Kronikos #2/2024
Dviejų Z konfliktas Ukrainoje, Carlsono ir Putino interviu analizė, dailės istorijos planai trims metams ir Superbowlo karštinė Amerikoje
Geras metas Kronikoms, nes vienu metu tiek daug viso nutiko ir viskas dar karšta. Todėl šiandien išsamiai skaitykite apie tai, kaip:
Iš dviejų Z Ukrainoje liko tik vienas ir kas yra naujasis kariuomenės vadas
Kaip Tuckeris išlaižė Putiną
Kokie mano tolimesni planai dailės istorijoje
Superbowlo karštinė ir jos reklamos
New York Times bestseleriai
Primenu, kad pirmas tekstas visiems, o visa kita jau tik prenumeratoriams ir jiems vis dar galioja akcija - mano nauja knyga apie dailę tik 38 eurai (įskaitant siuntimo išlaidas Lietuvoje). Norintys visada galite išmėginti nemokamą 7 dienų pilną šio puslapio versiją ir pažiūrėti, ar verta.
Tad pradėkim.
Ir iš dviejų Z liko vienas
Kelias savaites kaip sriuba uždengtu puodu kunkuliavęs aukščiausių Ukrainos pareigūnų konfliktas, retkarčiais išsiverždamas per kraštus ir pagardintas dešimtimis teorijų, ekspertų komentarų bei vidinių šaltinių, ketvirtadienį išsisprendė kaip tyliai užverda ta pati pridengta sriuba.
Kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas tyliai pasitraukė, lydimas Zelenskio ir jo aplinkos padėkos žodžių, o į jo vietą stojo buvęs sausumos pajėgų vadas Oleksandras Syrskis.
Dėl tokios sąlyginai lengvos rokiruotės Ukrainos šalininkai lengviau atsiduso, o Kremlius, kuris gal tikėjosi maišto ir nepaklusnumo ukrainiečių kariuomenėje, turėjo nusivilti.
Tačiau dviejų Z konfliktas aiškiai parodė naują karo ir gyvenimo Ukrainoje realybę, kurioje jau liko nedaug romantinio optimizmo.
Praėjo tie laikai, kai juokėmės iš nesusipratimų rašistų armijoje, pirmyn atgal stumdomų, dingstančių ir atsirandančių generolų, Šoigu skrydžių apžiūrint priešakines linijas už kelių šimtų kilometrų nuo fronto ir didžiavomės Ukrainos politikų ir karo vadų vieningumu. Pamenat tą pirmųjų karo dienų video, kur Zelenskis stovi Kyjivo gatvėse su visais pagrindiniais Ukrainos lyderiais ir baksnodamas pirštu pasakoja, kad jie visi pasiliko kovoti.
Taip būna filmuose, kur blogiečiai yra intrigantai, šmeižikai, bailiai ir išdavikai, o geriečiai kaip trys muškietininkai - visi už vieną ir vienas už visus.
Realiame gyvenime, deja, yra kitaip. Ir artėjant tretiesiems (kaip pagalvoji, fuck me, jau tretiesiems) rusijos įsiveržimo į Ukrainą metams, reikia suvokti nebe filmą, nebe Dovydo ir Galijoto kovą, o realybę, kurioje politinės intrigos, nesutarimai yra labiau būdingi jaunai demokratinei valstybei, o ne išprotėjusio caro sukurtos sistemos geležiniu kumščiu valdomai šaliai.
Civilinio ir karinio Ukrainos lyderių - dviejų Z (Zalužno ir Zelenskio) konfliktas, kuris pastarosiomis dienomis pasiekė kritinį tašką, galėjo nustebinti tik tą, kas visiškai nesiorientuoja Ukrainos politinėje realybėje.
Tokia įtampa ir konfliktas yra užprogramuoti bet kurioje demokratinėje valstybėje, kuri tampa karinių veiksmų dalimi. Dėl tokio momento generolai ir kariuomenės vadai ruošėsi visą gyvenimą, studijavo, treniravosi, žengė griežtos hierarchinės kariuomenės struktūros laiptais iki paties viršaus ir ten atsidūrę natūraliai jaučia, jog geriausiai žino, ką daryti.
O jeigu civiliai parako neuostę prezidentai neklauso jų patarimų, nepritaria jų sprendimams ir turi atskirąją nuomonę, kurią formuoja visa gvardija patarėjų, tada mes turime problemą. O jeigu dar generolas ateityje turi ir tam tikrų politinių ambicijų, problema darosi dar didesnė.
O jeigu dar civilis ir kariškis yra beprotiškai populiarūs savo šalyje, tada tikrai šauna į galvą O’Henrio citata “Bolivaras dviejų nepaneš”. Į Zalužną dauguma ukrainiečių ir beveik visi kariai žiūri kaip į šventąjį, kuris vaikšto vandeniu. Generolas mėgsta asmeninį ryšį su savo kariais. Plačiai nuskambėjo istorija, kai vienas karys turėjo atidėti savo vestuves, nes buvo paskirtas ginti Bachmuto, tada gavo trumpas atostogas vestuvėms ir jose apsilankė pats Zalužnas.
