Pancerovas ir Davidonytė. "Pranešėjas ir Prezidentas" recenzija

Pirmasis žvilgsnis į knygą, kuri ilgam įsitaisys perkamiausių topuose ir privers skaitančius iš naujo įsivertinti pirmąją prezidento Nausėdos kadenciją

Naujoji Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga pasmerkta būti megabestseleriu. Triuškinantis jų politinės publicistikos debiutas “Kabinete 339”, užkabintas Pirmasis Asmuo ir netgi pirmoji ponia, jau prasidedantis politinis įtampos sezonas, aktyvi kampanija socialiniuose tinkluose, dar nepasirodžiusi knyga jau kelias savaites užima 1 vietą knygos.lt perkamiausių tope, o pagal išankstinę prekybą pralenkė netgi pačią Sabaliauskaitės “Petro imperatorę”. Knygų mugėje “Pranešėjas ir Prezidentas” turės atskirą stendą, prie kurio neabejotinai drieksis eilės, o 15 000 egzempliorių pirmasis tiražas jau nebeatrodo toks ambicingas. 

Internete jau skraido pirmieji atsiliepimai: 

Knyga atkeliavo anksčiau nei tikėtasi. Žinokit, prasikeikiau - visi suplanuoti darbai stovi, nes... Skaitau. Blogiausia, kad perskaičius vieną skyrių nelabai įmanoma atidėt, imi ir vartoji antrą, trečią, ir t.t. Jau visai baiginėju ir beveik jaučiu išankstinę abstinenciją - tai ką reikės veikt, kai perskaitysiu? Taigi norėsis dar vieno skyriaus... Ir dar... Žodžiu, jeigu ką, aš jus perspėjau

Knygos turinys, seniai tokio gero neskaičiau, įtraukia, kad negali atsiplėšti. Bemiegė naktis garantuota, bet pranešėjas to vertas.

Ir skaitytojai visiškai teisūs - nuo knygos bus labai sunku atsiplėšti. Nes viskas pažįstama, išgyventa, patirta visiškai neseniai. Po šiek tiek nelygaus “Kabineto 339” abu autoriai subrendo ir dabar serviruoja aukšto lygio politinę publicistiką, kurią galima lyginti su Michaelo Wolffo “Fire and Fury” ar Bobo Woodwardo “Fear” - knygomis, kurios detaliai aprašo Donaldo Trumpo kadenciją Baltuosiuose rūmuose. 

Aišku, kaip pasakytų Butkevičius, negalima lyginti, bet palyginkime - Trumpas yra tūkstantį kartų spalvingesnė asmenybė už mūsiškį prezidentą, o jo įtaka valstybės valdyme apskritai yra nesulyginama.

Ir čia turbūt yra didžiausias knygos Achilo kulnas, dėl kurio autoriai yra niekuo dėti - realiai nuo Nausėdos sprendimų Lietuvoje beveik niekas nepriklauso, todėl ir dramos atskleidžiant tų sprendimų ar elgesio motyvus yra gerokai mažiau nei Woodwardo/Wolffo knygose ar net tame pačiame “Kabinete 339”. Būdamas premjeru Skvernelis darė dalykus, kurie turėjo įtakos ir rezonansą. Nausėda net ir norėdamas tokių dalykų daryti negalėtų, todėl ir kai kuriose knygos vietose lieka tik kažkur šalia svarbių valstybės įvykių plevenantis šešėlis - nei labai norėdamas, nei labai galėdamas daryti tam įtakos. 

Matyt, iš karto supratę potencialiai silpnąją knygos vietą autoriai ieškojo ir atrado į ką atsiremti - specialiųjų tarnybų veiklą ir įtaką Prezidento kadencijos kontekste. Užuot pavadinta “Prezidentas” (nors šitas pavadinimas jau yra panaudotas, nežinau, kaip būtų Dovydas ir Birutė taręsi su autorium) knyga tampa “Pranešėjas ir Prezidentas” ir iš karto įgyja ne tik politinės publicistikos, bet ir politinio trilerio bruožų. 

Prisiminkime, kaip dramatiškai “Kabinete 339” skambėjo Raktininko ar Ka personažai, dabar juos keičia ne mažiau, o gal net ir labiau dramatiškas Pranešėjas - valstybės saugumo departamento pareigūnas. 

Knyga padalinta į tris tarpusavyje persipinančias dalis - Pranešėjo ir duomenų rinkimų istorija, Prezidento ir jo komandos darbo užkulisiai ir pagrindiniai pasaulio ir Lietuvos įvykiai. 

Visos trys dalys negali būti vienodai įdomios, todėl pagal įdomumą ir intrigą taip jas ir sureitinguočiau. Tačiau negalima sakyti, kad įvykių kronika nėra įdomi net jei ten šmėžuojantis Prezidentas tampa antraeiliu veikėju. Autoriai atrado naujų kampų, naujų pokalbių ir taip konstruojama, regis, gerai pažįstama Belaruskalij ar Ryanair lėktuvo nutupdymo istorija atsiveria naujoje šviesoje. 

