Šmėklų Mėnuo #6

Bezdonių traukinio apiplėšimas

Šeštoji romano dalis užtruko šiek tiek ilgiau, bet ir jos apimtis gerokai didesnė nei ankstesnių. Perskaitę suprasite, kodėl. Kaip visada - po jos išsamūs mano komentarai prenumeratoriams, o taip pat primenu, kad Audiotekoje pirmosioms dviems knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

Jei tik pradedate skaityti, čia yra ankstesni romano fragmentai nuo pirmo skyriaus, o kiekvieno skyriaus pabaigoje yra nuoroda į kitą skyrių.

ŠMĖKLŲ MĖNUO

Šeštas skyrius

Bezdonys

Vėlyvą rugsėjo vakarą Bezdonių traukinių stotyje būriavosi nemažai žmonių. Vietinių tai nestebino, nes Varšuvos - Peterburgo traukinys į stotį atvykdavo apie vienuoliktą, kelioms minutėms stabteldavo, kad pasipildytų keleiviais, ir apgaubtas nakties nurūkdavo tolyn į šiaurę.

Rugsėjo pabaiga šiame krašte pasitaikė vėsi, bet nežvarbi, nemažai keleivių ar pasitinkančiųjų būriavosi silpnai degančių žibintų apšviestame perone, rūkė papirosus, šnekučiavosi retkarčiais dirsteldami į stoties laikrodį. Viena moteris čiūčiavo apmūturiuotą kūdikį, kita ranka nepaleisdama nedidukės mergaitės. Kiti žmonės įsitaisė ant medinių suolų stoties laukiamajame ir spoksojo pro plačius stoties langus.

Ant vieno suolo išsidrėbęs pilietis, regis, buvo drūčiai sriūbtelėjęs karčiosios, nes pasidėjęs šalia drobinį maišelį, susiėmęs už galvos lingavo pirmyn atgal ir kažką murmėjo po nosimi. Stoties budintis, nedidukas pliktelėjęs lenkas, vilkintis šiek tiek per didelę geležinkelininko uniformą, vis užmesdavo į jį akį, bet pilietis nekėlė rūpesčių, prie nieko nesikabinėjo, tai ir budintis paliko jį ramybėje. Gal tiesiog nervinasi ir padaugino prieš kelionę, kam nepasitaiko. Kampe įsitaisęs žandaras buvo įnikęs į laikraštį ir dėmesio taip pat nekreipė.

Budintis išėjo pro stoties duris į peroną ir apsidairė. Po kelių minučių iš dešinės pasirodys Varšuvos traukinio žiburiai. Sąstatas įprastinis - garvežys, pašto vagonas, jį saugančių kareivių vagonas, trys keleiviniai vagonai ir tiek. Penkioms minutėms sustos, pašto Bezdonims greičiausiai nebus ir nudundės tolyn, tada liks paskutinis traukinys iš Novovilejsko į Rygą ir bus galima stotį rakinti. Budintis plačiai nusižiovavo, parodydamas kelis trūkstamus dantis, mintyse pasižymėjo, kad jei ta mama su kūdikiu keleivė, reikės padėti įkelti į vagoną vežimėlį, ir priėjęs prie rūkančio vyro paprašė prisidegti.

Čirkštelėjo degtukas, trumpam apšvietęs rūkančiojo veidą. Budintis dėkodamas linktelėjo, šiek tiek nustebęs dėl keistai išgaubto jo pensnė. Geležinkelininkas būtų dar labiau nustebęs sužinojęs, kad kūdikio formos vinzlelis yra tiesiog į apklotą įvyniota malka, o rūkantis vyras, moteris su kūdikiu ir mergaite, ir netgi karčiosios padauginęs pilietis puikiai vienas kitus pažįsta ir atlieka jiems iš anksto operacijoje paskirtus vaidmenis.

Aleksas Prystoras - Katajama palaukė, kol ugnies paprašęs uniformuotas geležinkelininkas pasitrauks, nuspriegė papiroso nuorūką ant bėgių ir atsisuko į Aleksandrą.

