Kronikos #15/2023

Kodėl Rusija nepralaimės - paaiškinu kontraversišką teiginį, Nobelio istoriją, mano teismų patirtis, knygos apie Izraelio konfliktą ir naujausi New York Times bestseleriai

Naujausios Kronikos jūsų dėmesiui, tačiau prieš tai šiek tiek naujienų. Šią savaitę įrašinėju pagaliau suderintą podcastą prie vyno taurės su profesoriumi Eugenijum Laurinaičiu, manau, kad bus labai įdomu ir naudinga.

Penktadienį Skaidrinam keliauja į Kretingos rajoną ir randa ten labai įdomių dalykų, gal net slaptą dviejų politikų romantinį ryšį atokioje degalinėje (jeigu negalvosime, kad jie iš ten tiesiog gauna svetimus čekius).

Iš blogų naujienų - vis dar žiemos įšale yra įstrigęs “Šmėklų mėnuo”, turbūt geras pavyzdys, koks sudėtingas yra rašytojo blokas, kai gyveni tokį intensyvų ir darbų kupiną gyvenimą.

Bet šiandien kviečiu skaityti ir klausytis Kronikų, kurias pradeda labai kontraversiškas straipsnis - vertimas, į kurį tikrai verta įsiklausyti, nes tai balsas iš rusijos gilumos

• Kodėl rusija nepralaimės

• Mano patirtys teismo posėdžiuose

• Įdomiausia Nobelio premijų istorija

• 5 knygos apie Izraelio - Palestinos konfliktą

• New York Times bestselerių apžvalga

• Svetimi tekstai

---

Kodėl rusija nepralaimės? 

Sutikite, kraupokai skambantis pavadinimas. Ypač tokiems žmonėms, kaip jūs ir aš, kurie nuoširdžiai palaiko Ukrainą ir kiek nuo jų priklauso, stengiasi padaryti viską, kad pamatytų Ukrainos pergalę. 

Ir mes realistiškai suprantam pergalę, kurią galima pasiekti. Išmušti rasiejušką atgal už 2014 metų sienų ribų, Ukrainai atsiimti okupuotas žemes.

Yra dar didesnių svajonių - sutriuškintoje rusijoje įvyksta revoliucija, po Raudonąją aikštę važinėjasi Abramsai, rusai supranta visas savo klaidas, ant kelių atsiprašo, per dešimt metų virsta demokratine valstybe ir visi dainuojam “kumbaya”.

Tačiau mano magistrinio darbo vadovo Sergejaus Medvedevo, kurį pats Putinas kadaise išvadino idiotu akademiniame konflikte dėl Arkties, rašytojo Michailo Šiškino ir istoriko Sergejaus Černyšovo (abu pastarieji pripažinti rusijos užsienio agentais) pastebėjimai verčia galbūt nusiimti tuos užsidėtus rožinius akinius, belaukiant pergalės Ukrainoje, revoliucijos rusijoje ir bendro parado Raudonojoje aikštėje. 

Čia mano paties pastebėjimų ir minėtų autorių straipsnių ištraukų vertimų miksas. 

Naivumas yra vienas iš mūsų organizmo gynybos būdų, susidūrus su sveikam protui nepaklūstančia situacija. Naivumas gali būti geopolitinis ir asmeninis. Kolektyviniai Vakarai vis dar naiviai tiki, kad su rusija galima susitarti, kaip tikėjo tuo, kad Putinas demokratas ir kad vieno susitikimo metu galima įžvelgti jo sielą. Vakarai vis dar tiki, kad egzistuoja kažkoks bendrai sutartas civilizacijos taisyklių rinkinys, kurio oponentai negali sulaužyti ir sudraskyti.

“Šita taisyklė jau šiukšlių dėžėje? Taip, tikrai, bet už jos dar yra kita, šitos tai jau tikrai nesulaužys. Jau sulaužė? Bet žiūrėkit, yra dar trečia, kurią patvirtinus prie derybų stalo, tikrai viskas bus gerai” 

Po 2022 metų vasario 24 dienos naivumas persismelkė ir į asmeninį lygmenį. Ypač praėjus pirmajam šokui ir supratus, kad rašistai nepaims Kyjivo per tris dienas. 

Prisiminkime, kaip naiviai mes tikėjome, kad rusijos ekonomika sugrius kaip kortų namelis. Kad be Iphonų ir Holivudo filmų, be Eurolygos ir pasaulio futbolo čempionato likę rusai išeis į gatves. Neišėjo.

Bet rublis jau smuko į rekordines žemumas, aviacija liko be atsarginių dalių, viskas - kalbėjo ekspertai, Rusija pereina į XIX amžiaus keliones arkliais. Mes dalijomės šituo Facebooke ir toks malonus tas naivumas, jog tikrai taip ir bus. 

