Šmėklų mėnuo #2

Antrasis romano skyrius, mano komentarai ir apklausa prenumeratoriams

Nors iš pradžių apsidrausdamas sakiau, kad romano fragmentai bus publikuojami kas dvi savaitės, bet jūsų palaikymas, komentarai ir pasiūlymai tikrai motyvavo skirti laiko ir įkvėpimo rašyti daugiau. Negaliu garantuoti, kad pavyks maždaug po tokio dydžio ištrauką pateikti jums kas savaitę, bet 3 fragmentai kas mėnesį turėtų būti.

Taip pat noriu padėkoti už pastabas, jas dedu į atskirą folderį ir prisėsiu, kai bus baigta visa knyga ir ateis metas revizijoms ir pataisymams. Tada ir galvosiu, koks gi turėtų būti Unės amžius pirmojoje knygoje. Tačiau kai kurios jūsų pastabos ir komentarai gali pakeisti ir rašomo siužeto vingius, tad išsakykite juos komentaruose. Beje, po mano komentaro yra ir apklausa, kurioje galite sudalyvauti. Gal vėliau nuo apklausos rezultatų priklausys ir pasikeitimai romane.

Ir prieš keliaujant į antrąjį skyrių gera žinia - žadėjau nuolaidas mano pirmosioms knygoms ir štai jos.

“Audioteka” abiems išleistoms audio knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” pritaiko nuolaidą mano Substacko skaitytojams - 30% su kodu GARSOMETAI. Nuolaida galios iki kitų metų gruodžio arba kol ten pat atsiras ir audio “Šmėklų mėnuo”.

Kas neskaitėt pirmojo skyriaus - jį galite rasti čia, o mes keliaukime į antrąjį.

ŠMĖKLŲ MĖNUO

II SKYRIUS

PALĖVENĖ, a.d.1908 

- Liata! Liata! Ką dabartės darai! Tučtuojau grįžk, maža niekšele! 

Jau buvo per vėlu. Iš sidabrinės lėkštelės pastvėrusi du cukruotus sausainius Liata nušoko nuo stalo, nulėkė prie atokiau augusio kurilinio maumedžio ir mitriai įsikabarojo į viršų sugebėjusi nepamesti savo grobio.

Peteris su Falia, du šalia stalo gulėję šunys, tik susižvalgė ir nusižiovavo, kreipdami į išdykėlę tiek pat dėmesio, kiek į sodininką automatoną, lėtais prie rankų pritvirtinto dalgio judesiais trumpinusio dvaro parko žolę. 

- Viešpatie, klebone, prašau atleisti, vienas vargas su tais mano augintiniais,- skėstelėjo rankomis Bogdanas, o iš apačios priekaištingai pasižiūrėjo dvi poros akių - kodėl daugiskaita, šeimininke?

- Hmm,- skeptiškai numykė Jonas Šileika, asketiško veido ir griežtų akių Palėvenės klebonas. Prie sunkos ir arbatos jis nebuvo net prisilietęs, - dabar jau ir beždžionės žmonių namuose. Ir šitas… kaip jūs jį vadinat… padaras,- klebono žvilgsnis nukrypo į automatoną,- matau, pas mus Palėvenėn irgi naujos pasaulio mados ir bedievystė susimylėjo ateiti. 

- Beždžionės irgi Dievo tvarinys,- pajutęs klebono nepasitenkinimą pamėgino viską nuleisti juokais dvarininkas. Ieškodamas pritarimo pasisuko į trečią svečią, sėdintį prie dvaro parke išnešto stalo, bet Vilniaus Gaivintojų ložės brolis Japetas net nesureagavo. Sėdėjo, regis, paskendęs savo mintyse.  

Nors ūksmingame Palėvenės dvaro parke, kur augo išlakios tuopos, eglės, beržai ir paties Bogdano Komaro pasididžiavimas - iš Kurilų salų atsivežtas ir čia įaugintas maumedis - liepos popietę buvo gaivu, stiklai su iš rūsio atnešta obuolių sunka maloniai aprasojo, tačiau pasisėdėjimas Palėvenės dvare sekėsi nekaip. Ir ne dėl išdykusios dvarininko naminės beždžionėlės. 