- Nebedaug liko. Tikėkimės, kad viskas bus gerai.

- Bent jau dienos nesupainiojom, Katajama,- vyptelėjo ji.

Kai praėjusią savaitę į bojovkų stovyklą prie Neries naktį prisistatė šeši sutrikę ir pasimetę kovotojai, o sargybiniai vos jų nenušovė, Pilsudskis prapliupo trankytis žaibais, nors iš esmės kaltas buvo tik jis pats. Operacija buvo suplanuota trečiąjį rugsėjo šeštadienį, bet oras tada katastrofiškai subjuro, pylė net ne kaip iš kibiro, o kaip iš trijų kibirų, paskutinė bričkelė su ginklais įstrigo pakely ir lenkiškai keikdamasis Pilsudskis nurodė operaciją atidėti. Bojovkos vertėsi per galvą, kad visus įspėtų, bet iki Gardino įspėjimas nenuėjo. Bojovkos Gardine sulipo į traukinį, išsidalijo ginklus, iššoko Bezdonyse ir - nieko nerado.

Dar gerai, kad stoties žandaras neatkreipė dėmesio į energingai iššokusius ir dar energingiau į vagonus sušokusius drūtus vyrus. Tie dar pabandė laimę kitoje, Podbrodzės stotyje, aišku, irgi nerado. Tada slapstydamiesi atkiūtino į stovyklą ir pateko po Pilsudskio pykčio audra.

- Co się stało, to się nie odstanie. Kas nutiko, to nepakeisi,- nusiraminęs pagaliau pasakė bojovkų lyderis, bet nurodė, kad ketvirtąjį šeštadienį operacija įvyks, kad ir ledai iš dangaus kristų.

Ledų iš dangaus nebuvo ir bojovkos ėmė skirstytis į savo pozicijas. Vieni dar penktadienį atskirai išvyko į Novovilejską, kad įsėstų į traukinį ten. Grįžti į Gardiną nebuvo laiko, o sėsti į traukinį, kuris pagal specialų dispensą stodavo laisvajame Vilniuje ir kurį įvažiuojant ir išvažiuojant iš Vilniaus iki siūlės iškratydavo caro žandarai, nebuvo gera mintis. Kiti ryte susėdo į valtis ir išplaukė Nerimi, o treti skirtingomis grupelėmis vienas po kito susibūrė Bezdonyse.

Nepaisant Katajamos ir Aleksandros įtikinėjimų Pilsudskis užsispyrė pats dalyvauti operacijoje. Jis tik purtė galvą klausydamas, kaip bojovkos jam aiškina, jog pavojus didelis, o partija negali rizikuoti netekti tokio žmogaus kaip jis.

- Aš jau tiek vyrų pasiunčiau į tikrą mirtį, o pats nė karto nedalyvavau kovinėje akcijoje,- žybtelėjo akimis jis ir baigė pokalbį,- nesislėpsiu už moterų ir…- lenko žvilgsnis stabtelėjo ties Une,- dziewczynkų nugarų.

Per madam Helman lenkų kalbos pamokas išdrąsėjusi Unė spyriojosi būti vadinama dziewczynka ir reikalavo bent jau panienkos, bet dabar net neatkreipė dėmesio, taip smarkiai ji jaudinosi dėl būsimo nuotykio.

Ji buvo priskirta prie Aleksandros ir prigrasinta nė per žingsnį nuo jos neatsitraukti. Bojovkos apskritai nesuprato, kodėl Unė irgi dalyvauja operacijoje, bet Pilsudskio įsakymas jiems buvo šventas dalykas, o Aleksandra tarp kitko paaiškino, kad kuo daugiau stotyje bus moterų su kūdikiais ir paauglių, tuo mažiau dėmesio į save atkreips barzdoti vyrai.

