Kronikos #19/2023
Įdėmus žvilgsnis į prezidentinius kandidatus ir jų šansus, TV serialų kovos ir geriausi metų filmai, žaidimai ir knygos
Sveiki skaitantys paskutiniąsias šių metų Kronikas. Po jų dar įvertinsim, kaip sekėsi vykdyti 2023 metų pasižadėjimus ir kokie pasižadėjimai bus 2024 metais, ir aš išvykstu atostogų į Afrikos gilumą šiek tiek išsivalyti galvos ir pasiruošti “Šmėklų mėnesio” spurtui, nes šita knyga 2024 metais privalo būti parašyta ir bus parašyta.
Tačiau tai nereiškia, kad čia bus kažkokia pauzė. Atvirkščiai, metus pradėsim intensyviai ir su naujienomis. Pirmą sausio savaitę debiutuos Aidas Puklevičius su savo “Echoskopija”, kuri turėtų rotuoti su Kronikomis, taip pat bus dar vienas tekstas apie žydų-arabų konflikto istoriją, metus pradėsim su naujų paveikslų analize ir nauja Knygų Draugijos knyga (primenu, jog skaitome šiuo metu “Vilniaus pokerį”), jau esu įrašęs ir paruošęs labai įdomų podcastą “Prie vyno taurės”, o taip pat norėsiu išgirsti jūsų, prenumeratorių, pageidavimus 2024 metams.
O dabar keliaukim į paskutines metų Kronikas:
Kandidatai į Daukanto aikštę prie starto linijos
2023 metų serialų atkrintamosios varžybos
Geriausi 2023 metų filmai
20 portalų, 20 skirtingų topų ir penkios geriausios knygos
Trys didieji 2023 metų žaidimai ir likusieji geri
KANDIDATAI PRIE STARTO LINIJOS
Iš principo viskas. Pagrindiniai norintieji (ir nelabai norintieji) į prezidentus išsirikiavo starto linijoje. Šiaip metų gale paprastai būtų logiška tikėtis visų esminių kandidatų, bet dvi partijos savo sprendimus atidėjo.
Darbo partija tikrai neturėtų tikėtis daugiau nei kelių procentų savo kandidatui, o štai socdemai su antra pagal populiarumą politike – mama Vilija nusprendė sužaisti arkliu ir paskelbti savo kandidatą vasarį.
Kas iš esmės reiškia, kad jie neturi rimtų planų konkuruoti dėl Daukanto aikštės. Maksimaliai sutrumpinta rinkimų kampanija tokiuose rinkimuose kaip Prezidento reiškia tą patį, kas startuoti F1 lenktynėse iš boksų. Visi nulekia, o tu tik pajudi ir supranti, jog laimėti neturi šansų. Nebent esi Maxas Verstappenas.
Vilija Blinkevičiūtė nėra Maxas Verstappenas. Vilija yra rankų darbu nemėgstanti teptis populistė, kuri labai nenori iškeisti sotaus ir patogaus gyvenimo Briuselyje į nuolatinių kovų areną, mažą atlyginimą ir nesibaigiančias medijos atakas, kurios jos lauktų Lietuvoje.
Ironiška, kad vienintelis nors kiek realesnis LSDP kandidatas į prezidentus vėl labai nenori nei dalyvauti, nei laimėti. Galvojau, kad Balčyčio nenoro ir baimės laimėti 2014 metais jau niekas nepralenks, bet, panašu, kad Vilija net nesirengs sportinės aprangos, o jeigu ir bus partijos priversta rengtis, tai tiesiog išbėgs į trasą proforma prasibėgti, užimti kokią trečią – ketvirtą vietą ir sklandžiai pereiti į Europarlamento rinkimus birželį.
Ir apskritai – kokie dar prezidento rinkimai, kai mylimam sūnui Sinkevičiui reikia paguodos ir paramos. Vilija išreiškė motinišką palaikymą - „net jei visas pasaulis bus prieš mano sūnų, kiekvienai pelėdai jos pelėdžiukas gražiausias ir panašiai“, tačiau tuo pačiu apsidraudė – per paskutinį LSDP susibėgimą, sūnaus palaidūno kažkaip nesimatė, o mamos dešinėje jau sėdėjo naujas favoritas – Robertas Duchnevič.
Iš didelio noro pasiimti Seimą, Vyriausybę ir premjero postą gali išplaukti ir dar visai netikėtas sprendimas - kad LSDP nurytų piliulę, nulenktų galveles ir su kepurėmis rankose atėję į Daukanto aikštę paremtų Nausėdą. Kam veltis į nelaimimas kovas, kai galima jų išvengti, o tada keturis metus turėti tavo premjerui ir tavo koalicijai palankų prezidentą. Pagrindinės socdemų rožės, aišku, burba, kad to tikrai nebus, bet mes puikiai žinome, kad užkulisinius politikos susitarimus ir viešas kalbas skiria Didžiojo Kanjono pločio plyšys.
