Karolis Klimas "Mokytojas". Aptarimas
Diskutuojam apie knygą "Mokytojas" ir ruošiamės skaityti Sapkowskį Knygų draugijoje
Knygų apie švietimą ir mokyklą, kurios būtų skirtos ne mokytojams, mes neturime. Jei aš klystu, pataisykite ir nurodykite tokią knygą, nes švietimo problemos man visada buvo įdomios ir iki šiol man nesuprantama, kodėl pagrindiniai valstybės lyderiai joms skiria tik nominalų dėmesį, užuot sutelkę čia visą savo dėmesį ir įtaką.
Karolio Klimo „Mokytojas“ yra knyga, skirta visiems, kurie apie gyvenimą mokykloje žino tik iš savo praeities prisiminimų ir portalų straipsnių apie nelaimingus ir sugniuždytus abiturientus, kurie pasipila kiekvienais metais prasidėjus brandos egzaminų sezonui.
Tai klasikinė „coming of age“ konstrukcija, kurioje protagonistas atranda savyje pašaukimą, susiduria su didžiulėmis problemomis, savo užsispyrimo ir talento dėka jas įveikia, triumfuoja ir būdamas šlovės viršūnėje pasitraukia.
Įtaresni skaitytojai galėtų imti murmėti, kad visa trumpa autoriaus karjera mokykloje buvo sukurta būtent tam, kad jos pabaigą vainikuotų knyga, jau tapusi bestseleriu.
Įdomiausia knygos dalis – „jaunojo Verterio kančios“, kai gyvenimo prasmės ieškantis idealistas ima dirbti mokykloje už 766 eurus per mėnesį, pameta valandų skaičių, nebemiega, susigadina skrandį, ima skųstis nesibaigiančiais galvos skausmais ir į mokyklą kiekvieną dieną žengia kaip gladiatorius į kovą. Arenoje jo laukia ir mokiniai, ir jų tėvai, ir į entuziastą skeptiškai žvelgiantys patyrę mokytojai ir administracija.
Santykių su mokiniais evoliucija aiški nuo pat pradžios – žinai, kad mokytojas triumfuos, tačiau įdomu skaityti jų dinamiką. Daug kam ji gali sukelti šoką, dabartiniai tėvai įsitikinę, kad jų „aukseliai“ yra idealūs ir tie „aukseliai“ puikiai jais manipuliuoja, patys būdami įžūlūs nepraustaburniai, į mokytoją žiūrintys iš aukšto, galintys pasiųsti jį ant trijų raidžių, puikiai žinantys savo teises ir labai dažnai pamirštantys pareigas. Įsivaizduojantys, kad nuolatinis TikTiko feedo scrollinimas jiems kažkokiu būdu suteikia nesibaigiantį išminties ir žinių šaltinį, o knygas skaito tik „gyvenimo ir draugų neturintys moksliukai“.
Santykius su kolegomis mokytojais autorius suveda į vieną personažą – mokytoją Aldoną, kuriai jis suteikia visų tų šimtų pavargusių, ciniškų ir išmokusių pragmatiškai nukirsti kampus mokytojų bruožus. Skaitytojui čia irgi gali būti šokas – prisiklausius blėnių apie „mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, realybėje yra daug mažiau pastelinių ir daug daugiau nykiai pilkos spalvos. Šokas gali būti ir tiems, kurie idealizuoja mokytojus – tarsi tarp jų nebūtų beviltiškų retrogradų, įstrigusių kažkur 90-uosiuose, nemylinčių vaikų ir tik mechaniškai atliekančių savo darbą, nes nieko kito jie nemoka.
Knygoje nemažai autobiografinių elementų – gan atvirų pasakojimų apie vakarėlius, santykius su merginomis ir Tinderio pasimatymus. Susidaro įspūdis, kad tai autoriaus triukai norint dar labiau patikti skaitytojui. Man įdomesnis pasirodė sprendimas per dialogus su mokiniais pateikti knygoje kelių klasikinių kūrinių analizę, daug kam vertingas bus ir autoriaus pasiūlytas privalomos neprivalomos literatūros sąrašas. Mėgstantiems rekomendacijas knygą verta įsigyti vien dėl to.
Knygą aptariau su keliais mokytojais, kurie mokyklai atidavė keliasdešimt metų, prisimena ir sovietinius laikus, ir Nepriklausomybės transformacijas ir dabartinę „zetkių“ kartą. Jie atlaidžiai šypsojosi matydami jaunojo mokytojo bravūrą ir norą pasirodyti superherojumi.
