Kronikos #17/2023
Atsisveikinimas su Chandleriu, blicas per Ameriką, NYT bestseleriai ir Kalėdų dvasia naujajame John Lewis klipe.
Čia dar vienos Kronikos ir prieš pradėdamas, kaip įprasta, šiek tiek užmesiu akį į priekį. Netrukus bus dar vienas “Skaidrinam” rajonas, kitą savaitę - trečioji Izraelio ir Palestinos santykių istorijos dalis, dar vieno paveikslo analizė bei Knygų Draugijoje skaitytų “Atominių įpročių” apžvalga ir paskutinioji bendrai skaitoma knyga šiemet.
O šiandien Kronikose siūlau pasiskaityti (ir pasiklausyti):
Atsisveikinimas su Chandleriu
Kelionių istorijos: blicas per Ameriką
“New York Times” bestselerių naujienos
Kalėdų laukimas su John Lewis reklama
Atsisveikinimas su Chandleriu
Supratimas atėjo, kai skrisdamas kažkur per Atlantą įsijungiau avialinijų siūlomus serialus ir pasirinkau “Draugus”. Berods devintas sezonas, kur Chandleris per klaidą priima pasiūlymą persikelti dirbti į Tulsą arba į “Oklahomos Paryžių”, kaip jis pristato šitą variantą Monikai.
Tik tada atėjo toks realus supratimas, jog Matthew Perry nebėra. Turbūt reikia dar kartą pamatyti savo jaunystės televizijos personažą, kad tai įsisamonintum.
Gal net labiau ne personažą, o draugą. Nežinau, kaip ir kada jūs žiūrėjote “Draugus”, bet tais pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais aš buvau prie jų prilipęs. Tada dar net nebuvo minties apie streamingo paslaugas ir Netflixus, bet jau turėjom DVD playerius ir galimybę DVD užsisakyti iš Amazono.
Serialus pirkdavau sezonais ir dažniausiai po vieną, maksimum po du, nes daugiau užsisakyti vienu kartu buvo per brangu, todėl dažnai tekdavo graužiant nagus laukti, kol ateis naujas siuntinys ir peržiūrinėti senas serijas vis dar mėgaujantis tokiais poniškais dalykais kaip subtitrai, galimybė sustabdyti ar vienu mygtuko paspaudimu peršokti į kitą seriją, o ką jau kalbėti apie tokius stebuklus kaip extras, behind the scenes ar režisieriaus komentarai.
Labiausiai įstrigę iš tų DVD rinkinių man buvo penki “Babylon 5” sezonai, kurį iki šiol laikau geriausiu sci-fi TV serialu ir, žinoma, “Draugai”. Dar dabar atsimenu tas skirtingų spalvų DVD dėžutes - pirmas sezonas buvo mėlynas, antras - raudonas, trečias - žalsvas. Kažkuriame sezone netgi buvo interaktyvi viktorina “Kaip gerai pažįsti “Draugus” - wow.
“Draugai” tuo metu buvo ir savotiškas eskeipizmas, ir lengvas pavydas, kad niekada neturėsi tokių draugų, kurie bus artimesni nei šeima (kai prisimeni kai kurias serijas, pagalvoji, gal ir gerai) ir tuo pačiu kasdieniai tavo palydovai, kai grįžus po darbo įsimesdavai į organizmą kelias valandas geraširdiško, nekomplikuoto juoko.
Man tuo metu buvo apie 25 metai, buvau tipiškas Gen X kartos atstovas, gal todėl taip ir prilipo “Draugai”. Bet prasidėjus streamingo erai “Draugai” prilipo ir Millenialams ir netgi naujosioms “zetkėms” - Z kartos atstovams.
Keista, nes dabar žiūrint aiškiai matosi, kaip jie paseno per šituos dvidešimt metų - juokeliai balansuoja ties homofobijos ir seksizmo riba arba net ją peržengia, visų JAV medijų kūrėjų mantra tapusiu “diversity” čia net nekvepia. Kažkuriame interviu Matthew Perry irgi aiškino, kad “kuriant “Draugus” buvo kvaila neatkreipti dėmesio į tokį svarbų dalyką kaip diversity”.
Bet “Draugai” vis dar išlaiko savo magiją - gal dėl to, kad tai yra jaunų žmonių individualaus gyvenimo pradžia ir kai kurie dalykai čia nesikeičia ir niekada nesikeis. Gal dėl to, kad svetimėjančioje visuomenėje visi jauni žmonės baltai pavydės tokios draugystės, tokių didžiulių butų Niujorko centre ir tiek neįtikėtinai daug laisvo laiko.
