Knygų draugija. Š. Černiauskas "Smarvė"

Ir kvietimas virtualiai susitikti su Šarūnu aptarti jo debiutinę knygą

Kolegų darbus recenzuoti yra sudėtinga - jeigu per daug pagirsiu, sakysit, nu čia draugelius stumi, kad jie daugiau knygų parduotų, jeigu labai sukritikuosi - sakys, kad pavydi.

Todėl geriausiai bus man trumpai brūkštelti įspūdžius, o plačiau aptarti jau gyvame jūsų susitikime su Šarūnu Černiausku, kuris vyks tiesiogiai pirmadienį (gegužės 19) 19 valandą Substacko programėlėje taip, kaip vyksta mano apžvalginės “Žiūrėk” laidos.

Foto: Mantas Golubevas Photography

Kai Šarūnas rugsėjį paskambino pasiklausti kelių detalių apie leidybą ir po to atsiuntė man kiek yra parašęs, perskaitęs pasakiau jam, kad čia pagal apimtį yra ne knyga, o esė arba išplėstinis straipsnis, ir kad jis pamirštų apie terminą parašyti pilnos apimties knygą iki Knygų mugės.

Jis, matyt, nusprendė “palaikyk mano alų” ir lapkričio viduryje pasidžiaugė, kad atidavė leidyklai jau beveik pusės milijono ženklų arba maždaug 70 000 žodžių veikalą.

Kad spėtų per tokį laiką tiek parašyti Černiauskas turėjo pilti kaip iš kibiro ir pylė - “Smarvėje” viena istorija ir žurnalistinis tyrimas veja kitą, keliaujam su Šarūnu nuo jo pirmųjų darbų iki santykių su Romanovu ir legendiniu Snoro banku, iki bendradarbiavimo su pasaulinėmis žurnalistinių tyrimų žvaigždėmis ir galiausiai iki paties jam skaudžiausio “toksinio” laikotarpio, kai Šarūnas kurį laiką buvo persona non grata kone visai žiniasklaidai ir dar iki šiol į kampą įspausti jo tyrimų “herojai” mėgina traukti kortą apie a la jo atžvilgiu vykdytus ikiteisminius tyrimus ir atimtus valstybinius apdovanojimus.

Tačiau žodžių pylimas kaip iš kibiro beveik visada turi savo kainą ir “Smarvė” ne išimtis. Man atrodo, kad per tą skubėjimą Šarūnas pats iki galo nesuprato, kokia turi būti jo knyga ir tada gavosi klasikinis “pirmos knygos” sindromas, toks vinegretas, kai gauni ir žurnalisto autobiografiją, ir žurnalistinių tyrimų mechanikos vadovėlį ir tokį neformalų pasipasakojimą a la prie alaus bare “Dirty Dick”, privarytą Šaro taip mėgstamų medinių bajerių.

Ir šiaip kaip knygos kritikas galėčiau prisikabinti prie visų trijų dalykų. Labiausiai turbūt prie pasirinkto pasakojimo tono ir Šarūno sprendimo užsiimti nuolatine self-depreciation arba savęs nužeminimu.

Man buvo keistas Pancerovo ir Davidonytės sprendimas savo knygose apie viską kalbėti trečiuoju asmeniu, bet šitas Černiausko sprendimas save nuolat vaizduoti tokiu lengvu dunduku pasirodė dar keistesnis.

Ir kai tai nutinka jau kelioliktą kartą, pradeda erzinti. Seni, mes jau žinom, kad tu žioplas, nemoki planuoti kelionių, fiziškai neįspūdingas akiniuotis, norintis apsivemti nuo savo paties durnumo, #2rnas, nelygintu švarku arba ekshibicionisto lietpalčiu, nerangus, gliaudyklės ir burunduko hibridas, prakaituojantis ir turintis krūvą kompleksų. Jau užteks.

Autobiografinė dalis yra žymiai įdomesnė negu ką tik skaityta kito žmogaus - prezidento Nausėdos, autobiografiją, kurią galima laikyti kaip “nuobodžiausios knygos etaloną” ir juo matuoti visas kitas. Bet kai prieinam prie nemalonių dalykų savo gyvenime autorius turi kelis sprendimus:

1. Viską pasakoti labai atvirai ir išsamiai, nevyniojant į vatą ir nebandant savęs teisinti

2. Apgenėti istoriją, sušvelninant ar sutrumpinant nemaloniausias dalis, o akcentuoti tik tai, ką nori akcentuoti, nes tai juk mano knyga, o ne objektyvus žurnalistinis pasakojimas.

3. Pateikti tik savo versiją, kurioje dažniausiai autorius išlieka gerietis, o visi kiti durniai, priešai, intrigantai, nesusipratėliai.

Kaip jau supratote, pirmų sprendimų būna itin retai. “Smarvė” pasiekusi pačią kontraversiškiausią istoriją priima sprendimą, kuris yra kažkur tarp antro ir trečio varianto.

Šarūnas iš karto pareiškia, jeigu laukiate, kaip pasiteisinsiu, tai nepykit, bet nesulauksit. Tada trumpai pristato situaciją: Gudelis šantažavo pasakodamas Pancerovui apie tai, kaip įsiūlė Černiauskui kelias chaltūras už kelių tūkstančių eurų sumą.