Stoties laikrodžio rodyklės artėjo prie vienuolikos. Kažkur tolumoje suūkė garvežio švilpukas ir stotis sujudo. Katajama linktelėjo Aleksandrai ir lėtai pasuko stoties laukiamojo pusėn. Moteris dar pastvėrė jį už alkūnės.

- Aleksai, kas idiotai? - tyliai paklausė ji.

- Komunistai, - sutartą slaptažodį, užpuolimo metu padėsiantį atskirti savus nuo svetimų, sušnibždėjo Katajama.

Sukruto ir sėdintys traukinyje. Novovilejske įlipę bojovkos pridengdami vienas kitą, kad neatkreiptų dėmesio, ėmė tikrintis ginklus. Už Bezdonių stoties prie geležinkelio bėgių prigludę du vyrai dar kartą patikrino, ar teisingai sudėti sprogmenys ir rankose vydami neperšlampamą virvelę atsitraukė už krūmų.

Šalia stoties su dar dviem bojovkomis įsitaisęs Pilsudskis pasižiūrėjo į prisukamą laikrodį ir įsidėjęs jį į kišenę brauningo vamzdžiu pasikasė smakrą. Kol kas viskas vyko pagal planą.

Tamsą suplėšė artėjančio traukinio šviesos. Žviegdamas stabdžiais garvežys pamažu ėmė lėtėti, pravažiavo pašto vagonas, iš karto už jo šviečiantis apsaugos vagonas. Keli caro kareiviai spoksojo pro langą, vienas stovėjo prie atvirų durų.

- Metas, - sumurmėjo Pilsudskis ir iškėlęs pistoletą iššovė į viršų.

Šūvio aidas nusirito per Bezdonis ir bojovkos puolė veikti. Aleksandra nusviedė įvyniotą “kūdikį” šalin ir nepaleisdama Unės rankos išsitraukė pistoletą, prie vežimėlio prišokęs šalia trynęsis dar vienas Pilsudskio bojovka iš po uždangalo pastvėrė šautuvą ir nutaikęs į sustingusį geležinkelietį trumpai sukomandavo: “Rankas aukštyn”.

Į salę įsiveržusio Katajamos rankose irgi atsirado ginklas, “girtasis keleivis”, tai buvo Fijalkovskis, pašoko ant kojų, viena ranka iškėlė į viršų drobinį maišelį, kita išsitraukė iš užančio pistoletą ir sukomandavo:

- Aš turiu bombą, visi ant žemės!

Stotyje kilo triukšmas ir spiegimas. Nenuleisdamas akių nuo kasos langelio Fijalkovskis iššovė į viršų.

- Tylos! Visi ant žemės! Čia traukinio apiplėšimas, nedarykit kvailysčių ir niekas nenukentės!

Išsigandę žmonės pakluso.

- Stok! - paskutinis žodis buvo skirti žandarui, kuris numetė skaitytą laikraštį ir jau buvo betraukiąs naganą,- dar judesys ir keliausi į dausas. Ginklą rankena į priekį ir paduodi man. Tada rankas aukštyn ir klaupiesi veidu į sieną.

Žandaras apsidairė ir neradęs paramos, padarė kaip lieptas.

Traukinyje buvę bojovkos šūvio garsą išgirdo jau būdami prie vagono durų. “Nelaukit šūvio, nes keleiviai ims panikuoti ir laiku pro juos neprasibrausit” - Pilsudskis kaip visada buvo tikslus - “jūsų darbas apsaugos vagonas”. Vienas paskui kitą jie liuoktelėjo ant perono. Visi buvo ginkluoti brauningais išskyrus patį pirmą, kuris rankose laikė apvalų ryšulėlį.

Už stoties krūmuos įsitaisę dar du apiplėšimo dalyviai linktelėjo vienas kitam - metas.

“Labai galimas dalykas, kad po mano signalo traukinio mašinistas neleis traukiniui sustoti Bezdonyse, o mėgins ištrūkti. Jūsų darbas - sulaikyti traukinį” - išsipildė dar vienas Pilsudskio nurodymas.

