Kronikos #14/2023
Kronikose - kylanti Indija, politinė greitošauda, rinkimai Lenkijoje, spalio serialai ir New York Times bestseleriai
Jūsų dėmesiui naujos Kronikos - kaip visada, pirmas straipsnis atviras visiems, o visi kiti jau tik prenumeratoriams. Tikiuosi, kad prie jų prisijungsite, jei dar to nepadarėte ir tai bus verta jūsų laiko
Prieš tai šiek tiek einamųjų dalykų - primenu, kad drauge dar kartą skaitome GRR Martino “Sostų žaidimą” ir jį analizuojame, o Knygų draugijoje - iki pirmos spalio savaitės skaitome Eugenijaus Laurinaičio “Žuvis vandenyje”.
Paskutinę rugsėjo dieną aptarsime III pasižadėjimų ketvirtį, o spalio viktorina vyks spalio 9 dieną, tad norintys sudalyvauti pasižymėkite tą vakarą savo kalendoriuose.
O dabar keliaukime į Kronikas ir šiandien norėčiau pakalbėti apie tokius dalykus:
Indija kaip nauja supergalia. Ar verta mokytis indų kalbos ir kultūros?
Trumpos replikos į politines rugsėjo aktualijas
Rinkimai Lenkijoje: kuo svarbūs, kaip vyksta ir kas laimės
Nauja rubrika: “New York Times” bestselerių sąrašo apžvalga
Rekomenduoju naujus spalio mėnesio TV serialus
Įdomūs tekstai, kuriuos siūlau paskaityti
Indija kaip nauja supergalia
Ką padovanoti savo vaikams? Arba kaip pakonsultuoti juos, kad įgūdžiai, kuriuos įgis popamokinėje veikloje ar studijuodami, būtų naudingi ir po dvidešimties metų?
Aišku, pastaraisiais metais visi kalbėjo apie programavimą. Po to buvo trumpas poslinkis į Metavisatas, dabar visi kalba apie dirbtinį intelektą ir jo pritaikymo galimybes. Nesiginčysiu, tai labai aiškiai apibrėžta artimoji ateitis ir, ko gero, dirbtinio intelekto taikymo būdai aprėps didesnę žmonių grupę nei tiesiog programavimas ar naujoji inžinerija.
Vis dėlto šitoms profesijoms reikia specifinio pobūdžio mentaliteto ir žmonių, transformuotis ir persikvalifikuoti, jeigu nuo vaikystės nesvajojai rašyti kodą, nėra taip paprasta. Dirbtinis intelektas tikrai suteiks platesnį veiklos ratą - puikiai AI sferoje nusimanančių specialistų reikės ir inžinerijoje, ir vadyboje, ir teisėje, ir pramonėje.
Bet jeigu pasukti naratyvą dar kita - geopolitine kultūrine kryptimi. Kur čia atrasti “pjaunančią briauną”. Pagal blogiausias vertėjų tradicijas išverčiau “cutting edge”.
Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratai gali pūsti krūtines ir kalbėti apie žaliąjį kursą ir milžiniškas europines reformas, Jungtinės Valstijos gali diskutuoti apie tai, kodėl “Amerika yra geriausia šalis pasaulyje” (prisimenant genialią sceną, kuri pradėjo serialą “Newsroom”), tačiau labiausiai pjaunanti briauna ateityje turbūt priklausys ne Vakarų pasauliui.
Prieš kokius 6-7 metus galvojau, jog tai bus Kinija ir mokyklose kalbėdavau apie tai, jog reikėtų galvoti apie laiko ir pastangų investicijas į kinų kalbą, į jos kultūros, mentaliteto ir filosofijos supratimą, kad galbūt būtų galima pozicionuoti save kaip tarpininką tarp Kinijos ir Vakarų. Toks tarpininko - tilto tarp Rytų ir Vakarų - vaidmuo ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais gan neblogai pavyko lietuviams kalbant apie santykius tarp Vakarų valstybių ir postsovietinės imperijos likučių. Dabar tas traukinys nuvažiavo.
Tačiau, ko gero, nebe toks aktualus ir Kinijos traukinys. Ir dėl aštrėjančių geopolitinių priešpriešų - norėdamas tapti Kinijos tarpininku, gali labai lengvai tapti vakarietiškų vertybių išdaviku - ir dėl to, jog Kinijos ekonomika pradeda palengva buksuoti.
Ir štai nauja šviežia mintis - o jeigu investuoti save į Indiją. Į naujai kylančios pasaulinės supergalios (ir vis dar didžiausios pasaulio demokratijos) kalbą, kultūrą ir know-how? Čia yra tas momentas, kaip daug kas apie tai nekalba ir negalvoja, lietuviai vis dar pilni pasenusių stereotipų apie šitą šalį - ten skurdas, purvina, pilna šventų karvių, kažkur kalnuose yra dvasingumo guru ir gydūnai, o tiems, kas skaitė “Šantaramą”, dar viskas ir beviltiškai romantiška.
Žodžiai “modernu”, “ambicinga”, “pasaulinė supergalia”, “didžiausia pasaulio rinka” vis dar kažkaip nesisieja su Indija.