Bogdanas Komaras nieko gero ir nesitikėjo, kai iš karto po sekmadienio mišių švento Domininko bažnyčioje, prie jo priėjo nė arnoto nenusirengęs Palėvenės klebonas Jonas ir sausai pasiteiravęs apie tėvuko sveikatą - “ačiū, klebone, jūsų maldomis, jis dabar sanatorijoje su gydomaisiais vandenimis” - įsiprašė į svečius “svarbiam pokalbiui su ponaičiu Bogdanu”. 

Ir kam man reikėjo prasidėti su Gaivintojų lože. Naudos jokios, vieni nemalonumai - va, klebonas Jonas jau prie stalo, pamokslą ruošia - mintyse jau gailėdamasis savo sprendimo, Komaras prisiminė vakarykštį pokalbį su Japetu. 

“Mes mokam atpažinti vaikus, kurie turi Talentą” - susėdus Bogdano darbo kabinete aiškino gaivintojas. 

“Taip, žinau, ir dėl to ir kreipiausi į ložę, kad turim tokį atvejį”.

“Ir dėl to aš beldžiausi tiek varstų. Dabar ložei trūksta Talentų. Kiekvieno vaiko Talentas būna kitoks, tačiau yra bendrų dalykų, nesileisiu į smulkmenas, kurie mums padeda suprasti, kad toks vaikas ypatingas, o tada jau Praha paskirsto vaikus į akademijas, mūsiškė, šiaurinė, yra Saaremos saloje. Visos akademijos yra salose. 

“Toliau nuo žmonių akių” - pastebėjo Bogdanas. 

“Ne be to, ne be to. Tačiau,”- Japetas iškėlė pirštą,- toks procesas yra kaip aukso plovimas. Prasijoji pūdus smėlio, kol, regis, atrandi auksą, o po to dar akademijoje paaiškėja, kad tai ne auksas, o viso labo piritas. Kvailių auksas. Kaip ir Unės atveju.  Mergaitė neturi jokio Talento. Nulis, - rodydamas suspaustą nykštį su smilium reziumavo jis, - stebėjau, kalbinau, atlikau…eee… bandymus. Ir nieko. Paprasčiausia kaimo mergikė”

“Bet kas nutiko prie Vaizgiūnų ąžuolo? Kaip tas berniukas atsidūrė ant medžio?” 

“Gal vaikų sutartas pokštas, gal kaimiečiai prie stikliuko prisisiurbę buvo ir susirodė,- gūžtelėjo pečiais Gaivintojas - “maža ko iš dyko buvimo žmonės prisigalvoja. Galėjai, dvarininke, ir pats išsiaiškinti, ložės negaišinęs. Aš dar atliksiu paskutinį bandymą, man reikės mergikės drabužių, bet nieko daug nesitikėk. 

Nemalonumai iš visų pusių. Su lože pyktis Bogdanas nenorėjo, su Palėvenės klebonu taip pat. O juk nepasakysi “aš niekuo dėtas”. Et, teisi buvo Marija sakydama, kad reikia penkis kartus pamatuot, o šeštą kirpt. 

- Khmm,- išmetęs beždžionėlę iš galvos atsikrenkštė klebonas,- pons Bogdanai, tikėjausi, kad galėsim pasikalbėti mudu abudu, be tamstos… svečio, - klebono pauzė aiškiai davė suprasti, ką ganytojas galvoja apie atvykėlį iš Vilniaus,- bet kad jau taip susėdom, tai pasakysiu tiesiai. Žmonės labai nepatenkinti. Ir aš nepatenkintas. Mergikę reikia vežti į Panevėžį, reikia velnio varytojo, kitaip nebus. O tamsta,- plonas pirštas nukrypo į Bogdaną, po to pasisuko į Japetą,- pasikvieti šitą šarlataną ir bandai įrodyti? Ką? Ką judu bandot įrodyti? 

