Kronikos #16/2023
Pirmoji Izraelio-Palestinos konflikto istorijos dalis, lapkričio serialai, NYT bestseleriai ir
Šitos Kronikos šiek tiek vėluoja, bet visa savaitė buvo gan pragariška. Retkarčiais nutinka, kai man susidubliuoja “Auksinio proto” ir “Laikykitės ten” studijiniai filmavimai ir nieko nepavyksta pastumti ir perkelti.
Tai praėjusią savaitę filmavom 10 “Auksinio proto” laidų. Mes paprastai taip darom - užsidarom į didžiąją LRT studiją keturiom dienom ir varom nuo ryto iki vakaro. O praėjusią savaitę vieną dieną nufilmavom vieną laidą, tada jau lėkiau į “Legendų” klubą - ten nufilmavom mėnesio apžvalgą su Vyriausiąja Lietuvos Komisija, kino rubriką, Skaidrinam laidą, Laikykitės ten ir du svečius. Tai šešios laidos per dieną yra naujas mano personal best.
Bet dabar keliaukim į Kronikas, kuriose pradedu trijų dalių ciklą apie Izraelio - Palestinos konfliktą.
Arabų - žydų konfliktas. I dalis
Nauji lapkričio TV serialai
“New York Times” bestselerių apžvalga
Detektyvinių stalo žaidimų žanras
Arabų - žydų konfliktas. Pirma dalis
Praėjusiose Kronikose paminėjau 5 knygas, kurias reikėtų paskaityti norintiems geriau įvertinti šitą nesibaigiantį konfliktą, dvi perskaičiau pats, taip pat pridėjau dar kelis akademinius straipsnius ir pabandžiau sudėlioti tai, kas man atrodo svarbiausia šioje kruvinoje ir iš pirmo žvilgsnio net ir nelabai logiškoje įvykių sekoje, kur abi pusės sugebėdavo kone visus dalykus ir sprendimus traktuoti kardinaliai priešingai.
Paskutinysis britų komisaras Palestinai pačioje Mandato pabaigoje pastebėjo, kad vienas iš įspūdingiausių Palestinos politikos dalykų buvo tai, kad spręsdami bendrą problemą arabai ir žydai sugebėjo visiškai ignoruoti vienas kitą.
Problema dažnai pradedama analizuoti nuo 1947 metais įvykusio Jungtinių Tautų sprendimo sukurti žydų ir arabų valstybes, tačiau istorinį laikrodį reikėtų atsukti dar trisdešimt metų atgal - į 1917-uosius, kai Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Arturas Balfuras parašė laišką Britanijos žydų bendruomenės lyderiui lordui Rotšildui, o jame buvo tekstas, vėliau išspausdintas viešai ir tapęs “Balfuro deklaracija”.
Tekstas labai trumpas, tačiau būtent nuo jo reikėtų pradėti žydų ir arabų moderniojo periodo santykių ataskaitą.
Jo Didenybės vyriausybė palankiai žiūri į tai, kad Palestinoje atsirastų nacionaliniai žydų namai ir pasistengs tai pasiekti, tuo pačiu aiškiai duodama suprasti, jog tai negali pažeisti Palestinoje gyvenančių ne žydų bendruomenių teisių
Palestiniečiai buvo labai tuo nepatenkinti, jie jautėsi apgauti. Ilgus metus Balfuro deklaracijos dieną vykdavo masiniai streikai.
Sionistų lyderis Chaimas Veizmanas pareiškė, kad čia gimė berniukas, nors ir ne toks, kokio tikėjosi, bet tai didis įvykis.
Tik niekas nežinojo, ką reiškia “nacionaliniai namai”, nes apie žydų valstybę Balfuro deklaracija nekalbėjo. “Ne žydų bendruomenės” tuo metu Palestinoje sudarė 90% gyventojų ir vėliau britai pasakys, kad neturi žalio supratimo, kaip įkurti nacionalinius žydų namus nenuskriaudžiant 9 iš 10 gyventojų.
Viena pagrindinių to meto problemų buvo žemės, kurias masiškai iš arabų ėmė supirkinėti į Palestiną atvykstantys žydai. Arabai buvo įpratę, kad osmanų laikais pasikeitus žemės savininkui ją dirbantys žmonės lieka. Tačiau nupirkę žemes žydai kolonistai nurodydavo ten gyvenantiems arabams išsikraustyti. Abi pusės įsivaizdavo esančios teisios.
