Rubensas "Marijos de Mediči išsilaipinimas Marselyje"

Karalienės pageidavimas - meistrui įsakymas. Pelningas, bet labai keistas ir visiškai tiū-tiū.

Primenu, kad jeigu susidomėjote Senaisiais Meistrais ir norėtumėte rankose turėti gražiai išleistą knygą su pagrindinių Meistrų darbų analize - ieškokite knygos čia: https://laisvesknygos.lt/produktas/andrius-tapinas-losejai-romantikai-ir-budeliai-senieji-meistrai-ir-ju-paveikslu-paslaptys/

---

Tiksliai suskaičiuoti Senųjų Meistrų sukurtus paveikslus yra beveik neįmanoma. Dar ir dabar vis atsiranda koks “dingęs” Caravaggio, Tizianas ar Veronesė, ir meno pasaulis eina iš proto mėgindamas nustatyti, ar tai tikrai kurio nors iš didžiųjų meistrų teptuko darbas, o gal tik jo dirbtuvių, o gal tik jo sekėjų, o gal tik apskritai jo rato žmonių. 

Tačiau pagal apytikslį paveikslų skaičių galima spręsti, kuris buvo darbštuolis ir triūsė nuo ryto iki vakaro, o kuris kankinosi ir į pasaulį paleido vos keliasdešimt paveikslų. Štai Vermeeriui priskiriama vos kiek daugiau nei 30 paveikslų, Caravaggio paveikslų skaičius prasideda nuo 80, bet tikrai neviršija 100 su visais neaiškiais ir galimomis kopijomis. Velazquezas nutapė apie 110-120, o štai Venecijos mokyklos didysis trejetas buvo kur kas produktyvesnis - Veronesei priskirta apie 180, Tizianui daugiau kaip 200, o “Il Furioso” dėl savo tapymo greičio pramintam Tintorettui net daugiau kaip 300. 

Bet visa tai yra katino ašaros palyginus su žymiuoju XVI-XVII amžiaus flamandu Peteriu Pauliumi Rubensu. Jam priskiriama beveik 1500 paveikslų autorystė. Britų meno istorikas Michaelas Jaffe tą skaičių šiek tiek sumažina - iki 1403, bet vis tiek tai kosminis skaičius. 

Rubensas dažniausiai keldavosi ketvirtą ryto ir dirbdavo nepakeldamas galvos iki penkių vakaro, o po to išjodavo su žirgu, kad palaikytų gerą fizinę formą. 

Pala, bet čia dar ne viskas - jis mokėjo penkias kalbas, buvo mokslininkas, rašytojas, meno kolekcininkas ir pardavėjas bei patyręs diplomatas, dviejų valstybių karalių pakeltas į riterio rangą, ir dar čiut čiut šnipas. 

Natūralu, kad skirtingai nuo daugelio kitų Senųjų Meistrų Rubensas gyveno  savęs nevaržydamas, bet, matyt, prisimindamas nelengvą vaikystę pinigus leido apdairiai. O už nelengvą vaikystę jis galėjo padėkoti savo tėtukui - Janui Rubensui. 

Tėtukas buvo teisininkas ir 1570 metais tapo antrosios kunigaikščio Vilhelmo Oraniečio žmonos Anos Saksės teisinių reikalų patarėju. Tuo metu Janas jau buvo vedęs būsimąją Piterio Pauliaus mamą Mariją, bet tai jam nesutrukdė dalinti Anai Saksei patarimus ne tik rūmų salėse, bet ir miegamajame. Užsimezgęs fitimiti baigėsi tuo, kad Ana pastojo ir pagimdė dukrą. 

Vilhelmui Oraniečiui tai nepasirodė juokinga, Janas Rubensas buvo įgrūstas į pilies kalėjimą su visai realiai perspektyva netekti galvos. O tada jau antikinės Penelopės vertą ištikimybę to nevertam vyreliui pademonstravo jo žmona Marija, kuri rašė laiškus, prašė malonės ir netgi sumokėjo 6000 talerių (labai rimta suma tiems laikams) užstatą, kad po dviejų metų Janas būtų paleistas iš kalėjimo. 

Tiesa, jam uždraudė verstis teisininko amatu ir apskritai paskyrė namų areštą uždraudę net ir koją iškelti iš Siegeno miesto, buvusio netoli Kelno. Marija, panašu, kad jam atleido, nes net ir ištikus finansinei krizei jiems vienas po kito gimė du vaikai - Piteris Paulius buvo jaunesnysis. 

Sulaukęs trylikos jis kartu su broliu meta mokslus ir eina dirbti, nes šeimai bendromis jėgomis reikia surinkti kraitį vyriausiajai jo seseriai Blandinai. 

Po to jis įsitaiso pameistriu pas tolimą giminaitį landšaftų dailininką, landšaftai jam neprilimpa, Rubensas mieliau tapytų istorines ir mitologines scenas, todėl jis persikelia pameistriauti į kitas dirbtuves. Sulaukęs 21-erių jis atsisveikina su pameistryste, įstoja į miesto dailininkų gildiją, pats gauna teisę mokyti ir su pirmuoju savo mokiniu išvyksta į tą vietą, kuri kaip magnetas traukė visos Europos jaunus menininkus - į Italiją. 

Venecijoje Rubensas išvysta Tiziano, Tintoretto ir Veroneses darbus, ir jie padaro milžinišką įtaką jo tolimesnei kūrybai. Tačiau tuo pačiu metu Venecijoje įvyksta dar vienas svarbus dalykas - jaunuolis susipažįsta su ten viešinčiu Mantujos kunigaikščiu Vincenzo Gonzaga. 

Gonzaga kažką įžvelgė jauname dailininke, pasikvietė jį pas save ir apkrovė darbais - tapyti kunigaikščio šeimos portretus ir kopijuoti jo kolekcijoje esančius Renesanso paveikslus. Gonzaga suteikė progą Rubensui toliau klajoti po Italiją, atsidūręs Romoje (kaip ir absoliučiai daugelis kitų) jis įsimylėjo į Caravaggio darbus ir vėliau įtikino Mantujos kunigaikštį įsigyti vieną iš Caravaggio šedevrų - “Mergelės Marijos mirtis”, kurį dėl nepadorumo atmetė užsakovai, vienos Romos karmelitų bažnyčios viršininkai. 

Įdomus faktas - tuo metu į Mantują buvo atvykęs ir Galileo Galilėjus, siekdamas vietos rūmuose, jam nepavyko susitarti su Gonzaga, bet su Rubensu jie liko draugai iki gyvenimo galo. 

Gonzaga patiki Rubensui ir pirmą diplomatinę misiją - Mantujos kunigaikščio vardu jis gabena dovanas Ispanijos Pilypui III ir susižavėjęs gėrisi karaliaus kolekcijoje sukauptais Tizianais ir Raphaeliais.