Kronikos #11/2023

Deganti Prancūzija, studijos Oksforde, liepos TV serialai, pirmoji Marveliados dalis ir penki žaidimai vasaros vakarams

Sveiki, čia liepos Kronikos ir jų audio versijos. Kaip visada - pagrindinis straipsnis “Deganti Prancūzija” atviras visiems, o visi kiti - prenumeratoriams

• Deganti Prancūzija

• Trumpų mano kursų Oksfordo universitete apžvalga

• Liepos serialų naujienos ir grįžtantys nauji sezonai

• Marveliada. Pirma dalis

• Penki stalo žaidimai vasaros vakarams

Deganti Prancūzija

Net ir geriausią komandą gavęs dirbtinis intelektas nesukurs tokios kvapą gniaužiančios iliustracijos tema “Prancūzija vėl dega” nei liudininkų fotografijos iš karo lauku kuriam laikui vėl tapusių Paryžiaus priemiesčių. 

Prancūzija vėl dega. Karo lauku vėl tapę priemiesčiai. 

Raktinį žodį pastebėjote nesunkiai - VĖL. Kodėl būtent Prancūzijoje kas keli metai vėl ir vėl kyla masiniai neramumai, kurie kainuoja milijardus, ir policija kiekvieną kartą, regis, tvarkosi vis sunkiau. Ir juk kalbame ne apie streikus, kurie tapo vizitine Prancūzijos kortele, bet apie rimtus socialinius neramumus, verčiančius analitikus kalbėti apie “revoliuciją”. Nuo sniego gniūžtės įsibėgėjanti lavina atrodo kiekvieną kartą vis didesnė ir daugumai žmonių baisu net pagalvoti - o kas nutiks, jeigu vieną kartą teisėsauga nesusitvarkys. Kas tada taps naujosios tvarkos “laisvės, lygybės, brolybės” šalies vadovais? 

Šį kartą riaušės prasidėjo, kai Paryžiaus Nantero priemiestyje policininkas nušovė 17-metį alžyrietį-marokietį vaikiną Nahelį. 

Teigiama, kad kelių policijos patrulis ryte pastebėjo dideliu greičiu autobusų juosta važiavusį geltoną Mercedesą, kuriame buvo trys jauni vyrai. Prie šviesoforo policininkai nurodė automobiliui sustoti, tačiau vairuotojas nepakluso ir per raudoną nulėkė tolyn. Policininkai prisivijo ir sustabdė automobilį, prisiartino jau ištiesę ginklus. Jie liepė vairuotojui išjungti variklį, tačiau Mercedesas vėl šoko į priekį, policininkai iššovė ir mirtinai sužeidė vairuotoją. 

Tačiau Mercedese buvęs keleivis teigia, kad sustabdęs automobilį pareigūnas smogė vairuotojui ginklo rankena, dėl smūgio Nahelis atleido stabdį, Mercedesas pajudėjo priekin ir tada policininkas iššovė, nevaldomas automobilis trenkėsi į sieną, o keleivis pabėgo, nes bijojo, kad irgi bus nušautas. 

Kaip ten bebūtų, neramumai kaip gaisras išplinta iš Nantero į kitus neturtingus Paryžiaus priemiesčius, vadinamus banlieus, o iš ten - po visą Prancūziją. 

Neully-sur-Marne miestelio meras Zartoshte Bakhtiari BBC sako, kad per kelias dienas jo miestas virto pragaru. Vandalai sudegino ne tik policijos nuovadą, bet ir parduotuves, biblioteką ir knygyną. Video įrašai rodo, kad dauguma užpuolikų labai jauni - nepilnamečiai. Ekspertai neabejoja, kad juos kažkas kontroliuoja, padrąsina ir nukreipia. 

Didžiuosiuose miestuose irgi buvo ne geriau. Tulūzoje riaušininkai padegė mašinas ir tada puolė jas gesinti bandančius ugniagesius, šiaurinio Lilio priemiestyje jie įsiveržė ir padegė vietinę meriją ir visus jos dokumentus. 

Prezidentas Macronas irgi mėgino gesinti liepsnas pareiškęs, kad “šūvis į Nahelį buvo neatleistinas”, tačiau sulaukė smūgio iš kitos pusės - įtakingos policijos profsąjungos apkaltino prezidentą užėmus teisėjo vaidmenį. 

