Kronikos #7/2025. Fermentacija ir naujas popiežius

Taip pat nauji gegužės serialai, Caravaggio Berlyne, puikus puzzle kompiuterinis žaidimas, nostalgija mano sukurtam istoriniam stalo žaidimui

Sveiki, naujos Kronikos jūsų dėmesiui ir čia rasite:

• Spektaklio “Fermentacija” recenzija: kai suveikia du iš trijų

• Ryškiausi kandidatai į popiežiaus vietą ir kuris būtų naudingiausias Ukrainai

• Dar vienas Caravaggio Berlyne

• “Blue Prince” kompiuterinio žaidimo rekomendacija

• Nauji gegužės TV serialai

• Nostalgijos pliūpsnis: “Suvienyti Lietuvą”

• Ką skaitau, žiūriu ir žaidžiu

Primenu, kad pilną audio versiją rasite prenumeratoriams skirtos dalies pradžioje ir pabaigoje

Spektaklio recenzija - A.Obcarsko “Fermentacija”. Kai veikia du iš trijų

“Fermentation, fermentation” - gergždžia elektroninis balsas, blyksi stroubai, kaip mozaikos gabaliukai po sceną važinėja dekoracijos ir tu žinai, jog esi Obcarsko spektaklyje. Turbūt vienas ryškiausių šio meto teatro režisierių Lietuvoje audiovizualikai skiria didžiulį dėmesį.

“Fermentacija” - viena pagrindinių teatrinio sezono premjerų. Scenoje vienas po kito pasirodo grandai - Giedrius Savickas su savo firmine atsiprašinėjančia šypsena, Martynas Nedzinskas, kuris atsineša visą galingą improvizatoriaus talentą, ir Vaiva Mainelytė, kuri dar kartą įrodo, jog ne veltui yra mūsų teatro ir kino legenda.

Bet laikas tiksi, prasideda antras veiksmas, trečias, spektaklis artėja ir peržengia taip režisierių pamėgtą trečiąją valandą, o aš vis dar bandau suprasti, apie ką jis ir koks bus turinys.

Aišku, aš žinau, apie ką jis. Skirtingai nuo “Paukščių”, kur ėjom nepasiruošę. Apie bakterijas, kurios nusprendžia protestuoti, reikalauti lygių teisių ir sustabdo fermentacijos procesą, taip reikalingą Savicko vaidinamo Danilo raugyklos, kur ir vyksta visas veiksmas, darbui.

Ar apie tai galima parašyti pjesę trijų su puse valandų spektakliui - svarsčiau, sukdamas ratus teatro foje ir ieškodamas savo vietos salėje. Atsakymą gavau greitai - ne, negalima, ir tada reikia gelbėtis aktorių tarpusavio chemija.

Todėl ir sakau du pliusai iš trijų - puiki scenografija, modulinės dekoracijos važinėja po sceną, sukasi viena apie ką, atskleisdamos kaip nuotraukoje sustingusius ar savo darbais užsiėmusius personažus, labai tinkamas garso takelis, įspūdingi specialieji efektai ir siurprizas žiūrovams - netgi SELas turėtų pripažinti, kad spektaklyje yra “daug garso ir šviesų”.

Antras pliusas aktorių ansamblis. Nedzinskas su Savicku dviese gali ištraukti bet ką, turbūt ištrauktų net spektaklį, pastatytą pagal “Kalvio Ignoto teisybę”. Jie fechtuojasi frazėmis, keičiasi rolėmis - globėjas ir valkata, naujasis savininkas ir besitraukiantis į šešėlį senis. Tik jeigu Savicko personažas yra aiškus - raugyklos savininkas, gelbėjantis pasaulį, tai Nedzinsko išlieka toks neapibrėžtas, jeigu tai vietinis valkata, kaip Martynas save prezentuoja, kodėl Raugyklininkas toks draugiškas su juo, o apie tai, jog jis yra nebinarinis ir vadinamas Jie, gali suprasti tik iš programėlės. Neatmeskim, kad per tą premjerinę skubą Martynui niekas apie Jie nepasakė.

Atrodo, jog aktoriai jaučia, jog jų laivas yra seklumoje ir kartais improvizacijos ir pokštai pakvimpa desperacija. Kaip kitaip pavadinti sceną, kurioje Nedzinskas, iki tol sėkmingai laviravęs ties inteligentiško ir slapstick humoro riba, ūmai drebia net ir “Domino” teatrui stiprų pokštą apie tai, kad Danilas toks senas, kad net jo šūdai yra žili, ir salė tiesiog sukrenta kėdėse iš juoko, o aš sukrentu labiau iš svetimos gėdos.