Sankcijos po sankcijų. Uždaromos oro erdvės. Rusai nebegali keliauti po Europą, atimamos oligarchų jachtos. Dabar jau tikrai “naujieji rusai” surengs sąmokslą ir nuvers Putiną. Juk taip blogai ten viskas. Nieko. 

Kažkas dar naiviai galvojo, kad pakanka tik paskambinti į rusiją, atverti jiems akis ir viskas bus gerai. Same shit tik nebe valstybiniame makro, o asmeniniame mikro lygmenyje. 

Prasideda mobilizacija. Juk visi supranta, kad į frontą rašistai siunčia patrankų mėsą, kuri grįš karstuose, dabar jau tikrai nušluos šitą valdžią liaudies pyktis. Irgi nieko nenutinka. 

Nieko nenutinka ir po to, kai skelbiama, kaip auga kainos rusijos parduotuvėse, kai Prigožinas beveik nužygiuoja iki Maskvos. 

Ir tada kažkaip per tą mūsų užkrečiamą naivumą prasikrebždena eretiška mintis - o ar jie apskritai supranta, kaip ten jiems viskas rusijoje blogai? Gal ten blogai tik mūsų, lepiųjų vakariečių, supratimu, o tam rūsčiam Čeliabinsko darbininkui gal ir viskas neblogai? 

Bet kaip taip gali būti, tada pradedam piktintis mes, ką jie prakeikta vergų tauta nesupranta, ko jie neturi ir ką praranda dėl šito absurdiško karo ir kad už jį mokės dešimtmečiais? 

Būtent šitą iliuziją išsklaido mano minėti rusų aktyvistai, o ypač istorikas Černyšovas savo esė “Negyvenom gerai” tarsi prapjaunantis ir parodantis tą rusiškos psychės dalį. 

Čia sutrumpintas ir laisvas jo minčių vertimas. 

Mano tėvai dvidešimt metų gyvena didelio rusijos provincijos miesto “privačiame sektoriuje” - tai toks kaimo likutis, kažkokiu būdu įsisiuvęs į didelio miesto audinį. 

Čia nėra asfalto, nėra kanalizacijos, dujos ir telefonas atsirado prieš 15 metų, o prieš kokius 10 metų prie tvorų atsirado ir užsienietiškos padėvėtos mašinos. 

Vasarą turėjau pasiimti savo sūnų po jo atostogų pas senelius. “Atvažiuok ne vėliau dešimtos” - nurodė mama. 

Atvažiavęs supratau, kodėl. Nes vienuoliktą pas kaimynus laidotuvės - tėvų gatvės “vyresniojo” giminaičio. “Vyresnysis” gatvėje svarbus žmogus, o jo giminaitis žuvo specialiojoje operacijoje, todėl reikia pagerbti padoriai. 

Jį mobilizavo pavasarį, atkariavo pusę metų, grįžo atostogų ir vėl išvažiavęs į frontą pateko į apšaudymą. Mano mama žino, kad aš nenorėčiau, jog mano vaikas dalyvautų tokiame garbingame paminėjime, todėl ir liepė jį pasiimti anksčiau. 

Dar toje gatvėje savo tėvų name gyvena “spec. operacijos didvyris”, tuo pačiu buvęs “vagnerietis”, tuo pačiu buvęs užkietėjęs vagis. Kiek pamenu, jis visada sėdėjo - išeidavo porai mėnesių, prisigerdavo, kažką apiplėšdavo ir atgal. Jei kas dingdavo, kol jis laisvėje, visa gatvė žinodavo, kas kaltas. 

O dabar jis su medaliu ir naujutėle mašina. Beje, tėvus nuvežė prie jūros. Grįžę net verkė didžiuodamiesi sūnumi. 

Kitoje gatvės pusėje gyvena kaimynė, kuri labai garsiai keikiasi, nes dirbo tramvajaus konduktore. Ir vis pasakoja, kad jos žentas planuoja eiti savanoriu į karą. Nes kreditai patys neišsimokės. Tikrai  neišsimokės - dar kito namo kaimynas nusigėrė dėl tų prakeiktų kreditų, širdis neatlaikė. Pavasarį irgi visa gatvė laidojo. 

Mano tėvai čia gyveno ir gyvens, nes čia yra ir mažytė pirtelė, ir garažas, ir daržas - ne taip, kaip pas jus ten mieste. O kaimynai vagneriečiai - kur dabar be jų apskritai rasi? 

Aš galvoju apie šitą gatvę kiekvieną kartą, kai klausau “ekspertų”, kurie iš savo šiltų TV studijų kur nors Nyderlanduose ar Izraelyje pasakojo, kaip po Putino jungu kenčia šita tauta ir kaip dėl karo ir sankcijų ji viską prarado. 