„Išsinerti iš kailio vienerius ar dvejus metus, kad patiktum mokiniams ir taptum jų mylimuku, nėra sudėtinga“ – sakė jie – „pabandyk tai padaryti dešimt metų, dvidešimt metų ir tada jau rašyk knygą „Mokytojas““
Iš dalies jie teisūs – „Mokytojas“ tik paviršutiniškai užkabina mokyklos gyvenimą, tačiau gan tiksliai sudeda akcentus. Kita vertus – o kur gi tų patyrusių nusipelniusių mokytojų knygos, parašytos taip, kad jas graibstytų iš knygų lentynų?
Padiskutuokim?
Kas juos labiausiai nustebino ar šokiravo knygoje?
Jei turite mokyklinio amžiaus vaikų, kiek jūs žinote, kas iš tikrųjų vyksta mokykloje, kokie yra mokytojų ir mokinių santykiai?
Kaip manote, ko reikia dabartiniam mokytojui, kad jis galėtų atliepti naujosios kartos poreikius ir rastų su jais bendrą kalbą?
Senieji mokytojai, kurie vis dar „laiko fortą“ – viešai kalbant apie mokytojų trūkumą, ar bus, kas juos pakeičia?
Ar jūs kada nors galvojote ar galvotumėte, jog norėtumėte mokyti?
Kaip jums pasirodė pikantiški biografiniai ir mokytojiški kūrinių analizės intarpai?
Kaip vertinate autoriaus pasitraukimą iš mokyklos ir jo argumentus? Pabėgimas iš mūšio lauko, natūralus jauno žmogaus sprendimas ar tiesiog PR projekto pabaiga?
Ir tuo pačiu skelbiu gegužės Knygų draugijos kūrinį – tai bus ką tik lietuvių kalba išleista lenkų rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knyga „Kvailių bokštas“, kuria jis pradeda savo „Husitų trilogiją“.
Sapkowskį turbūt daug kas geriau žino dėl jo „Raganiaus“ ciklo, kurį dar labiau išgarsino super populiarus ir labai geras kompiuterinis žaidimas „Witcher 3“, o jau į stratosferą pakėlė ne toks geras, bet vis tiek žiūrimas Netflixo „Witcher“ serialas.
Jeigu nežinote „Raganiaus“, tai dumkite į knygyną ir pirkite, nes tai tikrai viena geriausių fantasy žanro knygų (aš nepamiršau savo pasižadėjimo sudaryti privalomų perskaityti fantasy knygų sąrašą, kurio prašė prenumeratoriai)
Bet dabar drauge skaitykim „Kvailių bokštą“, kuris, mano nuomone, yra gerokai brandesnis ir literatūriškai vertingesnis už „Raganių“, tačiau dėl savo istorinės specifikos sunkiau įveikiamas. O istorinė specifika mums labai artima, nes veiksmas vyksta pas kaimynus lenkus, Sapkowskis puikiai atskleidžia to meto gyvenimą, nepabijodamas pridėti ir maginės fantastikos elementų. O mes atrandam lietuviškumo. Šitas pasažas apie Brazauską vis dar išverčia mane iš kojų:
„Pailgą kiaušinio formos būtybės – o kad tai ne žmogus abejonių nebuvo – galvą puošė raudoni plaukai, portretą papildė kreiva nosis ir išsprogusios raudonomis gijomis paženklintos akys. Ir ausys. Tokios didelės, kad prašėsi žodis „kolosalios“.
- Aš mamunas,- nusikvatojo būtybė ir nusišnirpštė,- iš Žemaitijos. Tibaldas man netgi sugalvojo žemaitišką pravardę. Iš tiesų tai mano vardas yra Malevoltas. Janas Malevoltas. Bet prie žmonių vadink mane Brazausku.“
XV amžius. Reinmaras iš Bieliavos yra smalsus ir protingas jaunuolis: mokytas žolininkas, gydytojas ir... beviltiškas romantikas. Suviliojęs rūstaus riterio žmoną, gražuolę Adelę, vaikinas užklumpamas nusikaltimo vietoje ir yra priverstas sprukti.
Reinmarui ant kulnų lipa ne tik keršto trokštantys Adelės broliai, bet ir riterio užsiundyta Šventoji Inkvizicija. Silezijos žemėje nenumaldomai auga įtampa tarp kryžiuočių ir husitų. Laviruodamas tarp priešiškų jėgų ir stengdamasis išvengti persekiotojų žabangų, Reinmaras atkeliauja iki legendinio Kvailių bokšto.
Visą trilogiją jau seniai esu perskaitęs rusiškai, nes, deja, lenkiškas originalas man neįkandamas, dabar bus puiki proga atsišviežinti ir įvertinti lietuvišką vertimą. „Kvailių bokštą“ aptarsime birželio viduryje.