Nuo pirmos dienos kai Birutė su Dovydu papasakojo apie knygos koncepciją, daugiausiai abejonių turėjau dėl prezidentūros užkulisių. Taip, komanda subyrėjusi, daug žmonių pasitraukė iš Daukanto aikštės rūmų, bet ar išdrįs jie kalbėti net ir autoriams garantuojant anonimiškumą. Jie juk puikiai žino, kad Prezidentas yra žinomas kaip gan kerštingas ir nuoskaudų nepamirštantis žmogus, kuris vis dar yra savo poste ir bent kol kas akivaizdžiausias pretendentas to posto galiojimo laiką pratęsti dar penkeriems metams. 

Nevaikščiojau iš paskos ir neklausinėjau, kaip jiems sekasi, bet kažkada pats Dovydas šiek tiek atsipalaidavęs prasitarė, kad norinčių ir galinčių kalbėti rasti pavyko. O perskaitęs knygą netgi nustebau - drąsūs vis dėlto tie kalbėtojai, patraukę prezidentūros užuolaidas ir pakrapštę ten buvusį pelėsį. Arba labai labai užknisti, įsižeidę ir nelaimingi. 

Nenuostabu, nes iš knygos puslapių matyti, jog tiek prezidentas, tiek pirmoji ponia, tiek pagrindiniai patarėjai labai neteisingai įsivaizdavo prezidentūros vaidmenį ir savo pačių svarbą bendrame kontekste. Jie galvojo, kad gali šokdinti kariuomenę, naudotis prezidentūros resursais asmeniniams ponios Dianos įsižeidimams spręsti, kad darbo diena gali prasidėti tada, kada Ekscelencija yra nusiteikęs ir panašiai. 

Nausėdos transformacija iš sinekūros SEB banke - kaip jis pats man sakė (kai dar kalbėjomės) “Laikykitės ten” laidoje - “ateinu į kabinetą banke ir skaitau knygas” - į sudėtingą ir įtemptą prezidento darbą buvo (ir yra) labai sudėtinga, ir knyga puikiai tai atskleidžia. Beje, įdomiai narpliojami ir tolesni Nausėdos ryšiai su SEB struktūros žmonėmis.

Dar viena stipri “Pranešėjo ir Prezidento” vieta - žvilgsnis į gerai žinomus nutikimus iš vidaus. Visi puikiai žinome Nausėdos fiasko su “devynerių dešimties metų berniuku”, prilipusią Aukšto ir Gražaus pravardę ar įtūžį dėl kritikos Dianai po jos pasisakymo per “Lietuvos Davosą”, bet knyga atskleidžia, kas vyko tuo metu prezidentūroje ir kokios buvo reakcijos. 

Kalbinti žmonės atskleidžia netgi tokias pikantiškas smulkmenas, kas ir kokias pastraipas ištrindavo ar palikdavo Nausėdos kalbose. Galų gale demaskuojamas ir prezidento melas, kai jis aiškino, jog neskaito žiniasklaidos, o viską sužino iš žmonių gatvėje, tačiau jo buvę komandos nariai pasakoja visiškai priešingai. 

Bet tos vidinės intrigos Daukanto rūmuose, aišku, tik padažas. Pagrindinis knygos patiekalas ir didysis nerimas, kuris tamsiu debesiu pakimba virš jaunos mūsų demokratijos - tai slaptųjų tarnybų veikla ir įtaka valstybės politikams. Pranešėjo, VSD vadovų ir įtakingų politikų darbai ir užduotys susipina į labai sudėtingą, vienas kitam prieštaraujančių asmeninių ir politinių tikslų kamuolį, kurį Birutė su Dovydu vynioja palengva, su pailsėjimais, tačiau kaip ir “Kabinete 339”, taip ir “Pranešėjuje” pagrindiniai klausimai lieka neatsakyti atsitrenkus į neįveikiamą tylos sieną. 

Tylos, kuri neprideda garbės nei mūsų specialiosioms tarnyboms, nei žmogui, kuris pažadėjo sukurti gerovės valstybę, bet net neįpusėjęs suprato, kad šitas darbas gerokai jam per sunkus. 

“Pranešėjas ir Prezidentas” nuo vasario 20 dienos portale knygos.lt, nuo vasario 23 Vilniaus knygų mugėje, o nuo 27 dienos pagrindiniuose šalies knygynuose. 

Audio knyga pasirodo vasario 23 dieną, o elektroninė knyga - vasario 27 dieną. 

“Pranešėjas ir Prezidentas” taip pat yra ir kita mūsų Knygų Draugijos knyga, kurią aptarsime kovo pabaigoje, jei pavyks, kartu su autoriais.