1920 metais britai gavo Mandatą valdyti Palestiną. Žydai iš karto mobilizavosi ir įkūrė savo interesus ginančią Žydų Agentūrą. Arabams nepavyko nieko panašaus.
Dėl tokio agresyvaus žydų požiūrio ir Palestinos mandatą kontroliuojančių britų abejingumo, arabai ėmėsi smurto ir riaušių. Žydai atsakė papirkinėdami žinomus arabus, kad šie pasmerktų riaušininkus ir skleistų žydams palankią propagandą.
Bet nuraminti arabų nepavyko. 1921 metais per šešių dienų riaušes žuvo po 40 arabų ir žydų.
Per 1919-1923 į Palestiną atvyksta daugiau kaip 35 000 žydų iš Rusijos ir Lenkijos, kurie imasi milžiniškų statybų, melioracijos ir infrastruktūros darbų. Arabų jie nesamdo iš principo.
Vienas žydas ūkininkas netgi skundžiasi britams, kad Žydų Agentūra nurodė jam atleisti vietinius arabus, su kuriais jis užaugo, ir už didesnę algą samdyti naujus žydus imigrantus, kurie neturėjo žalio supratimo apie žemės ūkį. Jei artėjant lietui arabai dirbdavo visą naktį, kad spėtų suvežti derlių, tai žydai šeštą valandą vakaro padėdavo įrankius ir išeidavo.
Andriaus pastebėjimas: tokie istoriniai faktai paneigia gan gajus stereotipus, kad Palestinoje tik žydai yra darbštūs, o arabai tinginiai.
Visus didžiausius infrastruktūros kontraktus britai atiduoda žydams. Vinstonas Čerčilis ramina parlamentą, kad viskas čia sąžininga, nes Palestinos arabai per tūkstantį metų nesugebėtų į Palestiną atvesti vandens ir elektros.
Andriaus pastebėjimas: čia yra užkoduotas civilizacinis konfliktas. Maži, bet gerai pasiruošę prieš didelius ir nerangius. 300 spartiečių prie persus. Dovydas prieš Galijotą. Maža, bet vieninga žydų bendruomenė prieš milijonus pakrikusių ir technologiškai atsilikusių arabų. Įdomu, kad praeis tik pusė amžiaus ir pasaulio požiūris į Dovydą ir Galijotą apsivers.
Ketvirtoji žydų banga labiausiai paliečia Tel Avivą, kuris per penkerius metus iki 1925 išauga nuo 2000 iki 34 000 gyventojų.
Tais metais žydų skaičius Palestinoje viršija 100 000 ir atvykstančių čia skaičius pirmą kartą viršija atvykstančių į JAV. Tais pačiais metais žemių pardavimas žydams pasiekia piką. Arabai ragina boikotuoti pardavimus, bet patys tuo pačiu ir pardavinėja.
Čia išryškėja dviejų režimų nacionaliniai skirtumai - žydų sionizmas yra progresyvus ir kontroliuojamas nacionalinis sudėjimas, arabų nacionalizmas yra padrikas ir tenkinantis tik asmeninius jų išsidraskiusių lyderių interesus. Taip bus ilgus metus.
1929 įvyksta dar vienas “akis už akį” smurto protrūkis, kuris niekada nesibaigs. Arabai nuduria žydą paauglį už tai, kad jis įspyrė kamuolį į jų sodą. Žydai atsako nužudydami kelis arabus, tada arabai užpuola kaimynystėje buvusį žydų kaimą ir išžudo visą šeimą. Hebrono mieste įvyksta košmariškos žudynės, kai užmušami 64 žydai ortodoksai, britų policija kartu su žydais ima šaudyti siautėjančius arabus, per abi puses žūsta daugiau kaip po 110 žmonių.
Tuo pačiu Hebrone galėjo būti daugiau aukų, jeigu kiti arabai nebūtų paslėpę savo kaimynų žydų.
Istorikai teigia, kad būtent 1929 metais arabai suprato, jog leisti žydams įsitvirtinti Palestinoje buvo didžiulė klaida.
Analizuodami problemą britai nusprendžia, kad “žydų imigracijos skaičiai kelia grėsmę arabams, kurie gali netekti pragyvenimo šaltinio ir atsidurti žydų politinio dominavimo centre”, todėl nurodo riboti žydų imigraciją.
Žydai labai nepatenkinti, jų lobistai ima dirbti britų parlamente ir priverčia atšaukti ribojimus. Tokį nurodymą labai nepatenkinti arabai pavadina “Juoduoju Laišku”.