Aš galvoju apie šitą gatvę, kai Youtube žiūriu dviejų liberalių rusų emigrantų debatus, kur abudu sutinka, jog tuoj tuoj, čiut čiut ir rusų tauta supras, kad Putino režimas iš jos viską atėmė ir tuoj tuoj sukils. O jeigu ne sukils, tai užsiims sabotažu. Ir visada visi sutinka, kad čia mėnesių klausimas, kiek dar liko Putinui. 

Kažkada jie bandė sudaryti sąrašą visko, ko neteko rusijos tauta - nuo užsidariusios Europos iki švietimo ir kultūros degradacijos bei “išskirtų šeimų”. Tai išgirdęs pagalvojau, kad ryšys su realybe jiems yra galutinai nutrūkęs. 

Nes jeigu “rusijos tauta” vadinsim du trečdalius rusijos gyventojų, tai jie nieko neprarado. Nes nieko ir neturėjo. 

Dolerius šita tauta paskutinį kartą rankose laikė kokiais 1997 metais. Į teatrus tauta niekada nevaikščiojo ir net nepastebėjo, kad geriausi režisieriai išvažiavo. Šitos tautos žmonių vaikai vaikšto į tą pačią mokyklą kaip ir jų tėvai, gal net pas tą pačią mokytoją, kuriai jau gerokai per 70-imt. Tauta negalėtų suprasti, jog vaikus galima ugdyti kitaip negu riksmais ir draudimais vaikščioti po žolę. 

O šitos tautos šeimas geriau už bet kokią emigraciją išskiria alkoholis, smurtas ir kalėjimas. Į Gruziją ir Kazachstaną iš šitos tautos giminės niekas nebėgo - jie visi čia, iš savo miesto net nebuvo išvažiavę. 

Pakilo kainos parduotuvėse - bet šita tauta nieko gero iš parduotuvių jau seniai nesitiki. Pas tautą rūsyje yra bulvės ir slojnikai su raugintais agurkais visai žiemai. Išgyvensim. 

Taip, kad šita tauta nieko smarkiai neprarado, nes nieko ir neturėjo. 

Bet ką ji gavo? O gavo labai daug, neįtikėtinai daug. 

Pirma, pinigų. Labai daug pinigų. Taip, dešimtys tūkstančių rusų kareivių negrįžo, bet juk šimtai tūkstančių - grįžo! Ir grįžo su tiek rublių, kiek anksčiau net pasvajoti negalėjo. 

Mano žmonos gimtajame mieste - mažesniame negu mano, bet labiau pramoniniame - vienas bičas grįžo iš fronto su trimis milijonais rublių (apie 30 000 eurų), kuriuos su draugų kompanija per dešimt dienų pragėrė. Klubai, mašinos, neribotas alkoholis, elitinės prostitutės - va čia tai gyvenimas! 

O tie, kurie turi šeimas - jie veža tėvus prie jūros, perka butus, atsinaujina automobilius. 

Antra, gavo buvimą didybės dalimi. Kaip mūsų seneliai įveikė fašizmą, taip mes įveikinėjam nacizmą Ukrainoje (ar kas ten pas juos). Ir tuo pačiu laimim prieš gėjus, žydus, visus kolektyvinius Vakarus ir šiaip - laimim prieš visus, visus, visus. Vyresni tautos atstovai džiaugiasi pionierių atgimimo, karinės rengybos pamokomis, uniformomis ir kitais jų vaikystės atributais. 

Ir šitos pergalės ir didybė - neįsitempiant, net nepakylant nuo sofos. 

Tai kaip jūs priversite supykti rusų tautą, kuri dėl šito karo praturtėjo ir pasijuto didi? 

Filmukais apie apsivogusių valdininkų dvarus? Tai tauta nuo 90-ųjų žino, jog ją apvaginėja, čia nieko naujo, kam pavyks prasimušti į tuos valdininkus ir pačiam vogti, tas šaunuolis, visa gatvė didžiuosis. 

Kas dar? Interviu apie demokratiją ir žmogaus teises? Tragiškos politinių kalinių istorijos? O kas jie tokie apskritai? Apie tokius per televizorių nieko nepasakoja. 

Piniginės pakišos, kurių savo darbe tauta neuždirbtų per dešimt metų, plius galimybė priklausyti didybei - sprogstantis mišinys. 

Ir būtent šitas mišinys pagimdo visišką nesupratimą tarp labai mažyčio visuomenės sluoksnio, kuris iš tikrųjų dėl šio karo neteko visko, ir dominuojančios tautos daugumos, kuri neprarado nieko, o gavo viską. 

Čia Černyšovą papildo mano buvęs dėstytojas profesorius Medvedevas, kuris su nuoskauda kalba nebe apie depresyvius regionus, bet apie elitą ir savo universitetą - Aukštąją Ekonomikos Mokyklą, kurioje jis dėstė keturiolika metų iki 2020-ųjų. 