Bet palikime Vilijos rožyną kol kas nuošaly ir pasižiūrėkim, ką turim iš dalyvaujančių.
Nė vienas kandidatas nenustebino, neatsirado nė vieno juodojo arkliuko ir netikėtumo. Trys prasčiausiai slepiamos rinkimų pradžios paslaptys buvo Nausėdos ir Vėgėlės sprendimai kandidatuoti ir Laisvės partijos pasirinktas Dainius Žalimas.
Kol kas nestebina ir dvi rinkimų kovos pradžios aksiomos:
Pirma aksioma. Tikrai bus antrasis rinkimų turas. Nėra net menkiausių abejonių, kad niekas iš kandidatų neturės tokios triuškinančios persvaros.
Antra aksioma. Gitanas Nausėda tikrai bus antrame ture. Turbūt vienintelis Andrius Kubilius Lietuvoje galvoja, kad dabartinis prezidentas sutapus kažkokioms aplinkybėms gali nepatekti į antrąjį turą.
Aišku, tos kažkokios aplinkybės Merkurijui perėjus į retrogradą gali sutapti, bet Andrius Kubilius taip pat galvoja, kad yra kažkokios aplinkybės, kurios leis konservatoriams laimėti Seimo rinkimus. Tai gal tiesiog nurašysime tai būgnų mušimui, krūtinės pūtimui ir saviškius drąsinančiam riksmui „Spartaaaaa”.
Nėra jokių priežasčių, kad Nausėdą ištiktų fiasko. Tarsi vanduo nuo žąsies jam nutekėjo nutylėta narystė komunistų partijoje - realiai vienintelis skaudus faux-pas šiais metais, o kas buvo anksčiau, tai jau niekas neprisimins. Nausėda gerai sušeimininkavo NATO viršūnių susitikime, faktiškai viską daro teisingai užsienio politikoje, o vidaus politikoje tikrai meistriškai atliko “Vėgėlės užkirtimo” manevrą, kai pirmasis išreiškė visą jausmų gamą dėl tarnybų darbo paimant vaiką ir paliko advokatą, kuriam tai turėjo būti Dievo dovana rinkimų kampanijos pradžiai, blaškytis ant ledo.
Net ir su LSDP parama Nausėdai neužteks balsų laimėti rinkimus iš karto, bet antrajame ture jis bus ir, vadinasi, ten lieka tik viena vieta iš dviejų. O sparnai tai trys. Perfrazuojant Kurtinaitį, “rinkimai ne seksas, visiems gerai nebus”
DEŠINYSIS SPARNAS
Savotiškas oksimoronas, kai vienai pagrindinių dešiniųjų partijų nusprendus nekelti savo populiariausios politikės, dešinieji rinkėjai lengviau atsiduso. Iš tiesų, žvelgdami į potencialų dviejų damų ir rikio - Čmilytės/Šimonytės/Žalimo trejetą - dešinieji rinkėjai galėjo jaustis kaip tas arklys Bolivaras O’Henrio apsakyme ir murmėti “Bolivaras trijų nepaneš”. Šaltas prakaitas turėjo pilti rinkimų strategus, matančius kaip į tris puses išsivaikšto balsai, ir dešiniojo sparno kandidato vietą antrajame ture užima kažkas iš kairiųjų ar neduok Die, protesto balsai.
Logika diktavo, kad Viktorija Čmilytė turėtų mesti skrybėlę į ringą, bet po apeliacinio teismo sprendimo pasikeitusi logika diktavo jau visai į kitą pusę ir leido liberalų lyderei neprarandant veido bent jau savo elektorato akyse pasitraukti į šoną. Gerai, kad liberalai turi “linksmąjį Eugenijų”, kuris visus pralinksmino savo šmaikščiu komentaru apie tai, kad jų partija nuo susikūrimo neturėjo savo kandidato Prezidento rinkimuose ir kad nėra prasmės kandidatuoti, nes partiniai kandidatai vis tiek niekada nelaimės. Linksmasis Eugenijus yra geriausias kovinės dvasios įpūtėjas nuo tada, kai Ledo mūšio metu kryžiuočių vėliavnešys suriko “Varykit per ledą, tikrai atlaikys”.
Tad jie liko dviese - pavargusi premjerė Ingrida Šimonytė ir kol kas įsitempęs ir nelabai tvirtai besijaučiantis Laisvės partijos kandidato vaidmenyje Dainius Žalimas.
