Karolio Klimo knyga „Mokytojas“ paliko labai dviprasmius jausmus. Pradžioje jautėsi daug arogancijos ir įsivaizdavimo, kad jaunas mokytojas žino dalykus daug geriau nei patyrę mokytojai. Tikrai varčiau akis skaitydama ir galvojau, kad geruoju čia tam Mokytojui nesibaigs. Labai patiko aprašyta knygų interpretacija, aiškinimas ir pateikimas. Klausimas - ar tik šios aprašytis knygos taip buvo analizuojamos, ar visas privalomas sąrašas. Pabaiga visiškai nenustebino, taip ir buvo galima tikėtis, kad Mokytojo kelias mokykloje pasibaigs. Sutinku su Andriaus kalbintais mokytojais - labai įdomu būtų išgirsti ir perskaityti ilgamečių mokytojų patirtis, kurie dirba ir atiduoda save mokytojams visus dešimtmečius, bet realių mokytojų iš vidutiniškų mokyklų, o ne tų, kurie dirba tik su itin gabiais ir motyvuotais mokiniais. Dėl autoriaus minties apie pedagogikos studijas, taip pat sutinku. Moko daug įdomių dalykų, bet atėjęs dirbti į mokyklą, supranti, kad realybė ir studijų metais dėstomi dalykai kažkaip prasilenkia.
Dalis apie mokytojo asmeninį gyvenimą visai nenustebino ir manau puikiai parodo tai, kad mokytojai irgi žmonės. Su savo rūpesčiais, vargais, džiaugsmais. Kaip ir kitų specialybių atstovai eina į vakarėlius ir turi savo asmeninį gyvenimą.
Senieji mokytojai tikrai laiko frontą ir aš labai bijau, kad jų tikrai nėra kam pakeisti. Ar tie mokytojai visada geresni už jaunus mokytojus, tikrai ne. Bet jauniems ir protingiems žmonėms - atviras pasaulis, visos specialybės ir geras atlyginimas. Kažkaip žmonės linkę sakyti - taigi kažkas dirbs, kažkaip išsispręs, nebus taip, kad nebebus mokytojų. Ir čia visai norėčiau paprieštarauti, aš manau, kad nebus kam dirbti ir daugumoje mokyklų dirbs tiesiog bet kas. Norėčiau tikėti, kad "kažkaip bus", bet nebus.
Aš taip pat esu mokytoja, chemijos dalyką mokau kaip korepetitorė jau 11 metų ir ketverius metus dėstau Vilniaus universitete. Nežinau kodėl, bet susišvietė, kad reikia atiduoti duoklę švietimui ir padirbti mokykloje. Labai geras patarimas ir iš mano pusės - pradėkite dirbti mokykloje nepilnu etatu, nes kitaip, tai - totalus beprotnamis. Ir nesupraskit klaidingai, mokyti ir pasakoti apie dalyką, kuris širdžiai mielas yra LABAI smagu ir įdomu, bet 80% laiko mokykloje yra jau minėtos Gladiatorių kovos su mokiniais. Milijonai pasiteisinimų, tūkstančiai priežasčių kodėl nenori dirbti, šimtas vienas būdas paaiškinti ką mokytojas daro ne taip. Mokytojas nuolatos yra dėmesio centre, kiekvienas žingsnis stebimas ir ieškoma prie ko prikibti. Sunkus darbas, varginantis. Liūdniausia tai, kad gali įdėti visą širdį, pamokoje panaudoti tris aktyvius metodus, įtraukiančias užduotis ir tikrai žongliruoti stovint ant galvos, o mokiniai vis tiek pasakys - ai neįdomu. Tik dirbant mokytoja aš pirmą kartą fiziškai supratau ką reiškia pasakymas - užverda kraujas.
Kaip sudominti šiuolaikinius mokinius - aš nežinau. Atrodo tiek daug visko išbandžiau, kartais suveikia, kartais ne. Dalis mokinių nemato mokslo - kaip ateities, kaip pajamų šaltinio. Nesupranta, kad tai jų, kaip mokinių darbas mokytis. Knygas skaityti nuobodu, telefonai ir Tik Tok viskas kas juos domina. Nori būti ne gydytojais, o Youtuberiais. Ar gali juos kaltinti, tikriausiai ne. Ar mokytojas kaltas, nesudomina, neįtraukia, na irgi ne. Bet ar verta draskytis ir įrodinėti, kad gali pakeisti pasaulį ir arti mokykloje? Iš dvasinės pilnatvės pusės - gal ir taip? Iš visų kitų likusių pusių - ne.
1. Kadangi pati dirbu 20 metų mokykloje, buvo įdomu perskaityti, kaip ją mato naujai atėjęs žmogus ir kiek svarbių, aktualių dalykų gali užkabinti. Tiesą pasakius, tikėjausi gilesnio žvilgsnio į mokyklos pasaulį, nes daugumoje vietų tik paviršutiniškai praslysta ir tiek.
2. Mokytojų ir mokinių santykiai labai įvairūs. Tikrai tos pačios klasės vaikai vienaip elgiasi vieno mokytojo pamokoje, visisškai kitaip - kito. Svarbiausias dalykas yra ryšys su vaikais. Jei tu jį kuri, nuoširdžiai klausi ir klausai, rūpiniesi, esi geras, bet teisingas, jei tiki tuo, apie ką kalbi pamokoje, tuomet ir vaikai atsako meile ir rūpesčiu, pagarba.
3. Dabartinis mokytojas turi labai mylėti vaikus ir ypač tada, kai jis tavęs negirdi, kai grubiai atkerta. Vaikams svarbu jausti mokytojo rūpestį, kuris nėra tik klausimas: "Kaip sekasi?", bet ir tas mirktelėjimas rašant diktantą, ir įvairių įdomių, nors ir sunkių iššūkių jiems mestelėjimas netradicinei kūrinių analizei, kur išmoksta ne tik pagal programos raidę. Jei reiktų išskirti tris savybes, tai būtų kūrybiškumas, teisingumas ir erudicija.