Andriaus pastebėjimas: žydų lobby tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Jungtinėse Valstijose, mano galva, buvo vienas svarbiausių Izraelio valstybės sėkmės elementų, nes arabai neturėjo nieko net panašaus į žydų galią ir gebėjimą paveikti pasaulio galingųjų sprendimus.
Įdomu tai, kad kai kurie žydai to meto savo spaudoje patys pripažįsta, jog prisišaukė smurtą, nes elgėsi kaip kolonizatoriai, o savo armijos neturintys arabai negalėjo pasielgti kitaip, tik imtis smurto. Tačiau sveiko proto buvo mažuma, dauguma norėjo keršto ir dar didesnės žydų įtakos.
Būsimasis Izraelio premjeras Ben Gurionas pareiškia, kad “ir arabai, ir žydai nori būti dauguma Palestinoje - dėl to mes konfrontuojame ir mes turime tapti dauguma”
1931 metais žydų Palestinoje jau yra 175 000 arba 17% visų gyventojų. 1933 metais žydai atlieka vieną didžiausių žemės pirkimų ir iškrausto 1200 arabų beduinų. Arabai mėgina atsakyti kurdami nacionalinį fondą savo žemėms pirkti, bet iš to nieko nesigauna.
Dar vienas pavyzdys, kad arabai niekada nesugebėjo savo finansiniais ir organizaciniais gebėjimais prilygti žydams. Arabų nusivylimas savo lyderiais auga, jų spaudoje pasirodo straipsniai apie tai, kaip pagerėjo ekonomika tose žemėse, kurios buvo parduotos žydams. Vėliau paaiškės, kad redaktorius gavo kyšį iš Žydų Agentūros.
Atsiradus naujoms žemėms žydų imigracija auga kosminiu greičiu - per penkerius metus padvigubėja ir 1936 metais žydų Palestinoje jau 380 000 arba beveik trečdalis visų gyventojų. Palestiniečiai reikalauja, kad imigracija būtų sustabdyta, britai atsako padidindami imigracijos kvotas bėgantiems nuo kylančio nacizmo žydams.
Jaunoji Palestinos arabų karta žavisi Gandžiu ir įkuria Nepriklausomybės partiją - Istiklal. Jų manifestas labai aiškus: žydai ateina ir turi būti sustabdyti.
“Jie perka žemę, įsiveža žmones. Jei nesugebėsime pademonstruoti jiems, kad tokios pastangos yra perniek ir kad mes juos galime sunaikinti vienu smūgiu, tai prarasime savo žemę ir tapsime antrarūšiais žydų valstybės nariais” - skelbia Istiklal lyderis Al-Hadž Ibrahimas, - turime parodyti žydams tai, kaip parodėme 1929 metais, tik efektyviau.
Žydų Agentūra jaučia, jog artėja didelis kraujas ir stengiasi, kad tai netaptų jai siurprizu. Ir vis dėlto.
1936 balandį trys ginkluoti arabai stabdo ir apiplėšinėja automobilius. Viename randa du žydus ir juos nušauna. Kitą dieną du sionistų grupuotės nariai nužudo du arabų darbininkus. Po dviejų dienų prasideda riaušės, žūsta 9 žydai, arabų organizacijos netikėtai susivienija ir skelbia visuotinį streiką ir nepaklusnumą.
Arabai pradeda deginti laukus, kirsti medžius, šaudyti ir mėtyti granatas į žydų automobilius, sprogdinti bombas miestuose. Tačiau viskas vyksta chaotiškai ir be aiškaus plano, ką norima pasiekti.
Žydai veikia sistemingai. Vieni presinguoja britus imtis žiaurių smurto malšinimo akcijų, kiti gi pamato puikų šansą pasinaudoti streikais ir atsikratyti arabų darbininkais strategiškai svarbiuose objektuose, treti pradeda treniruoti savas kovines grupuotes.
Metų gale Britanija atsiunčia lordą Peelą, kuris turi išklausyti abi puses ir rasti diplomatinį sprendimą.
Jo ataskaita yra labai svarbi:
“Konfliktas iškilo tarp dviejų mažos šalies nacionalinių bendruomenių. Tarp jų nėra nieko bendro. Jų tikslai nesulyginami. Arabai nori atgaivinti auksinio amžiaus tradicijas. Žydai nori parodyti, ką gali padaryti gavę žemę, kurioje gimė jų tauta. Abiejų šių idealų kombinacija vienoje valstybėje yra neįmanoma”
Britai supranta, kad vienintelis sprendimas yra dvi valstybės ir Peelas pasiūlo planą, pagal kurį žydų valstybei priklausytų 25% Palestinos, o Jeruzalę toliau kontroliuotų britai.