Kažkaip neabejoju, kad vienas bendras kandidatas - pavyzdžiui, Monika Navickienė būtų garantavęs sau vietą antrajame ture ir dar būtų davęs Gitanui run for his money, bet partijos sprendžia savo užduotis ir ne mums, paprastiems mirtingiesiems, suprasti, kas sukasi jų strategų galvose. Man iki šiol neaišku, ką norėjo pasiekti Jonas Survila, kuris kartu su Gabrielium Landsbergiu nusprendė apversti stalą ir perkrauti visą politinę sistemą.
Bet yra kaip yra - turim du dešiniuosius ir pamėginkim suprasti, apie kokio dydžio rinkimų pyragą kalbam.
2019 metų Prezidento rinkimuose pirmajame ture Ingrida Šimonytė gavo 446 000 balsų, antrajame ture irgi labai panašiai
2020 metų Seimo rinkimuose trys dešiniosios partijos bendrai gavo 480 000 balsų. 2016 metų Seimo rinkimuose - TSLKD ir Liberalų sąjūdis gavo beveik 400 000 balsų. Skaudžiausiais 2012 metais, kai dešinieji buvo baudžiami už viską - 320 000 balsų.
Dabar nusivylimas esama valdžia ir jos sprendimais taip pat nemažas, todėl įsivertinęs tai, o taip pat kitus kelis pozityvius ir negatyvius faktorius - mažėjantį bendrą žmonių skaičių, karą Ukrainoje ir panašiai, išsivedu apytikslį skaičių, kad dešiniojo sparno lubos yra 380 000 balsų.
Turint bendrą pyragą svarbiausia suprasti, kaip jis bus supjaustytas. Blogiausia būtų, jei po lygiai. Nepilnų 200 000 balsų tikrai gali nepakakti antram turui. 2019 metais Skverneliui nepakako ir 280 tūkstančių, 2014 metais Balčyčiui pakako 180 000 balsų, bet tada liūto dalį susirinko Dalia Grybauskaitė.
Sunku tikėtis, kad esant tokiai dispersijai, Gitanas Nausėda taip smarkiai pagerintų savo pozicijas pirmajame ture, kad rinktų kokį pusę milijono balsų ir išsiurbtų deguonį iš kambario.
Kol kas man nepanašu į dalybas 50/50. Geležinis TS-LKD elektoratas balsuos už saviškę.
Per praėjusius rinkimus prie taškiukų prisišlieję “užingridai” aptrupės, jau dabar girdžiu balsus, kad “atsirado Žalimas, tai yra už ką balsuoti”, bet netikiu, kad tas aptrupėjimas bus masyvus.
Nors, reikia pripažinti, kad prezidentiniuose reitinguose kandidato Žalimo startas buvo įspūdingas - 5,5% ir penkta vieta lyginant su Šimonytės 10%. Taip, santykis 2/1, bet tai tik patys pirmieji reitingai.
Laisvės partijos elektoratas, aišku, rinksis Žalimą, bet niekas negali pasakyti, kiek yra jų likę po debiutanto šokio 2020 metų baliuje. Tada laisviečiai surinko 107 000 balsus pakeliui susirinkę dar ir šlitiniuojančius Liberalų sąjūdžio rinkėjus. Po keturių metų kovos be rezultatų turbūt reikėtų džiaugtis, jei bazinis Žalimo elektoratas sudarytų 50-60 tūkstančių.
Tada yra savo kandidato neturintys liberalų rinkėjai, kurie natūraliai turėtų dreifuoti pas Žalimą, bet jis gali nuoširdžiai padėkoti Raskevičiui už tai, kad šis įregistravo pataisas, kad partijų teistumas būtų matomas biuletiniuose ir liberalai tokį jo žingsnį traktavo labai paprastai - išdavystė.
Vėlgi - Žalimui ir Laisvės partijai turbūt reikėtų džiaugtis, jei pusė Liberalų sąjūdžio rinkėjų balsų atitektų jiems.
Ir tada lieka penktoji grupė - pragmatikai dešinieji, kurie balsuoja už tą savojo sparno kandidatą ar partiją, kuri turi daugiausiai šansų ir “suteikia jai papildomo oomph”. Ir čia atsiranda dar vienas oksimoronas - lyg ir logiškai pragmatiškieji turėtų atiduoti balsus Šimonytei kaip gerokai stipresnės partijos atstovei, tačiau žaidžiant gilesnį meta žaidimą antrajame ture geresnius šansus prieš Nausėdą turbūt turi Žalimas. Jis ateina neturėdamas pralaimėjimo ir “nuvarytos Lietuvos” kupros, kurią atsineštų Šimonytė.