Knygą galite įsigyti:
Alma Littera - registruotiems skaitytojams 18.88e
Karolio Klimo knyga „Mokytojas“ paliko labai dviprasmius jausmus. Pradžioje jautėsi daug arogancijos ir įsivaizdavimo, kad jaunas mokytojas žino dalykus daug geriau nei patyrę mokytojai. Tikrai varčiau akis skaitydama ir galvojau, kad geruoju čia tam Mokytojui nesibaigs. Labai patiko aprašyta knygų interpretacija, aiškinimas ir pateikimas. Klausimas - ar tik šios aprašytis knygos taip buvo analizuojamos, ar visas privalomas sąrašas. Pabaiga visiškai nenustebino, taip ir buvo galima tikėtis, kad Mokytojo kelias mokykloje pasibaigs. Sutinku su Andriaus kalbintais mokytojais - labai įdomu būtų išgirsti ir perskaityti ilgamečių mokytojų patirtis, kurie dirba ir atiduoda save mokytojams visus dešimtmečius, bet realių mokytojų iš vidutiniškų mokyklų, o ne tų, kurie dirba tik su itin gabiais ir motyvuotais mokiniais. Dėl autoriaus minties apie pedagogikos studijas, taip pat sutinku. Moko daug įdomių dalykų, bet atėjęs dirbti į mokyklą, supranti, kad realybė ir studijų metais dėstomi dalykai kažkaip prasilenkia.
Dalis apie mokytojo asmeninį gyvenimą visai nenustebino ir manau puikiai parodo tai, kad mokytojai irgi žmonės. Su savo rūpesčiais, vargais, džiaugsmais. Kaip ir kitų specialybių atstovai eina į vakarėlius ir turi savo asmeninį gyvenimą.
Senieji mokytojai tikrai laiko frontą ir aš labai bijau, kad jų tikrai nėra kam pakeisti. Ar tie mokytojai visada geresni už jaunus mokytojus, tikrai ne. Bet jauniems ir protingiems žmonėms - atviras pasaulis, visos specialybės ir geras atlyginimas. Kažkaip žmonės linkę sakyti - taigi kažkas dirbs, kažkaip išsispręs, nebus taip, kad nebebus mokytojų. Ir čia visai norėčiau paprieštarauti, aš manau, kad nebus kam dirbti ir daugumoje mokyklų dirbs tiesiog bet kas. Norėčiau tikėti, kad "kažkaip bus", bet nebus.
Aš taip pat esu mokytoja, chemijos dalyką mokau kaip korepetitorė jau 11 metų ir ketverius metus dėstau Vilniaus universitete. Nežinau kodėl, bet susišvietė, kad reikia atiduoti duoklę švietimui ir padirbti mokykloje. Labai geras patarimas ir iš mano pusės - pradėkite dirbti mokykloje nepilnu etatu, nes kitaip, tai - totalus beprotnamis. Ir nesupraskit klaidingai, mokyti ir pasakoti apie dalyką, kuris širdžiai mielas yra LABAI smagu ir įdomu, bet 80% laiko mokykloje yra jau minėtos Gladiatorių kovos su mokiniais. Milijonai pasiteisinimų, tūkstančiai priežasčių kodėl nenori dirbti, šimtas vienas būdas paaiškinti ką mokytojas daro ne taip. Mokytojas nuolatos yra dėmesio centre, kiekvienas žingsnis stebimas ir ieškoma prie ko prikibti. Sunkus darbas, varginantis. Liūdniausia tai, kad gali įdėti visą širdį, pamokoje panaudoti tris aktyvius metodus, įtraukiančias užduotis ir tikrai žongliruoti stovint ant galvos, o mokiniai vis tiek pasakys - ai neįdomu. Tik dirbant mokytoja aš pirmą kartą fiziškai supratau ką reiškia pasakymas - užverda kraujas.
Kaip sudominti šiuolaikinius mokinius - aš nežinau. Atrodo tiek daug visko išbandžiau, kartais suveikia, kartais ne. Dalis mokinių nemato mokslo - kaip ateities, kaip pajamų šaltinio. Nesupranta, kad tai jų, kaip mokinių darbas mokytis. Knygas skaityti nuobodu, telefonai ir Tik Tok viskas kas juos domina. Nori būti ne gydytojais, o Youtuberiais. Ar gali juos kaltinti, tikriausiai ne. Ar mokytojas kaltas, nesudomina, neįtraukia, na irgi ne. Bet ar verta draskytis ir įrodinėti, kad gali pakeisti pasaulį ir arti mokykloje? Iš dvasinės pilnatvės pusės - gal ir taip? Iš visų kitų likusių pusių - ne.
Apie knygą.