4. Vis stipriau įsibėgėjant įtraukiojo ir atnaujintų programų volui ne tik "senieji", bet ir kai kurie dar nepasenę mokytojai galvoja, kur galėtų pasitraukti. Akivaizdu, kad ciniškas požiūris į mokytoją kaip į visų galų meistrą žeidžia, nes apima ir bejėgystės jausmas - ir vėl viską reiks pasidaryti pačiam. Nuolat lyg figos lapu prisidengiama tuo, kad mes dirbame iš pašaukimo. Taip, ir iš pašaukimo, bet gerai, kai sutuoktinis gali finansuoti šį hobį ir mokėti už paskolas ir atostogas :) Didžiulis krūvis, kuris slepiasi po oficialiomis darbo valandomis, programų programėlių prievartinė integracija į pamokas, iš savo kišenės mokamos IT priemonės darbui ir į(si)vertinimui, metodinių priemonių nebuvimas arba abejotina kokybė, arba kainuoja šiek tiek, Kultūros paso menka paramėlė, tebesitęsiantis psichologinis ir fizinis nuovargis po nuotolinio ir t.t. – visa tai tik keletas iš mokytojus kamuojančių problemų. Ir jauni žmonės, matydami tuos iš paskutiniųjų varančius mokytojus, tikrai nenori stoti į jų pėdas. Kiek esame kalbėję su vaikais, nė vienas nenori būti mokytoju, nes labai daug darbo, o nieko neuždirbat. Na, nebent fizinio ar darbų :)
5. Pradedu galvoti, kad metas baigti mokyti :). Nors ir labai smagu klasėje su vaikais ir dažni tie Eureka! momentai, ypač, kai matai, kaip jie auga ir tobulėja, kaip paskatinti vėliau jau patys ima ieškoti ir išbandyti kūrybiškesnius sprendimus, kokie laisvi ir pasitikintys tampa. Vau. Kartais sėdžiu ir graudenuosi per jų darbų pristatymus, bet ta euforija dažnai išgaruoja, kai grįžusi namo paskubomis kažką užkandu ir vėl sėdu dirbti. Bent jau iki 9 val. vakaro.
6. Asmeniškai man tie biografiniai intarpai atrodė skystoki ir menkaverčiai, kūrinių analizės intarpai buvo smagūs, tikrai atpažįstami iš asmeninės patirties. Jauniems mokytojams, kurie tik pradeda dirbti, manau, bus net ir labai naudingi, juos sustiprins ir padrąsins eksperimentuoti.
7. Akivaizdu, jog autorius myli save labiau nei dauguma jo buvusių kolegų. Tikrai labai daug mokytojų kankina skrandžio problemos, migrenos ir pan. Tad tas jo atsitraukimas labai natūralus, nes supratęs, kad nelabai lieka ką semti, jis išėjo ieškoti vandens kitur :) Visa knyga toks bravūriškas paskambinimas pianinu trumpam prisėdus salėje, kol prasidės koncertas. Salėje nuaidi aikčiojimas, tačiau pianistas koncerte nedalyvauja :) Aišku, tokių kolegų norėtųsi daugiau, gal kažkaip ir labiau vieni kitus įkvėptume.
Beje, komentare pamiršau paminėti, kad su mokyklos gyvenimu susijusi ir L. Tamulaitienės knyga "Paraščių vaikai". Gaila, kad nėra sulaukusi įdėmesnio žvilgsnioir dėmesio. Aišku, tai apie Jaunimo mokyklą Šiauliuose, labiau specifiškesnė, tačiau atverianti ir mokyklų atstumtų vaikų gyvenimo realijas :) Rekomenduoju perskaityti ;)
1.Jau pirmam sakiny nustebino, kad "GEROKAI įsibėgėję mokslo metai" yra spalio pradžia. :)
Vėliau, jau perskaičius knygą, gerokai nustebau, kad ne visai autobiografija.
Ne tiek nustebino ar šokiravo, kiek privertė susimąstyti, koks išties nepakeliamas gali būti mokytojo darbo krūvis, jei stengiesi gerai atlikti savo darbą.
2. Neklauskit... Tarp mokytojų ir mokinių labai trūksta savitarpio supratimo. Vaikams bandai aiškinti, kad ir mokytojui nelengva, bandai sušvelninti kartais ir mokytojo neetiškus pasisakymus. Vaikai irgi ne šventieji avinėliai, puikiai įsivaizduoju, kaip mokytojams sunku juos suvaldyti. Situacija kartais atrodo beviltiškai.
3. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų sunormalizuoti krūvius. Kad mokytojai turėtų laiko pamatyti tą kiekvieną individualų vaiką, jį pažinti ir rasti geriausią būdą jį pasiekti. Nebūtų pervargę tiek, kad psichologiškai neatlaikytų mokinių išsisukinėjimų ir bandymų pastumti ribas. Turėtų laiko žmoniškai pasiruošti pamokai. Taip ir patys mokytojai jaustųsi geriau, ir mokymo rezultatai pagerėtų (ką autorius parodė kaip įmanomą dalyką).
4. Dabar situacija išties atrodo apokaliptiškai. Gal tik visiška sistemos griūtis privers keisti situaciją iš esmės. Nebus mokytojų -> bus mesti finansai, kad juos pritraukti -> atėję nauji mokytojai galbūt netylės dėl darbo sąlygų ir reikalaus sutvarkyti krūvius, mokinių skaičių klasėse (manau, jis stipriai per didelis). Gal tik taip pradės keistis ir kokybė (tiek mokymo, tiek mokymosi).