Černiauskas pripažįsta, kad susimovė, papasakoja apie tai, kaip jį išeinantį sutrypė tuometis 15min vadovas Šaučikovas, kokios negatyvios reakcijos sulaukė atėjęs į Laisvės TV rinkimų nakties laidą ir kokioje “pasilaidojimo” būsnoje kurį laiką buvo, ypač kai Grybauskaitė nusprendė atimti iš jo valstybinį apdovanojimą.

Problema čia aiški - retas kuris skaitantis knygą supras apie ką visa istoriją, kas tas Gudelis ir kodėl DG atiminėjo iš Černiausko apdovanojimą. O tie, kurie istoriją žino, nusivils pamatę, kad jis nusprendė užtapetuoti istoriją ir pasilikti tik prie savo passive-agressive tonu aprašytų išgyvenimų.

Tai kažkiek suprantama, žinant, kiek jau Černiauskui teko aiškintis ir dar kartą save išgręžti, tačiau vis dėlto manau, kad jis praleido progą pasirinkti pirmą variantą ir viską papasakoti detaliai ir išsamiai.

Kitas dalykas, aprašinėdamas asmeninius potyrius autorius kartais tikrai nueina į tokias detales, kad tai ima atrodyti kaip vadinamasis “paddinimas” - tai yra papildomų žodžių prirašymas, kad būtų pasiekta reikalinga apimtis. Ar tikrai reikėjo 12 puslapių pasakoti, kaip “Siena” įsikraustė į naujas co-workingo patalpas?

Natūralu, kad stipriausia knygos dalis yra žurnalistinių tyrimų dalis - Černiauskas nuosekliai pasakoja viską nuo užsikabinimo už istorijos, darbo su whistlebloweriais, medžiagos rinkimo, bendradarbiavimo su tarptautiniais tyrimais, publikavimo ir “herojų” reakcijų.

Ypač įdomu buvo iš vidaus pamatyti visų pagrindinių “paperių” istorijas, nes iki tol buvau skaitęs tik galutinius tyrimų variantus. Čia yra stiprioji knygos vieta - tokios konstrukcinės analizės man pritrūko “Kabinete” ir “Pranešėjuje ir Prezidente”

Čia nutinka du dalykai, kurie nėra autoriaus kaltė ir nuo jo nepriklauso:

Didžioji tyrimų dalis yra pasenę ir dabar aktualūs turbūt tik tiems, kurie arba dirba, arba labai rimtai galvoja dirbti žurnalistinių tyrimų srityje. “Snoro” istorijos ar Pinskų organizuotas balsų pirkimas kažkuriais gūdžiais rinkimais - tu supranti, kad tomis dienomis ir tiems žurnalistams tai buvo itin svarbu, bet dabar išliekamosios vertės jau beveik nėra.

Skaitydamas suprantu Šarūno emocijas ir tai, jog tais 2011 ar 2014 metais tai atrodė milžiniškas pasiekimas atkapstyti kokią nešvarių pinigų istoriją.

Bet dabar mes turim labai pažengusią ir tikrai plačiai dirbančią žurnalistinių tyrimų rinką - LRT Tyrimų skyrius, 15min tyrimai, Skirmanto Malinausko istorijos, kurių jis nevadina tyrimais, bet vis tiek atskleidžia sukčių darbelius ir sukelia rezonansą, “Skaidrinam” ir last but not least - tos pačios “Sienos” darbai, kuri jau operuoja į valstybės kasą grąžinamais šimtais tūkstančių ar net Kirgizijos kondicionierių pagalba labai smarkiai atšaldo kandidatų į Prezidentus ambicijas.

Mes šiandien turim Bankeras ir Baltcapus, kremliaus finansuojamą penktosios kolonos veiklą, dešimtis bylų, kapojančių per pirštus nesąžiningiems politikams, todėl “Snoro” ar prieš 13 metų vykusių rinkimų peripetijos jau atrodo kaip seniena.

Antras momentas, ką knygoje ir ypač jos pabaigoje pabrėžia pats Černiauskas. Čia nėra istorija su laiminga pabaiga. Čia kova su vėjo malūnais ir malūnai laimi. Prigauti balsų pirkėjai išteisinami, o naudos gavėjai toliau užima aukštas renkamas pareigas valstybėje. Arba jie nusipurto tyrimus kaip žąsis nusipurto vandenį. Ir paprastesniam skaitytojui gali kilti klausimas - dėl ko visa tai? Bet knygos gale Černiauskas pateikia labai gerą atsakymą.

Kaip ir subtilų krimstelėjimą paskutinėje pastraipoje.

Primenu, kad su Šarūnu susitinkame pirmadienį 19 valandą, atsineškite savo klausimų, o tradiciškai keli klausimai jums:

1. Kokie įspūdžiai perskaičius “Smarve”, kaip jums pasirodė pasirinktas pasakojimo formatas?

2. Kurie tyrimai ir istorijos labiausiai rezonavo?

3. Ar sutinkate, jog kai kurios istorijos jau morališkai pasenusios ir neturinčios išliekamosios vertės?