Šmėklų mėnuo #1

Pradedu literatūrinį eksperimentą - romano rašymą realiu laiku. Su jūsų komentarais, pastabomis ir pasiūlymais. Visą tekstą galima skaityti arba klausytis audio versijos

Taigi po labai ilgos pertraukos pradedu trečiąją Akmens ir Garo Miestų serijos dalį. Dar net nepradėjęs galvoti apie ką bus romanas, jau žinojau jo pavadinimą. Net ir paslėpiau antrosios knygos pabaigoje, epizode, kai Nikodemas Tvardauskis kalbasi su veidrodžiu 

- Ką man daryti? 

- Aš turiu sugrįžti. Privalai rasti manąją knygą.

- Bet ji dingusi,- žioptelėjo Nikodemas,- Dingo prieš tris šimtus ir penkiasdešimt metų. Vilnius moka saugoti savo paslaptis

- Privalai,- atsklido tolstantis atsakymas.- Iki ateis šmėklų mėnuo, privalai ją surasti. 

Taigi - “Šmėklų mėnuo”. Pertrauka buvo tikrai ilga - “Vilko valanda” pasirodė 2013 metais, “Maro diena” - 2015 metais. Neseniai “Vilko valandą” perleido iš naujo, o “Maro diena” kaip ir “Vilko valanda” įgijo audio pavidalą, tad neskaitę galite išmėginti. Ypač rekomenduoju “Vilko valandos” audio versiją, tai, be abejonės, geriausiai paruošta lietuviška audioknyga - su muzikiniu takeliu, audio efektais ir kitais įtraukiančiais dalykais. 

“Šmėklų mėnuo” turėjo pasirodyti 2017 metais, tačiau nutiko galybė dalykų, kurie apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Sulaukęs 40-ies tapau Youtuberiu, atsirado Laisvės TV, darbo krūviai išaugo kelis kartus, o artėjant prezidento rinkimams labai knietėjo išbandyti ranką kitame žanre - politiniame trileryje. Taip atsirado “Prezidentas”. Po to Covidas, galybė visuomeninės veiklos ir kai šių metų pradžioje atostogaudamas Meksikoje susidėliojau savo darbus taip, kad tikrai liktų laiko rašyti knygas, to grafiko sugebėjau laikytis iki vasario 24 dienos, kai vėl viskas apsivertė aukštyn kojomis. 

Tiesą sakant, buvo dingusi ir motyvacija. Su pirmosiomis knygomis įrodžiau, kad galiu rašyti lietuvišką fantastiką, kuri taptų bestseleriais. “Vilko valanda” susižėrė visas įmanomas premijas, tačiau finansiškai knygų rašymas Lietuvoje turi labai prastą laiko ir pajamų santykio grąžą. Ne absoliučią, o santykinę - tai yra lyginant su kitais mano darbais. Aukštesnio lygio iššūkis nepavyko - į užsienio rinkas neįsiveržiau, “Vilko valandą” išvertė ir išleido trijose šalyje - Latvijoje, Lenkijoje ir kažkodėl Makedonijoje, bet naudos man iš to buvo lygiai nulis, o mėginimas leistis pačiam Amazone patyrė nesėkmę. Kada nors apie tai parašysiu. 

Tačiau iki galo nepapasakota istorija vis tiek graužia autorių iš vidaus ir kažkada išsiveržia. Ypač jei randama nauja forma, o ši Substacke siūloma romano rašymo realiu laiku ir publikavimo dalimis forma mane labai suintrigavo. 

Čia jūs gausite antrąjį draftą, kurio nelietė nei redaktoriaus, nei korektoriaus ranka, čia galėsite išsakyti pastabas ir pasiūlymus, atsakyti į man rūpimus klausimus ir pabūti ir pirmaisiais skaitytojais, ir mano fokus grupe. Kai šis Substackas virs mokamu (o aš nuo pat pradžių įspėjau, kad taip bus) pasirinkę vieną iš ilgalaikės prenumeratos lygių bus pirmieji, kurie gaus išspausdintą knygos versiją su autografu ir mano padėka. 

O man tai bus ir įpareigojimas, ir motyvacija. 