5. Esu pagalvojusi. Kaip minėjo Julija, apie mėgstamą dalyką tikrai nesunku būtų pasakoti, atskleisti jo grožį. Bet dabartinės darbo sąlygos verčia abejoti, kad atlaikyčiau. Kaip ir pats autorius minėjo, turi prisitaikyti prie sistemos ir kone tapti ciniku, kad joje išgyventum. O tai man baisiausias dalykas bet kokioje profesijoje. Tad daugiau tokių entuziastingų mokytojų, kurie susivieniję galėtų pradėti keisti pačią sistemą.
6. Pikantiški biografiniai intarpai ne itin žavėjo. Kažkaip atrodė vėjavaikiška. Bet gal tai normalu tokiam amžiuj :) O vat mokytojiški kūrinių analizės intarpai labai patiko. Būtų tikrai įdomu net ir suaugusiam tokiose pamokose dalyvauti. Labai gera įžvalga, kad norint analizuoti kūrinį svarbu visa kultūrinė to laikmečio terpė, netgi kas buvo autorius, kokiu laiku gyveno, ką patyrė, kas tuo metu vyko šalyje ir pasaulyje. Ką ir jūs, Andriau, atskleidžiate per paveikslų analizes. Tikrai įdomu ir padeda giliau pažvelgti į kūrinį.
7. Na, žinant autoriaus darbinę patirtį, gal ir galima įtarti PR projektą. Visgi, mokytojas tikslą pasiekė ir mokinių rezultatai viršijo lūkesčius. Vadinasi, įmanoma. Dabar švietimo ministerija ir mokytojų bendruomenė turėtų pagalvoti, kaip pertvarkyti sistemą, kad link rezultatų būtų einama tvariai ir kryptingai, o ne mokytojų perdegimo kaina.
Savo vaikams, bebaigiantiems 11-tą klasę, rekomendavau perskaityti šią knygą. Tikiuosi, kad tas jaunatviškas idealizmas įkvėps (tėvų "moralai" tik atmetimo reakciją sukelia), kitokių lietuvių kalbos pamokų aprašymas padės kitaip pažiūrėti ir į pasiruošimą egzaminui, ir į pačią literatūrą.
Pati pasinaudosiu pateikiamu knygų sąrašu (ačiū autoriui už jį). Vieną iš jo jau įpusėjau - "Sugriūva viskas".
Knyga patiko. Gana daug skaitau, mokykla irgi neatrodė kančia, todėl mėgavausi kūrinių analize, dar kartą prisimindama nagrinėtas knygas. Bet manau, kad knyga tikrai skirta ne visiems, kaip ir mokykloj, jei neskaitai, kažin, ar sudomins bei norėsis kapstytis iš naujo į jau anksčiau mokykloj neptikusias knygas.
Aldona tokia kietiakė. Visko mačius ir su viskuo susitaikiusi mokytoja. Be svajonių pakeist švietimo sistemą. Reikia, tai dirba ir bando kažką iš to jaunimo išpešti. Nebando pakeisti mokinių, kurie tų pokyčių ir nenori.
Kai autorius pradėjo pasakot savo gyvenimą, buvo visiška atmetimo reakcija. Kam to reikia? Ypač pasakot apie mokyklos laikus, kai manei, kad vienos nakties nuotykio mergina galbūt nėščia ir jai dar kaltę verst, kad nesakė nieko ir vargšo neatleido nuo įtampos. Lyg jai būtų lengva apie tai kalbėt. Vėliau jau kažkiek geriau buvo ir visi patiko, kad parodė, jog mokytojas irgi yra visiškai normalus žmogus.
Skaitydama dar labai pajaučiau atotrūkį tarp miesto ir kaimo ar mažo miestelio. Koks dar teatrų lankymas, nebent kartą per metus. Apie kažkokį knygų pasirinkimą, supažindinimą su kitais autoriais net kalbos nebuvo, fantastika iš vis negirdėtas dalykas 😁
Asmeninė patirtis: norėčiau būti mokytoja, esu baigusi lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Bet į mokyklą neisiu dėl atlyginimo, kurio man nelabai užtektų būsto paskolai, maistui ir dviejų vaikų darželiui sumokėt. Tai taip liūdnokai čia.
Ačiū už Jūsų YouTube pokalbį, smagu buvo paklausyti.
Apie Mokytoją... Aš būsiu nepopuliariųjų tarpe ir labai daug gerų žodžių knygai neturiu, visiem, kas tik manęs klausė, ilgai bambėjau apie ją. Ilgai svarsčiau, kaip čia ją vertinti, tai duočiau kokius 2,5 iš 5. Vidutiniškai.
Pradžioje pagyros - tokios knygos tikrai reikėjo, daug svarbių temų paminima, apie mokytojus ir mokymą, tai tikrai sunkus darbas ir lieka klausimas, ar dar bus norinčių ir galinčių mokyti tokiomis sąlygomis.. patiko knygų analizės ir skatinimas skaityti, tik autorius galėtų nemenkinti pop ar kitų ne klasikinių knygų, nes jo paties kitaip, nei popsinė tikrai nepavadinčiau.
Kartais pagalvoju, kad kaip mokinė būčiau norėjusi tokio mokytojo, užsidegęs ir gebantis sudominti ir susidraugauti su mokiniais. Gaila, kad labai trumtai.
Priekaištai:
Pagrindinis tai kad nebuvo žanro, paėmiau aš ją kaip memuarus, o pasirodo romanas, biški paremta tikrais patyrimais, biški prigalvota. O kas prigalvota neaišku. Kaip memuarai man dar net labiau būtų patikę, daugiau realumo, bet kaip romanas tai ne, personažai netikri, šaržuoti. Siužetas - bardakas, šokinėja nuo vienos temos iki kitos. Laukiau, kada bus paminėtas mokymasis Covid karantino metu, bet jis buvo išbrauktas ir visi sėkmingai išlaikė egzaminus (happy ending). O jau tos meilių scenos.. man kažkaip ne vietoje ir labai pritemptos.
Diskusijos klausimai:
1. Nustebino sugebėjimas pereiti nuo kūrinio analizės prie veido laižymo.. :D
2-3. Vaikų neturiu, tad praleisiu.
