Sandro Botticellis. "Venera ir Marsas"

Seksas, išdavystės ir narkotikai XV amžiuje

Dar tik įsibėgėjančio Renesanso dailininkai turėjo tvirtą užsakovą, kuris garantavo nuolatinį pinigų srautą, tačiau tuo pačiu ir galvos skausmą. Katalikų bažnyčia. Koplyčios, bažnyčios, vienuolynai. Freskos, altoriai, Kristaus kančios stacijos.

Kristus kūdikis, Kristus mažas berniukas, tada visa Naujojo testamento linija. Paskutinė vakarienė, Kristus nukryžiuojamas, Kristus nuimamas nuo kryžiaus. Tada Mergelės Marijos linija. O dar nepamirškime ir visos šventųjų armijos. Talentingam meistrui ir jo dirbtuvėms darbo pakaktų visam gyvenimui. 

Tačiau Bažnyčios nustatytos taisyklės varžė, o paveikslų griežtumas, greičiausiai, dusino. Na, tu gali pavaizduoti strėlių suvarpytą šventąjį Sebastijaną taip seksualiai, kad moterys eitų jo žiūrėti kaip dabar eina žiūrėti Chippendales pasirodymų, bet ir tiek.

Štai kaip atrodė 1495 metais Perugino nutapytas šventasis Sebastijanas. Tai apie ką mes kalbam.

Vyrams visai prastai. Mergelės Marijos tema tabu, žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn, nutrenks Bažnyčios pasipiktinimo žaibas, į šventąsias akių nepaganysi.  

Sunku tiksliai pasakyti, kam pirmam šovė į galvą atsigręžti į antikinę mitologiją, kur apnuogintas kūnas ne tik nedraudžiamas, bet tiesiog privalomas. Gali būti, kad žymiausias entuziastas - Florencijos dailininkas ir geras tuometinių miesto valdovų Medicių draugas Sandro Botticelli - ir buvo pirmasis. 

Sandro Botticelli autoportretas

Įžūliam ir seksualiam menui, aišku, nebuvo vietos bažnyčioje, jam reikėjo turtingų ir tokių pačių įžūlių rėmėjų. Mediciai puikiai tiko ir maždaug 1480-aisiais metais kažkuris iš Medicių užsako Sandro Botticelliui nutapyti “Veneros gimimą” 

Meno istorikai daug metų ginčijasi iki užkimimo, kuris tai buvo Medicis - pats de facto miesto valdovas Lorenzas Nuostabusis ar kuris nors iš jo jaunųjų pusbrolių, bet tai ne taip ir svarbu. Prieš “Veneros gimimą” Botticellis, neabejotinai, vėl remiamas ir skatinamas Medicių nutapo ir “Pavasarį”. 1485 metais jis pratęs išlaisvinančią mitologinę temą su “Venera ir Marsu” 

Ironiška, kad po nepilnų dešimties metų laisvamaniškasis Botticellis taps ištikimiausiu asketiškojo fanatiko Savanarolos sekėju. 

Girolamo Savanarola, Fra Bartolomeo tapytas portretas

Žymusis menininkų biografas Giorgio Vasaris teigia, kad Botticellis taip įtikėjo Savanarola, jog metė dailę ir gyveno tokiame skurde, kad jei ne draugų pagalba, būtų numiręs iš bado.

Dabartiniai meno istorikai linkę abejoti tokiu Botticellio radikalumu, kaip ir istorija, esą 1497 metais Botticellis sumetė savo darbus į Savanarolos užkurtą Tuštybės Laužą, kur Florencijos gyventojai mėtė veidrodžius, muzikos instrumentus, juvelyriką ir knygas. 

Atsigręžimas į mitologiją leido dailininkams ne tik tapyti seksualias figūras, bet ir įterpti šiek tiek humoro, kurio su realybe nedraugavusiuose antikiniuose mituose netrūko. 

“Veneroje ir Marse” šmaikštumas ir ironija tiesiog lipa per kraštus, tad pagaliau pasižiūrėkime į paveikslą