"Šmėklų mėnuo" #3

Trečiajame fragmente paliekame Palėvenę, karieta naktyje ir alcheminiai sapnai

“Audioteka” abiem išleistoms pirmosioms audio knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” pritaiko nuolaidą mano Substacko skaitytojams - 30% su kodu GARSOMETAI. Nuolaida galios iki kitų metų gruodžio arba kol ten pat atsiras ir audio “Šmėklų mėnuo”.

Pirmasis skyrius

Antrasis skyrius

Mano komentaras ir jo audio versija bus iš karto po teksto - jie skirti Substacko prenumeratoriams

ŠMĖKLŲ MĖNUO

III SKYRIUS 

Kažkur tarp Palėvenės ir Anykščių 

Unė atsargiai viena ranka praskleidė karietos langą dengusias užuolaidėles. Giedrame danguje kybojo mėnulio pusė, paraiža, kaip mėgo sakyti vyresnieji. Pro šalį slenkantys medžiai tamsavo it pabaisos iš jos babos pasakų. 

Vežikas iš pradžių arklių negailėjo, tačiau vadeliojo patyrusia ranka, siauruose posūkiuose pristabdydamas, tiesiuose ruožuose paragindamas ir pliaukšėdamas botagu. Karietą kratė, Palėvenė ir senasis jos gyvenimas sparčiai tolo. 

Mergaitė užtraukė užuolaidas ir atsirėmusi į sėdynę apkabino save rankomis. Jai buvo labai baisu. Baisu va taip išvažiuoti iš gimtų namų, bet baisiau būtų buvę likti. Dar dabar ausyse skambėjo įnirtusių kaimiečių riksmai - žiežmara, į upę ją. Unė papurtė galvą mėgindama išginti, išstumti iš jos piktus žodžius, bet jie niekur nedingo, tik dar labiau sustiprėjo. Dėdė Jackus, taip, to Maušelio tėvas, bet juk per Kalėdas jis persirengdavo, atsinešdavo maišą saldėsių ir visiems dalindavo. 

“Ką aš jam padariau, kodėl taip padariau, kas toliau bus” - klausimai zyzė kaip įkyrios vasaros musės, bet vienintelis, kuris galėjo atsakyti, nekreipė į mergaitę dėmesio. Atrėmęs galvą į karietos šoną “oranžinis ponas” galėjo snausti, o galėjo būti įsmeigęs į ją akis, per akuliorius Unė vis tiek nieko nematė. Ji instinktyviai perbraukė ranka per skruostą, kur buvo gavusi antausį, ir pajuto, kaip baimę viduje keičia pyktis.  

Iš viršaus pabeldė ir karieta palengva sustojo. Gaivintojas pasipurtė ir atidarė dureles.

- Lipam,- trumpai įsakė jis ir Unė pakluso. O kas jai beliko daryti? 

Miško vidurys. Tik į abi puses nubėganti siaura vieškelio juosta, pasidabruota mėnulio šviesos. Vežikas Izidorius irgi nušoko nuo pasėsto, pasirąžė ir užsitraukęs susisuktą papirosą, nuo kurio bjauraus dūmo Unė užsikosėjo, ėmėsi valyti garuojančius arklius. Japetas priėjo arčiau Izidoriaus ir ėmė šnekučiuotis. Unė negirdėjo, bet ir neklausė, jai staiga šovė mintis - bėgti. Bet kur? Į tamsų mišką? Vienai? Mergaičiukė prisiminė vakarais sektas baisias istorijas apie miškų laumes, pelkių senius ir liko stovėti virpėdama nuo priešaušrinės vėsos.  

Gaivintojas linktelėjo, įsikandęs papirosą vežikas iš karietos gale pritaisytos skrynios ištraukė storą apklotą ir praeidamas pro šalį ištiesė Unei. 

- Kraustykis pas mane ir užsiklok, kad nesušaltum. 

Unė įsitaisė ant pasėsto krašto, ėmė mūturiuotis į gautą apklotą. 

