Kronikos #3/2024
Šedevro kambarys Lietuvoje, F1 sezono pradžia, pasirinkimai Knygų mugėje ir NYTimes bestseleriai, kovo TV serialų naujienos
Kaip visada pradėsiu nuo einamųjų reikalų - galiu užtikrinti, kad “Šmėklų mėnuo” dar bent mėnesį kitą bus publikuojamas savaitiniu grafiku, po to žiūrėsim, nes dabar ateina laikas, kai reikia imtis naujo rimto researcho tolesnėms knygos dalims.
Taip pat kovo pradžioje jūsų laukia, manau, smagi naujiena. Prieš 11 metų debiutavo toks linksmas pasišpilkavimų ir nepiktų blevyzgų podcastas “Auksiniai berniukai”, kuriame prie mikrofonų sėsdavom trise su Aidu Puklevičium ir Paulium Ambrazevičium. Po to užsiėmėm savais reikalais ir vis sulaukdavom klausimų, ar neplanuojam atgaivinti šito dalyko.
Vis patys pakalbėdavom, kad gal būtų visai įdomu, o štai dabar ir prisiruošėm - todėl Substacke pasitikite naują mėnesinį podcastą “Auksiniai berniukai. Po dvidešimties metų”. Diuma yra Diuma.
Taip pat primenu, jog toliau skaitome Herberto “Kopą”, o žaidžiantiems ir laukiantiems viktorinos - ji suplanuota kovo 4 dieną 19 valandą.
Tai visai geras metas tapti Substacko prenumeratoriumi, jeigu dar to nepadarėte.
O dabar keliaujam į Kronikas ir šį kartą jose siūlau:
Šedevro Kambarys ir pavogtas paveikslas
Formulės 1 sezono pristatymas
Knygų mugės grobis: lietuvių autorių knygos, kurių noriu
New York Times bestseleriai
Kokius serialus žiūrėjau vasarį ir kas laukia kovą
Šedevro Kambarys ir pavogto paveikslo nuotykiai
Pavadinimas skamba kaip Hario Poterio serijos knyga, ar ne?
Savo paveikslų apžvalgų pabaigoje paminiu, kad paveikslas eksponuojamas ten ir ten - Luvre, Nacionalinėje galerijoje, Prado, Niujorko Mete, Amsterdamo Rijksmuseum ir panašiai - jei kada būsite, būtinai užsukite.
Bet neaišku, kada jūs ten būsite, jei ir būsite, ar prisiminsite užsukti ir savo akimis pamatyti šedevrą, o gal prisiminsite, bet neturėsite laiko.
Tačiau dabar yra unikali galimybė niekur toli nekeliaujant, o tiesiog nuvažiuojant iki Vilniuje Radvilų rūmuose įsikūrusio dailės muziejaus pamatyti ten du eksponuojamus iš Odesos atvežtus Nyderlandų Senojo Meistro Franso Halso tapybos darbus - “Šventas Lukas” ir Šventas Matas”.
Ir ne bet kaip - tiesiog atsistojus pasižiūrėti, bet išbandyti nuostabiai įrengtą Šedevro Kambarį, kuriame atsidursite su paveikslais akis į akį, o prieš tai išbandysite puikią 3D projekciją, kurioje prabils ir tapytojai, ir jo paveikslai.
Kai apsilankiau Šedevro Kambaryje, parašiau idėjos autoriui, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovui Arūnui Gėlūnui, kad turite apie tai girtis visam pasauliui ir kviesti atvažiuoti žymiausius muziejininkus, kad jie pamatytų, kokią fantastišką idėją įgyvendino lietuviai.
Labai ir dar kartą labai rekomenduoju išbandyti Šedevro Kambarį ir patirti tas 15 minučių savotiškos meditacijos su paveikslais ir kelionės į praeitį. Juolab, kad po visko jūsų laukia dar ir siurprizas.
Kadangi būsite kambaryje tik jūs, tai, savaime suprantame, lankytojų skaičius per dieną ribotas, todėl paskubėkite rezervuotis savo laiką ir pirkti bilietus čia.