Traukinys sukriokė kaip pabaisa iš vaikystės pasakų ir trūktelėjo į priekį. Mašinistas paleido garsinį signalą, jis tikrai nesiruošė sustoti.

- Spausk!

Bojovka krūmuose įmygo rankeną žemyn ir skubiai užsidengęs ausis pasilenkė. Sprogmenų ant bėgių buvo nepagailėta - nuo smūgio bangos galėjo išdužti visi stoties langai.

Bet - nieko. Vyras dar ir dar kartą įmygo rankeną. Nieko! Kruopščiai parengtas Pilsudskio planas ėmė byrėti nuo pirmos minutės.

- Ty psiakrew vyperdaliony! - nusikeikė šalia buvęs bojovka,- geriausi sprogmenys Lenkijoje, kurwa matka. Užmušiu tą žydą!

Traukinys sušvilpė ir ėmė greitėti. Pasigirdo dar šūvių, bet kilusiame chaose tarp ant perono besiblaškančių žmonių, stoties žibintų ir iš traukinio trykštančių garo tumulų buvo neįmanoma suprasti kas ir kur šaudo.

Nurodymų, ką daryti tokiu atveju, jeigu sprogmenys nesuveiks, bojovkos neturėjo, todėl sureagavo instinktyviai - abudu pašoko ir gniauždami brauningus pasileido prie traukinio. Garvežio langas buvo atidarytas, pro jį matėsi mašinisto siluetas. Dar šiek tiek ir traukinys ištrūks iš Bezdonių pasalos.

Pilsudskio planą išgelbėjo karinis bojovkų pasirengimas. Austrų karininkų pamokos Krokuvoje nenuėjo veltui. Abu vyrai nestodami ir nesitarę vienu metu išmetė į priekį rankas su pistoletais ir paleido šūvių papliūpas. Didžioji dalis kulkų atšoko nuo garvežio plieninių sienų ir išlakstė į tamsą, bet viena pataikė ir suskaldė priekinį stiklą, o kita įlėkė pro atvirą langelį ir tik per sprindį neištaškiusi mašinistui smegenų įsisegė į medinę kabinos sieną.

- Stabdyk, stabdyk traukinį, kurwa!

Iki traukinio jiems liko keli žingsniai, bet garvežys jau slinko pro šalį.

- Stabdyk arba nušausim! - kiek turėdami balso rėkė bojovkos.

Viskas buvo mašinisto rankose. Jei tik jis būtų nors kažkiek uostęs parako, būtų supratęs, kad reikia tik nepanikuoti ir nieko nedaryti. Po kelių sekundžių garvežio korpusas būtų uždengęs bojovkoms taikinį, dar po kelių širdies dūžių sąstatas būtų išlėkęs iš Bezdonių spąstų. Bet mašinistas nebuvo uostęs parako. Suskilęs priekinis stiklas ir pro galvą prazvimbusi kulka jį sustingdė, iš siaubo jis visiškai pasimetė ir pakluso paskutiniam bojovkų įsakymui - kiek turėdamas jėgų užtraukė stabdį.

Traukinys susiūbavo, tarp žviegiančių ratų pažiro žiežirbų kamuoliai. Sąstatas judėjo vis lėčiau ir lėčiau, kol pagaliau sustojo už keliasdešimties sieksnių nuo Bezdonių stoties.

Bet ir tie keliasdešimt sieksnių pakirto užpuolikų planą. Iš traukinio iššokusiems bojovkoms teko vytis nuvažiavusius vagonus. Pro apsaugos vagono duris iškišo galvas du kareiviai su aukštomis carinėmis kepurėmis ir šautuvais rankose. Pasipylė šūviai, bojovkos artėdami atsakė tuo pačiu. Netikroje žibintų šviesoje, tamsoje besisukant dūmų ir garo tumulams, vieniems bėgant, o kitiems išsikišus iš vis dar judančio traukinio pataikyti buvo labai sudėtinga, tačiau vien nuo šūvių garso perone kilo panika.