- Nestoji jokiomis aplinkybėmis, kol negausi mano ženklo,- nurodė gaivintojas,- tik žingine ir nedrįsk greičiau. 

- Supratau, broli Japetai,- palenkė galvą vežikas. 

Japetas trinktelėjo durelėmis, atsisėdo ir pabeldė į stogą, Izidorius caktelėjo liežuviu ir arkliai neskubėdami vėl pajudėjo. Likęs vienas karietos viduje gaivintojas iš kelioninio krepšio ėmė traukti daiktus. 

Iš pradžių pasirodė pailga raudonmedžio dėžutė, iš jos Japetas ištraukė bambukinę pypkę ilgu kandikliu ir keista atauga per vidurį. Tada maža lempelė su stikliniu gaubtu ir skysčio sklidina menzūrėle apačioje, aksominis maišelis ir galiausiai degtukai. Japetas įsitaisė pusiau gulomis skersai karietos sėdynės, ant pilvo užsidėjo dėžutę, o ant dėžutės lempelę. Įžiebęs degtuką atidarė lempelės sklendę ir įkišo vidun. Netrukus lempelės viduje ėmė šokinėti mėlyna liepsna. Iš maišelio gaivintojas išsitraukė adatą ir juodą gumulėlį, kurį pasmeigė ant adatos, o ją prikabino virš degančios lempelės gaubto. 

Gumulėlis iš juodo greitai virto auksiniu, karietoje pasklido su niekuo nesupainiojamas opiumo kvapas. Tačiau brolis Japetas neketino svaigintis, jis turėjo kitą tikslą ir opiumas buvo nepaprastas. Įgudusiu judesiu vyras pritvirtino pypkės “ataugą” prie lempelės gaubto, atsuko kandiklį į save, tačiau apžioti neskubėjo. 

Laisva ranka vėl nukeliavo iki maišelio ir iš ten pasirodė paskutinis dalykas - prieš kelionę ložės hipnomanto jam slapta įteiktas molio gabalėlis aštriais kraštais ir viduryje išraižytomis runomis. Japetas iš visų jėgų suspaudė kumštį, kraštai įsirėžė į odą, pro pirštus nutekėjo kraujo srovelė. 

- Ugnies ir fenikso galia, širdyje sujungta išmintim ir meile, aš nukeliausiu, kur noriu,- sumurmėjo Japetas, giliai įtraukė alcheminio opiumo, kurio gamybos paslaptį žinojo tik hipnomantai, ir užsimerkė. 

Dūmai iš vidaus aptraukė jo kūną tarsi voratinklis apleisto namo langą, rankos ir kojos tapo nesavos, nematoma ranka bloškė Japetą į viršų, po to žemyn, galva apsvaigo, ausyse suskambo nepažįstami balsai nežinoma kalba. Gaivintoją purtė ir pykino. Tai buvo ne pirma jo alcheminių sapnų kelionė, bet net ir įsitaisius patogioje opiumo salės ložėje, procedūra buvo nemaloni, o kai tai darai karietoje, kur kaip ir besistengtų Izidorius, vis tiek krato…

Tarsi išspjautas iš patrankos vamzdžio Japetas skaudžiai trenkėsi į grindis. Juodame jų marmure atsispindėjo perkreiptas jo veidas, dar keista, kad akulioriai it pririšti liko vietoje. Kaip ir kumštyje suspaustas molinis talismanas. Gaivintojas persivertė ir sunkiai priklaupė ant vieno kelio. Jis žinojo, kad viskas vyksta tik jo alcheminiame sapne, bet koją vis tiek skaudėjo. Japetas apsidairė, kur atsidūrė. 

Didžiulė salė su aukštyn šaunančiomis to paties juodo marmuro kolonomis. Lubų nesimatė, kolonos smigo ir išnyko tirštame besisukančiame rūke, kuriame retsykiais blyksteldavo žaibai. 