O ar turėtų sietis? Pamėginkime pažvelgti į Indiją šviežia akimi.
Šių metų balandį Indija aplenkė Kiniją ir tapo gausiausia šalimi pasaulyje su 1.4 milijardo gyventojų, tokia augimo tendencija tęsis dar keliasdešimt metų ir prognozuojama, kad Indijoje 2050 metais gyvens 1.67 milijardo gyventojų.
Tiesiog taip per dvidešimt metų Indijos populiacija išaugs daugiau negu apskritai yra gyventojų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje kartu sudėjus. Tuo pačiu Indijos demografija yra labai jauna - 65% žmonių yra jaunesni nei 35 metai.
Plius didžiulis Indijos darbo jėgos privalumas lyginant su Kinija - ji yra didžiausia pasaulyje kalbanti angliškai. Šiuo metu kas penktas indas daugiau mažiau laisvai kalba angliškai
Dabar Indija yra penkta didžiausia ekonomika pasaulyje po JAV, Kinijos, Japonijos ir Vokietijos, tačiau Goldman Sachs prognozuoja, kad su tokiais augimo tempais per 30-40 metų Indija taps antra didžiausia ekonomika, o “Financial Times” teigia, kad per 25 metus Indijos perkamoji galia 30% viršys JAV galią.
Indijos maisto sektorius auga 9% per metus ir užima antrą vietą pasaulyje, tiesa, kol kas kelis kartus nusileisdamas Kinijai.
Aplenkusi Japoniją Indija tapo ir antra plieno gamintoja pasaulyje, vėlgi 8 kartus atsilikdama nuo Kinijos. Tačiau Indija yra vienintelė iš top 5 šalių, kurios plieno gamyba pernai augo 5%, palyginus su 2% sumažėjusia Kinijos gamyba.
Konkurencinėje kovoje su Kinija Indija veržiasi į priekį “kaštų mūšyje”. JAV ekspertai paskaičiavo, kad vidutiniškai prekės, pagamintos Indijoje, yra 15% pigesnės nei pagamintos pačioje Amerikoje. Tuo tarpu kiniškos prekės yra jau tik 4% pigesnės.
Logiška, kad Indijos eksportas į JAV per keturis metus išaugo 44%, o Kinijos netgi 10% sumažėjo. Indija palengva tampa pasaulinės gamybos centru - nuo puslaidininkių iki automobilių detalių.
Indijos automobilių pramonė šiemet aplenkė Japoniją ir tapo trečia didžiausia automobilių pardavimo rinka pasaulyje po Kinijos ir JAV. Turint omeny, kad tik 8.5% Indijos namų ūkių turi automobilį, galimybės plėtrai yra milžiniškos.
Fintecho startuolių skaičius Indijoje per penkerius metus išaugo nuo 700 iki 3000 ir tapo trečia fintecho rinka pasaulyje. Vien per 2021 metus 44 startuoliai tapo vienaragiais. Jeigu investicijos į fintecho startuolius 2015-2020 metais sudarė 8 milijardus dolerių, tai 7 milijardus pasiekė tik per 2021 metus, o 2022 metų pirmą ketvirtį fiksavo 2.6 milijardo dydžio investicijas.
Toks augimas glaudžiai susijęs su mobiliojo ryšio rinkos augimu Indijoje - šalis turi 659 milijonus smartfounų vartotojų, užima antrą vietą beveik tris kartus lenkdama JAV ir vejasi Kiniją.
IT sektoriuje Indijos įmonių pajamos auga nuo 226 milijardų dolerių 2022 metais iki prognozuojamų 245 milijardų 2023 metais, tačiau pagrindinė prognozė - pasiekti 500 milijardų ribą, tai yra padvigubėti iki 2030 metų.
Indijos teigimu, 36% jos darbo jėgos turi skaitmeninių įgūdžių ir turi antrą didžiausią talentų bazę pasaulyje, susijusia su dviem esminiais IT dalykais: dirbtiniu intelektu ir big data analize.
Ir taip gali besti faktiškai į bet kurį sektorių - nuo farmacijos iki bankininkystės - ir visur pamatysime, kaip Indija veržiasi į lyderius ir vejasi Kiniją.
Tokiam milžiniškam augimui reikia infrastruktūros palaikymo ir čia Indija investuoja nevaikiškai. Pagal vyriausybinę programą infrastruktūros augimas artimiausioje ateityje bus ne mažesnis kaip 8% per metus. Vienas pavyzdys - 2023/2024 metais planuojama nutiesti beveik 14 tūkstančių kilometrų kelių - 33% daugiau nei praėjusiais metais.
14 tūkstančių kilometrų. Nenoriu nieko sakyti, bet mes 30 metų nesugebam nutiesti 70 kilometrų naujo asfalto nuo Vilniaus iki Molėtų.
Indija masyviai stato geležinkelius greitaeigiams traukiniams, hidroelektrines ir užtvankas, metro didžiuosiuose miestuose. Statoma 15 naujų oro uostų, kas savo ruožtu duos impulsą ir turizmo plėtrai.