4. Labai bijau, kad greit nebus, kas norės eiti mokyti, ypač geri mokytojai taps retenybe. Bet galbūt ateis laikas tai prestižinei profesijai.
5. Mano mama - darželio auklėtoja. Tai aš nuo pat mažens žinojau, kad tokio darbo nei su mažais nei su dideliais vaikais dirbti nei norėčiau, nei galėčiau, vien dėl savo charakterio savybių, neatlaikyčiau nei poros dienų.. Bet dėl to jaučiu didelę pagarbą žmonėms, kurie tokį darbą dirba. O dar šiais laikais, ne tik su vaikais bet ir su jų tėvais reikia mokėti tvarkytis.
6. Jau rašiau, bet manau, kad viskas gali čia būti, tik gal kaip subtiliau viską pateikti, o ne tėkšti, pačioje netikėčiausioje vietoje :D
7. Manau, kaip ir rašė, atėjo nepasiruošęs, galvojo kad bus lengviau, bus visiems fainas, bet neatlaikė. Lygir žadėjo grįžti, tad pažiūrėsim :)
Šiek tiek per daug buvo "daugmaž" ir "galop" :) O atsakant į klausimus, ne šokiravo, bet gal kiek nustebino, kad autorius ryžosi pakankamai atvirai rašyti, tiek asmeniškus dalykus, tiek apie mokyklą.
Apskritai apie mokinių ir mokytojų santykius labai plati tema. Vienas dalykas, kad mokytojai stengiasi padėti mokiniui. Galbūt yra atskiri atvejai, gal kartais kokie asmeniškumai, bet bendrai, kiek teko susidurti, mokytojai tikrai stengiasi padėti - ir išsitaisyti pažymį, ir atsiskaityti (sūnus, kai įstojo į universitetą, buvo "nemaloniai" nustebintas, kaip čia jis niekam nerūpi :) Neatsiskaitei darbo, tavo bėdos, pats ieškok ir rūpinkis, kaip spręsti problemą). Gaila, kad tame amžiuje vaikams kitaip atrodo.
Knygoje gerai parodyta, kad mokytojas gali nubrėžti ribas, paaiškinti mokiniams taisykles ir jų laikytis - ar dėl atsiskaitymo sistemos, ar dėl "lipimo ant galvos". Bet čia tinka bet kuriai paauglių kartai. Tik nežinau kokia ta mokyklos "virtuvė", nes iš knygos supratau, kad už tai būta ir skundų ir tikrinimų.
Apie jaunąją ir senąją mokytojų kartą, gal nebūtų teisinga sakyti, kad visi jauni mokytojai entuziastingi, o visi vyresni - pavargę ir ciniški. Bet manau, jaunesni mokytojai, jie jau kitokia karta ir "arčiau" šios mokinių kartos. Man, deja, teko tokių Aldonų sutikti. Pvz. anksčiau sūnus buvo pas mokytoją, kuri jau turėjo savo nuomonę "na, rašytojo iš jo tai nebus".. Maždaug, aukščiau bambos neiššoksi ir jei iš egzamino gaus 30, tai bus gerai. Arba kito sūnaus lietuvių mokytoja į tamo laišką atsakė po 2 mėn. (gal nusistačius prieš technologijas?). Klausiant, ką daryti, kai visai nenori skaityti knygų, nuo ko pradėti, kuri sudomintų: "na tai yra privalomas sąrašas, tai iš jo tegu ir skaito", "O gal pradžiai ką iš lengvesnių?" "Tik ne kokį Harį Poterį...". Ar čia literatų arogancija, ar senesnės kartos? Kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad taip jaunas mokytojas pasakytų. Nors, beje, ir Karolio Klimo knygoje jaučiasi šioks toks nusistatymas literatūros atžvilgiu - "popsinė fantastika" ir pan., bet apskritai patiko, jo, kaip mokytojo požiūris, kad galima ir geriau pradėti nuo lengvesnių knygų.
O kaip nudžiugino Gegužės knyga, mačiau jau seniai kad planuojama leisti ir atsiliepimų iš fantastikos mėgėjų daug gerų buvo, bet turimų neskaitytų knygų tiek daug, kad galvojau dar ilgai jos neskaitysiu, o va dabar bus proga be eilės paimt :D
Aš kai pasiklausau įvairių diskusijų, atrodo, kad kažkokia kvailų monstrų karta auga, kuriai neįdomu mokytis (kaip taip gali būti?!?!) ir rūpi tik Youtube ir Tiktokas. Aš mokyklą baigiau prieš 20 metų, Youtube, Tiktoko ir influencerių tada nebuvo, bet mokytis 98% mokinių nenorėjo ir tingėjo lygiai taip pat. Klasėje iš 24 mokinių puikiai mokydavosi 1-2 vaikai (ir būdavo nuolat pravardžiuojami moksliukais), daugmaž gerai - dar gal kokie 5. Visi kiti buvo labai krūti ir džiaugdavosi gavę teigiamą. Geras mokymasis mokinių tarpe tikrai nebuvo vertybė. Tiek mažo miestelio vidurinėje mokykloje, tiek didesnio gimnazijoje.
Patiko man “Mokytojas”, nors pati nebūčiau pirkusi, jeigu ne knygų klubas, na juk ne trendy/sexy tema ta pedagogika 😌. Kaip knyga - patiko, kad buvo ir romantikos linija ir knygų sąrašas (esu skaičiusi max 5 iš ten, gėda pasidarė).