Tačiau prieš tai susipažinkime su neįtikėtina šitų paveikslų istorija, kadangi Šedevro Kambarys šito jums papasakoti nesuspės.
Evangelistų kelionė
1771 metų spalis. Audringa Baltijos jūra mėto du laivus - “Frau Mariją” ir kitą, kurio pavadinimas istorijoje neišliko. Jie iš Amsterdamo plaukia į Sankt Peterburgą. Jų triumuose saugiai supakuoti guli paveikslai, kuriuos imperatorės Jekaterinos pavedimu nupirko jos agentas, dailės aukcionų specialistas Janas Yveris. Krovinį lydi grafas Šuvalovas.
Viename iš laivų plaukia ir keturi Franso Halso “Evangelistų portretai” - šventųjų Mato, Luko, Morkaus ir Jono.
Audra stiprėja, laivai atskiriami vienas nuo kito. “Frau Marija” užplaukia ant seklumos netoli Jarmo salos prie Suomijos krantų. Didelė banga nustumia jį nuo seklumos, bet laivas sparčiai ima leisti vandenį. Jūreiviai nuleidžia inkarą, mėgina pumpuoti vandenį, bet veltui. Auštant priimamas sprendimas palikti skęstantį laivą. Įgula sėkmingai pasiekia krantą, sulaukia pagalbos iš praplaukiančių laivų, bet išgelbėti “Frau Marijos” nepavyksta ir kitą dieną laivas dingsta po vandeniu su didžiąja dalimi krovinio.
Pagal rastus dokumentus identifikuoti 28 daugiau mažiau žinomi paveikslai (Pauluso Potterio, Gerardo der Borcho ir kitų), kuriuos gabeno laivas. Jų vertė gali būti skaičiuojama dešimtimis milijonų eurų.
Praėjus 250 metų laivas vis dar Baltijos jūros dugne. Imperatorei Jekaterinai nepavyko susitarti su švedų karaliumi, kad krovinys būtų iškeltas ir grąžintas rusams. 1999 metais suomių narai patvirtino 41 metro gylyje radę laivą, vyko įvairios mokslinės ekspedicijos ir tyrimai, buvo tikimąsi už 70 milijonų eurų laivą iškelti iki 2017 metų.
Dabar kieme 2024-ieji ir nieko nepavyko padaryti. Paveikslai vis dar jūros dugne ir niekas nežino, kokioje jie yra būklėje.
Tačiau grįžkime prie Halso Evangelistų. Jie kitu laivu sėkmingai pasiekė Sankt Peterburgą, tačiau buvo priimti nesvetingai. Ermitažo specialistai juos įvertino kaip “ne itin nusisekusius”, 1773 metais įtraukė į katalogus, bet padėjo į archyvus.
Paveikslai Rusijoje
1812 metais caras Aleksandras II nurodo Ermitažo kuratoriui sudaryti sąrašą paveikslų, kurie keliaus papuošti Tauridės gubernijos šventovių. Tauridės gubernija tais laikais iš esmės buvo Krymas ir kažkiek teritorijos virš jo.
Į sąrašą papuola ir visi keturi Halso portretai. Vėliau jie atsiduria Odesoje. Tačiau 1853 metais prasideda Krymo karas, kuris Rusijai baigiasi katastrofiškai. Halso portretai atskiriami, manoma, kad du paveikslai tapo karo grobiu ir iškeliavo į Vakarų Europą.
“Matas” ir “Lukas” lieka Odesoje, tačiau apie juos visi pamiršta. Netgi egzistuoja legenda, kad vieną iš jų už 6 rublius pardavinėjo senutė turguje, tačiau tai tik legenda, istorikai sutinka, kad paveikslai nebuvo išskirti, bet 1920 metais užmesti į Odesos Rusijos dailės paveikslų galeriją ir buvo manoma, jog juos nutapė nežinomas XIX amžiaus rusų dailininkas.