Aleksandra nesicackindama partrenkė Unę ant žemės ir šalia parkrito pati.

- Galvą žemyn!

Unė pakluso, jausdama, kaip kažkur giliai viduje, it slidus metalinis žaltys galvą vėl ima spausti atšliaužiantis šaltas metalinis lankas.

Nuo vienos paklydusios kulkos išdužus stoties langui, ten susirinkę žmonės ėmė klykti.

- Ramiai! Niekas nekeliat galvų! Herojų mums čia nereikia! - komandavo aplink savo ašį besisukdamas Fijalkovskis, vis dar rankose laikydamas brauningą ir paketą su bomba. Į stoties viršininko kambarį įsiveržęs Katajama jau spėjo ant grindų išvartyti telegrafą ir nupjauti telefono laidą, kad Bezdonių geležininkeliečiams nekiltų jokių nereikalingų minčių. Patenkintas savo darbu jis atsivėdėjo ir pistoleto rankena smogė kėdėje susigūžusiam stoties viršininkui į pakaušį. Tas sudribo kaip maišas, o Katajama grįžo į laukiamąjį padėti Fijalkovskiui.

Nuo riksmų perone ir aplink traukinį virpėjo oras, tvyrojo chaosas. Vienas šūvis bojovkoms pavyko ir pro duris išsivertęs kareivis sudribo ant betono. Tačiau kitas šūvis ir jau ant žemės atsidūrė vienas iš užpuolikų, spausdamas peršautą koją.

Prie žemės prisispaudusi Aleksandra keikėsi visais Unei žinomais ir nežinomais žodžiais. Mergaitė suprato, kad viskas vyksta ne taip, kaip suplanavo ponas Juzefas. Pro jas lėtai pravažiavo pašto vagonas, o apsaugos vagonas sustojo kone prieš nosį.

Priekyje bėgęs bojovka palenkė galvą, mintyse sušnibždėjo trumpą maldelę ir užsimojęs paleido rankoje laikytą ryšulėlį pro jau sustojusio vagono duris. Akimirka ir nugriaudėjo sprogimas, šautuvo vamzdį beveik į veidą bojovkai įbedęs kareivis kaip skudurinė lėlė mataruodamas rankomis išlėkė iš vagono iš tėškėsi į peroną. Apsaugos vagone išlakstė langų stiklai, viduje kilo triukšmas ir riksmai.

- Mūsų eilė! - sušuko saviškiams Pilsudskis, - pirmyn, chlopcai!

Ir ketvirtoji užpuolikų grupė, iki tol tūnojusi už kelio, pasileido link stoties.

Tačiau likę nesužeisti kareiviai nesiruošė pasiduoti, pro išdaužtus vagono langus ėmė lįsti šautuvų vamzdžiai. Bombą metęs bojovka sustojo ir sudvejojo. Antroji jo užduotis buvo kitokia ir kitur, bet sargybinių neutralizuoti vis dar nepavyko. Apsispręsti lenkas turėjo vos kelias sekundes, iškišti šautuvai ėmė sukinėtis kareiviams chaotiškai ieškant taikinių ir bojovka apsisprendė. Iš švarko užančio išsitraukė dar vieną bombą, pasuko mažą rankenėlę ir žengęs arčiau vagono mestelėjo ją pro išdužusį langą į vidų.

Sėkmė šį vakarą tikrai buvo ne Pilsudskio vyrų pusėje. Bojovka neprametė, bomba pataikė pro langą, bet į vagoną neįkrito, įstrigo tarp lango duženų. Vyras sutrikęs sustingo nežinodamas, ką daryti. Tarp kareivių irgi kilo triukšmas.

Nepasimetė tik Aleksandra. Ji pašoko ant kojų, palikusi Unę gulėti, prabėgdama pakėlė iš vagono iškritusio kareivio šautuvą, mitriai jį apgręžė ir iškėlusi abiem rankom bedė į įstrigusią bombą. Dar ir dar kartą. Bomba pagaliau pasidavė ir įkrito į vagoną.

