoje – žuvo 28 arabai. Kitą dieną į Palestiną įžengė kelių šimtų „Arabų Išsilaisvinimo armijos“ būrys, puolė žydų kibucą netoli Sirijos sienos. Kovinės žydų pajėgos vadinamos Haganah atakavo arabų Salamos kaimą, o mėnesio gale Ben Guriono nurodymu pradėjo įkeldinėti žydų pabėgėlius į arabų paliktus namus Jeruzalėje. Palestiniečiai atsakė susprogdindami „Palestine Post“ laikraščio redakciją. Žuvo 20 civilių žydų.

Pirmi supratę, kad tuoj atsidarys pragaro vartai, buvo turtingi arabai, staigiai persikraustę į savo rezidencijas aplinkinėse arabų šalyse. Neturtingi arabai ėmė panikuoti ir tiesiog bėgti, kur akys mato. Įdomus faktas – Palestinos Arabų komitetas ėmėsi veiksmų juos stabdyti per radiją reikalaudamas, jog kaimyninės šalys neįsileistų, o vietiniai vadai jėga stabdytų bėgančius palestiniečius.

„Stabdykit bėgančius iš garbės ir pasiaukojimo lauko“ – reikalauja palestiniečių muftijus, beje, pats patogiai įsikūręs Kaire.

Žydų vieši pranešimai yra visai kitokie:

„Mes žinojome – jeigu pasiduosime, mes žūsime“

„Mes turime kovoti. Ne pulti, ne tapti agresoriumi, bet tik apginti save ir tai, ką sukūrėme“

AT pastebėjimas: žydų ir arabų požiūriai į konfliktą visada kardinaliai skyrėsi. Toks įspūdis, kad arabai tikėjosi, kad kažkas kitas ateis ir išspręs visas jų problemas arba gal jos pačios kažkaip išsispręs. Žydai buvo užsiciklinę ties tuo, kad tik jie ir niekas kitas gali apsiginti ir išlikti. Holokausto šešėlis šitą užsispyrimą turėjo padešimtgubinti

1948 metų sausį neoficialaus karo lauke dalyvavo tokios pajėgos:

Žydai 

• Haganah – pagrindinė smogiamoji žydų jėga, labiausiai primenanti reguliariąją kariuomenę. 35 000 karių

• Palmah – elitinis Haganah dalinys. 2 000 karių.

• Irgun – panašiausia į teroristinę organizaciją iš žydų pusės. 2 000 karių.

Arabai

• Arabų Aukštasis Komitetas (AHC), kuris buvo atsakingas už Palestinos karinių pajėgų sukūrimą, bet atsiliko nuo Haganah visais įmanomais kriterijais. Jam vadovavo Kaire įsitaisęs muftijus.

• Arabų Jaunimo Organizacija – atsirado susijungus dviems pusiaukarinėms arabų grupėms. Jie turėjo kelis tūkstančius Arabų sukilimo veteranų, bet ir tiek.

• Šventoji Džichado Armija.

• Arabų Išlaisvinimo Armija (ALA) – šiaurinį sparną sudarė nepalestiniečių kariai, kuriuos į vieną vietą surinko Sirijos ir Irako karo vadai. 5000 karių

• Egipto Musulmonų Brolija – pietinio sparno kariai.

Džichado Armijos vadas Abdul Qadiras buvo laikomas vienu geriausių šioje kompanijoje, bet jis baisiai pykosi su muftijum. ALA karininkai pavadino palestiniečius „bailiais, šnipais ir spekuliantais.

Iš Europos perkami ginklai dingdavo. Visa šito vinegreto koordinacija buvo tragiška.

Iki 1948 pavasario žydai, manoma, bijodami britų reakcijos, apsiribojo gynybiniais veiksmais ir kontratakomis, kurios vėlgi buvo labai panašios į teroristinius išpuolius. Nei politinė, nei karinė žydų vadovybė nenorėjo pripažinti, kad nurodė sprogdinti arabų namus Jaffoje su civiliais gyventojais viduje.

1948 kovą Haganah vadai priima vieną prieštaringiausių dokumentų – Planą D, kuriame dėliojama, ką daryti toliau, kai britai pasitrauks iš Palestinos.

Vieni ekspertai jį vadina „etninio valymo“ pradžia, kiti – visiškai gynybiniu, kuriame nebuvo minčių išvaryti palestiniečius. Esą tai padarė karas, o ne žydų planai.

Balandį žydai įsidrąsina, ima atakuoti arabų teritorijas už Jungtinių tautų pažymėtos savo valstybės ribos, užima pirmą arabų kaimą ir nukauna patį Džichado armijos vadą Abdul Quedirą.

Kaltinti visų pirma reikia pačių arabų negebėjimą kariauti – liudininkai pasakoja, kad mūšio dėl kaimo metu arabų pastiprinimai atvyko su taksi, o kulkas buvo nusipirkę gatvėje. Po kelių dienų palestiniečiai praranda dar vieną kaimą. Tada nutinka dar blogesnis dalykas – Deir Yassino žudynės.