Sudėjus šitas grupes į vieną, prognozuoju pjūvį 240/140 tūkstančių balsų arba (65%/35%) Šimonytės naudai. Jeigu Žalimas atras naujų erdvių pritraukti balsus, atsipalaiduos, išmoks pajuokauti ir gerai pasirodys per debatus, šitas santykis gali mažėti iki kokių 60%/40% arba 228/152 tūkstančiai balsų.
Ar užteks tų 228-240K balsų Ingridai Šimonytei bilietui į antrąjį turą. Žiūrim toliau.
KAIRYSIS SPARNAS
Čia galima praversti kaip nelabai įdomų žurnalą. Socdemai yra partinė, o ne asmenybinė organizacija nuo Algirdo Mykolo laikų, todėl jeigu nėra Blinkevičiūtės, tai nėra ir iliuzijos, kad kitas kandidatas gali patekti į antrą turą. Kaip sakoma, be pinigučių nebus juokučių.
Nes kas kitas - amžinasis Andriukaitis? Sabatauskas? Paluckas?
Antrajame kairiųjų ešelone žaidžiantys LVŽS ir Vardan Lietuvos kandidatai Aurelijus Veryga ir Giedrimas Jeglinskas turėtų užtikrintai surinkti tuos 20 000 parašų ir tada įsitaisyti 2-4% lentynoje.
Iš vaškinių skulptūrų muziejaus ištrauktam Artūrui Paulauskui, kuris kandidatuoja į prezidentus netikėtai pačiam sau, jau pasiekimas būtų surinkti tuos 20K parašų, o tai padarius ir 2% balsų būtų neblogas rezultatas.
Su Mantu Varaška ir Regionų partija vyksta absurdo teatras, jeigu partija nuo jo atsitraukia, tai Varaška nelabai turi šansų net stoti prie starto linijos kaip oficialus kandidatas, o ką tada kels Regionų partija - Pinskuvienę?
PROTESTO SPARNAS
Vadinkim jį taip, nes ideologijos čia nerasta, tik populizmas pramaišiui su “Tėvynė pavojuje” ir “dar taip blogai nebuvo”.
Sparno apačioje įsitaisiusi trijulė kol kas vykdo tokį chaotišką Brauno dalelių judėjimą - Celofanui joks bankas nenori atidaryti sąskaitos, Vaitkui joks portalas nenori spausdinti jo blėnių apie draugystę su Baltarusija, o Tutkus marširuoja po Lietuvą ir postina nuotraukas su masyviais rėmėjų būriais - paprastai iki 10 vienetų.
Čia yra intriga - ar kuris nors iš jų surinks tuos 20K parašų ir taps oficialiu kandidatu. Realiausias variantas kol kas atrodo Tutkus. Celofanas turi partiją (gal), bet neturi banko sąskaitos, o Vaitkus galvoja, kad jam parašus surinks 10x per dieną rašymai Facebooke ir pasirodymai Ekspertų ir Press Jazzo kanaluose. Ir dar, man regis, jie visi jau tarpusavyje susipykę.
Kiekvienas iš šitos trijulės surinkęs savo 20 000 parašų taptų kuolu į širdį pagrindiniam protesto kandidatui, advokatui, bet ne advokatui, kai rašomos nesąmonės apie paramą Ukrainai, naujai iškeptam Kauno “Žalgirio” fanui Ignui Vėgėlei.
Net jei Tutkus/Celofanas/Vaitkus ir gal dar papildomai Varaška surinktų tik po 1% balsų, tai būtų tiesiogiai ištraukti balsai iš Vėgėlės krepšelio. O jam kiekvienas savas protestuojantis ir marširuojantis balsas yra be galo svarbus.
Pagrindinė advokato užduotis - konsoliduoti šitą pakrikusį ir nestabilų elektoratą, pasiimti kažkiek neapsisprendusių balsų, išmušus iš balno dešinįjį kandidatą įžengti į antrąjį turą ir ten tikėtis, kad pasikartos 2002 metų Pakso ir Adamkaus rinkimų scenarijus.
Kiek realu Vėgėlei išmušti dešiniuosius. Pasikartosiu, kad tai labiau priklauso nuo pačių dešiniųjų lūžio taško.
Labai sunku apskaičiuoti Vėgėlės rinkėjų lubas, nes empirinių duomenų nėra. Jeigu žiūrėtume į 2020 metų Seimo rinkimų skaičius, tai ten nelabai kas yra - sujungus visų neparlamentinių keistų partijų ir darinių balsus, gal koks 70K ir gautųsi.