Tačiau pro kitą langą Aleksandrai kone į kaklą įsibedė šautuvo vamzdis, išsprogusiose panikos apimto caro kareivio akyse moteris išvydo savo mirtį.

Buuum! - galingai driokstelėjo vagono viduje. Šviesos traukinyje dingo, kareivio šautuvas liko kyšoti pro langą, bet turėjusios nuspausti nuleistuką rankos nebeliko. Aleksandra nusibraukė plaukų sruogą ir lengviau atsikvėpė. Bet tik trumpam.

- Ko stovi! Pirmyn pas Juzefą! - riktelėjo ji bombą metusiam bojovkai ir vyras nedelsdamas pakluso. Pro stoties šoną mirgantys šešėliai skubėjo prie pagrindinio tikslo - pašto vagono.

Aleksandra nusigręžė ir vėl nusikeikė - toje vietoje, kur buvo palikta gulinti Unė, mergaitės jau nebuvo.

Vesdamas paskutinius du bojovkas ir girdėdamas sprogimų garsus, Pilsudskis iš šono aplenkė stotį ir atsidūręs perone stabtelėjo vertindamas padėtį. Realybė smarkiai skyrėsi nuo jo plano. Peroną gaubė tirštas sprogusių bombų, traukinio dūmų ir garų kamuolys.

Vienas žibinto stulpas nuvirto, kitas žibintas, matyt, buvo peršautas, nes tamsą vos vos sklaidė iš laukiamojo langų sklindanti silpna šviesa. Visur aidėjo šūviai ir riksmai. Nieko panašaus į užtikrintai perimtą perono ir stoties kontrolę, kokią planavo lenkai. Bent jau traukinys buvo sustojęs, nors ir toliau nei turėjo. Pilsudskis pasisuko pasiruošęs bėgti prie pašto vagono, kai iš dūmų išniro ir jo vos nepargriovė pistoletu mosikuojanti suodina žmogysta.

- Kas idiotai? - suriko ji.

- Komunistai,- atpažinęs savą ir lengviau atsikvėpęs atsakė Pilsudskis, bet jo atsakymą užgožė kelių šūvių serija. Neišgirdęs atsakymo suodinasis pakėlė brauningą pasiruošęs šauti.

- Komunistai! - kiek turėdamas balso subliovė Pilsudskis ir slaptažodis pagaliau suveikė.

- Przeprazam, kapitan,- bojovka nuleido ginklą. Pilsudskis tik papurtė galvą ir pamojo jam sekti iš paskos.

Jo planas buvo aiškus - viena bojovkų grupė perima stoties kontrolę ir pasirūpina keleiviais perone, antra sustabdo traukinį, trečia neutralizuoja apsaugos kareivius, o ketvirtoji, kuriai nusprendė vadovauti pats Pilsudskis, susprogdina pašto vagono duris ir susirenka į Sankt Peterburgą gabentus pinigus ir kitas gėrybes.

Pilsudskis užšoko ant pašto vagono laiptelių ir pečiu įsirėmė į šarvuotas duris. Kartu su juo atbėgę bojovkos ir trečiasis, vos jo nenušovęs, apsisuko pridengdami vadą.

- Tai apiplėšimas! - perrėkdamas triukšmą sušuko Pilsudskis,- atidarykit duris ir niekas nenukentės.

Jis žinojo, kad pašto vagone yra dar apsaugos vyrų, žinojo, kad jie jaučiasi saugūs ir durų taip paprastai neatidarys.

- Bombą! - įsakė Pilsudskis ir atmetė ranką atgal. Jokios reakcijos. Apiplėšimo vadas atsisuko ir pamatęs sutrikusią bojovkos fizionomiją, suprato, kad ir čia planas įstrigo.

- Kur bomba?

- Mes…aš…reikėjo dar vienos kareivių vagone, iš vienos ten nepavyko, ir aš…- sumemleno sutrikęs bojovka, - aš galvojau, kad dar turim rezervą.