“Neįprasta” - pagalvojo Japetas. Alcheminiai sapnai leisdavo žmonėms bendrauti per didžiulius atstumus, procesą prižiūrėdavo įžadus davę hipnomantai. Kiekvieną kartą jungdamasis į seansą tu nežinojai, kokioje aplinkoje atsidursi, nors hipnomantai stengdavosi pernelyg neatitolti nuo realybės. 

Salės viduryje stovėjo ilgas ovalus juodo marmuro stalas, jo gale sėdėjo smakrą ant rankų parėmusi moteris. Ji dėvėjo ugninių ložės spalvų chalatą, akis pridengė aukso spalvos gobtuvas, pro jo šonus krito ilgi juodi plaukai. Japetas labai gerai žinojo, kas ji tokia. Vyras sunkiai atsistojo. 

- Salve, sese Rėja. 

- Kai tokioje ankstybėje gaunu iškvietimą į seansą, niekada nebūnu geros nuotaikos,- suirzusiu balsu tarė moteris,- kai nepažįstu vietos, nuotaika dar prastėja, kai pamatau, jog čia tu…pats supranti, broli Japetai. Kas būtų nutikę, jeigu būtum palaukęs iki…- ji užsikirto,- pala, pala, kaip tu inicijavai seansą? Kokioje tu vietoje? Kuriame mieste? Kas tau leido…

Moteris nespėjo pabaigti savo tirados. 

- Aš leidau, Vyresnioji Vilniaus ložės sese Rėja. Seansą brolis Japetas inicijavo mano noru ir su mano talismanu. 

Iš už kolonos į salę įžengė trečiasis seanso dalyvis. Jis buvo neįtikėtinai aukštas ir liesas kaip žarga, smaila it gandro snapas nosimi. Skirtingai nuo kitų jis nuo galvos iki kojų buvo apsitaisęs juodai. Moteris pašoko iš savo vietos, abu Vilniaus gaivintojai nusilenkė. Vyras priėjo prie stalo ir atsirėmė į kėdės atlošą. 

- Salve, salve, broli ir sese, - nerūpestingai mostelėjo ranka Didysis Gaivintojų Ložės magistras Konradas fon Vitgenšteinas,- sėskitės, sėskitės, neturime daug laiko, brolis Japetas kažkur laukinės Rusijos gubernijos miškuose, jo talismanas ilgai neišlaikys. 

- Magistre, aš nesuprantu,- sumurmėjo sėsdamasi Vilniaus ložės Vyresnioji, niūriai dėbtelėjusi į kėdėn besitaisantį Japetą,- jūsų dėmesys tokiam menkam reikalui mane glumina. 

Vitgenšteinas kilsterėjo delną ir moteris užsičiaupė taip greitai, kad net kaukštelėjo dantys. 

- Mano dėmesys yra ten, kur turi būti. Ir kur man sako nuojauta. Broli Japetai, ar mergaitė su tavim? 

- Taip, magistre. 

- Ar ji …. 

Magistro balsas nutrūko

X  X  X 

Sulindusi po apklotu Unė spoksojo į kelią. Galvoje buvo tuščia, bet gal ir gerai, bent jau išsinešdino piktieji palėveniškių balsai. Vežiko papiroso žiburėlis hipnotizavo, po truputį ir salsvas kvapas tapo nebe toks bjaurus. Monotoniškas arklių klapsėjimas iš pradžių ramino, o po to ėmė migdyti. Unė dar kovojo, neleisdama akims užsimerkti, bet greitai pasidavė 

Ji skrido. Skrido ne viena. Kartu su savo sesėmis ir broliais kilo vis aukščiau ir aukščiau, prieblandoje sukdamasi aplink kartu kylantį vandens sūkurį. Bangą? Unė niekada nebuvo mačiusi bangų, kokios ten bangos Lėvenyje, bet jai toptelėjo, kad banga taip ir turėtų atrodyti. Viena iš jos sesių nėrė į bangos vidurį ir išlėkė kitoje pusėje, kita smigo žemyn tarsi norėdama paerzinti saugiu atstumu nuo upės subėgusius, galvas užvertusius ir pirštais rodančius žmones. 

