Knygų draugija. Mūras.Išvarymas.Valius.
Knygų draugijoje "Tomą Mūrą" keičia to paties Mariaus Ivaškevičiaus "Išvarymas" ir Arūno Valinsko "Valius"
Tutbūt nenustebinsiu pasiūlydamas dvi naujas knygas bendram skaitymui - likusiam gruodžiui, nors labiau sausiui ir vasariui.
Marius Ivaškevičius “Išvarymas. Londono adata” (iki sausio pabaigos) ir Arūnas Valinskas “Valius. Tai buvo kažkas tokio” (iki vasario pabaigos, tiksliau iki Knygų mugės)
Siūlau jas ne tik todėl, kad išleido mūsų leidykla, bet dar ir dėl to, jog sausio gale ir vasario gale, tikiuosi, suderinti su autoriais, kad jie užsuktų į mūsų Knygų Draugiją virtualiam pasikalbėjimui ir atsakytų į jus dominančius klausimus apie perskaitytas knygas.
Abi knygos geriausia kaina yra mūsų elektroniniame knygyne www.laisvesknygos.lt. Yra ir elektroninės versijos. Dėl audio versijos autoriai tariasi atskirai, bet abejoju, kad ji pasirodytų iki mūsų skaitymo pabaigos.
“Išvarymas” - https://laisvesknygos.lt/produktas/marius-ivaskevicius-isvarymas-londono-adata/
“Valius” - https://laisvesknygos.lt/produktas/arunas-valinskas-valius-tai-buvo-kazkas-tokio/
O dabar trumpai mano įspūdžiai apie Mariaus Ivaškevičiaus “Tomą Mūrą” ir keli klausimai tiems, kurie skaitė.
Nenoriu lyginti su Mariaus “Išvarymu”, kurį perskaičiau iš karto po to, kai pabaigiau “Mūrą”, nes apie jį diskutuosime atskirai, todėl liksiu tik prie “Tomo Mūro”, kurį galėčiau sau apibūdinti - “ne mano arbatos puodelis”.
Kad puodelis ne mano supratau iš karto tik pradėjęs skaityti, nes intelektualios distopijos žanras manęs niekada nežavėjo. Aš suprantu jo specifiką ir ore subtiliai juntamą socialinį visuomenės puvėsių kvapą, tuoj pilkšvus ar labiau net rudus atspalvius, bet man distopija turi būti hardkorinė - orveliška, vonegutiška arba jeigu jau einam į fantastiką, tau visais galios ištroškusiais valdovais, bado žaidynėmis ir taip toliau.
O gal dar ir dėlto, kad visos šitos rašytojų rezidencijos ir kūrybiniai retreatai man - rašančiam, bet dar penkis darbus dirbančiam žmogui - atrodo labai nesuprantami, svetimi ir tokia atgyvena. Su kuo iš dalies gal sutinka ir pats autorius, paversdamas tas rezidencijas savotišku zoologijos sodu, kurio narvuose sėdi menininkai, atjungti nuo šiuolaikinio pasaulio.
Savotiškai susišaukia su ką tik girdėtais naujojo Lietuvos kultūros ministro žodžiais, kad, suprask, menininkai yra tokie ne šio svieto žmonės ir jokių politinių aktualijų nėra įgalūs suprasti.
Atmetus tai romanas skaitosi visai neblogai, erotinės ir, sakykim taip, kietos erotikos scenos manes visai nestebino ir neatrodė netinkamos. Gal labiau yra baimė, kad rašydami sekso scenas lietuvių autoriai nusirašys ir bus toks svetimos gėdos jausmas, bet Marius šitą užduotį įveikė sėkmingai.
Užkliuvo romano tempas - atrodo, jau visai įsiskaitai ir įsibėgėjai, ir tada jis krenta iki vėžlio greičio, atsiranda galybė kažkokių gal visai nereikalingų smulkmenų ir sąmonės srauto, kurį nejučia pradedi praleidinėti.
KItas dalykas - pats protagonistas Tomas Mūras, kuris yra tiek antipatiškas savo literatūrinėje kančioje, beviltiškuose santykiuose su sūnumi ir požiūriu į aplinkinius, kad kartais net ima purtyti ir galvoji, ar šitam konfliktų, nerimo ir susireikšminimo pilname pasaulyje man tikrai reikia dar vienos fiktyvios kančios.
Man įdomesnė už Tomo Mūro kančias pasirodė prie rinkos daug geriau išmokusio prisitaikyti jo kolegos ir konkurento Homero linija, kurioje jis kuria fiktyvią istoriją, kad geriau parduotų save.
Gabija, kuri anksčiau perskaitė knygą, vis ragino palaukti didžiojo siurprizo pabaigoje, bet, matyt, aš esu jau tiek perskaitęs knygų ir matęs įvairių rašymo technikų, kad toks “plot twist” manęs nenustebino.