- Nieszczęścia chodzą parami. Nelaimės vaikšto poromis, - Pilsudskis giliai įkvėpė, mintyse prisižadėjo sau niekada nebeturėti reikalų su tokiais nepatikimais dalykais kaip sprogmenys ar palikti juos Katajamai, ir vėl atsisuko į šarvines duris. Kelis kartus trenkė kumščiu.

- Mes turim bombas! - riktelėjo,- jos jau padėtos! Skaičiuoju iki dešimt, jeigu neatidarot, su visom durim išlėksit į dausas.

Tyla.

- Dešimt,- lėtai ėmė skaičiuoti dantis sukandęs Pilsudskis,- devyni, aštuoni…

Nuo šito blefo priklausė įžūlaus reido sėkmė. Ir čia buvo silpnoji plano vieta - Pilsudskis šito nesakė net Katajamai su Aleksandra, bet jis nebuvo tikras ir neturėjo, kaip įsitikinti, ar bombos būtų užtekę išmušti šarvines duris. Bet dabar bombos nebuvo ir dvejonės atkrito, liko tik skaičiuoti ir tikėtis, kad pinigus saugančių kareivių nervai neišlaikys.

- Septyni, šeši, penki,- durys nejudėjo, apsaugos vagonas nereagavo.

- Keturi, trys,- sulyg kiekvienu lėtu žodžiu Pilsudskio viltys blėso. Vagone, matyt, buvo pasodinti ne skystablauzdžiai.

Akies kraštu Juzefas pamatė, kaip kažkas atsistojo šalia jo. Unė. “Ką ji čia veikia, ir kur Aleksandra?” - sunerimo Pilsudskis. Viskas ėjo šuniui šėko pjauti. Jis pasuko galvą, Unė stovėjo užsimerkusi, aplink jos kojas sukosi garo ir dūmų tumulai. Ją prie vagono praleidę bojovkos atsisukę per petį irgi spoksojo į mergaitę. Vėliau jie niekaip negalėjo prisiminti, kodėl taip pasielgė.

- Une! Une! - kažkur perono viduryje pasigirdo Aleksandros balsas. Pilsudskis lengviau atsikvėpė, abi gyvos. Laikas baigti šitą tragikomediją ir nešdintis.

- Du,- jokios vilties įtikinti kareivius bombos grėsme jis nebeturėjo.

Unė pati negalėjo paaiškinti, kodėl Aleksandrai pašokus gelbėti situacijos vagone, ji atsistojo ir patraukė tolyn. Kojos pačios atnešė į perono galą, galvą spaudžiantis lankas veržėsi vis labiau, pulsas tvinksėjo visame kūne.

“Mes čia, sese, mes visada čia” - kieno tai buvo balsai Unė nežinojo. Ar jie buvo tik jos galvoje, ar girdėjo ir kiti?

“Man skauda, man labai skauda” - mintimis pasiskundė ji.

“Tu gali padaryti, kad tai praeitų, sese, sakyk, ką daryti ir mes padarysim”

- Du, - iš kažkur toli, tarsi iš vandens gelmės atskriejo iškreiptas sulėtintas balsas,- duuuuu.

“Aš noriu, kad padėtumėt mano draugams. Aš noriu, kad gražioji ponia nežūtų. Aš noriu, kad viskas baigtųsi. Dabar!”

“Kaip pasakysi, sese. Įleisk mus. Bet tai nesibaigs. Tai tik prasideda” - sušlamėjo balsai galvoje.

Unė prisilietė prie durų.

- Vien…- pradėjo Pilsudskis, bet nespėjo net užbaigti paskutinio žodžio.

Vagono viduje pasigirdo nežmoniškas klyksmas, prie jo prisijungė antras, trečias, ketvirtas balsai. Kažkas trenkėsi į duris iš vidaus, lyg mėgindamas ištrūkti, riksmai netilo. Nieko nesuprasdami bojovkos atsitraukė prieš save laikydami virpančius brauningus, net ir pats Pilsudskis žengė žingsnį atgal.