Jis pasakoja apie studentus, kurie didžiuodamiesi vyksta į karą, grįžta iš jo suparalyžiuota ranka, bet jausdami “ramybę ir pasitenkinimą” bei cituodami vargšę Achmatovą:

“Mūsų laikrodžiuose išmušė vyriškumo valanda. Ir vyriškumas mūsų nepaliks” 

Universitete veikia galinga propagandos mašina ir patriotinė studentų draugija “Baltasis Varnas”, kuri ragina studentus imti akademines ir užsirašyti į karą savanoriais. Ir studentai tai daro - vieni ieškodami romantikos, kiti paklusę patriotizmo šauksmui, treti - norėdami užsidirbti pinigų. 

Medvedevas prisimena, kaip prieš penkerius metus universiteto vadovybė darė viską, kad sulaikytų studentus nuo dalyvavimo opozicijos mitinguose - “jie juk dar vaikai” ir “universitetas nesivelia į politiką”. Dabar tie patys universiteto vadovai maitina kraugerišką mašiną. 

Bet kas dedasi pačių studentų galvose - svarsto Medvedevas. Jie juk ne iš beviltiškos Užbaikalės, jie neturi neišmokėtų kreditų, nėra patekę į gyvenimo aklavietę. Ne, mes turime reikalą su viršutiniais Maslou piramidės sluoksniais, kuriems reikalinga savirealizacija.

“rusijos berniukai”, apie kuriuos rašė Dostojevskis, dabar važiuoja į karą Ukrainoje ieškodami atsakymų į būties klausimus? Norėdami pajusti ekstrymą ir adrenaliną, tapti vyrais? Laimingai grįžus užsitikrinti galingą motyvacijos ir karjeros sistemą? 

Jis perpasakoja vienos pažįstamos nugirstą dviejų hipsterių studentų pokalbį: 

- Primesk, kaip kietai būtų, jeigu kažkas žūtų, o mes išgyventume. 

- Aha, aš irgi gaudau save ant minties, o gal varyti ten? Nes juk mūsų po to klaus, o kur tu buvai? 

- Nieko, patofošopinsim ką nors ir atrodys, kad buvom.

- Bet pagalvok, kartą nuvarei ir turi kontento visam gyvenimui, iki senatvės galėsi fleksinti. 

Medvedevas prisipažįsta, kad pirmaisiais karo mėnesiais naiviai tikėjosi, jog tai taps tiesos momentu ir karstų lavina, infliacija, šalies izoliacija padės šaliai atsimerkti. Jis fundamentaliai apsiriko - karas ne atvėrė, o dar labiau užmerkė akis. 

Jį papildo rašytojas Michailas Šiškinas. 

rusijos tauta yra užkrėsta genties sąmone. Šita vaikiška žmonijos liga buvo išgydyta švietimu. Modernioje civilizacijoje gentis pasikeitė individu, kuris pats atsako už savo gyvenimo sprendimus. 

O rusija liko gentyje. Čia nėra asmeninės atsakomybės. Tėvynė Motina šaukia. Mūsų gentį supa priešai. Ura.

Grįžtu prie Černyšovo. 

Ir kai mes inteligentiškai ir naiviai kliedim, kad netrukus viskas baigsis ir rusija atsitokės, mes bandom pamiršti dar vieną svarbų dalyką. 

Pas šimtus tūkstančių žmonių, kurie jau praėjo dabartinį karą ir naujų teritorijų įsisavinimą, yra milijonai vaikų. Ir tie milijonai vaikų galvoja, kad jų mamos ir tėčiai yra didvyriai. Nuoširdžiai galvoja. 

Jie užsideda trispalvį kaklaraištį per rugsėjo pirmą, klausosi tėvų istorijų, su jais žiūri televizorių, važiuoja į Krymą per sugriautą Mariupolį ir tiki, kad ten netrukus bus “miestas - sodas”. 

Su šitais vaikais rusija jau laimėjo. Norintiems kalbėti apie visuomenės atgailą reikės palaukti, kol šitie vaikai užaugs, pagimdys naujus vaikus ir štai tada, galbūt tada šitiems dar negimusiems vaikams bus galima pasakoti apie jų senelių nusikaltimus. Juk tikroji, o ne parodomoji Vokietijos atgaila irgi prasidėjo tik tada, kai užaugo nacių vaikų vaikai. 

Va tada - kažkur ties 2050 metais ir galėsim pradėti kalbėti su tauta apie tai, ko iš tikrųjų neteko Rusija dėl šito karo. 

Galbūt.

---

Tolesni Kronikų straipsniai: mano įspūdžiai iš Orlausko teismo, Nobelio premijos istorijos, knygos apie Izraelio-Palestinos konfliktą ir New York Times bestseleriai jau tik prenumeratoriams.