Viskas apsiverčia 1958 metais, kai paveikslai restauruojami Kyjive ir jais susidomi ukrainietė dailėtyrininkė Irina Linik, tuo metu laikoma pagrindine Nyderlandų dailės eksperte Sovietų Sąjungoje.
Linik iš pradžių teigia, kad tai tik Halso mokykla, bet vėliau pakeičia nuomonę - “tokia plati ir energinga tapymo maniera galėjo priklausyti tik genialiausiam Nyderlandų novatoriui - Fransui Halsui”.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į skaičius “Luko” ir “Mato” dešiniuosiuose kampuose - 1895 ir 1896. Tai tikrai ne metai, o registro skaičiai, atitinkantys 1773 metų Ermitažo katalogo skaičius.
Odesos muziejus tikriausiai labai džiaugiasi iš dangaus nukritus dviem Seniesiems Meistrams ir 1965 metais paskolina “Luką” ir “Matą” Maskvos Puškino muziejaus parodai.
Įžūli paveikslo vagystė
Ten nutinka dar labiau neįtikėtinas dalykas - “Lukas” yra pavagiamas. Pavagiamas faktiškai iš karto po to, kai Sovietų Sąjungos kultūros ministrė pareiškė, jog “pas mus, skirtingai nuo Vakarų, muziejų niekas neplėšia”.
Kaip tai nutiko?
Kovo 9 diena buvo paskelbta sanitarine ir Puškino muziejus nedirbo, o kitą dieną atėję į darbą muziejininkai pakraupo pamatę, kad “Lukas” pavogtas - tiesiog grubiai su peiliu išpjautas iš rėmų ir išneštas.
Kilo didžiulis skandalas. Tyrėjų grupės vadovas kas dieną turėjo raportuoti SSRS Generalinei Prokuratūrai, bet nieko nepavyko išsiaiškinti ir atrasti.
Pagrindinė hipotezė buvo ta, kad paveikslą užsakė pavogti koks nors užsienio kolekcininkas. Milicija ima kratyti vos ne visus Maskvoje esančius užsieniečius.
Įtarimas krenta ant belgo menotyrininko Žako Vandenbergo, kuris labai daug laiko leisdavo muziejuose prie olandų tapytojų. Jam pasiunčiama slapta agentė, kuri apsimetusi pogrindinio kolekcininko dukra siūlo jam įsigyti Rembrandto kopiją. Belgas prašo laiko pagalvoti, bet kitą dieną skubiai dingsta iš Sovietų Sąjungos. Jo bagažo krata nieko neduoda.
Praeina du mėnesiai, net ir pasijungus KGB rezultatų nėra, ir byla pristabdoma.
Praeina pusė metų ir nutinka dar labiau neįtikėtinas dalykas. Maskvoje, prie plokštelių parduotuvės prie “vakarietiškai apsirengusio žmogaus” prieina vyras ir paklausia, ar jo nedomintų “Rembrandto lygio Senojo Meistro” paveikslas. “Vakarietiškai apsirengęs žmogus” atsitiktinumo dėka pasirodo esąs sovietų ambasados Vokietijoje darbuotojas ir KGBistas, kuris supranta, kad čia kažkas rimto, pažada surasti pirkėją ir pasiūlo susitikti vėliau.
Pirkėju apsimeta puikiai vokiškai kalbantis žvalgybininkas Krasnovas, kuris susitinka su pardavėju prie “Maskvos” baseino ir sutaria pirkti paveikslą už 60 tūkstančių rublių. Pardavėjas iš karto yra kruopščiai sekamas, nustatoma jo tapatybė - Valerijus Volkovas, bet jis dar nesuimamas baiminantis pamesti paveikslo pėdsakus ar neleisti jam sunaikinti paveikslo.
Į paskutinį susitikimą KGB žvalgai atvyksta pasiskolintu “Mersedesu” su vokiškais numeriais, Volkovas nusiveda Krasnovą į senovinį pastatą, kuriame buvo jo draugės butas. Volkovas išnešė susuktą paveikslą, įdėjo į Krasnovo paduotą dėžę ir tada jau buvo sulaikytas.