Unė sukosi aplink vis dar augantį vandens srautą, kurio viduje irgi kažkas kilo. Ji jautė, kad čia kyla jos namai, tikrieji namai, kuriuose ji gyvens kartu su savo šeima. Mergaitė, ne, nebe mergaitė, mergina nuleido  galvą, jos žvilgsnis perskrodė prieblandą ir tarsi pritraukė tolumoje ant kranto stovintį žilą augalotą vyrą. Viena ranka laikydamas didelę knygą, kita ranka vyras dirigavo kylančiam vandens bokštui. Jis atplėšė akis nuo teksto, susidūrė žvilgsniu su Une. 

- Aš lauksiu,- tarė jis.

- Bet aš negaliu…aš nežinau. 

- Tu viską gali. Ir dar daugiau galėsi. Kai ateis momentas nusiimti pančius, tu suprasi. Ir tavo šeima bus su tavimi. 

Jis nusišypsojo ir ištiesė į Unę ranką. 

Iš pirštų ištryškęs šviesos spindulys pataikė tiesiai merginai į krūtinę. Unė ore apsivertė, prarado orientaciją ir ėmė kristi žemyn, lydima sesių ir brolių riksmų.  

X  X  X 

Magistro balsas nutrūko. Iš rūko viršuje pasigirdo dundesys, salės grindys sudrebėjo, juodomis kolonomis į viršų nubėgo įtrūkimai. Staiga salę krestelėjo taip, kad Vitgenšteinas krūtine trenkėsi į atlošą, o Japetas vos nenusirito nuo kėdės. Dar kartą ir dar kartą. 

- Magistre, kažkur šalia yra labai galingas trukdis. Mes galim neišlaikyti, seansas greitai nutrūks,- iš rūko viršuje atsklido sausas hipnomanto balsas. 

- Atraskit iš kur ateina trukdžiai, greičiau,- nurodė galvą užvertęs Vitgenšteinas ir atsisuko į Japetą. Vyresniosios jis, regis, nematė, mandagybėms neliko laiko. 

- Ar ji gali būti tai, ko mums reikia? - pakartojo klausimą didysis magistras. 

Japetas sudvejojo atsakyti. Jis prisiminė, kaip gavo paprastą, jaunesniajam broliui skirtą užduotį - nuvažiuok giliai į kažkokį Kauno gubernijos kaimiūkštį ir patikrink gautą žinią apie neįprastą vaiką. Užtat kokia buvo jo nuostaba, kai dedantis daiktus, į jo celę atstatytame Markučių dvarelyje užėjo vienas iš atgimstančios ložės feniksų - brolis Kleopas, prisėdo ant lovos, parodė didžiojo magistro antspaudą, glaustai paaiškino, ko iš Japeto tikisi pagrindinė Gaivintojų ložė Prahoje ir paliepė niekam, o ypač Vilniaus Vyresniajai neprasitarti apie jų susitikimą. 

“Iki ateis laikas. Magistrą labai domina tavo misija, broli Japetai. Ir jis nori žinoti pirmas, kas atlikta. Raportuok mums tiesiai per Vilniaus hipnomantus, diena ar naktis. 

“Bet kaip aš tai padarysiu?”

Ir tada savininką pakeitė molio gabalėlis su išraižytomis runomis ir aštriais kraštais. Visą kelią Japetas laužė galvą, kaip magistras nugirdo ir kodėl jam parūpo ta mergaitė Palėvenėje. Dabar jau žinojo. 

- Broli Japetai,- šaltas magistro balsas grąžino jį atgal,- ar ji gali būti tai, ko mums reikia? 

- Nesu tikras, reikia atidžiau ją ištirti. Bet…- Japetas nurijo seiles, jausdamas sunkų Vyresniosios žvilgsnį,- ji yra tai, su kuo man dar neteko susidurti. Ji neturi vieno Talento, ji yra …

Ir vėl smūgis. 