Sudėjus 2019 metų Juozaičio, Puidoko ir Puteikio balsus prezidento rinkimuose - 110K.
Grubiai skaičiuokime - 100K kaip Vėgėlės grindis, bet pridėkime prie to išaugusį nepasitenkinimą, post-Covidines pagirias, Šeimos maršo sutelktą ir labai greitai prarastą elektoratą, kuris niekur nedingo ir laukia savo Mesijo, paties Vėgėlės reitingus - 8% ir trečia vieta nežymiai atsiliekant nuo Šimonytės ir turbūt galima grindis kelti dvigubai - apie 200K.
Skirtumas iki prognozuojamų Šimonytės 228-240K balsų ne toks jau ir didelis. Ir čia prasideda plonų pliusų/minusų metas Vėgelei.
Pliusai
Žalimas gali nuriekti daugiau procentų dešiniųjų balsų ir priartėti prie Šimonytės, o 50/50 arba 190/190K splitas yra mirtis dešiniesiems ir džiaugsmas Vėgelei
Vėgėlė turės pinigų. Pasidarė neblogą šou Vaidilos teatre, pasidarys ir kampaniją. Už jo stovi tėvo “Vilpros” verslo imperija, į tokius protesto kandidatus, kurie įneštų chaoso Europos valstybėse, dažnai atsisuka ir vienos nemažos užsienio valstybės (užuomina - ne, tai ne Brazilija ir ne Kanada) akys ir piniginės
Jis gali būti vienintelis protesto/populistų kandidatas, toks apsišaukėlis “Vilties prezidentas”
Nepaisant juokingų video klipų, atrodo, kad aplink jį bus žmonių, mokančių daryti politines kampanijas.
Geras jo pasirodymas debatuose gali įžiebti dar didesnį rėmėjų entuziazmą, o į blogą jie nekreips dėmesio, nes “klano televizijos nusprendė suėsti”
Minusai
Bet kurio dešiniojo kandidato ryškesnė persvara reikštų jo šansų pabaigą
Vaitkus/Tutkus/Celofanas/Varaška gali nuimti lemiamus balsų procentus
Jis neturi partinės mašinos regionuose, o ją sukurti per trumpą laiką yra labai sunku
Dar yra momentas su tautinėmis mažumomis, bet nemanau, jog lenkų/rusų balsai turėtų kokios nors lemiamos įtakos. Jeigu į ringą įžengs Tomaševskis, dauguma mažumų balsų nukeliaus ten, bet tikrai į jokias aukštas vietas Valdemaras nepretenduoja, o jeigu jo nebus - balsai pasiskirstys tarp kairiojo sparno ir populisto, bet jų nebus daug, nes nesant savo kandidato LLRA elektorato likučiai paprastai rinkimų dieną lieka namie ir tegu “lietuviai ten patys aiškinasi”
Situacija trapi ir sunkiai prognozuojama. Ką daryti dešiniajam sparnui, kad būtų išvengta 50/50 lūžio ir totalinio fiasko, kai į antrą turą nepatenka abu kandidatai.
Sprendimas paprastas: abiems vykdyti labai intensyvias rinkimines kampanijas, kurios taps lokomotyvu į Seimo rinkimų kampanijas rudenį, stebėti reitingus ir rezultatus, tada artėjant Prezidento rinkimams abiejų kampanijų strategams ir lyderiam susėsti išgerti kavos, susitarti ir kitą dieną paskelbti, kad dėl A, B, C ir D priežasčių vienas iš dešiniųjų kandidatų pasitraukia iš Prezidento rinkimų ir ragina visus balsuoti už likusį - Šimonytę arba Žalimą.
Taip, elektoratas gali būti šiek tiek nusiminęs, bet teisingai iškomunikavus visą šitą veiksmų planą pliusas yra aiškus ir didžiulis - toks sprendimas garantuoja dešiniųjų kandidatui vietą antrajame ture ir leidžia išvengti Armagedono.
Ir jeigu žiūrėti grynai iš pragmatinės perspektyvos - manau, kad daugiau šansų įveikti Nausėdą turi būtent Žalimas, o ne Šimonytė. Nesakau, kad tų šansų daug, bet tikrai daugiau.
Tačiau dešinieji gali likti išdidūs, žygiuoti į rinkimus savo falangomis, tikėti stebuklais, nesusitarti ir po to baisiai nustebti, kai antrajame ture liks Nausėda prieš Vėgėlę.
Kiti Kronikų tekstai - geriausi metų serialai, filmai, žaidimai ir knygos - jau skirti tik mano Substacko prenumeratoriams
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.