- Gerbiamas klebone…- mėgino įsiterpti Bogdanas

- Dar nebaigiau, ponaiti Bogdanai,- Šileika nesileido nutraukiamas, žodis “ponaiti” irgi neišslydo per klaidą. Kunigo balsas sustiprėjo,- ką bandot įrodyti? Kad Dievo nėra? Kad mergikė burtininkė kokia? Varažytoja? Ar tiesiog norit ją atiduoti šitam bedieviui? Manot, kad aš tiesiog beraštis kaimo kunigėlis? - dabar Šileika pasisuko į atvykėlį iš Vilniaus,- manot, aš nežinau jūsų liepsnų ir feniksų? Nežinau, kaip jūsų ložė semdavo vaikeliukus iš gyvybės langelių? Manot, nežinau, kokį žvėrį mėginot kurti savo požemiuose? Tas gaisras jūsų Vilniaus dvarelyje buvo tikra Dievo bausmė už visas nuodėmes! 

Klebonas karščiavosi, o gaivintojas Japetas liko visiškai ramus, tik nusiėmė, pasivalė ir vėl užsidėjo tamsius akuliorius. Tarsi erzindamas dvasininką gurkštelėjo sunkos. 

- Nekiškit savo dievo, kur reikia ir kur nereikia, klebone,- savo plonu balsu pasakė jis,- ir jūsų baisusis šėtonas ne už kiekvieno kampo tūno. Taip, mes ieškom talentingų vaikų ir panaudojam jų talentus kur kas geriau nei jūs savo klapčiukus. Bet galite būti ramus - šita Palėvenės mergikė jokio talento neturi, aš tuo įsitikinau ir rytoj išvykstu. 

- Labai tikiuosi ir linkiu gero kelio,- tarė stodamasis nuo stalo Šileika,- tamsta Bogdanai, Unę reikia kuo greičiau grąžinti tėvams, o vienuolynas jau pasirūpins, ką daryti toliau. Kitą kartą pagalvokit ar pasitarkit su vyresniais prieš imdamasis veiksmų. Kaimas labai nepatenkintas. Vienas dalykas su tais savo gariniais išmislais virš stogų lakiot, kitas - vaikus grobt. Kaimas labai nepatenkintas. Nenorėkit, kad palėveniškiai ateitų su dalgiais. Geros dienos, laudetur Iesus Christus.

Kunigas jau buvo pasukęs takeliu vedančiu iki dvaro vartų, kai jį pasivijo šūksnis. Nedidukė ganytojo figūra sustojo ir atsisuko. 

- Klebone! - Japeto balsas, regis, sustiprėjo, atsimušdamas nuo parko medžių lajų, - ne jūs vienas mokat lotyniškai. Igne natura renovatur integra. Per ugnį gamta atsinaujina. Feniksas atgimsta iš naujo. Nepamirškit šito, klebone.

Šileika tik gūžtelėjo pečiais ir nusigręžęs nuėjo tolyn.

X  X  X  

Unė pakirdo nuo varpų skambėjimo ir pašokus iš miegų apsidairė. Nepažįstamos sienos, nepažįstamas kambarys, nepažįstamas vaizdas pro langą. Ji vis  dar sutrikdavo ryte, kai pabudus suprasdavo, jog yra ne namuose pas mamutę ir tėveliuką, o Palėvenės dvaro bokšte, kur ją įkurdino mylista dvarininkas ir pro kurio siaurą langą matėsi gimtasis jos kaimas. 

Tačiau dabar buvo ne rytas ir pro bokšto kambario langą sklido ne vasariškos saulės šviesa, o grėsmingi raudoni gaisai. Unė išlipo iš lovos ir vienais naktiniais nutipeno prie lango, kad geriau matytų, prireikė pasistiebti. 