Bendrai vertinčiau knygą 5.5/10
Kaip jums pasirodė “Tomas Mūras”?
Distopinė rezidencija - sudominęs jus siužeto variklis?
Ko pasigedote romane? Kiek stiprus pasirodė konfliktas?
O pats Tomas Mūras kaip pagrindinis veikėjas? Kurie dar veikėjai įstrigo?
Ar nustebino/šokiravo siurprizas romano pabaigoje?
Perskaitytų knygų paprastai nepasilieku – iš karto įdedu į BOOKSWAP arba nunešu į biblioteką (jie naujas knygas labai mielai priima).
Bet TOMĄ MŪRĄ pasilikau. Tikrai skaitysiu dar kartą. Sutinku su Andriaus nuomone, kad tempo (ypač pirmojoje knygos pusėje) kartais labai pritrūkdavo (bet: skaičiau po visų dienos darbų lovoje, kai kartais iki „nusmigimo“ pakanka vos poros puslapių kad ir paties geriausio teksto, tad gal tie lėtesni pasažai gulint kokiam nors All Inclusive po skėčiu su kokteiliuku būtų visai smagiai susiskaitę). Bet Tomas Mūras, kaip herojus, savo mąstysena (nesitapatinant) tikrai ne kartą užkabino gyvą nervą. Pati rezidencija man daugiau buvo įdomus romano fonas, rėmas (beje, paskatinęs apskritai pasidomėti rezidencijų projektais, tad norėdama dar geriau suprasti tą aplinką nusipirkau U.Radzevičiūtės, buvusios Bambergo rezidencijoje tuo pat metu kaip M. Ivaškevičius, „Minaretas ir 7“) . Labai patiko ir TOMO MŪRO „ritmas“ (čia M.I. terminas) – jis įdomiai aprašytas romane, kaip ir daugybė kitų rašymo virtuvės detalių, o pats knygos tekstas man priminė tobulą dėlionę – žodžiai tokie, kokių reikia, jų nei per daug, nei per mažai ir kiekvienas savo vietoje. Nedažnai pasitaiko toks kokybiškas netuščias tekstas.
Tad perskaičiusi knygą su didžiausiu malonumu paskaičiau
https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/po-20-metu-nauja-romana-tomas-muras-parases-m-ivaskevicius-gana-drovumo-ir-raudonu-zandu-rasykime-apie-tai-kokie-esame-286-1642178
Klausimas Andriui: „O gal dar ir dėlto, kad visos šitos rašytojų rezidencijos ir kūrybiniai retreatai man - rašančiam, bet dar penkis darbus dirbančiam žmogui - atrodo labai nesuprantami, svetimi ir tokia atgyvena.“ – O ar ne Jūs ne per seniausiai važiavote į „savo rezidenciją“ būtent ramiai rašyti ŠM?
Dėl knygų klubo: man jis viena iš paskatų prenumeruoti šį Substack. Man labiau patiko balsavimo iš pasirinkimų formatas – tada galim būti visi įvairūs ir atrasti naujus skonius. Šie naujieji PARINKIMAI manęs nesužavėjo: M. Ivaškevičių ką tik skaitėm, jo naują romaną Substacke matėm (nusipirkau, perskaičiau), ką užkabino, tas daugiau pasidomės (aš dar ir ŽALI planuoju skaityt), tad man būtų priimtiniau, jei klube vyrautų įvairovė. „Valiaus“ taip pat nesiruošiu skaityti – nieko prieš A. Valinską neturiu, bet jo gan nemažai visur, todėl „visą savaitę valgiusi košę nenoriu dar ir restorano meniu rasti košę😊“. Na ir dar nevalingai mintis apie pardavimų didinimus ateina...
Kai pradėjau skaityti galvojau, kokia čia nesąmonė, kaip išvis galima rašyti tokias knygas. Bet dėl to ir esu čia, kad skaityčiau tai, ko pati niekada nepasirinkčiau :) ir labai džiaugiuosi:) Praėjus kiek laiko po perskaitymo, knygą prisimenu visai teigiamai. Buvau paskatinta pasidomėti apie rezidencijas. Iš esmės labiausiai įstrigo knygos antroji dalis. Jautriai susiskaitė Mūro ir jo meilužės išsiskyrimas, jaučiau visus juos užplūdusius jausmus ir pabaigos jausmą. Mūro bendravimas su sūnumi tikrai nepavyzdinis, bet jaučiais viltis, kad jam rūpi. Nustebino knygos pabaiga, nes nepastebėjau knygoje jokių asmenybės požymių, kad taip gali būti. Ir galiausiai noriu tikėti, kad Mūro pabaiga laiminga. Susiskaitė lengvai ir greitai:)
Naujų pasiūlymų neskaitysiu, kažkaip man jų pasiūla neskaniai atrodo. Bet įtrauksiu į sąrašą perskaityti ateityje, jei atsiras galimybė :)