Dėl mokytojų tai aš pati norėčiau būti mokytoja (IT), man atrodo prasmingas darbas žmogui gyvenime, bet matyt to niekad nebus, nes tėvai yra atskira papildoma klasė, o ir dar po darbo tu turi dirbti, ne kaip versle, kur kiekvieną valandą užbillini kaip overtime’ą už brangiai :)
Karolio Klimo knyga „Mokytojas“ paliko labai dviprasmius jausmus. Pradžioje jautėsi daug arogancijos ir įsivaizdavimo, kad jaunas mokytojas žino dalykus daug geriau nei patyrę mokytojai. Tikrai varčiau akis skaitydama ir galvojau, kad geruoju čia tam Mokytojui nesibaigs. Labai patiko aprašyta knygų interpretacija, aiškinimas ir pateikimas. Klausimas - ar tik šios aprašytis knygos taip buvo analizuojamos, ar visas privalomas sąrašas. Pabaiga visiškai nenustebino, taip ir buvo galima tikėtis, kad Mokytojo kelias mokykloje pasibaigs. Sutinku su Andriaus kalbintais mokytojais - labai įdomu būtų išgirsti ir perskaityti ilgamečių mokytojų patirtis, kurie dirba ir atiduoda save mokytojams visus dešimtmečius, bet realių mokytojų iš vidutiniškų mokyklų, o ne tų, kurie dirba tik su itin gabiais ir motyvuotais mokiniais. Dėl autoriaus minties apie pedagogikos studijas, taip pat sutinku. Moko daug įdomių dalykų, bet atėjęs dirbti į mokyklą, supranti, kad realybė ir studijų metais dėstomi dalykai kažkaip prasilenkia.
Dalis apie mokytojo asmeninį gyvenimą visai nenustebino ir manau puikiai parodo tai, kad mokytojai irgi žmonės. Su savo rūpesčiais, vargais, džiaugsmais. Kaip ir kitų specialybių atstovai eina į vakarėlius ir turi savo asmeninį gyvenimą.
Senieji mokytojai tikrai laiko frontą ir aš labai bijau, kad jų tikrai nėra kam pakeisti. Ar tie mokytojai visada geresni už jaunus mokytojus, tikrai ne. Bet jauniems ir protingiems žmonėms - atviras pasaulis, visos specialybės ir geras atlyginimas. Kažkaip žmonės linkę sakyti - taigi kažkas dirbs, kažkaip išsispręs, nebus taip, kad nebebus mokytojų. Ir čia visai norėčiau paprieštarauti, aš manau, kad nebus kam dirbti ir daugumoje mokyklų dirbs tiesiog bet kas. Norėčiau tikėti, kad "kažkaip bus", bet nebus.
Aš taip pat esu mokytoja, chemijos dalyką mokau kaip korepetitorė jau 11 metų ir ketverius metus dėstau Vilniaus universitete. Nežinau kodėl, bet susišvietė, kad reikia atiduoti duoklę švietimui ir padirbti mokykloje. Labai geras patarimas ir iš mano pusės - pradėkite dirbti mokykloje nepilnu etatu, nes kitaip, tai - totalus beprotnamis. Ir nesupraskit klaidingai, mokyti ir pasakoti apie dalyką, kuris širdžiai mielas yra LABAI smagu ir įdomu, bet 80% laiko mokykloje yra jau minėtos Gladiatorių kovos su mokiniais. Milijonai pasiteisinimų, tūkstančiai priežasčių kodėl nenori dirbti, šimtas vienas būdas paaiškinti ką mokytojas daro ne taip. Mokytojas nuolatos yra dėmesio centre, kiekvienas žingsnis stebimas ir ieškoma prie ko prikibti. Sunkus darbas, varginantis. Liūdniausia tai, kad gali įdėti visą širdį, pamokoje panaudoti tris aktyvius metodus, įtraukiančias užduotis ir tikrai žongliruoti stovint ant galvos, o mokiniai vis tiek pasakys - ai neįdomu. Tik dirbant mokytoja aš pirmą kartą fiziškai supratau ką reiškia pasakymas - užverda kraujas.
Kaip sudominti šiuolaikinius mokinius - aš nežinau. Atrodo tiek daug visko išbandžiau, kartais suveikia, kartais ne. Dalis mokinių nemato mokslo - kaip ateities, kaip pajamų šaltinio. Nesupranta, kad tai jų, kaip mokinių darbas mokytis. Knygas skaityti nuobodu, telefonai ir Tik Tok viskas kas juos domina. Nori būti ne gydytojais, o Youtuberiais. Ar gali juos kaltinti, tikriausiai ne. Ar mokytojas kaltas, nesudomina, neįtraukia, na irgi ne. Bet ar verta draskytis ir įrodinėti, kad gali pakeisti pasaulį ir arti mokykloje? Iš dvasinės pilnatvės pusės - gal ir taip? Iš visų kitų likusių pusių - ne.
Apie knygą.
1. Kadangi pati dirbu 20 metų mokykloje, buvo įdomu perskaityti, kaip ją mato naujai atėjęs žmogus ir kiek svarbių, aktualių dalykų gali užkabinti. Tiesą pasakius, tikėjausi gilesnio žvilgsnio į mokyklos pasaulį, nes daugumoje vietų tik paviršutiniškai praslysta ir tiek.
2. Mokytojų ir mokinių santykiai labai įvairūs. Tikrai tos pačios klasės vaikai vienaip elgiasi vieno mokytojo pamokoje, visisškai kitaip - kito. Svarbiausias dalykas yra ryšys su vaikais. Jei tu jį kuri, nuoširdžiai klausi ir klausai, rūpiniesi, esi geras, bet teisingas, jei tiki tuo, apie ką kalbi pamokoje, tuomet ir vaikai atsako meile ir rūpesčiu, pagarba.
3. Dabartinis mokytojas turi labai mylėti vaikus ir ypač tada, kai jis tavęs negirdi, kai grubiai atkerta. Vaikams svarbu jausti mokytojo rūpestį, kuris nėra tik klausimas: "Kaip sekasi?", bet ir tas mirktelėjimas rašant diktantą, ir įvairių įdomių, nors ir sunkių iššūkių jiems mestelėjimas netradicinei kūrinių analizei, kur išmoksta ne tik pagal programos raidę. Jei reiktų išskirti tris savybes, tai būtų kūrybiškumas, teisingumas ir erudicija.