“Šmėklų mėnuo” - jei neskaitėte ar pamiršote, kas vyko pirmose dviejose knygose, visada galite įsigyti audio versijas, aš paprašysiu Audiotekos, kad mano Substacko skaitytojams suteiktų specialius nuolaidos kodus, bet “Šmėklų mėnesį” galite skaityti ir kaip absoliučiai atskirą romaną, o geriau susivokti padės po kiekvienos dalies pateikiami mano komentarai. Tikiuosi, tai irgi bus unikalus būdas pagerinti skaitymo patirtį - iš karto gauti autoriaus komentarus apie ką tik perskaitytą tekstą. 

Kol kas pateikiu vieną skyrių (kiti dar net neparašyti), bet ir norėsiu paklausti, ar tokio gabaliuko vienam kartui pakanka? Ar jis turėtų būti ilgesnis ir rečiau, o gal trumpesnis ir dažniau? O gal pats tas. 

Tad sveiki atvykę į šį bendrą literatūrinį eksperimentą. Sveiki atvykę į Palėvenę.

ŠMĖKLŲ MĖNUO

PIRMAS SKYRIUS

PALĖVENĖ a.d. 1908 

- Nelemtas tas vaikas, kad jį paraliai,- sududeno tėvo balsas ir Unė nuleido galvą, užkritę šviesūs plaukai paslėpė gėdos raudonį ir tvirtai suspaustas lūpas. 

Jai buvo labai smalsu pritykinus ir prisitraukus lyg tamtyč gulintį rąstelį, ant jo atsistoti ir prisitraukus prie palangės pro pravertą langą geriau įsiklausyti, kas vyksta kambaryje, bet tėveliukas liepė sėdėti ir Dievą mylėt, nes jau pakankamai prisidirbai. Tai Unė sėdėjo, Dievą mylėjo kaip mokė klebonas Jonas ir labai stengėsi daugiau neprisidirbti. 

- Mylista, kur tai matyta, - verkšlenantis kaimyno Jackaus balsas,- kur tai matyta, maniškis žaizdotas, delnai kruvini, ir žado dar iki dabartės neatgavo, mūsiėt visam laikui mikčius liks. 

“Taip jam ir reikia” - Unė nesuvaldė piktdžiugiškos šypsenos. Jackų Vitalis dėl pikto būdo  pravardžiuojamas Maušu, jai buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo. “Įkyrėjęs” dar silpnai pasakyta, Maušas išsirinko Unę kaip auką ir persekiojo, būdamas tikras, kad šlapio katino dydžio mergikė nieko jam nepadarys. 

Unė kentėjo ir tikėjosi, kad Maušui praeis, ir jis išsirinks kitą auką. Nepraėjo. O kai jis prispaudė ją prie Vaizgiūnų ąžuolo ir ėmė lupti aukštyn marškinius norėdamas “jos pupas pačiupyt”, tada Unei trūko…Kantrybė trūko? Ar kažkas kito?  

Kas trūko, ji ir pati negalėjo pasakyti. Ir net pakviesta į pirkią nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip nutiko, kad Maušas ūmai pakilo į viršų ir išskėtęs rankas kaip jėzulis buvo prispaustas prie drūto ąžuolo kamieno. Ir liko kyboti klykdamas kaip skerdžiamas, kol prisišaukė Žemutinės Palėvenės laukuose dirbusius vyrus. 

 “Kaip skerdžiamas” - mintyse pakartojo Unė ir dar plačiau išsišiepė. Jai patiko prisimintį tą tęvą Maušo balselį, maldaujantį pagalbos išrūkus norui pačiupyt pupas. Taip patiko, kad ji užtruko klausydamasi ir tik pamačiusi atbėgančius vyrus movė šalin į namus. Grįžusi ji ėmė svarstyti, kas čia nutiko ir kaip taip gavosi, kad Maušiukas prilipo prie Vaizgiūnų ąžuolo kaip musė prie musgaudžio. 

Unė nieko nesuprato ir bijojo suprasti, gal net labiau nei laukiančios bausmės 

Kad bausmės neišvengs ji neabejojo, ypač kai pamatė kartu su Jackum ateinantį aukštą liekną vyra su ilgu surdutu - jaunąjį Palėvenės dvarininką Bogdaną Komarą. Unė žinojo, kad prieš poną tėvelis Aleksas nedrįs nė žodžiu jos užsistoti, o ką jau kalbėti apie mamytę. Palinks tik prie savo siuvinio ir apsimes, kad jos net kambary nėra. 