Palėvenė, kuri iš aukščiausio bokšto lango matėsi kaip ant delno, žioravo. Tamsoje šokinėjo liepsnos liežuviai, akimirkai iššviesdami tarp namų lakstančius siluetus, o per visą Lėvens slėnį sklido nerimastingas varpų balsas - degam, pavojus, gelbėkit! 

Mergaitė kaip užhipnotizuota žiūrėjo pro langą. Ūmai į duris stipriai pabeldė. Atitokusi Unė šmurkštelėjo į lovą ir vos spėjo užsitraukti antklodę iki smakro, kai durys atsivėrė ir pro jas įėjo “oranžinio pono”, kaip jį mintyse praminė Unė, vežikas. 

- Renkis! Dėkis daiktus ir leiskis apačion,- prieštarauti neleidžiančiu balsu nurodė vyras,-  greičiau, mes laukiam! 

Susikrauti mantą Unei neužtruko, juolab, kad dar vakar tas pats vežikas pono nurodymu paėmė jos antrus batelius ir šalikėlį. Užsimetusi terbelę ant peties mergaitė suktais bokšto laiptais nusileido į apačią. Durys į kiemą buvo praviros. Nors buvo vasaros vidurys, pro jas traukė skersvėjis, su savimi atnešantis degėsių kvapą. Nežinodama, ką daryti toliau, Unė atsistojo tarpdury ir įsistebeilijo į kiemo vidury stovinčią juodą karietą ir raudonai žioruojantį dangų virš Palėvenės dvaro parko. Varpai nesiliovė gausti.  

- Salve, Une,- pasigirdo balsas už nugaros,- lipk į karietą, negaiškim. 

Oranžinis ponas atrodė kaip ką tik atsistojęs nuo vakarienės stalo, o ne pažadintas vidury nakties. Tas pats oranžinis švarkas su baltu gobtuvu, tamsūs akulioriai (“ką jis naktį per juos mato?” - dingtelėjo mergaitei) ir lazdelė pirštinėtoje rankoje, kuri dabar buvo nukreipta į Unę. 

- Į karietą, mergaite, - pakartojo Japetas ir Unės kojos pačios pakluso.

Karietos durys buvo atviros, vežikas laukė ant pasėsto. Unė dar spėjo pamatyti, kad viena ranka jis laiko pavadžius, o kitą įkišęs į švarko kišenę, o po to Japetas ją tiesiog įstūmė į karietos vidų. Bet užtrenkti durų nespėjo. 

- Stokit! Atgal! - atsklido riksmas nuo parko vartų. Japetas atsitraukė nuo karietos ir išsitiesė. Pasinaudojusi proga Unė atsargiai iškišo galvą pro karietos dureles. Link jų painiodamasis ilgo chalato skvernuose, mojuodamas žibintu bėgo Bogdanas Komaras. Jaunojo dvarininko plaukai buvo sutaršyti, žibinto šviesoje akys atrodė paklaikusios. 

- Atgal! - Bogdanas mojavo ir žibintu, ir laisva ranka,- visi eikit atgal į dvarą! Aš su jais išsiaiškinsiu. 

Unei prireikė kelių sekundžių, kad suprastų, ką ponas dvarininkas turi omeny. Tolumoje už Komaro nugaros, pačiame parko gale prie vartų tvykstelėjo žaltvykslės. Viena, antra, penkta, Unė greitai pametė skaičių. 

Deglai. Palėvenė atėjo reikalauti, kas jai priklauso. Mergaitė susigūžė, bet akių nenuleido. Artėjančius minios žingsnius skandino tebegaudžiantys varpai.  

- Atgal! - dar kartą pareikalavo Komaras pribėgęs prie Japeto, kuris sudėjęs rankas už nugaros stovėjo šalia žirgo karietos priešaky,- kaimas dega, viskas blogai. Nesirodykit jiems akyse, kol aš jų nenuraminsiu. 

Tamsūs akulioriai pasisuko į dvarininką. 