Ir jie žinos, kad nepaisant visų problemų, nekokio darbo, nekokių santykių, barnių su tėvais ir jausmo, jog esi strigęs antrame bėgyje, kaip dainavo “Rembrandtai”, vis tiek viskas bus gerai.
Kaip turbūt daugelis, sėdusių ant “Draugų” adatos, identifikavausi su kažkuriuo iš pagrindinių vyrukų.
Tikrai ne su Joey, nors pažįstu tokio archetipo žmonių, ir, kaip bebūtų keista, ne su Rossu. Aš visada buvau Chandleris - iki ausų užsitempęs ironiją ir sarkazmą, ir jais kaip skydu pridengiantis savo silpnybes, nerimą ir jautrumą.
Tiesa, man gal šiek tiek labiau patiko mano darbas ( o ką iš tikrųjų darė Chandleris?) ir neturėjau tiek vaikystės traumų, bet gyvenime yra tekę susidurti su Janice tipo moterimis ir sukantis iš padėties išskristi į Jemeną (čia perkeltine prasme), o autoironiją iki šiol laikau vienu stipriausių būdų susitvarkyti su visais iššūkiais ir išsivalyti iš galvos šiukšles.
Tačiau daug aktorių būtų galėję paversti Chandlerį sarkastiškus pokštus šaudančia mašina (“Aš pasakau daugiau kvailų dalykų iki 9 ryto negu žmonės per visą dieną”), tačiau Perry suteikė jam ir tam tikros melancholijos, padariusios Chandlerį dar patrauklesniu.
Kaip kažkada pasakė pats Matthew Perry - “Chandleris yra ne personažas, o gyvenimo būdas”. Ir per dešimt “Draugų” metų jis iš visų veikėjų užaugo labiausiai, laimėjo savo aukso puodą vedęs Moniką, įsivaikinęs du vaikus, pakeitęs darbą ir išsikėlęs gyventi į priemiestį, bet nepametė savo firminio kirčio ne tose vietose.
Nuo pirmo sezono laukdavau, kada Chandleris užspaus tą savo firminį BE taip, kad jau labiau neįmanoma - “Could she BE more out of my league?”
Savo memuaruose jis prisimena, kad būtent tas kirtis ir padėjo jam gauti vaidmenį, nes tai visada buvo juokinga. Perry nevaidino Chandlerio, jis buvo Chandleris. Jis pakeitė vaidmenį, kaip jam reikėjo, o po to vaidmuo pakeitė jį.
Žinoma, jis rašo, kad vėliau tas kirtis jį užkniso taip smarkiai, kad bandė prašyti prodiuserių daugiau šito pokšto nebenaudoti, bet traukinys jau nuvažiavo - Amerika jau neįsivaizdavo kitaip kalbančio Chandlerio Bingo. Vis dėlto jis su tuo susitaikė ir pandemijos metu reklamavo marškinėlius su užrašu: “Could I BE more vaccinated”.
Bet šlovė turi savo kainą.
“Niekas nenorėjo būti žymus taip stipriai kaip aš” - knygoje rašo Perry - “buvau įsitikinęs, kad tai yra atsakymas. Man buvo 25, įsibėgėjo antras “Draugų” sezonas ir tada aš supratau, kad šita amerikietiška svajonė nedaro manęs laimingu, neužpildo skylių gyvenime. Šlovė neduoda tau to, ko tu tikiesi. Tai apgaulė”
Pinigai, šlovė, dėmesys, o po to, kaip jis pats pripažįsta, Didelis Siaubingas Dalykas, dėl kurio jis 14 kartų grįš į rehabilitacijos klinikas. Būdamas 49 jis suskaičiuos, kad pusę savo gyvenimo praleido klinikose ar blaivaus gyvenimo centruose.
Rašydamas šitą tekstą pasidariau pertraukėlę ir pietaudamas įsijungiau pirmo “Draugų” sezono pirmą seriją. Kiekvieną kartą tai darant ištinka dvigubas šokas - kokie jie beprotiškai jauni ir kodėl jie taip baisiai rengiasi.
Scena žymiojoje kavinėje. Ką tik paliktas Rossas sukniaukia, kad jis nenori būti vienas, jis tik nori būti vedęs, pro duris įbėga Rachelė su vestuvine suknele ir Chandleris įšauna savo pirmąjį trumpą pokštą:
- O aš tik noriu milijono dolerių.
Could you BE more dead - o, Chandleri.
Kiti Kronikų straipsniai (ir audioversijos) jau skirti tik prenumeratoriams.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.