4. Vis stipriau įsibėgėjant įtraukiojo ir atnaujintų programų volui ne tik "senieji", bet ir kai kurie dar nepasenę mokytojai galvoja, kur galėtų pasitraukti. Akivaizdu, kad ciniškas požiūris į mokytoją kaip į visų galų meistrą žeidžia, nes apima ir bejėgystės jausmas - ir vėl viską reiks pasidaryti pačiam. Nuolat lyg figos lapu prisidengiama tuo, kad mes dirbame iš pašaukimo. Taip, ir iš pašaukimo, bet gerai, kai sutuoktinis gali finansuoti šį hobį ir mokėti už paskolas ir atostogas :) Didžiulis krūvis, kuris slepiasi po oficialiomis darbo valandomis, programų programėlių prievartinė integracija į pamokas, iš savo kišenės mokamos IT priemonės darbui ir į(si)vertinimui, metodinių priemonių nebuvimas arba abejotina kokybė, arba kainuoja šiek tiek, Kultūros paso menka paramėlė, tebesitęsiantis psichologinis ir fizinis nuovargis po nuotolinio ir t.t. – visa tai tik keletas iš mokytojus kamuojančių problemų. Ir jauni žmonės, matydami tuos iš paskutiniųjų varančius mokytojus, tikrai nenori stoti į jų pėdas. Kiek esame kalbėję su vaikais, nė vienas nenori būti mokytoju, nes labai daug darbo, o nieko neuždirbat. Na, nebent fizinio ar darbų :)
5. Pradedu galvoti, kad metas baigti mokyti :). Nors ir labai smagu klasėje su vaikais ir dažni tie Eureka! momentai, ypač, kai matai, kaip jie auga ir tobulėja, kaip paskatinti vėliau jau patys ima ieškoti ir išbandyti kūrybiškesnius sprendimus, kokie laisvi ir pasitikintys tampa. Vau. Kartais sėdžiu ir graudenuosi per jų darbų pristatymus, bet ta euforija dažnai išgaruoja, kai grįžusi namo paskubomis kažką užkandu ir vėl sėdu dirbti. Bent jau iki 9 val. vakaro.
6. Asmeniškai man tie biografiniai intarpai atrodė skystoki ir menkaverčiai, kūrinių analizės intarpai buvo smagūs, tikrai atpažįstami iš asmeninės patirties. Jauniems mokytojams, kurie tik pradeda dirbti, manau, bus net ir labai naudingi, juos sustiprins ir padrąsins eksperimentuoti.
7. Akivaizdu, jog autorius myli save labiau nei dauguma jo buvusių kolegų. Tikrai labai daug mokytojų kankina skrandžio problemos, migrenos ir pan. Tad tas jo atsitraukimas labai natūralus, nes supratęs, kad nelabai lieka ką semti, jis išėjo ieškoti vandens kitur :) Visa knyga toks bravūriškas paskambinimas pianinu trumpam prisėdus salėje, kol prasidės koncertas. Salėje nuaidi aikčiojimas, tačiau pianistas koncerte nedalyvauja :) Aišku, tokių kolegų norėtųsi daugiau, gal kažkaip ir labiau vieni kitus įkvėptume.
Beje, komentare pamiršau paminėti, kad su mokyklos gyvenimu susijusi ir L. Tamulaitienės knyga "Paraščių vaikai". Gaila, kad nėra sulaukusi įdėmesnio žvilgsnioir dėmesio. Aišku, tai apie Jaunimo mokyklą Šiauliuose, labiau specifiškesnė, tačiau atverianti ir mokyklų atstumtų vaikų gyvenimo realijas :) Rekomenduoju perskaityti ;)
1.Jau pirmam sakiny nustebino, kad "GEROKAI įsibėgėję mokslo metai" yra spalio pradžia. :)
Vėliau, jau perskaičius knygą, gerokai nustebau, kad ne visai autobiografija.
Ne tiek nustebino ar šokiravo, kiek privertė susimąstyti, koks išties nepakeliamas gali būti mokytojo darbo krūvis, jei stengiesi gerai atlikti savo darbą.
2. Neklauskit... Tarp mokytojų ir mokinių labai trūksta savitarpio supratimo. Vaikams bandai aiškinti, kad ir mokytojui nelengva, bandai sušvelninti kartais ir mokytojo neetiškus pasisakymus. Vaikai irgi ne šventieji avinėliai, puikiai įsivaizduoju, kaip mokytojams sunku juos suvaldyti. Situacija kartais atrodo beviltiškai.
3. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų sunormalizuoti krūvius. Kad mokytojai turėtų laiko pamatyti tą kiekvieną individualų vaiką, jį pažinti ir rasti geriausią būdą jį pasiekti. Nebūtų pervargę tiek, kad psichologiškai neatlaikytų mokinių išsisukinėjimų ir bandymų pastumti ribas. Turėtų laiko žmoniškai pasiruošti pamokai. Taip ir patys mokytojai jaustųsi geriau, ir mokymo rezultatai pagerėtų (ką autorius parodė kaip įmanomą dalyką).
4. Dabar situacija išties atrodo apokaliptiškai. Gal tik visiška sistemos griūtis privers keisti situaciją iš esmės. Nebus mokytojų -> bus mesti finansai, kad juos pritraukti -> atėję nauji mokytojai galbūt netylės dėl darbo sąlygų ir reikalaus sutvarkyti krūvius, mokinių skaičių klasėse (manau, jis stipriai per didelis). Gal tik taip pradės keistis ir kokybė (tiek mokymo, tiek mokymosi).