- O gal išklausykime, ką nori pasakyti gerieji kaimo žmonės,- ramiai pasiūlė gaivintojas,- kam mums bėgti, jeigu nieko blogo nepadarėme. 

Ilgai laukti nereikėjo. Pasišviesdami deglais keliasdešimt palėveniškių ilgu parko taku priartėjo prie dvaro kiemo ir pamatę karietą, sustojo. Į priekį išėjo Mykolas Jackus. Iki panagių suodinas, tik su apatiniais marškiniais ir paskubomis užtemptomis drobinėmis kelnėmis jis atrodė kaip ištrauktas iš krosnies. Jackus nužvelgė abu stovinčius vyrus ir atsikrenkštęs nusispjovė. 

- Taigis, mylistos, pasigėrėkit, ką ta raganaitė Sereda padarė, pasigėrėkit, trys namai kaime sudegė! Trys namai! Ubagais mus paleisti per pasaulį sumanėt su savo čeravotėm! 

- Jackau, susimildamas, nusiramink. Unė dėl gaisro niekuo dėta, o nuostolius mes tikrai…- pradėjo Bogdanas, bet pabaigti nespėjo. Jackus atsivėdėjo, šveitė rankoje turėtus daiktus, ir prie karietos nukrito suglamžytas gumulas. 

Aprūkęs Unės šalikėlis ir bateliai. Pamačiusi, kas tai, Unė ranka užsidengė burną, širdis pradėjo daužytis, ėmė pykinti, galvą suveržė piktai tvaksintis lankas. 

- Tai kas čia, mylista, sakysi, gal ne ta maža žiežmara pametė? 

 Nieko nesuprasdamas Komaras pasisuko į gaivintoją. Tas flegmatiškai žiūrėjo į priekį tarsi aplink vykstantys dalykai jo visai neliestų. Tik vežikas sukrutėjo patogiau įsitaisydamas. 

- Atiduokit mergiūkštę, mylistos, nesiprašykit raudono gaidžio ir pas save!- Jackus dundėjo kaip paskutiniosios dienos teisėjas,- mes su žiežmara nesicackinsim, dievas atleis. Tris namus sudegino! Mano vaiką nukryžiavo! 

Jam už nugaros pakilo palaikantys riksmai - “Taip, teisingai!”, “Upėn, žiežmarą, upėn!”, “Tegu plaukia Lėvenim iki Kupiškio!”

Unė virpėjo, į burną plūdo karčios seilės, lankas aplink galvą veržėsi dar stipriau.  

Pykčio apimtos minios padrąsintas Jackus ryžtingai žengė į priekį, bet sudvejojęs stabtelėjo prieš baltąjį Japeto gobtuvą ir akis slepiančius akuliorius, kuriuose atsispindėjo palėveniškio laikomo deglo šviesa. 

Tačiau gaivintojas tik pasisuko šonu, praleisdamas Jackų ir net ranka kviesdamas prieiti prie karietos. Dvarininkas Komaras sutrikęs sustingo, vežikas kaip statula sėdėjo ant pasėsto, ginti Unės nebuvo kam. 

Jackų nuo mergaitės skyrė du žingsniai, jis jau tiesė ranką susiruošęs stverti žiežmarą už čiupros ir ištraukti iš karietos.

Unė išsitiesė. 

Galvą veržęs lankas ūmai nutrūko, aštriomis skeveldromis išlakstęs po visą kūną, iš vidaus įsmigęs į rankas, kojas, krūtinę, akis. Kiekviena skeveldra bedė kaip įkaitinta adata. Iš skausmo, baimės ir nevilties apakinta Unė atplėšė rankas nuo burnos ir nesavu balsu sucypusi išmetė jas į priekį tarsi mėgindama nustumti artėjantį Jackų. 

Mykolas Jackus buvo drūtas vyras, galėjęs vienu kirviu smūgiu perkirsti storą ąžuolinę malką, bet gavęs tokį nematomą smūgį į krūtinę jis nulėkė atgal, atrodė, kad jį dar kažkas stumia ir po to išmeta į orą. Mojuodamas rankomis Jackus kaip skudurinė lėlė persivertė per galvą ir trenkėsi į žemę. Iš rankos iškritęs deglas nusirito ant žolės. 