Vagis buvo nevykęs baldžius, kuris dvejus metus dirbo Puškino muziejaus restauratoriaus padėjėju, kol vieną dieną subrandino planą pavogti neįkainojamą paveikslą, o pavogęs jį tiesiog laikė kambaryje už pečiaus, kol visos Sovietų Sąjungos teisėsaugos pajėgos blaškėsi jo ieškodamos.
Volkovas gavo dešimt metų kalėjimo, nors buvo įtarimų, kad už jo stovėjo įtakingi kolekcionieriai, bet jų kaltės niekas neįrodė.
Apie tai netgi buvo susuktas meninis filmas “Šventojo Luko sugrįžimas”, o tikrovėje muziejininkai griebėsi už galvų, nes “Lukas” atrodė nepataisomai sugadintas. Na, kai tu tiesiog susuki paveikslą į ruloną, įkiši už karšto pečiaus ir pusę metų ten saugiai pralaikai, paprastai nutinka nepataisomi dalykai.
“Lukui” restauruoti prireikė pustrečių metų, bet vis dėlto paveikslas buvo išgelbėtas, grąžintas ten, kur jis priklausė - į Odesos Vakarų ir Rytų meno muziejų ir ten kabojo iki prasidėjusio karo, kai buvo išvežtas ir dabar trumpam stabtelėjo Vilniuje.
Bet kas nutiko kitiems dviems Halso Evangelistams - Jonui ir Morkui? Tiems, kuriuos išsivežė po Krymo karo?
Morkus
Bandant užmaskuoti paveikslą “Morkui” buvo pripiešti rankogaliai ir plati apykaklė.
Toks jis XIX amžiaus antroje pusėje išniro vienoje kolekcijoje Italijoje, vėliau dingo iki 1972 metų, kai Halso specialistas vokietis Klausas Grimas nustatė, jog rankogaliai ir apykaklė nėra originalūs, paveikslas buvo atkurtas, pripažinta Halso autorystė ir jis parduotas Christie’s aukcione. Po to keliasdešimt metų “Morkus” klajojo po įvairias galerijas ir kolekcijas, kol 2013 metais jį nusipirko vienas turtingiausių rusijos verslininkų Ališeris Usmanovas ir perdavė Puškino muziejui.
Jonas
O “Jono” kelionė iš Krymo yra nežinoma. 1997 metais paveikslas iš privačios kolekcijos buvo pasiūlytas į “Sotheby’s” aukcioną, kur jį įsigijo ir iki šiol turi Getty muziejus Los Andžele.
Kodėl Evangelistų ciklas yra toks išskirtinis? Nes Fransas Halsas nemėgo religinės temos. Absoliučiai nekreipė į ją dėmesio. Vincentas van Goghas rašys:
“Jis niekada netapė Jėzų Kristų, apreiškimų piemenėliams, angelų, nukryžiavimų ir prisikėlimų. Jis tapė portretus ir daugiau nieko absoliučiai nieko tik portretus”
Halsas tapė žmones. Juokdarius ir karius, girtuoklius ir čigonus, pirklius ir aristokratus. Štai vienas žymiausių jo darbų “Juokdarys su liutnia”.
Galbūt šitas paveikslas irgi yra Halso rankų darbo.
Evangelistai yra vieninteliai keturi religiniai portretai jo kolekcijoje, todėl ir kelia tokį didelį susidomėjimą.
Iki Irinos Linik atradimo vienas iš Halso tyrinėtojų Seymouras Slive’as buvo sakęs, kad “šansas atrasti religinį Halso paveikslą yra maždaug toks pat, kaip rasti Mikelandželo natiurmortą”.
Niekas nežino, kas buvo Evangelistų ciklo užsakovas, bet sprendžiant iš paveikslų mažumo tai turėjo būti privatus žmogus, panoręs papuošti savo namus. Greičiausiai katalikas, nes protestantiškuose Nyderlanduose tai nebuvo draudžiama.