5. Esu pagalvojusi. Kaip minėjo Julija, apie mėgstamą dalyką tikrai nesunku būtų pasakoti, atskleisti jo grožį. Bet dabartinės darbo sąlygos verčia abejoti, kad atlaikyčiau. Kaip ir pats autorius minėjo, turi prisitaikyti prie sistemos ir kone tapti ciniku, kad joje išgyventum. O tai man baisiausias dalykas bet kokioje profesijoje. Tad daugiau tokių entuziastingų mokytojų, kurie susivieniję galėtų pradėti keisti pačią sistemą.
6. Pikantiški biografiniai intarpai ne itin žavėjo. Kažkaip atrodė vėjavaikiška. Bet gal tai normalu tokiam amžiuj :) O vat mokytojiški kūrinių analizės intarpai labai patiko. Būtų tikrai įdomu net ir suaugusiam tokiose pamokose dalyvauti. Labai gera įžvalga, kad norint analizuoti kūrinį svarbu visa kultūrinė to laikmečio terpė, netgi kas buvo autorius, kokiu laiku gyveno, ką patyrė, kas tuo metu vyko šalyje ir pasaulyje. Ką ir jūs, Andriau, atskleidžiate per paveikslų analizes. Tikrai įdomu ir padeda giliau pažvelgti į kūrinį.
7. Na, žinant autoriaus darbinę patirtį, gal ir galima įtarti PR projektą. Visgi, mokytojas tikslą pasiekė ir mokinių rezultatai viršijo lūkesčius. Vadinasi, įmanoma. Dabar švietimo ministerija ir mokytojų bendruomenė turėtų pagalvoti, kaip pertvarkyti sistemą, kad link rezultatų būtų einama tvariai ir kryptingai, o ne mokytojų perdegimo kaina.
Savo vaikams, bebaigiantiems 11-tą klasę, rekomendavau perskaityti šią knygą. Tikiuosi, kad tas jaunatviškas idealizmas įkvėps (tėvų "moralai" tik atmetimo reakciją sukelia), kitokių lietuvių kalbos pamokų aprašymas padės kitaip pažiūrėti ir į pasiruošimą egzaminui, ir į pačią literatūrą.
Pati pasinaudosiu pateikiamu knygų sąrašu (ačiū autoriui už jį). Vieną iš jo jau įpusėjau - "Sugriūva viskas".
Knyga patiko. Gana daug skaitau, mokykla irgi neatrodė kančia, todėl mėgavausi kūrinių analize, dar kartą prisimindama nagrinėtas knygas. Bet manau, kad knyga tikrai skirta ne visiems, kaip ir mokykloj, jei neskaitai, kažin, ar sudomins bei norėsis kapstytis iš naujo į jau anksčiau mokykloj neptikusias knygas.
Aldona tokia kietiakė. Visko mačius ir su viskuo susitaikiusi mokytoja. Be svajonių pakeist švietimo sistemą. Reikia, tai dirba ir bando kažką iš to jaunimo išpešti. Nebando pakeisti mokinių, kurie tų pokyčių ir nenori.
Kai autorius pradėjo pasakot savo gyvenimą, buvo visiška atmetimo reakcija. Kam to reikia? Ypač pasakot apie mokyklos laikus, kai manei, kad vienos nakties nuotykio mergina galbūt nėščia ir jai dar kaltę verst, kad nesakė nieko ir vargšo neatleido nuo įtampos. Lyg jai būtų lengva apie tai kalbėt. Vėliau jau kažkiek geriau buvo ir visi patiko, kad parodė, jog mokytojas irgi yra visiškai normalus žmogus.
Skaitydama dar labai pajaučiau atotrūkį tarp miesto ir kaimo ar mažo miestelio. Koks dar teatrų lankymas, nebent kartą per metus. Apie kažkokį knygų pasirinkimą, supažindinimą su kitais autoriais net kalbos nebuvo, fantastika iš vis negirdėtas dalykas 😁
Asmeninė patirtis: norėčiau būti mokytoja, esu baigusi lietuvių filologiją ir ispanų kalbą. Bet į mokyklą neisiu dėl atlyginimo, kurio man nelabai užtektų būsto paskolai, maistui ir dviejų vaikų darželiui sumokėt. Tai taip liūdnokai čia.
Ačiū už Jūsų YouTube pokalbį, smagu buvo paklausyti.
Apie Mokytoją... Aš būsiu nepopuliariųjų tarpe ir labai daug gerų žodžių knygai neturiu, visiem, kas tik manęs klausė, ilgai bambėjau apie ją. Ilgai svarsčiau, kaip čia ją vertinti, tai duočiau kokius 2,5 iš 5. Vidutiniškai.
Pradžioje pagyros - tokios knygos tikrai reikėjo, daug svarbių temų paminima, apie mokytojus ir mokymą, tai tikrai sunkus darbas ir lieka klausimas, ar dar bus norinčių ir galinčių mokyti tokiomis sąlygomis.. patiko knygų analizės ir skatinimas skaityti, tik autorius galėtų nemenkinti pop ar kitų ne klasikinių knygų, nes jo paties kitaip, nei popsinė tikrai nepavadinčiau.
Kartais pagalvoju, kad kaip mokinė būčiau norėjusi tokio mokytojo, užsidegęs ir gebantis sudominti ir susidraugauti su mokiniais. Gaila, kad labai trumtai.
Priekaištai:
Pagrindinis tai kad nebuvo žanro, paėmiau aš ją kaip memuarus, o pasirodo romanas, biški paremta tikrais patyrimais, biški prigalvota. O kas prigalvota neaišku. Kaip memuarai man dar net labiau būtų patikę, daugiau realumo, bet kaip romanas tai ne, personažai netikri, šaržuoti. Siužetas - bardakas, šokinėja nuo vienos temos iki kitos. Laukiau, kada bus paminėtas mokymasis Covid karantino metu, bet jis buvo išbrauktas ir visi sėkmingai išlaikė egzaminus (happy ending). O jau tos meilių scenos.. man kažkaip ne vietoje ir labai pritemptos.
Diskusijos klausimai:
1. Nustebino sugebėjimas pereiti nuo kūrinio analizės prie veido laižymo.. :D
2-3. Vaikų neturiu, tad praleisiu.
