Theodoras Gericault "Medūzos plaustas"

Šokiruojantis dailininko kelias į žvaigždes

- Aš juos šokiruosiu. Visi yra girdėję apie Medūzą, o dabar pamatys gyvai ir visi sužinos, kas toks yra Theodoras Gericault. 

Galbūt tokios karštligiškos mintys sukosi jauno prancūzų dailininko galvoje, kai 1819 metais jis ruošėsi pristatyti savo magnum opus kūrinį Paryžiaus Salono parodoje. 

Pastarieji penkeri metai jam buvo labai sudėtingi. Viskas prasidėjo nuo Alexandrine - egzotiškai atrodančios Theodoro dėdės Caruelio žmonos, kone trisdešimt metų jaunesnės už savo vyrą ir tik aštuoniais metais vyresnės už Theodorą. Caruelis buvo Gericault rėmėjas, padėjo ne tik finansiškai, bet ir dalyvavo apgaulėje, skirtoje Gericault tėvui. Theodoras su Carueliu sutarė nesakyti tėvui, jog sūnus mokosi dailininko amato, o vietoj to sukūrė istoriją, kad jis yra dėdės tabako manufaktūros pameistrys. 

Jaunasis talentas “atsimokėjo” dėdei užmegzdamas artimus ryšius su jo žmona, savo teta Alexandrine. Galbūt iš pradžių anksti netekusiam mamos Gericault, Alexandrine buvo kaip vyresnė sesuo, tačiau vėliau buvo peržengtos visos raudonos linijos. 

Ar Theodoras gerai dėl to jautėsi? Tikrai ne. Jis mėgino nutraukti tą nuodėmingą ir labai stipriai į kraujomaišą nešantį ryšį pabėgdamas į Italiją. Ten jis susižavėjo Michelangelu ir jo “Paskutiniojo teismo diena” Siksto koplyčioje. 

“Net šiurpas bėga per nugarą, kai matau tas žlugusias sielas, naikinančias vienas kitą” - rašė jis. Tačiau pragaro baisybės neatgrasė jo nuo Alexandrine, ir grįžęs į Prancūziją jis vėl stačia galva puola į nuodėmę. 

Tuo pačiu Theodoras ieško temos, už kurios galėtų užsikabinti ir prasimušti. Ankstyvieji jo darbai didžiulės sėkmės nesulaukė - po šaltos reakcijos į “Sužeistą kirasyrą” jis apskritai buvo nusprendęs viską mesti ir užsirašęs į armiją, būdamas Romoje suplanavo grandiozinį paveikslą “Barberi žirgų lenktynės”, bet tuo metu Gericault buvo didingas savo planais, bet ne jų įgyvendinimu. 

Kaip Gericault nepasitiki savimi rodo vienas juokingas nutikimas. Jo pažįstamas skulptorius James Pradier pagyrė vieną iš Theodoro piešinių - “esi puikus menininkas ir būsi tikras meistras”. 

Kai Pradier išėjo, Gericault žiūrėjo į tą savo piešinį, žiūrėjo, žiūrėjo ir galų gale prisigalvojo, kad jis labai prastas ir Pradier tiesiog norėjo jį įžeisti. Tada nusiuntė piktą laišką skulptoriui reikalaudamas atsiprašymo arba dvikovos, ir vargšui Pradier teko skubiai lėkti ir įtikinėti įsiutusį Gericault, kad jis tikrai kalbėjo nuoširdžiai. 

Ir štai jam nukrenta įvykis, kuris 1816 metais sudrebino dar nuo Napoleono valdymo neatsigavusią Prancūziją ir vos kelis metus valdantį Burbonų dinastijos karalių Liudviką XVIII - milžiniškas Medūzos laivo skandalas.