- Nu tai ką galiu pasakyt,- vėl tėvelis,- sakau, gyva nelaimė. Jei ne viena, tai kita, visi vaikai kaip vaikai, o šita… Mažai, matyt, dar gavus, tai jau, mylista, neabejokit, ragaus vyties taip, kaip dar neragavus. 

- Velnią iš jos išmušt reikia, kaimyne Sereda, teisingai sakai, nuplakt, kad ašaros upeliu tekėtų, - sutiko Jackus,- bet dar tokia roda. Maniškį gydyt reikės, vežt pas daktarus, mažu iki Panevėžio paties, tai kiek čia dar kainuos. Kaimyne, tau reikės pinigą klot. Ir už gydymą, ir už tą kaip ji…kump…komp…kumpinsasiją. 

Unė susigūžė ir pajuto, kaip kūnu nuėjo pagaugai. Aleksas Sereda labiau už viską pasaulyje nemėgo skirtis su pinigais. Dėl parduotuvėje be reikalo išleisto pusrublio jis galėjo pusdienį pamokslauti mamytei, kaip jis kruvinai dirba, o pinigus kas nori, tas taško. O čia - Panevėžys, daktaras ir ta, kaip ten Jackus sakė - kumpinsasija. 

- Plakimai ir kaip tu sakai, Jackau, kompensacijos niekur nepabėgs, - pagaliau pasigirdo ir šaltas trečiasis balsas. Jaunasis ponas, Palėvenės dvarininko Jurgio sūnus Bogdanas. Unė buvo jį mačiusi tik iš tolo - tupinėjantį aplink garines kuliamąsias dvaro kieme ar pasipuošusį tamsiu surdutu, su katiliuku ant galvos ir su žmona po paranke traukiantį Plikių gatve į pamaldas švento Domininko bažnyčioje. O dabar ponas pas juos gryčioje. 

- Bet, mylista…

- Man daug įdomiau būtų sužinoti, kaip tai nutiko,- net nepastebėjęs Jackaus mėginimo įsikišti tęsė Bogdanas,- vyrai man sakė, kad prireikė įrankių nukrapštyti tą vaikį nuo ąžuolo. Tai gal kuris man galit paaiškinti, kaip tavo mergikė, Aleksai - kiek jai dabar? Penkiolika? - sugebėjo užkelti ir prispausti prie medžio už save dvigubai didesnį berną? Ir dar pašinus į delnus suvaryti? 

- Taigi sakau, mylista, velnio vaikas. Reik kleboną kviest ir pašventint čia viską aplink.

- Palik velnius ir klebonus ramybėj, Jackau,- dvarininko balsas tapo dar šaltesnis,- aš kaip inžinierius bandau suprasti, kaip tai įmanoma padaryt?  

- Ne pirmas čia toks kartas, pons Bogdanai, nelaimės paskui ją vaikšto,- tėvelio atodūsis,- gal tikrai čia dievulio bausmė. 

Kažkas kambaryje sukūkčiojo. Kas kitas, jei ne mamytė. Gi neužtars, nepaprieštaraus tėveliui, kad “dievulio bausmė” namuose auga. Unė pajuto, kaip ir jos akyse tvenkiasi ašaros. Tik pykčio. 

- Na, dabar jau labai norėčiau iš arti pamatyti šitą jūsų vaikštančią nelaimę,- tarė Bogdanas,- beje, kur ji dabar…

- Nuplakt, šventu vandeniu nukrapyt ir mašną atvert,- taip įtūžęs, kad net drįso nutraukti dvarininką, griežtai kirto Jackus,- vargšas mano berniokas, šitokią koronę patyręs. 

“Ach, koronę! Šlykštus storas paršas vargšelis!” - Unė užvirė, iš akių trykštelėjo ašaros. 

Ir Tai nutiko vėl. 

Neplona kieme augusio beržo šaka nulūžo tarsi pieštukas ir prašvilpusi Unei pro ausį trenkėsi į pravertą langą. Čaižiai pokštelėjo skylantis stiklas, laimė, kad langas buvo tik praviras ir šaka atšoko. Jei dar būtų praskėlusi dvarininkui kaktą. 

- Kas čia buvo? 

- Kas čia vyksta? 

Kambaryje sukilo balsai, pasigirdo žingsniai ir Unė nebelaukė, spriegė žemyn nuo rąstelio, peršoko per tvorą ir kiek įkabindama pasileido pakrūmėmis tolyn, lydima sustoti reikalaujančių riksmų. 