Tačiau populiariam politikui didesnė grėsmė už populiarų karo vadą gali būti tik populiarus karo vadas, kuris be ceremonijų atleidžiamas. Dar pridėkime Maskvos džiaugsmą, kad “pas chacholus stanicoje bardakas” - taip panašiai jau yra išsireiškusi viena pagrindinių rašistinių žurvų Margarita Simonian.
Negali būti, kad Zelenskis to nesuprastų, vadinasi, buvo kažkokių labai svarbių priežasčių, dėl kurių jis yra pasiruošęs prisiimti tokią riziką.
Karjeros kariškis Zalužnas niekada nesiveržė į dėmesio centrą, palikdamas tai daryti geriau mokančiam komunikacijos profesionalui - buvusiam aktoriui ir komikui Zelenskiui. Jo pagrindinis pageidavimas buvo, kad politikai nesikištų ir leistų kariams dirbti savo darbą. Vienu metu Zalužnas pratrūko ir apkaltino politikus keliant visuomenėje dvejones dėl karo baigties, tačiau po to vėl pasitraukė į šešėlį. Zalužnas beveik niekada neduoda interviu, gal todėl jo išstojimas “The Economist” sukėlė tokį furorą.
Pabandykim suvesti pagrindines dviejų Z konflikto priežastis ir jų nesutarimus.
Zelenskio kišimasis į karinius reikalus ir viršenybė prieš Zalužną
Demokratinėje valstybėje prezidento žodis yra aukštesnis nei kariuomenės vado. Tai nereiškia, kad vadas bus patenkintas ar nebandys kaip nors vis tiek pasiekti savo tikslų.
Pernai Zalužnas atviru tekstu pasakė, kad jis nesiruošia Zelenskiui aiškinti kiekvienos savo karinės strategijos detalės.
“Jam nereikia suprasti karinių reikalų, kaip nereikia suprasti medicinos ar tiltų statybos detalių” - taip žurnalui “Time” sakė Zalužnas. Tuo metu tai atrodė, kaip labai teisingas ir pozityvus dalykas. Šios dienos šviesoje - toli gražu.
Zelenskis ir jo aplinka (nepamirškime, kad nuo pirmų prezidentavimo metų dar tik besimokiusiam politikos meno Ukrainos prezidentui didžiulę įtaką darė jo komanda ypač kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas) arba sakykim taip “kolektyvinis Zelenskis” nuo 2022 metų turėjo daug laiko įgyti karinės taktikos ir strategijos know-how, kuri dažnai skyrėsi nuo Zalužno.
Nesutarimai dėl Bachmuto ir Avdijivkos
Vienas geriausių pavyzdžių - Bachmutas. Zalužnas manė, jog kova iki paskutinio dėl Bachmuto neturi karinės logikos, o Zelenskis laikėsi pozicijos, jog Bachmutas yra tvirtovės simbolis ir reikia laikytis iki paskutiniųjų.
Kažkas panašaus vyko pernai metų pabaigoje ir dėl Avdijivkos. Zalužnas norėjo atitraukti pajėgas, o Zelenskis taip empatiškai prieštaravo, kad net pats nuvyko į miestą, kur susitiko su ukrainiečių kariais. Kiek vėliau pamatysime, kodėl Syrskio kandidatūra daug geriau atitinka Zelenskio požiūrio tašką.
JAV įtaka sprendimui
Nors Baltieji Rūmai labai greitai viešai nusiplovė rankas ir atsitraukė pareiškę, kad “tokie sprendimai yra grynai Ukrainos reikalas”, tačiau vargu, ar tai grynai Ukrainos reikalas. Kyjivas informavo Vašingtoną iš anksto apie planuojamą Zalužno atleidimą ir labai gali būti, kad Vašingtonas užtraukė rankinį ar bent užkulisiuose medijavo taikų ir sklandų konflikto išsprendimą.
JAV ir sąjungininkai Europoje yra susidirbę su Zalužno kariuomenės struktūra ir jiems visiškai nesinori iš naujo derintis prie naujo kariuomenės vado, kuris neturės tokio palaikymo tarp karių ir karininkų, kokį turi Geležinis Valera. Tačiau reikia pripažinti, kad Syrskis yra logiškiausia, nors ir kardinaliai skirtinga figūra pakeisti Zalužną
Nesutarimai dėl mobilizacijos
Dar vienas nesenas konfliktas. Zalužnas spaudė Kyjivą pradėti naują mobilizacijos bangą ir mobilizuoti apie pusę milijono žmonių. Zelenskis, matyt, suprasdamas visuomenės nuotaikas ir milžinišką nuovargį nepalaikė tokios minties, o ypač generolo noro, kad mobilizacija rūpintųsi ne civilinė, o karinė administracija.