Žemėlapyje britų siūlomos žydų valstybės ribos yra pavaizduotos raudona linija, languota teritorija juodomis linijomis yra tarptautinis anklavas, kurį valdo britai.
Čia jau skyla patys žydai. Vieni iš karto atmeta tokį variantą, tačiau jų lyderiai Ben Gurionas ir Veizmanas galvoja, kad padalijimas įmanomas, tik procentai turėtų būti geresni. O arabai susipyksta iš karto ir pradeda kapotis tarpusavyje.
Po trumpo poilsio grįžta smurtas. 1937 metais arabai nužudo britų komisarą, britai atsako šimtais areštų, arabai atsako masiniais neramumais, britai atsako dar didesniu brutalumu.
Vienas britų policininkas cituojamas: “pervažiuoti arabą tas pats, kas pervažiuoti šunį Anglijoje, tik čia mes net nefiksuojame įvykio”.
Metų gale britai pakaria senyvą arabų šeichą, atsiveža iš Pietų Afrikos kovinius šunis ir pradeda statyti karinius fortus. Arabai atsako dar didesniu smurtu ir 1938 rugpjūtį britų armijos vadas raportuoja, kad “civilinė valdžia šalies nebekontroliuoja”, vėliau papildo, kad “teiginys, jog kiekvienas arabas šalyje yra potencialus valdžios priešas, yra artimas tiesai”.
Žydai nuo viso šito ilgą laiką laikosi atokiau stengdamiesi visą juodą darbą perduoti britams, o patys likti švariomis rankomis.
Tačiau arabai nužudo penkis žydų darbininkus ir vėl viskas įsisuka. Vienos kovinės žydų organizacijos narys nušauna arabą, jį už tai britai pakaria, tada žydai pagrobia ir pakaria kelis arabus ir persirengę arabais ima sprogdinti bombas - nuo žydų teroro žūsta 35 arabai.
Žydų spauda pati negali patikėti tuo kas vyksta, nes iki šiol buvo konstruojamas naratyvas, kad teroru užsiima tik arabai.
O Londono komisija pasiūlo dar tris padalijimo schemas ir visas tris atmeta tiek žydai, tiek arabai, kurie įspėja visus nebendrauti su britų komisija, ir nepaklususius nužudo.
1938 metų pabaigoje pavargę nuo smurto arabai ima burtis į “taikos komandas” ir patys kovoti su saviškiais sukilėliais. Ginklus jiems per tarpininkus tiekia žydai. Tada pagaliau atsibunda ir britai, kurių karališkoji aviacija padeda tašką sukilime.
1939 metais nurimus sukilimui britai pagaliau įvykdo arabų reikalavimus ir išleidžia naują doktriną, kuri smarkiai apriboja žydų imigraciją ir galimybes pirkti žemes, o taip pat nurodo per 10 metų sukurti nepriklausomą Palestinos valstybę.
Žydai, be abejo, kategoriškai atmeta doktriną. Visų pirma, dėl imigracijos ribojimų, nes nacizmas Europoje jau yra pilnai iššiepęs nasrus.
Tačiau ją atmeta ir arabai. Vieni dėl neapykantos britams, kiti dėl noro tęsti sukilimą, treti dėl to, kad doktrina apskritai nesustabdo žydų imigracijos.
Vėliau palestiniečių istorikai rašys, kad čia buvo labiausiai neatsakingas ir trumparegiškas sprendimas.
1939 metais žydų Palestinoje jau 445 000 ir atotrūkis tarp dviejų tautų vis gilėja. O rugsėjį Hitleris pradeda II pasaulinį karą.
Didžiojo karo metu pagrindinis Palestinos žydų užsiėmimas buvo bandymai apeiti britų nurodymus ir padėti nuo nacių bėgantiems žydams nelegaliai atvykti į šalį arba neleisti britams jų deportuoti.
Kartais tai baigdavosi tragiškai - norėję tik sugadinti deportacijos laivą žydų agentai nepaskaičiavo į laivą padėtos bombos galingumo, laivas paskendo, žuvo 300 žmonių.
Britų elgesį žydai laikė išdavyste ir kai kurie pradėjo aktyviai priešintis plėšdami bankus, sprogdindami ir žudydami britų policininkus.