Halso paveikslai labai vitališki, ekscentriški, kartais netgi verčiantys suabejoti savo ar jo sveiku protu, o Evangelistus jis tapo labai pagarbiai, laikydamasis tradicinių taisyklių.
Štai senolis Lukas sėdi už stalo parimęs prie Evangelijos rašymo. Jam už nugaros matosi evangelisto simbolis - jautukas. Atkreipkite dėmesį, kad pirminis jautukas, matyt, nepatenkino dailininko, todėl jis jį perpiešė ir paveiksle galima įžiūrėti abi versijas.
Lukas atrodo kaip paprastas senas valstietis, jis skiriasi nuo Renesansui būdingo Luko kaip dailininko, tapančio Madoną ar rašančio Evangeliją.
Štai čia Rogieris van der Weydenas vaizduoja Luką, tapantį Madoną.
O čia Giorgio Vasario Lukas rašo Evangeliją.
Halsas tarsi primena, kad tai buvo primityvios krikščionybės laikai, kai apaštalai vaikščiojo basi, dėvėjo paprastus drabužius, buvo persekiojami ir kalinami. Tokia vienspalvė realybė, kurią pabrėžia dailininkas savo tonais, išskirdamas tik raudoną evangelisto apsiaustą.
Matas irgi senas, jis varto didžiulę knygą, o iš apačios į jį su nuoširdžiu pasigėrėjimu žvelgia angelas.
Panašu, kad Matui ir Lukui pozavo tas pats žmogus
Labai įdomu sekti, kaip keitėsi požiūris į Halsą skirtingais amžiais. Jis išėjo ir mados dar būdamas gyvas, į ją negrįžo XVIII amžiuje (gal dėlto taip lengvai jo darbus nusipirko imperatorės Jekaterinos agentas, o Ermitažo specai liko nusivylę).
Prie to gan niekingai prisidėjo Nyderlandų tapytojų biografas Arnoldas Houbrakenas. Jo knygos buvo graibstomos, o knyga apie Halsą turėjo būti parduodama kaip karštos bandelės, nes Houbrakenas, kaip patyręs pletkų puslapio redaktorius, “atskleidė visas jo paslaptis” - kad Halsas buvo girtuoklis, kad jo mokiniai turėdavo išnešti jį iš tavernų, kad kažkada girtas bučiavosi su kitu žymiu portretistu - van Dycku ir panašiai.
Dabar šios teorijos ir kaltinimai yra paneigti ir virtę prasimanymais, bet žalą jie padarė.
Tačiau faktas, kad Halsas turėjo daug finansinių problemų - nenuginčijamas. Šeimoje su antra žmona augo aštuoni vaikai, pinigų nuolat trūko, ypač kai baigėsi “Halso mada”, todėl kreditoriai jį kelis kartus tempė į teismą, o vieną kartą netgi teko parduoti baldus ir tris paveikslus, kad atsiskaitytų su kepėju.
Vis dėlto Haarlemo mieste Halsas buvo vertinamas ir prieš pat mirtį miestas paskyrė jam 200 florinų metinę pensiją.
Antroje XIX amžiaus pusėje Halsas su trenksmu sugrįžo tapęs net labiau vertinamu XVII amžiaus Nyderlandų tapytoju už patį Rembrandtą.
Kodėl - nes Halsą pamėgo to meto kolekcininkai ir žymūs dailininkai tokie kaip Manet, Cassatt, Whistleris ir kiti. Viskas taip įsibėgėjo, kad 1900 metais gimtasis Halso Haarlemas pastatė jam paminklą.
Vėliau XX amžiuje jo šlovė vėl šiek tiek išblėso ir jis užleido vietą rampų šviesoje Rembrandtui ir Vermeeriui, tačiau išliko aktualus.
Dailininkas Lucianas Freudas labai tiksliai pasakė - “Halsui buvo lemta visada likti moderniam”
Štai tokia įdomi Franso Halso ir jo dviejų Evangelistų istorija, o dabar skubėkite rezervuotis bilietus į Šedevro kambarį.
Dabar kitos Kronikų istorijos - prenumeratoriams
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.