Tokių investicijų tikslas sumažinti ekonomikos logistikos kaštus nuo 14% iki 10% ir taip pagerinti Indijos konkurencingumą bei sustiprinti jos įtaką tiekimo grandinėse.
Tačiau ne tik ekonomika vulgaris yra Indijos elito galvose. Jie nori padaryti Indiją tikrosios galios trečiuoju centru. O tam vien geležinkelių ir augančios gamybos nepakanka.
Būtent todėl Indija rugpjūčio gale sukėlė tėvynainių ekstazę sėkmingai nutūpdžiusi Mėnulyje erdvėlaivį “Chandrayaan-3” ir paskelbusi, kad iki 2025 metų indai pakils į kosmosą savo gamybos kosminiu laivu.
“Chandrayaan - 3” programa Indijai kainavo viso labo $74 milijonus dolerių ir kaip šmaikščiai pastebėjo premjeras Modis - tai gerokai mažiau negu kai kurie Holivudo filmai apie keliones į kosmosą. Iš tiesų, filmo “Interstellar” biudžetas buvo beveik du kartus didesnis.
Indija nusiteikusi diktuoti politines madas savo regione, ji siekia tapti nuolatine JTO Saugumo tarybos nare, Indijai priklauso esminis žodis BRICS sajungoje, kuri planuoja plėstis ir tam tikra prasme sudaryti atsvarą Vakarams. Tuo pačiu Indija, pabrėždama savo demokratinę prigimtį, palaiko daug glaudesnius ryšius su Vakarais nei jos didžioji konkurentė - Kinija ir gali tapti pleištu tarp Vakarų ir savo ne itin mėgstamos kaimynės. Nujausdamos politinį šaltį didžiosios Vakarų įmonės mielai diversifikuoja savo gamybą ir perkeldamos dalį jos į Indiją mažina priklausomybę nuo Kinijos.
Indija skubėjo užmegzti naujas partnerystes su Japonija ir sukurti azijietišką anti-Kinijos tandemą, palengva įtraukiant į jį ir mažesnes Pietryčių Azijos valstybes. Ir atvirkščiai - matome, kad ji neskuba smerkti ir nutraukti ryšių su Rusija, nes visiškai nenori įstumti jos į svetingą Kinijos glėbį.
Valdančioji Bharatya Janata (“Indijos žmonių partija”) labai rimtai svarsto dar labiau sustiprinti nacionalistinius jausmus pakeičiant valstybės pavadinimą iš Indijos į 2000 metų senumo sanskrito vardą Bharat. Net kvietimus į Indijoje vykusį G20 valstybių susitikimą pasirašė nebe “Indijos prezidentas”, o “Bharat prezidentas”.
Žinoma, didžiulė valstybė turi ir didžiulių problemų. Pasiekti premjero Modžio tikslą iki 2047 metų tapti “visiškai išsivysčiusia valstybe” visų pirma trukdo skurdas ir pajamų nelygybė. 10% indų priklauso 77% šalies turto, 22% žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, išsivysčiusiai valstybei būtina vidurinioji klasė dar tik lėtai ir sunkiai formuojasi.
Vidiniai tautiniai, rasiniai ir religiniai konfliktai bei dideli regionų išsivystymo skirtumai nepadeda. Viešasis sektorius silpnas, sveikatos apsaugos sistema nepatikima, mirtingumas didelis, korupcija niekur nedingo, biurokratija žudo investicinius projektus. Santykiai su kaimynais - nuo Kinijos iki Pakistano įtempti.
Kai kurie ekonomistai neskuba tikėti “Indijos kaip supervalstybės” ambicijomis ir teigia, kad net pasiekus keltus tikslus, 2050 metais Indija vis tiek bus silpniausias iš keturių didžiųjų geopolitinių žaidėjų - JAV, Europos Sąjungos bei Kinijos.
Tačiau net tokį skeptišką požiūrį turintys ekspertai sutinka, kad didžioji Indijos galia per artimiausius 30 metų bus ne jos pačios vienos iškilimas, o kontrbalansas Kinijai. Kaip tos partijos, kuri užėmė gal tik ketvirtą vietą rinkimuose, bet būtent nuo jos sprendimo priklausys valdančiosios koalicijos formavimas ir gyvavimas.
Nepaisant visų šitų problemų ir gal per didelio optimizmo dėl Indijos supervalstybės statuso, vis dėlto sakyčiau, kad domėtis šia milžine yra ne tik būtina, bet ir labai naudinga ateičiai.
Vilniaus Universitetas siūlo vieninteles tokias Lietuvoje - Indijos ir Pietų Azijos studijas, kurių metu ne tik pramokstama Hindi kalba, bet ir susipažįstama su Indijos istorija, kultūra, antropologija.
Neturintys laiko tokioms rimtoms aukštojo mokslo studijoms tikrai ras galimybę mokytis online pagrindinėse interneto platformose. Trumpai apsidairęs radau kursus ir apie moderniosios Indijos istoriją, ir apie JAV-Indijos santykius.
Galvoju, kad žvelgiant į ateitį tai galėtų būti visai nebloga investicija į save.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.