4. Labai bijau, kad greit nebus, kas norės eiti mokyti, ypač geri mokytojai taps retenybe. Bet galbūt ateis laikas tai prestižinei profesijai.
5. Mano mama - darželio auklėtoja. Tai aš nuo pat mažens žinojau, kad tokio darbo nei su mažais nei su dideliais vaikais dirbti nei norėčiau, nei galėčiau, vien dėl savo charakterio savybių, neatlaikyčiau nei poros dienų.. Bet dėl to jaučiu didelę pagarbą žmonėms, kurie tokį darbą dirba. O dar šiais laikais, ne tik su vaikais bet ir su jų tėvais reikia mokėti tvarkytis.
6. Jau rašiau, bet manau, kad viskas gali čia būti, tik gal kaip subtiliau viską pateikti, o ne tėkšti, pačioje netikėčiausioje vietoje :D
7. Manau, kaip ir rašė, atėjo nepasiruošęs, galvojo kad bus lengviau, bus visiems fainas, bet neatlaikė. Lygir žadėjo grįžti, tad pažiūrėsim :)
Šiek tiek per daug buvo "daugmaž" ir "galop" :) O atsakant į klausimus, ne šokiravo, bet gal kiek nustebino, kad autorius ryžosi pakankamai atvirai rašyti, tiek asmeniškus dalykus, tiek apie mokyklą.
Apskritai apie mokinių ir mokytojų santykius labai plati tema. Vienas dalykas, kad mokytojai stengiasi padėti mokiniui. Galbūt yra atskiri atvejai, gal kartais kokie asmeniškumai, bet bendrai, kiek teko susidurti, mokytojai tikrai stengiasi padėti - ir išsitaisyti pažymį, ir atsiskaityti (sūnus, kai įstojo į universitetą, buvo "nemaloniai" nustebintas, kaip čia jis niekam nerūpi :) Neatsiskaitei darbo, tavo bėdos, pats ieškok ir rūpinkis, kaip spręsti problemą). Gaila, kad tame amžiuje vaikams kitaip atrodo.
Knygoje gerai parodyta, kad mokytojas gali nubrėžti ribas, paaiškinti mokiniams taisykles ir jų laikytis - ar dėl atsiskaitymo sistemos, ar dėl "lipimo ant galvos". Bet čia tinka bet kuriai paauglių kartai. Tik nežinau kokia ta mokyklos "virtuvė", nes iš knygos supratau, kad už tai būta ir skundų ir tikrinimų.
Apie jaunąją ir senąją mokytojų kartą, gal nebūtų teisinga sakyti, kad visi jauni mokytojai entuziastingi, o visi vyresni - pavargę ir ciniški. Bet manau, jaunesni mokytojai, jie jau kitokia karta ir "arčiau" šios mokinių kartos. Man, deja, teko tokių Aldonų sutikti. Pvz. anksčiau sūnus buvo pas mokytoją, kuri jau turėjo savo nuomonę "na, rašytojo iš jo tai nebus".. Maždaug, aukščiau bambos neiššoksi ir jei iš egzamino gaus 30, tai bus gerai. Arba kito sūnaus lietuvių mokytoja į tamo laišką atsakė po 2 mėn. (gal nusistačius prieš technologijas?). Klausiant, ką daryti, kai visai nenori skaityti knygų, nuo ko pradėti, kuri sudomintų: "na tai yra privalomas sąrašas, tai iš jo tegu ir skaito", "O gal pradžiai ką iš lengvesnių?" "Tik ne kokį Harį Poterį...". Ar čia literatų arogancija, ar senesnės kartos? Kažkaip sunkiai įsivaizduoju, kad taip jaunas mokytojas pasakytų. Nors, beje, ir Karolio Klimo knygoje jaučiasi šioks toks nusistatymas literatūros atžvilgiu - "popsinė fantastika" ir pan., bet apskritai patiko, jo, kaip mokytojo požiūris, kad galima ir geriau pradėti nuo lengvesnių knygų.
O kaip nudžiugino Gegužės knyga, mačiau jau seniai kad planuojama leisti ir atsiliepimų iš fantastikos mėgėjų daug gerų buvo, bet turimų neskaitytų knygų tiek daug, kad galvojau dar ilgai jos neskaitysiu, o va dabar bus proga be eilės paimt :D
Aš kai pasiklausau įvairių diskusijų, atrodo, kad kažkokia kvailų monstrų karta auga, kuriai neįdomu mokytis (kaip taip gali būti?!?!) ir rūpi tik Youtube ir Tiktokas. Aš mokyklą baigiau prieš 20 metų, Youtube, Tiktoko ir influencerių tada nebuvo, bet mokytis 98% mokinių nenorėjo ir tingėjo lygiai taip pat. Klasėje iš 24 mokinių puikiai mokydavosi 1-2 vaikai (ir būdavo nuolat pravardžiuojami moksliukais), daugmaž gerai - dar gal kokie 5. Visi kiti buvo labai krūti ir džiaugdavosi gavę teigiamą. Geras mokymasis mokinių tarpe tikrai nebuvo vertybė. Tiek mažo miestelio vidurinėje mokykloje, tiek didesnio gimnazijoje.
Patiko man “Mokytojas”, nors pati nebūčiau pirkusi, jeigu ne knygų klubas, na juk ne trendy/sexy tema ta pedagogika 😌. Kaip knyga - patiko, kad buvo ir romantikos linija ir knygų sąrašas (esu skaičiusi max 5 iš ten, gėda pasidarė).
Dėl mokytojų tai aš pati norėčiau būti mokytoja (IT), man atrodo prasmingas darbas žmogui gyvenime, bet matyt to niekad nebus, nes tėvai yra atskira papildoma klasė, o ir dar po darbo tu turi dirbti, ne kaip versle, kur kiekvieną valandą užbillini kaip overtime’ą už brangiai :)