Sustojo tik atsidūrusi ant Smėlio kalnelio, parpuolusi prigludo prie gelstančios žolės ir taip graudžiai ėmė raudoti, kad riedančios ašaros, regis, galėjo užpildyti kalnelio apačioje kadaise buvusį, o dabar išdžiūvusį ežerėlį. Net ir ašaroms išsekus mergaitė negalėjo liautis krūpčioti, kol galiausiai prasmego į tvankią vasaros popietės nebūtį. 

Kai Unė pramerkė akis, saulė jau krypo žemyn. Mergaitė jautėsi tokia silpna kaip po trijų dienų karštinės, kai mamytė jau nebežinojo, ką daryti, o senoji žolininkė Jadzė jau buvo nuleidusi rankas ir pasiūliusi kviesti kunigą Joną. 

Ji išgirdo artėjančius žingsnius, bet liko gulėti kniūbsčia. Koks skirtumas, kas čia ateina - ar tėvelis, ar Jackus, ar jos ieškoti susirinkę žmonės. 

- Taip ir maniau, kad čia tave rasiu.

Tai nebuvo nei Jackus, nei tėvelis, nei talkon pakviestas palėveniškis. Unė pažino tą balsą. 

- Galiu prisėsti? - mandagiai pasiteiravo Bogdanas Komaras ir nelaukdamas atsakymo įsitaisė ant pageltonavusios žolės nesibaimindamas išsitepti brangių kelnių. Unė atsargiai pasuko galvą. Jaunasis dvarininkas sėdėjo sulenkęs kelius, padėjęs ant jų smakrą ir įsistebeilijęs į tolį. 

- Kai buvau tavo metų ir susipykdavau su tėvais, irgi kažkodėl atbėgdavau čia. Ar žinai istoriją, jog čia kadaise tokie ponai kaip mes plakdavo baudžiauninkus? O tie taip verkdavo, kad apačioje susidarė ežeras, iš kurio ištekėjo Ašarų upelis. Upelis išdžiūvo, bet kaip matai, žolė ten vis tiek neželia, tai gal toje istorijoje ir yra tiesos. 

- Tai atėjote manęs nuplakti? - tyliai sumurmėjo Unė.  

Bogdanas praleido Unės žodžius negirdomis, tik pasuko galvą į mergaitę.

- Tavo vardas Uršulė? 

- Unė.

- Unė, sakai… Metrikuose turbūt Uršulė? Pati susitrumpinai? 

- Pati. 

- Mat kaip,- Bogdanas šyptelėjo,- jums, Seredoms, nelabai su metrikais sekasi. Kiek girdėjau, kažkuris iš senelių gimė trečiadienį ir turėjo gauti Sredos vardą, tik caro raštininkas vardą su data supainiojo. 

Unė nieko neatsakė. Koks jos reikalas, ką čia ponas pasakoja apie senus laikus. Pavardė kaip pavardė, netgi gražiai skamba - Sereda. O vardas, va, bjaurus, tik mamytei ir galėjo šauti į galvą Uršulė. 

- Spėju, kad klauseisi, ką kalbėjom kambaryje pas tėvą? Girdėjai, ko klausiau? 

Vos regimas linktelėjimas. 

- Ar tu pati supranti, kaip tai nutiko? 

Šviesiaplaukė galva pasipurtė į šonus. 

- Ar tu jį lietei? Ar turėjai su savim kažkokį daiktą? Jam grasinai? Apskritai, ką nors sakei? 

Iš vieno šono į kitą šoną - ne, ne, ne ir ne. 

- Nieko nedarei? 

Toks pats atsakymas

- Ir vis dėlto drūtas bernas atsiduria nukryžiuotojo pozoje prispaustas prie ąžuolo su pašinais rankose,- Bogdanas pasitrynė smakrą, nusiskynęs įsikišo žolės stiebelį tarp dantų. Unė viena akimi jį stebėjo. Tarsi ir pasiruošusi sprukti, jei tik dvarininkas ką sugalvotų, bet kad jėgų nebuvo, nors tu ką. 

- Gerai,- Komaras susiraukęs išspjovė stiebelį, matyt, pasirodė kartus,- pabandykim kitaip, nes turbūt tavo tėvui net į galvą nešovė paklausti. O ko jis iš tavęs norėjo prie to ąžuolo? - Pauzė,- ar jis prie tavęs lindo? 