X   X  X 

Unė ėjo koridoriumi kartu su sutanotu vienuoliu, paslėpusiu veidą po juodu gobtuvu, ir rankoje laikančiu nedidelį audros žibintą, tik iš vienos pusės skleidžiantį silpną šviesą. Iš to kaip vienuolis dairėsi ir atsargiai iškišdavo galvą už kiekvieno kampo, mergaitei atrodė, kad jis labai nenori būti pastebėtas. Akmeninės sienos, ant jų kabantys rūstūs portretų veidai, regis, klausė - ką čia veiki tokiu metu, nedorėli? 

Vienuolis praėjo dideles dvivėres duris, pro kurias dar sklido keptos žuvies ir plokštainio kvapai - “jėzuitų refektoriumas” - kažkodėl žinojo Unė, nors jai nė vienas žodis nieko nesakė. Tada užlipo laiptais į antrą aukštą ir sustojo prie masyvių ąžuolinių durų. Dar kartą baugščiai apsidairė, išsitraukė ant žiedo sukabintų raktų rinkinį, išsirinkęs reikalingą, atrakino duris ir įėjo vidun. Kaip nematomas šešėlis Unė įslydo iš paskos. Vienuolis skubiai užtrenkė duris. 

Tiek knygų Unė nebuvo mačiusi per visą savo gyvenimą. Ji net neįsivaizdavo, kad jų tiek gali būti. 

Skliautuotos salės pasieniai buvo nustatyti knygų prigrūstomis spintomis, tarp jų buvo likę vietos tik pailgiems langams, prie kurių buvo staliukai su oda aptrauktais krėslais. Spintos stovėjo ir salės viduryje tarsi apglėbdamos didelį balto marmuro stalą. 

Vienuolis nukreipė žibinto spindulį į spintą, stovinčią prie galinės sienos. Ant grindų prieš spintą buvo išraižyta saulė su galybe spindulių, trimis raidėmis saulės viduryje - I H S ir jas perkertančiu kryžiumi. Po saule buvo kažkoks užrašas, kurio Unė nesuprato. 

Užtat labai gerai suprato vienuolis, jis stebeilijosi į užrašą, laižėsi lūpas ir trypčiojo tarsi kažko labai norėdamas, bet nesiryždamas. Nuo galinės sienos į jį priekaištingai žvelgė Kristaus galva. 

“Danieliau, ką tu čia darai, kam tau to reikia” - murmėjo jis. Bet įsiklausiusi Unė išgirdo ir kitą balsą. Ploną, šnypščiantį ir kviečiantį. 

“Danieliau, tau labai reikia. Tau labai reikia mane pamatyti, tau reikia mane paliesti, tau reikia mane pajusti. Aš tavo alfa ir omega. Danieliau…Danieliau…Danieliau…” - mergaitę supurtė drebulys, balsas skambėjo šaltai ir negailestingai, tačiau labai gundančiai.  

Danieliumi pavadintas vienuolis vis dar neapsisprendė. Žibintą ir raktų pundą laikančios rankos virpėjo. Unė labai norėjo jam pasakyti, kad eitų tolyn nuo tos spintos, eitų lauk iš salės ir pamirštų, ką planavęs, bet neturėjo balso ir galėjo tik stebėti, kas vyksta. 

Vienuolis pasiryžo. Atsargiai žengė į priekį tarsi ant karštų anglių užmindamas užrašą. Jo lūpos krutėjo, Danielius nesustodamas meldėsi. 

“Danieliau…Danieliau…Danieliau…visos pasaulio paslaptys bus tavo, tik ištiesk ranką” - murmėjo balsas. 

Raktas įspriegė į skylę, pasisuko ir spintos durys atsivėrė. Jos viduje buvo vienintelė knyga juodos odos viršeliais, iš abiejų pusių prirakinta storomis grandinėmis. 