Trečioji svarbi raugyklos veikėja Fatima, kurią vaidina Vaidilė Juozaitytė. “Fermentacijoje” jaunoji aktorė atrodo prislėgta savo kolegų autoriteto. Kartais ji tiesiog būna scenoje ir kaip ir mes stebi dviejų grandų, kurie išsiurbė kūrybinį deguonį ir jai nepaliko, improvizacijas.

Turbūt šiek tiek marketinginis spektaklio autorių sprendimas buvo pasikviesti scenos veteranę Vaivą Mainelytę. Sutikit, kai pamatai, jog spektaklyje vaidins Savickas IR Mainelytė, pirmu reikalu bėgi pirkti bilietus. Bet primadona atrodo puikiai, formos nepraradusi, pasiima dėmesį ir sceną sau su pirmuoju įėjimu ir nepaleidžia, o net ir paprasčiausios frazės apie per brangius kopūstus žaižaruoja elegancija.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ko nepasakysi apie kitą vyresniosios kartos aktorių - Ramutį Rimeikį. Specialiai ėjau patikrinti, ar jis nevaidino “Giminėse”, nes į “Fermentaciją” jis atsineša senosios kartos vaidybos specifiką ir techniką, bet skirtingai nuo Vaivos Mainelytės to nelaikau komplimentu. Žiūrėjau į jo bandymus dorotis su kopūstais, balso tembro kaitaliojimą ir mačiau tą labai ankstyvos Nepriklausomybės televizinį teatrą.

Mano labai mėgstamas Vytautas Anužis atrodo irgi suvaržytas ir nesijaučia jaukiai neįprastame Bakterijų vaidmenyje, bet gal tai premjerinės raukšlės.

Bet didžiausias minusas “Fermentacijai” - pati Lauryno Adomaičio pjesė. Po spektaklio diskutavom su Gabija - beje, mano žmona, kuri pati yra vaidinusi Kauno teatre ir turi profesionalesnį suvokimą apie teatrą nei aš, buvo dar griežtesnė “Fermentacijai” - apie tai, kodėl režisierius nusprendė, kad pjesė ištemps beveik keturių valandų spektaklį. Neištempia. Perfrazuojant Tolkieną, išskysta kaip pernelyg plonai ant duonos užteptas sviestas. Žmoniškesnės dvi valandos būtų galėjusios prisidėti prie aktorių pastangų ištempti spektaklį, nes dabar turinys buksuoja ir nors visai kaip bandžiau ir spektaklio metu, ir po to atrasti gilesnį filosofinį paklotą apie bakterijų ir parazituojančio žmogaus simbiozę ir jos nutrūkimą, bet nepavyko. Kažkodėl prisiminiau Harį Poterį ir kaip Rowling per namų elfus ir juos gelbėjančią Hermioną mėgino pateikti visuomenės socialinę nelygybę, tai ten buvo daugiau filosofijos nei “Fermentacijoje”.

Turbūt blogiausia šito bandymo giliai filosofuoti dalis nutinka antroje dalyje, kai Jie su Fatima atsistoja už širmos ir, prisiekiu, kokią valandą (bent jau man taip atrodė) mėgina diskutuoti labai “giliomis” temomis apie “prasmę”, “svarbą”, “moters vietą”. Dedu viską į kabutes, nes tai buvo labai blogai ir šito laiko man niekas negrąžins. Tą, kuris parašė Vaidilei jos monologą, ir kuris įtraukė į spektaklį - reikia mušti.

Taigi - turime tokią “Fermentaciją”, kurios negaliu įvertinti vientisu balu, nes tiesiog neįsivertina.

Todėl vizualiniai sprendimai ir apipavidalinimas: 9/10, aktorių vaidyba: 8/10, pjesė ir spektaklio turinys: 3/10. Ir dar tada tas monologas - 1/10.

Ir vis dėlto, jeigu manęs paklaustų, ar kartočiau “Fermentaciją”, atsakyčiau, kad kartočiau. Tik dabar jau būčiau apdairesnis ir per pirmą pertrauką ramiai išlaukčiau eilėje bufete, pasiimčiau karšto šokolado ir monologą apie moters individualumą praleisčiau fojė, o tada grįžčiau spektaklio finalui

Artimiausia “Fermentacijos” data - gegužės 14 dieną.