Dar kiti žydai intensyviai strategavo kaip apeiti britų draudimus pirkti žemę ir paruošti vietas naujiems atvykėliams. Taip gimė schema, kurioje vėl turėjo dalyvauti arabai.
Žemės savininkas arabas parduodavo ją kitam žydų nurodytam arabui. Tada naujasis savininkas pasirašydavo fiktyvią paskolos sutartį, žydai paduodavo jį į teismą dėl negrąžintos paskolos, jis paskelbdavo bankrotą ir teismas nurodydavo jam atiduoti turimą žemę kreditoriams.
Britai apie tai nepagalvojo, o Nacionalinis Žydų Fondas pagal šitą schemą įsigijo daug žemių.
Gali kilti klausimas, iš kur atsirasdavo tas skrupulų neturintis antrasis arabas, kuris pasirašydavo tokiai nemaloniai jam schemai. Išryškėja dar vienas žydų privalumas - jie puikiai sugebėjo susirinkti informaciją apie arabų bendruomenę ir identifikuoti silpnąsias jos grandis. Šitas prasiskolinęs iki ausų, šitas slaptas alkoholikas, o šitas mėgsta nusidėti su lengvo elgesio merginomis.
Arabai mėgino gintis įkurdami Nacionalinį arabų fondą, bet surinkę pinigus vėl susipyko tarpusavyje ir išsidraskė.
1945 metais žydai rimtai susikibo su britais, negalėdami jiems atleisti imigraciją ribojusios doktrinos. Jie sprogdino geležinkelius ir tiltus, britai atsakydami sulaikė daugiau kaip 2500 žydų įskaitant beveik visus Žydų Agentūros lyderius per vieną dieną, pavadintą “Juoduoju Šabu”. Po trijų savaičių žydų Irgun organizacija susprogdino dalį žymiojo Jeruzalės Karaliaus Dovydo viešbučio, kuriame buvo įsikūrusi britų administracija.
Žuvo 91 žmogus iš jų beveik trečdalis žydų. Tai buvo paskutinis lašas, parodęs, kad Britų Mandatas iš esmės neveikia. 1947 metais britai pasakė “užteks aukoti britų gyvybes beprotiškoje situacijoje”, nusiplovė rankas ir perdavė Palestinos klausimą Jungtinėms Tautoms.
JTO atsiuntė specialaus komiteto narius, kurie tarėsi, ką čia daryti. Dauguma nusprendė kurti dvi atskiras valstybes, o Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą. Mažuma (Iranas, Indija ir Jugoslavija) siūlė kurti vieną federalinę valstybę, kurioje žydai ir arabai turėtų autonomiją.
Arabai pasakė, kad jie yra prieš abu pasiūlymus, o žydai iš karto pareiškė, kad jiems pirmas variantas tinka ir kol arabai piktinosi, žydai užsiėmė intensyviu lobizmu Jungtinėse Tautose.
Sėkmingam balsavimui reikėjo 2/3 JTO generalinės asamblėjos balsų. Balsų trūko, žydai sugebėjo atidėti balsavimą trims dienoms ir jas išnaudojo visais įmanomais būdais įtikinėdami svyruojančias šalis. Manoma, kad Haičiui buvo pažadėta 5 milijonų paskola. Balsuoti “už” Liberiją spaudė ne tik JAV, pagrasinusi atkirsti subsidijas, bet ir Liberijoje veikianti galinga Firestone padangų kampanija.
Galiausiai už pasiūlymą balsavo 33 valstybės arba 72% ir to pakako. Visos arabų ir musulmonų valstybės, savaime aišku, balsavo prieš ir tiesiog sproginėjo iš įtūžio.
Planas nuo pat pradžių atrodė super sudėtingas. Žydams turėjo atitekti 55% teritorijos, kur gyveno 55% žydų ir 45% arabų, o arabų valstybei - 45% teritorijos, kur gyveno faktiškai vien tik arabai.
Padalytų valstybių žemėlapis buvo dar sudėtingesnis.
Sunku pasakyti, kas buvo didesnis - arabų pyktis ar žydų džiaugsmas. Liudininkai prisiminimuose aprašo jaudinančią sceną:
Iš visų pusių sklido rūsti giesmė. Ben Gurionas atmetė galvą, švelniai palietė kabančią vėliavą ir tiesiog įelektrino orą garsiai sušukęs: Mes esame laisvi žmonės!