1. Kadangi pati dirbu 20 metų mokykloje, buvo įdomu perskaityti, kaip ją mato naujai atėjęs žmogus ir kiek svarbių, aktualių dalykų gali užkabinti. Tiesą pasakius, tikėjausi gilesnio žvilgsnio į mokyklos pasaulį, nes daugumoje vietų tik paviršutiniškai praslysta ir tiek.
2. Mokytojų ir mokinių santykiai labai įvairūs. Tikrai tos pačios klasės vaikai vienaip elgiasi vieno mokytojo pamokoje, visisškai kitaip - kito. Svarbiausias dalykas yra ryšys su vaikais. Jei tu jį kuri, nuoširdžiai klausi ir klausai, rūpiniesi, esi geras, bet teisingas, jei tiki tuo, apie ką kalbi pamokoje, tuomet ir vaikai atsako meile ir rūpesčiu, pagarba.
3. Dabartinis mokytojas turi labai mylėti vaikus ir ypač tada, kai jis tavęs negirdi, kai grubiai atkerta. Vaikams svarbu jausti mokytojo rūpestį, kuris nėra tik klausimas: "Kaip sekasi?", bet ir tas mirktelėjimas rašant diktantą, ir įvairių įdomių, nors ir sunkių iššūkių jiems mestelėjimas netradicinei kūrinių analizei, kur išmoksta ne tik pagal programos raidę. Jei reiktų išskirti tris savybes, tai būtų kūrybiškumas, teisingumas ir erudicija.
4. Vis stipriau įsibėgėjant įtraukiojo ir atnaujintų programų volui ne tik "senieji", bet ir kai kurie dar nepasenę mokytojai galvoja, kur galėtų pasitraukti. Akivaizdu, kad ciniškas požiūris į mokytoją kaip į visų galų meistrą žeidžia, nes apima ir bejėgystės jausmas - ir vėl viską reiks pasidaryti pačiam. Nuolat lyg figos lapu prisidengiama tuo, kad mes dirbame iš pašaukimo. Taip, ir iš pašaukimo, bet gerai, kai sutuoktinis gali finansuoti šį hobį ir mokėti už paskolas ir atostogas :) Didžiulis krūvis, kuris slepiasi po oficialiomis darbo valandomis, programų programėlių prievartinė integracija į pamokas, iš savo kišenės mokamos IT priemonės darbui ir į(si)vertinimui, metodinių priemonių nebuvimas arba abejotina kokybė, arba kainuoja šiek tiek, Kultūros paso menka paramėlė, tebesitęsiantis psichologinis ir fizinis nuovargis po nuotolinio ir t.t. – visa tai tik keletas iš mokytojus kamuojančių problemų. Ir jauni žmonės, matydami tuos iš paskutiniųjų varančius mokytojus, tikrai nenori stoti į jų pėdas. Kiek esame kalbėję su vaikais, nė vienas nenori būti mokytoju, nes labai daug darbo, o nieko neuždirbat. Na, nebent fizinio ar darbų :)
5. Pradedu galvoti, kad metas baigti mokyti :). Nors ir labai smagu klasėje su vaikais ir dažni tie Eureka! momentai, ypač, kai matai, kaip jie auga ir tobulėja, kaip paskatinti vėliau jau patys ima ieškoti ir išbandyti kūrybiškesnius sprendimus, kokie laisvi ir pasitikintys tampa. Vau. Kartais sėdžiu ir graudenuosi per jų darbų pristatymus, bet ta euforija dažnai išgaruoja, kai grįžusi namo paskubomis kažką užkandu ir vėl sėdu dirbti. Bent jau iki 9 val. vakaro.
6. Asmeniškai man tie biografiniai intarpai atrodė skystoki ir menkaverčiai, kūrinių analizės intarpai buvo smagūs, tikrai atpažįstami iš asmeninės patirties. Jauniems mokytojams, kurie tik pradeda dirbti, manau, bus net ir labai naudingi, juos sustiprins ir padrąsins eksperimentuoti.
7. Akivaizdu, jog autorius myli save labiau nei dauguma jo buvusių kolegų. Tikrai labai daug mokytojų kankina skrandžio problemos, migrenos ir pan. Tad tas jo atsitraukimas labai natūralus, nes supratęs, kad nelabai lieka ką semti, jis išėjo ieškoti vandens kitur :) Visa knyga toks bravūriškas paskambinimas pianinu trumpam prisėdus salėje, kol prasidės koncertas. Salėje nuaidi aikčiojimas, tačiau pianistas koncerte nedalyvauja :) Aišku, tokių kolegų norėtųsi daugiau, gal kažkaip ir labiau vieni kitus įkvėptume.