Pirmą naktį buvo areštuota 30, antrą jau 150. Toliau viskas augo eksponentiškai - ir žala, ir areštai. Po penkių dienų neoficialūs skaičiai atrodo taip - suniokiota šimtai viešųjų pastatų, sudeginta 2000 automobilių ir areštuota daugiau kaip 3000 žmonių. Tai didžiausios riaušės nuo 2005, kai Prancūzijos banlieus gyventojai išėjo naikinti visko, kas papuola po ranka, dėl tos pačios priežasties - susidūrę su policija žuvo du jaunuoliai. 

Riaušės jau liaujasi, skaičiuojami maždaug milijardą eurų siekiantys nuostoliai ir visi supranta - iki kito karto, nes priemiesčiai vėl siautės.

Tam yra dvi esminės ir tarpusavyje susijusios priežastys - banlieus gyvenimas ir Prancūzijos policijos veikimo ypatumai. 

Banlieus

Įsivaizduokim viralą, kuriame troškinasi dar likę Prancūzijos kolonializmo prisiminimai, arogancija, seniai praėjusių karų nuoskaudos, nuolat rusenanti neapykanta. Dar pridėkim valdžios abejingumą, skurdą, policijos brutalumą, nusikalstamumą, vis labiau radikalėjančią dominuojančią religiją ir, žinoma, visur esančius narkotikus. 

Sveiki atvykę į Paryžiaus banlieus. Jie atsirado antroje XX amžiaus pusėje aplink Paryžių kaip naujieji miestai, kurie turėjo priimti nuolat augantį migrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų šiaurės Afrikoje skaičių. Būsto reikėjo daug, todėl apie kokybę ar estetiką niekas nekalbėjo - tiesiog statė gigantiškus brutalius daugiabučius ir kišo ten žmones. 

Trūko darbo rankų, žmonės atvyko dirbti iš Alžyro, Maroko, Tuniso ir kitų buvusių kolonijų. Ir jiems gimė vaikai. Ir jų vaikams gimė vaikai, kurie jau yra tikri prancūzai, bet nesijaučia prancūzais, nes Prancūzija niekada nelaikė jų prancūzais. 

Mintis gal ir buvo nebloga, bet kažkas pasisuko ne taip ir “naujieji miestai” virto getais, kuriuose klesti nedarbas, nusikalstamumas ir diskriminacija. 

Ekspertai sako, kad jauniems afrikietiško gymio vyrams policijai dokumentus tenka rodyti 20 kartų dažniau nei baltiesiems. 

Problema išryškėjo jau 1977 metais, kai Prancūzijos valdžia pamatė, kad jų naujieji miestai virsta getais. Buvo sukurta galybė valstybinių institucijų, kurios turėjo pasirūpinti užimtumu, švietimu ir sveikata, per 20 metų išleista protu nesuvokiama 60 milijardų eurų suma. Ir realiai pasiekta - nieko. Padėtis tik blogėja. 

2015 metais tuometinis prezidentas Hollandas pareiškė, kad daugiau kaip 4.5 milijono banlieus gyventojų patiria “nepakeliamą diskriminaciją”. 22% nedarbas kelis kartus viršija šalies vidurkį, o tarp jaunų žmonių darbo neturi 40%. Beveik 60% vaikų gyvena skurde. Valstybės pastatytus daugiabučius perėmė nusikaltėliai ir narkotikų karteliai. 

Valstybė vis didina skiriamas sumas. 2020 metais Prancūzijos Audito rūmai konstatavo, kad nepaisant to, kad vyriausybė kasmet skiria banlieus 10 milijardų eurų, skurdas ir nesaugumas toliau klesti. 

Vieno iš banlieu merė Katerina Arenou sako, kad 2023 metais žmonės čia gyvena skurdžiau nei 2005 metais, kai jau tada kalbėjome apie labai rimtą skurdą. Covidas ir infliacija dar pablogino situaciją. Jei 2005 metais turintys darbą dar sudurdavo galus, tai dabar nebepavyksta ir jiems. Ir jie supranta, jog būdami prancūzais, yra visiškai išstumti į gyvenimo paraštes. 

O ten, kur yra skurdas ir nedarbas, visada klestės narkotikų verslas. Prekyba narkotikais yra kone vienintelis stabilus darbas banlieus ir skaičiuojama, kad tuo užsiima daugiau kaip 20 000 žmonių ir dar nežinia kiek jiems padedančių paauglių ir vaikų. 