“Danieliau, atversk mane, paskaityk mane” 

Vienuolis ištiesė ranką ir prilietė knygos viršelį. Ir labai lėtai atvertė.

Jie ateina - išgirdo, o gal pajuto Unė,- jie sulaukė savo momento ir jie jau čia. 

X  X  X 

Salę dar kartą supurtė, iš viršaus atskriejo nuskilęs nemažas kolonos gabalas ir trenkėsi į grindis netoli stalo. Grindyse kaip voratinklis pasklido įtrūkimai. Stalo marmuras ūmai ėmė keisti spalvą, Japetas nustebęs žiūrėjo, kaip iš juodo jis virsta baltu. 

- Trukdžiai iš seanso iniciatoriaus pusės. Labai stiprūs, tuoj prarasim ryšį! 

Magistras dviem milžiniškais žingsniais atsidūrė šalia Japeto. 

- Vežk ją į Vilnių! Galva atsakai! Venk didžiųjų traktų, kad niekas nestabdytų. Sese Rėja,- švystelėjęs juodo surduto skvernais į Vyresniąją atsisuko Konradas,- paruoškit privatų dirižablį į Revelį. Kai tik vaikas atsidurs Vilniuje, tą pačią akimirką jis turi būti išskraidintas į Saaremos akademiją 

X  X  X 

Unė atsimerkė.

X  X  X 

Grindys suskeldėjo, iš viršaus ėmė lietis akmeninių atplaišų lavina. Didysis magistras mostelėjo rankomis, Japetui susisuko galva ir jį tebesėdintį vėl kažkas šveitė į viršų. Bet prieš nutraukdamas alcheminio opiumo sapną jis dar spėjo pajusti, kokia neapykanta jį nutvilkė likusi sėdėti Vilniaus ložės Vyresnioji. 

Japetas atsimerkė. Giliai įkvėpė ir išpūtė orą pro burną. Pro karietos langą skverbėsi pirmoji ankstyvo rytmečio šviesa. Jis pakėlė ranką ir pažiūrėjo į ją, pirštai virpėjo kaip šimtamečio senio, kūne nebuvo nei vienos jėgos, bet gaivintojui tai buvo ne pirmas alcheminio sapno seansas, jis žinojo, kad netrukus viskas praeis. Kita ranka vis dar gniaužė molinį talismaną, ant sėdynės buvo prilašėję kraujo. 

“Viskas praeis, o štai sesės Rėjos neapykanta liks,- pagalvojo jis,- namie laukia ypatingas sutikimas. Reikia tikėtis, kad didžiojo magistro skydas bus pakankamai stiprus, kad apsaugotų mane nuo keršto”

Ir ne tik magistro. Japetas susimąstė, kaip taip nutiko, kad jis ėmėsi tarnauti trims šeimininkams. Dviems Gaivintojų ložėje ir dar vienam, kurį labai domino viskas, kas vyksta ložėje. Jam žinią reikės perduoti paprastesniu būdu. 

“Gerai, kad magistras liepė vengti didžiųjų traktų. Kitaip reikėtų aiškintis, kodėl nusukau šunkeliais” 

Jėgos ėmė grįžti, Japetas atgniaužė kumštį, išsitraukęs nosinėlę nusivalė kraują ir smalsiai pažiūrėjo į talismaną. Senosios runos, netekusios savo galios, dulsvai blizgėjo. Gaivintojas numetė talismaną ant grindų, sutrypė batu ir paėmęs šalia padėtą lazdelę du kartus pabeldė į karietos stogą. 

Dabar galima ir greičiau. Iki Vilkmergės dar geras kelio gabalas, o po to jau reikės kratytis šunkeliais. Sutartoje vietoje Bagaslaviškyje trečiasis jo šeimininkas lauks vakare, bus laiko patyrinėti mergaitę, kuri taip sudomino didįjį ložės magistrą Konradą fon Vitgenšteiną. 

---

Ketvirtoji dalis yra čia:

Šmėklų mėnuo #4