Japetas pasuko galvą į vieną pusę, į kitą, tarsi fiksuodamas kažką, ko nemato paprasti žmonės.

Unė nesiliovė klykti, vėliau tą naktį prisimindami kaimiečiai pasakos pajutę ne tik kylantį vėją, bet ir po kojomis drebančią žemę, ir nešę kudašių kiek įkabindami. Iš tikrųjų dabar visi sustingo žiūrėdami į ant žemės besiraitantį Jackų. Visi išskyrus Japetą. 

Iškritęs deglas dar riedėjo žeme, o gaivintojas jau judėjo. Dviem šuoliais atsidūrė prie klykiančios mergaitės, viena atžagaria ranka tvojo jai antausį, o kita vėl įstūmė į karietą ir susiruošė šokti vidun pats, kai buvo atplėštas nuo karietos. Gaivintojas atsigręžė ir akimis susidūrė su perbalusiu Bogdanu Komaru, kuris įsikibo į jo švarko atlapus. 

- Ką tu darai? - iškošė dvarininkas, - ką tu padarei?! Tu pakišai mergaitę, pakišai mane, tu sudeginai kaimą! Niekše! 

- Raminkis, dvarininke, ir rankas nuimk! - Japetas kryptelėjo galva šonan, Bogdano žvilgsnis nevalingai nusekė paskui ir sustojo ties vežiku, kuris išsitraukęs pistoletą laikė nutaikęs jį Komarui į krūtinę,- antraip Izidorius įsegs kulką ir nemirktels! 

- Bet kodėl? Kodėl? - suvaitojo rankas nuleisdamas Bogdanas, - tu gi sakei, kad ji paprastas vaikas? Sakei, kad ji neturi nė vieno Talento. 

Japetas nusiviepė. 

- Vieno talento ji tikrai neturi. Gyvenk ramiai, dvarininke, atstatyk sudegintus namus, pinigų tam turi, kurk savo garines mašinas, kelk pobūvius, sėkmės ir sveikatos tamstai. Ir visam gyvenimui pamiršk Unės Seredos vardą. Pamiršk, kad toks vaikas apskritai kada nors buvo. Supranti? - jis pasilenkė arčiau,- memento oblivisci, prisimink pamiršti, memento oblivisci. 

Su netikėta tokiam liaunam vyrui jėga gaivintojas pastūmė Komarą ir riktelėjęs vežikui nėrė į karietą. Izidorium pavadintas vežikas šaižiai sušvilpė ir pliaukšterėjo botagu. 

- Yyija, yyija, pirmyn, nelabieji, - suriko jis ir dviejų arklių traukiama karieta šoko į priekį, priekiniu ratu pervažiavusi ir sulaužiusi gulinčiam Jackui plaštaką. Vyras suspiegė iš skausmo, riksmas išvedė kaimiečius iš stuporo, vežikas įsibėgėdamas pylė iš pistoleto į viršų, ir palėvėniškiai išlakstė į šalis, kad tik karieta nekliudytų. 

Šokančiomis oranžinėmis liepsnomis išdabinta juoda gaivintojo karieta išlėkė dvaro parko keliu pro vartus ir pasuko tolyn, šonu aplenkdama Palėvenę, kur dar žioravo paskutiniai gaisro gaisai ir vis dar aimanavo varpai. 

Japetas pasitaisė išdrikusius švarko atlapus, pasikasė lūpą, ištiesė kojas ir pasižiūrėjo į kamputin įsispraudusią virpančią Unę. 

- Dabar mes iš tiesų susipažinsim, mergaite,- tarė jis,- su visais tavo talentais. Ir nematomais draugais. 

---

Trečioji dalis jūsų laukia čia:

"Šmėklų mėnuo" #3