Palestiniečių lyderiai pareiškė, kad JTO sprendimas jiems nieko nereiškia, yra neteisėtas ir paskelbė milžinišką streiką, žydai pakvietė jaunuolius registruotis į karinę tarnybą, o britai krovėsi daiktus su ta mintim, kad “išsiaiškinsit čia patys”.
Kartais atrodo (o ir patys žydai mėgsta taip pateikti), kad Izraelio, vos susikūrusios valstybės, pergalė pirmajame kare buvo tiesiog biblinio dydžio stebuklas.
O tiesa yra ta, kad žydai neabejojo, jog bus karas ir jam pasiruošė daug geriau nei palestiniečiai ir jų sąjungininkai. Jų kovotojai buvo treniruoti tiek kovose prieš britus, tiek kartu su jais Antrajame pasauliniame kare. Vienas britų parlamento narys pavadino Žydų Agentūrą “efektyviausia, dinamiškiausia ir kiečiausia organizacija, kokią esu matęs”.
Arabai turėjo sukurti savo karines pajėgas nuo nulio, jos niekaip negalėjo prilygti Izraelio resursams ir patirčiai. Plius Palestinos arabų sąjungininkai Libane, Sirijoje ir Jordanijoje dar turėjo savų tikslų ir pjovėsi tarpusavyje. Vieni kariuomenės daliniai paklusdavo vienai organizacijai, kiti kitai, treti apskritai laikė save savarankiškais.
Jauni žydai masiškai rašėsi savanoriais, jauni palestiniečiai važiavo studijuoti į užsienį
“Kažkaip galvojom, jog bus kas kovoja mūsų pusėje ir be mūsų. Valstiečių reikalas yra kautis dėl žemės, o mes kovosime universitetuose ir diskusijų salonuose” - rašė vienos įtakingos palestiniečių šeimos įpėdinis.
Arabų kariniai planai apsiribojo “įmesti žydus į jūrą”, o skirtingos žvalgybos tai pervertindavo, tai nuvertindavo Izraelio galias.
Arabai taip pat visiškai nesugebėjo įvertinti po Holokausto pasikeitusio pasaulio požiūrio. Beveik niekas neabejojo, kad žydų tauta turi moralinę teisę į savo valstybę. Žydai labai sėkmingai išnaudojo arabų lyderių fotografijas su Hitleriu ar Bosnijos musulmonų SS savanoriais bei jų pareiškimus, kad vokiečiai ir arabai turi tuos pačius priešus: “britus, žydus ir komunistus”.
Arabų pusėje buvo:
Skaičiai - kiek daugiau nei 600 000 žydų supo dešimtys milijonų arabų.
Sunkioji technika - Egiptas ir Sirija turėjo tankus, oro pajėgas, artileriją. Karo pradžioje žydai viso to neturėjo.
Pasitikėjimas savimi - 1948 metų gegužę Egipto generolai pasakys savo valdžiai, kad įsiveržimas į Izraelį bus kaip paradas ir Tel Avivas bus paimtas per kelias savaites. Kažkur labai girdėta.
O tomis paskutinėmis 1947 metų lapkričio dienomis parako statinė buvo įkaitusi, reikėjo tik kibirkšties.
Lapkričio 30 ginkluoti arabai užpuolė žydų autobusą ir nužudė penkis keleivius. Gruodį žydai atsakė, kai juodas automobilis sustojo prie Damasko vartų Jeruzalėje ir į minią išlėkė granatos. Dvidešimt žmonių žuvo. Arabai atsakė nužudydami šešis žydus kavinėje. Gruodžio pabaigoje žydai atsakė apmėtydami granatomis arabų darbininkus prie Haifos naftos perdirbimo gamyklos. Vienuolika žuvo. Arabai atsakė lazdomis ir peiliais užpuldami tos pačios gamyklos darbininkus žydus. Nužudyti trisdešimt devyni žmonės. Žydai atsakė smogdami lankantiems šeicho Al Kasamo kapą. Žuvo keliasdešimt žmonių įskaitant moteris ir vaikus.
Kartu su pirmosiomis 1948 metų dienomis į Šventąją Žemę atėjo pirmas didysis karas.
Čia stabteliu su pirmąja istorijos dalimi. Antroje plačiau apžvelgsiu tris pagrindinius Izraelio ir arabų karus. O trečiojoje keliausime per visus amerikietiškus taikos derybų kalnelius, Arafato ir Hamaso iškilimą bei paskutiniųjų metų Izraelio vidaus politikos reikalus.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.