- Taip,- tyliai atsakė Unė. 

- Mhm,- numykė Bogdanas,- ir ko norėjo? 

- Pačiupyt. 

- Ką? 

- Pupas.

- Ką tokias? - net užspringo dvarininkas. 

- Pupas, na, mano pupytes,- užsikirsdama paaiškino mergaitė. 

 - Ak taip,- spragtelėjęs pirštais atsiduso Bogdanas,- ko dar kaimo bernas gali norėt iš mergaitės užtikęs ją vieną pamiškėje. Mmm… ir…- jis stabtelėjo ieškodamas tinkamo žodžio,- tu norėjai apsiginti? Padaryti jam ką nors? Ką nors blogo? 

Tyla užsitęsė ir Bogdanas jau ėmė galvoti, kad atsakymo nesulauks. Bet…

- Taip. Labai norėjau. Kad prie manęs daugiau nelįstų savo purvinom rankom.

Unės balsas pasikeitė. Komaras susimąstęs palingavo galva. Suklysti neįmanoma, mergaitės tonas buvo kupinas piktdžiugos, jis pajuto, kaip kūnu perbėgo nemalonus šaltukas. 

Dvarininkas atsistojo, rankomis perbraukė per žolėmis apkibusias kelnes. Unė atidžiai jį stebėjo. Vaikinas ištiesė ranką. 

- Nebijok, man tokių jaunų mergaičių pupos nerūpi,- šyptelėjo jis,- bet grįžti namo negali. Tėvas tikrai nuplaks, o kai pasklis gandas apie berniukus nukryžiuojančią Palėvenės raganą, tai dar, žiūrėk, ir į šulinį kas įmes. Pagyvensi kol kas dvare. Ūkvedys atvažiuos susirinkti daiktų, aš pakalbėsiu su tėvais. 

Unė tylėdama atsistojo, bet ištiestos rankos nepriėmė. Tiesiog stovėjo ir laukė, kas bus toliau. 

- Tačiau tau reikės susitikti su vienu žmogumi. Aš jam parašysiu ir paprašysiu atvažiuoti į Palėvenę. Jis geriausiai galės paaiškinti, kaip prie ąžuolo prisikryžiuoja berniukai ir po kiemą skraido šakos. Nebijok, jis tavęs nenuskriaus, jis tikrai geras. 

Komaras mostelėjo galva, rodydamas Unei leistis nuo kalnelio. Mergaitė dar pamąstė, žvelgdama į jį, bet galiausiai smulkiais žingsneliais nutipeno žemyn. Dvarininkas nusekė iš paskos, svarstydamas, ar galėjo ta keista mergaitė pajusti, jog vis dėlto jis jai šiek tiek sumelavo dėl to “tikrai gero žmogaus” 

*   *  * 

Vasaros vakarai Paulionkos karčiamoje būdavo linksmi. Karčemininkas Leonas kieme pristatydavo medinių kaladžių, šalia išritindavo alaus statinę, kad nelakstyt pirmyn atgal su bokalais, o iš vidaus jau nešdavo tik Palėvenės pasididžiavimą - pačiame dvare gaminamą starką. Bet šito gardumyno prireiks vėliau, kai sutems ir užsidegs žibintai, o kol šiluma nesitraukė palėveniškiai  palengva traukė alutį. Pašnekesiai vyniojosi taip pat neskubriai kaip debesų skivytai aplink besileidžiančią saulę. 

Leonas, mažiukas apvalutis vyrutis su blizgančia kaip nusvidintas pusrublis plike, tupinėjo aplink statinę leisdamas alų, su samčiu nugriebdamas balkšvas putas ir meiliai žvelgdamas į virš karčiamos durų kabantį Palėvenės dominikonų vienuolyno, kurį vietiniai meiliai vadino klioštoriumi, herbą. 

Norintiems klausytis Leonas mėgo pasakoti istoriją, kaip prieš pusę amžiaus klioštoriaus vienuoliai kažkaip ne taip suprato Palėvenėje viešėjusio vyskupo Motiejaus Valančiaus raginimus gyventi blaiviai ir įsteigė karčiamą, o šalia dar ir degtinės varyklą. Vyskupo parėdymu varykla po ilgų ginčų buvo uždaryta, o karčiama su klioštoriaus herbu liko. Kad ir be pavadinimo. Palėveniškiai ją vadino tiesiog Karčiama, o Paulionkos vardas prilipo nuo carinių pomėgio ateiti “pahulialinti”. 