Tačiau narkotikų baronai nėra vieninteliai banlieus valdytojai - nepamirškime ir kylančių radikaliojo islamo lyderių, kurie labai sėkmingai atskyrinėja banlieus nuo valstybės. Sakoma, kad keli radikaliųjų imamų pamokslai turi daugiau įtakos negu milijardas eurų. Skurdas, nedarbas ir socialinis nepasitenkinimas sudaro tobulas sąlygas džihadistams patraukti į savo pusę viskuo nepatenkintus jaunuolius piktomis akimis. Džihadizmą analizuojantis mokslininkas Hugo Micheronas teigia, kad Prancūzijos saugumas atidžiai stebi 20 000 banlieus gyventojų, iš kurių keli tūkstančiai yra laikomi keliančiais tiesioginę grėsmę. Kiti sociologai pateikia daug didesnius skaičius - pasak jų, radikaliajam islamui simpatizuoja apie 700 000 priemiesčių gyventojų. 

Įsivaizduokite Vilnių, kuriame visi žmonės galvoja, kad džihadas yra visai gera idėja. Didieji banlieu tokie kaip Saint-Denis jau tampa valstybe valstybėje, kurioje ištikimybė islamui yra daug svarbesnė nei ištikimybė Prancūzijai.  

Banlieus problema labai ryškiai iškyla ir politiniuose susikirtimuose tarp kraštutinės Prancūzijos politinės dešinės ir politinės kairės. LePen dešinieji piešia siaubo istorijas, reikalauja ryžtingesnių priemonių ir tuo pačiu mažiau pinigų, įliejamų į banlieus. Kairieji, atvirkščiai, ragina nedemonizuoti banlieus ir aiškina, kad dauguma priemiesčių gyventojų yra puikiai integravęsi į Prancūzijos gyvenimą, sugyvena taikiai, o mažumos keliamas problemas su laiku pavyks išspręsti. 

Po paskutinių riaušių kalbas apie taikų sugyvenimą, panašu, kad reikės pamiršti. 

Prancūzijos valdžios pasimetimą gan neblogai iliustruoja istorija apie 2019 metais sukurtą filmą “Les Miserables” (“Vargdieniai”), kuriame režisierius Ladj Ly nutolo nuo Victoro Hugo ir atskleidė sudėtingą banlieus gyvenimą. Filmas sukėlė daug triukšmo Kanų kino festivalyje, buvo nominuotas Oskarui, o prezidentas Macronas panoro jį pamatyti. Režiserius pasiūlė padaryti specialų seansą tarp socialinių banlieus būstų, kur vyksta veiksmas, bet Macronas atsisakė, pažiūrėjo filmą Eliziejaus rūmuose ir buvo toks sukrėstas, kad nurodė valdininkams tuoj pat kurti naujas banlieus gelbėjimo programas. 

Prancūzijos policijos veikimo principai

Prancūziją suskaldė ir pareigūno veiksmų vertinimas. Tačiau priežasties reikia ieškoti bendrame šalies policijai suteiktame mandate. Pavyzdžiui, britų ir prancūzų policijos doktrinos iš esmės skiriasi. Britų policijai įdiegta, kad smurtas yra paskutinė priemonė ir reikia išnaudoti visus įmanomus būdus susitarti, nes policija saugo visuomenę. Panašiai mąsto ir Vokietijos bei Skandinavijos pareigūnai. 

Prancūzijoje policija saugo valstybę ir įstatymą, todėl ginklai traukiami daug dažniau. O tai sukelia ne tik įtampą, bet ir abipusę neapykantą tarp pareigūnų ir kai kurių visuomenės sluoksnių. 

Banlieus gyventojai taip nekenčia policijos, kad kai kuriose vietose policija drįsta pasirodyti tik šviesiu metu ir dažniausiai lydimi specialiųjų pajėgų. 

Prancūzijos policija saugo valstybę ir valstybė atsilygina tuo pačiu. Įtakingos profesinės sąjungos gali auklėti prezidentą ir nepaisydamos statistikos aiškinti, kad jokio institucinio rasizmo policijoje neegzistuoja ir jokios reformos nėra reikalingos. 

Ir neretas prancūzas, kuris mato banlieus kaip votį ant savo valstybės kūno, linkęs sutikti ir remti policijos veiksmus, kad ir kokie brutalūs jie būtų. 

Policijos nušauto Nahelio šeimai pradėtas crowdfundingas surinko apie 250 000 eurų, o visuomenės parama policijos pareigūno šeimai viršijo 1 milijoną eurų.  

Riaušės šį kartą atslūgo, tačiau akivaizdu, kad negalėdama išspręsti dviejų susijusių milžiniškų problemų - šauti pasiruošusių pareigūnų ir šimtų tūkstančių gyvenimu nepatenkintų žmonių, kurie irgi pasiruošę bet kada imtis smurto - Prancūzija žengė dar vieną žingsnį galimos revoliucijos link.