Nesutarimai dėl Zalužno pozicijos, išsakytos “The Economist”
Prezidentūra kurį laiką apsimetė nepastebėjusi gana drastiško Zalužno interviu žurnalui “The Economist”, kuriame jis kalbėjo tai, kad kontrpuolimas įstrigo, karas pateko į aklavietę, virto poziciniu ir naudingesniu Kremliui, o taip pat dėstė visą puokštę priemonių, kurios padėtų Ukrainai spręsti šią krizę. Vėliau Zelenskis paneigė tokias generolo mintis.
Stagnacija fronte
Tačiau būtent stagnacija fronte, apie kurią “The Economist” užsiminė Zalužnas ir tapo pagrindine generolo pasitraukimo priežastimi.
Ir šį kartą ji skamba labai logiškai - kontrpuolimas seniai pamirštas, rusai kaip skruzdėlės ropinėja po Avdijivką, JAV parama stringa, o naujų idėjų Zalužnas nepasiūlo, nes generolas nenori/negali/nemoka (pasirinkite tinkamą žodį) pasiūlyti naujos karo doktrinos.
Atleiskite už tokį primityvų baisiausios žmonijos sugalvoto konflikto formos palyginimą su smagiu sporto žaidimu, tačiau paimkime šio sezono Kauno “Žalgirį”. Vadovybė norėjo atleisti Maksvytį, tačiau jis buvo toks populiarus ir mėgstamas žaidėjų, kad po pirmo bandymo vadovai atsitraukė ir ėmė teisintis. Tik vėliau pabandžius dar kartą atsirado Trinchieri, pasikeitė iš esmės žaidimo filosofija ir štai jau žaliai-balti turi naują mesiją.
Būtent stagnacija labai logiškai lėmė Zalužno pakeitimą Syrskiu. Nes kur Zalužnas buvo balta, Syrskis yra juoda. Ne moraline prasme, o doktrinų skirtingumo prasme.
Zalužnas buvo linkęs taupyti žmogiškuosius resursus ir atiduoti Bachmutą, Syrskis yra kitos doktrinos šalininkas - vadinamojo “favorable military attrition ratio”, kai sėkme laikoma, jeigu tu prarandi mažiau kareivių negu priešininkas.
Ne šiaip sau Ukrainoje po Bachmuto jam prilipo “Mėsininko” pravardė. Syrskio kritikai teigia, kad jis naudoja tuos pačius metodus, kaip ir rusų generolai, ir yra senosios, sovietinės karo mokyklos atstovas. Palaikantys jį atremia, jog dauguma aukščiausio rango Ukrainos vadų yra mokęsi karybos sovietiniais laikais, o Syrskis dar nuo 2013 metų bendradarbiauja su NATO karininkais ir turėjo dešimt metų perimti vakarietiškus karo metodus.
Syrskis turi du neatplėšiamus medalius ant krūtinės - sėkmingą Kyjivo gynybą 2022 metais ir sėkmingą kontrpuolimą Charkivo srityje 2023 metais. Dėl Bachmuto gynybos nuomonės labai išsiskyrė - sakoma, kad amerikiečiai, kuriems kiekvieno žmogaus gyvybė yra aukso vertės, gan griežtai kritikavo ukrainiečius dėl tokios pasirinktos taktikos. Iš kitos pusės Bachmutas parodė, kad Syrskis vadovaujasi tik nepalaužiama logika, emocijas atidėjęs į šalį.
Dar vienas privalumas - asketiškas analitiškas karininkas niekada nenuvertino priešo. Dar 2022 metais jis tam pačiam “The Economist” sakė, kad “rusai nėra idiotai. Jie nėra silpni. Tas, kas juos nuvertina, turi ruoštis pralaimėjimui”.
Karo ekspertai pastebi, kad iš tiesų susidūrus su grubiu rusų spaudimu Zalužno “vandens šokėjo” manevrai nebuvo tokie veiksmingi. Gal ir visai pasitvirtins dvi skirtingų kalbų, bet labai panašios patarlės: “You don’t bring a knife to a gunfight” arba “klin klinom vyybijavut” (kaištį kaiščiu išmuša)
Sunku pasakyti, kas bus, jeigu Syrskis pasiūlys rašistams jų pačių metodus, bet akivaizdu, kad Ukrainai reikia kažką daryti, nes stagnacija yra palanki tik Kremliui, kaip erozija tirpdanti valią, paramą ir optimizmą, kad bus geriau.
Tačiau du svarbiausi naujos karo fazės faktoriai kol kas nepriklauso nuo naujojo Ukrainos kariuomenės vado norų ir nuomonės - Vakarų (ypač JAV) karinė parama ir naujų karių kiekis.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.