Štai ir dabar ant trijų kaladžių sutūpė trys žandarai. Uniformas atsisagstę, kojas ištiesę  ir sukišę galvas kažką karštai aptarinėjo. Palėveniškiai prie carinių pripratę ir nekreipė į juos dėmesio, sukilimą prisiminė gal tik žiliausi seneliai, o įvykiai Vilniuje ar Kaune, kurių nuotrupos pasiekdavo Palėvenę, žmonių nelabai domino.

Leonas nunešė sklidinus bokalus ištroškusiems ir grįždamas prie statinės susidomėjęs stabtelėjo išgirdęs ratų girgždėjimą, arklių kanopų kaukšėjimą ir vežiko šūksnius. Prie karčiamos sustojo Piervasortna pravardžiuojama gatve atidardėjusi didelė juoda karieta. Pagarbiu atstumu nuo jos laikėsi klegančių ir pirštais badančių vaikiūkščių būrys. Karietos Palėvenėje nebuvo nematytas stebuklas, į Komarų balius svečiai atvykdavo ir gariniais diližanais, ir serpoletais, vienais metais kažkoks padūkėlis netgi nusileido oro balionu ir davė peno visiems Palėvenės liežuvautojams. 

Bet dabar nei ponas Jurgis, nei ponaitis Bogdanas jokių baliuškų neplanavo. O karieta buvo neįprasta ir grėsmingai atrodanti - ant juodo šono puikavosi oranžinės liepsnos spalvos ir į viršų kylantis paukštis.

Iš jo išlipęs aukštas vyras kaip magnetas pritraukė ne tik Leono ir carinių žandarų, bet ir visų karčiamos lankytojų akis. Link lūpų keliavę bokalai sustojo pusiaukelėje. Ir buvo ko sustoti - tokių svečių Palėvenė seniai nematė.

Vyras vilkėjo ryškų oranžinį švarką, besileidžiantį žemiau kelių ir išsiuvinėtą tais pačiais aukštyn kylančiais paukščiais. Baltas švarko gobtuvas buvo užmestas ant galvos, o akis slėpė apvalūs tamsūs akulioriai. Nepaisydamas dar neatsitraukusios liepos šutros jis mūvėjo plonos odos juodas pirštines, vienoje rankoje laikė ilgą siaurą lazdelę. Jis linktelėjo vežikui, tas caktelėjo lūpomis ir karieta pavažiavusi tolėliau, sustojo pavėsyje prie sienos. 

Atsitokėjęs Leonas metėsi į priekį. 

- Kuo galėčiau, mylista, kuo galėčiau patarnauti? Gal alaus po kelionės, gal giros naminės atsigaivinti, turbūt netrumpai važiavot,- pragydo šinkorius.

- Salve, smuklininke. Gira, gira būtų visai gera mintis,- kaip tokiam aukštam vyrui nepažįstamojo balsas skambėjo keistai plonai.- Kelionė netrumpa buvo, tiesa. 

- Kurgi ne, kurgi ne, pasaulio kraštas čia pas mus Palėvenėj. Mūsiet iš kokio Kauno ar net Vilniaus atvykot, mylista, - smalsumas Leonui veržėsi per kraštus.

- Gira, smuklininke, būtų labai gera mintis. 

- Lekiu, mylista, lekiu. Prašau, gal vidun, ten daugiau vietos. 

- Ne, karietoj tvanku buvo, aš gal čia kur nors prisėsiu, kojas ištiesiu, jei gerieji žmonės nepyks. 

Tamsūs akulioriai nukrypo į vieną stalą ir ten susėdę “gerieji žmonės” suskato linksėti, kad jie visai nepyks, bet svečiui atsisėdus atsitraukė tarsi nuo angies. Nepažįstamasis apsimetė nepastebėjęs ir susikaupęs ėmė svidinti dailų sidabrinį lazdos antgalį. Tada pakėlė akis.

- Koks jūsų nuodas, garbieji? 

- Eee? - susėdę būtų mielai dar atsitraukę, bet jau daugiau nebuvo kur. O čia dar apie nuodus jis. Ir kam čia reikėjo į tą karčiamą grūstis, geriau būtų namuose pasėdėję. 

