Leonardo da Vincis. "Dama su šermuonėliu"

Kita Leonardo moteris ir jos atvaizdo kelionė per amžius

Da Vincis ir jo moterys. Leonardas buvo išrankus moterims. Kurias norėjo tapyti. Per visą gyvenimą jis nutapė tik keturias - Ginevrą de Benci, Cecilią Gallerani, Lucrezia Crivelli ir Lisą Gherardini, siauram ratui dar žinomą kaip Moną Lisą. 

Dėl neįtikėtinai skaisčios “Monos Lisos” šviesos kitos da Vincio moterys liko lyg ir šešėlyje. Visai be reikalo. “Damos su šermuonėliu” istorija yra daug įdomesnė nei ramiai gyvenusios ir penkis vaikus auginusios audinių pirklio Gherardinio žmonos. 

Paveikslas, manoma, nutapytas 1489-1491 metais, tačiau istoriją norėčiau pradėti nuo 1482 metų, kai Florencijoje reziduojantis da Vincis parašo ilgą laišką Milano kunigaikščiui regentui Ludovicui Sforzai. Motyvacinį laišką kartu su savo CV. 

Laiške Leonardas da Vincis nesikuklindamas išvardija visus savo talentus - nuo tiltų statybos iki patrankų ir jūrų mūšių. Įdomu, kad apie savo meninius sugebėjimus jis užsimena paskutinėje vietoje, lyg tarp kitko:

“Taip pat aš galiu kurti skulptūras iš marmuro, bronzos ir molio. Tapyti galiu taip pat kaip bet kuris kitas, kas jis nebūtų”

“Laiškas keliavo aplink stalą iššaukdamas skirtingas reakcijas - juoką, susidomėjimą, ironišką akių vartymą ar galvos kraipymą. Stalo gale sėdintis šeimininkas - aukštas tamsaus gymio vyras apdribusiais drabužiais rankomis valgė savo mėgstamas keptas kefales, būsimojo uošvio dėka atkeliavusias iš Feraros regiono, retkarčiais pasivalydamas riebaluotus pirštus į staltiesę ir iš sidabrinės taurės trukteldamas vyno. Iš Florencijos gautas laiškas gerai nuteikė Milano regentą Ludovicą Sforzą ir jis kaip jauką įmetė laišką savo dvariškiams, linksmai stebėdamas, kaip jie karštligiškai bando suprasti, kaip jam įtikti.

Oficialiai Milano kunigaikščiu buvo tituluojamas Ludovico sūnėnas Giovannis Galeazzo, bet jam buvo tik 13 ir visi rūmai žinojo, jog visa valdžia sutelkta dėdės rankose.

- Avantiūristas, - burbtelėjo Ludovico brolis kardinolas Ascanio Sforza

- Pasikėlęs visažinis, - pavydžiai sumurmėjo Milano istorikas Bernardino Corio.

- Bet koks pašėlęs mostas,- iškėlęs pirštą paprieštaravo rūmų poetas Bernardo Bellincioni,- jo šlovė jau seniai išėjo už Florencijos sienų.

- Ir ką? Gabių portretistų pilnas Milanas,- ginčijosi muzikantas Franchino Gaffurio.

- Bet jeigu mes, kaip prašomi, stosime į pagalbą Feraros kunigaikščiui prieš Veneciją ir Romos papistus, da Vincio gebėjimai mūšio lauke pravers, - pastebėjo valstybės sekretorius ir dešinioji Ludovico ranka Bartolomeo Calco. Išgirdęs apie “Romos papistus” kardinolas Ascanio gižiai susiraukė. Artėjantis karas statė jį į labai nepatogią padėtį.

Ludovico Sforza įsimetė į burną dar vieną kefalę ir laukdamas, kol visi išsisakys, įsistebeilijo tolyn pro menės langą. Karas, žinoma, neišvengiamas, bet jis kažkada pasibaigs, stos taika ir jis galės užsiimti širdžiai maloniausiu darbu - žemės ūkiu. Milano žemės nebuvo pačios derlingiausios ir Leonardo da Vincio laiške paminėti jo inžineriniai gebėjimai statyti akvedukus Milano regentą sudomino labiausiai.

Jis pakėlė taurę.

- Aš priėmiau sprendimą. Ruoškimės pasveikinti Milane Leonardą da Vincį.”

Šiame trumpame literatūriniame etiude paminėtos tikros istorinės asmenybės. Ludovico Sforza tikrai buvo Milano regentas iki 1494 metų, kai Galleazo paslaptingai mirė. Taip paslaptingai, kad daug kas įtaria prie to ranką pridėjus patį Ludovico, kuriam nusibodo valdyti tik de facto.