- Ką geriate? - atsidusęs patikslino atvykėlis ir įtampa šiek tiek atlėgo. 

- Alut…,- pradėjo vienas vietinis, bet išsyk nutilo gavęs niuksą iš supratingesnio, greitai suvokusio, iš kur vėjas pučia.

- Starkutę, mylista,- atsakė supratingesnis ir labiau planuojantis palėveniškis. 

- Gandrinukę, kaip mūsyse priimta sakyt,- atitarė antras 

- Mažu tokio paties paukščio, kaip pas mylistą atavaizduotas,- įsidrąsinęs prajuko trečias. 

Atvykėlis dėl tokio familiarumo neįsižeidė. Nenustodamas valyti lazdos antgalio, jis patogiai ištiesė kojas ir apžvelgė susėdusius ir į jį akis įbedusius palėveniškius. 

- Ne, čia ne gandras, garbieji. Čia feniksas. Ar teko kada girdėti apie tokią būtybę? 

Iš susikaupusių veidų išraiškų buvo aišku, kad tikrai niekam neteko, bet visiems labai įdomu. 

- Feniksas tai toks paukštis, kuris sudega ir po to pakyla iš pelenų, atgyja naujam gyvenimui. Ir daro tai galybę kartų, vėl ir vėl, ir vėl,- vyro balsas pritilo, palėveniškiai sėdėjo kaip užburti,- Chironas pasakoja Achilui, kad varna gyvena devynis kartus ilgiau nei žmogus, o elnias keturis kartus ilgiau už varną. Kranklys pergyvena trys elnius, tačiau pasikeis devynios kranklių kartos kol numirs pirmasis feniksas. Tad kiek kartų feniksas gyvena ilgiau už žmogų? - nepažįstamasis vyptelėjo - bet matau, kad jus jau pamečiau. A, bet čia ir gerasis smuklininkas jau lūkuriuoja. 

Iš tiesų su sklidinu kaušu naminės giros atskubėjęs Leonas jau trypčiojo nuo kojos ant kojos nedrįsdamas pertraukti pasakojimo apie Chironą ir Achilą, nes suprato, jog šitie ponai turbūt labai svarbūs. 

- Ačiū, ačiū už girą, o šitiems geriesiems žmonėms nuo manęs atneškite po dvigubą tos starkutės, apie kurią jiems kalbant net seilės tysta. 

- Tą pačią akimirką, mylista …eee…

Nežinia, ko tikėjosi Leonas, bet atvykėlis jau išmetė jį iš galvos ir pasisuko į stalo draugus. Ant stalo atsiradus gėrimams šie pradžiugo, tačiau atsargos iš galvos nepametė - maža ką tas keistuolis po to žandarams pritauzys, užtampys po to kaip gerus. Ir po antros burnelės galvos nepametė, ir po trečios. 

Na, gal ten šiek tiek papasakojo apie tą velnio vaiką pas Seredas, ir kokie gandai vaikšto po kaimą. Kad nečysta ta mergikė, kad pati ant Jackų bernioko kaklo kabinosi, o kai jis atstūmė, tai sušnypštė kaip katė ir kone akis iškabino, o patį po Vaizgiūnų ąžuolu pakasti pažadėjo. Gal nuo savęs kažkiek pridėjo, nes atvykėlis taip atidžiai klausėsi, kad nesinorėjo jo nuvilti. 

Svečias iš tiesų labai susidomėjęs klausėsi, kai ką net pasitikslino, tada atsistojęs padėkojo vietiniams už įdomias istorijas, padėjo ant stalo monetas (įžvalgesni palėveniškiai iš karto susivokė, kad dar liks vienam starkutės ratui) ir išėjęs iš Paulionkos karčiamos mostelėjo vežikui. Tas mitriai apgręžė karietą, pririedėjęs nušoko nuo pasėsto ir atidarė duris. 

- Dabar galim ir pas Komarus į dvarą,- įsėsdamas tarė laisvojo Vilniaus Gaivintojų ložės jaunesnysis brolis Japetas,- preamonitus praemunitus [Kas įspėtas, tas apginkluotas]

Vežikas lotyniškai nemokėjo, todėl tik pritardamas linktelėjo ir uždarė karietos dureles. 

---

Antroji dalis yra čia, o prenumeratoriai dar gali perskaityti ir mano komentarus, kurie bus po kiekvieno fragmento

Šmėklų mėnuo #2