Šarvinės durys pagaliau atsivėrė, ne, tiksliau buvo atplėštos ir pro jas, pro į šoną pasitraukusią vis dar užsimerkusią Unę išvirto caro kareiviai. Vieno galva kraujavo, turbūt ja jis bandė pramušti duris, kitas įsikabinęs abiem rankom mėgino nuplėšti sau plaukus. Atsidūrę už durų, kur įvyko kažkas siaubingo, jie nežiūrėdami kelio pasileido kur akys veda, trečias užkliuvo už perono atbrailos ir veidu žemyn trenkėsi į grindinį.

- Cholera jasna,- sumurmėjo vienas bojovka, laisva ranka nesiliaudamas žegnotis. Kitas pakrutino parkritusį kareivį, tas sudejavo, bet neatsikėlė, tik mykė ir purtė galvą kaip karvė mėgindama atsikratyti ausin įskridusios sparvos. Bojovka su siaubu pažvelgė į Unę ir taip pat persižegnojo.

Tik Pilsudskis liko ramus.

- Une! - Aleksandra buvo jau visai šalia.

- Pasirūpink mergaite, meile,- tarė jis, dar pridūrė, - darowanemu koniowi w zęby się nie zagląda. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima,- ir žengė į vagono vidų. Laiko buvo labai nedaug.

- Laiko nedaug, naktinis į Rygą po ketvirčio, - tarė Katajama Fijalkovskiui,- prižiūrėk žmones, kad nesąmonių nepridarytų, o aš einu lauk surinkinėt mūsiškių,- ir laikydamas pričiuptą iš stoties viršininko kambario skardinį trimitą jis išdrožė lauk.

Fijalkovskis apžvelgė po suolais sukritusius ir ant žemės sugulusius žmones.

- Aš turiu bombą! - dar kartą pakartojo ir nusikvatojęs iš popierinio ryšulėlio išsivyniojo rūkytos silkės gabalą.

Išėjęs į peroną Katajama apsižvalgė ir liko patenkintas. Užpuolikai laimėjo, perone susišaudymas liovėsi, iš apsaugos vagono girdėjosi sužeistųjų ir kontūzytų dejonės, mažiausiai nukentėję kareiviai išlipę stovėjo iškėlę rankas. Juos prižiūrėjo drauge traukiniu atvažiavę bojovkos, kiti nenuleido akių ir ginklų nuo keleivių, susigrūdusių prie stoties sienų ir garvežio mašinisto.

Katajama pridėjo prie lūpų trimitą ir pratisai papūtė.

Paskui Pilsudskį į pašto vagoną lankstu aplenkdami Unę ir Aleksandrą sulipo ir abu jo bojovkos. Vyrai įsitikino, kad vagonas tuščias.

- Imat, ką duodu arba savo nuožiūra, jei turit laisvas rankas,- išgirdęs trimito signalą nurodė Pilsudskis,- monetas paliekat, sidabrą paliekat. Tik banknotai ir auksas, jei randat kitokius popierius - duodat man. Mikliai, mikliai, nėra laiko.

Vagonas sparčiai tuštėjo. Vieni bojovkos padavinėjo, kiti staigiai rūšiavo popierius ir auksą, Pilsudskis vaikštinėjo po vagoną ieškodamas ko nors ypatingo, priklaupęs prie vienos dėžės, peiliu mikliai įveikė spyną ir išsitraukęs į užantį įkišo pluoštą popierių. Bojovkos atnešė dar vieną šūsnį. Pilsudskis užmetė akį, linktelėjo ir popieriai nukeliavo į užantį paskui pirmuosius.

Katajama pasižiūrėjo į stoties laikrodį ir vėl pridėjo lūpas prie trimito.

- Viskas, dingstam! - paliepė Pilsudskis.

- Bet, vade, čia dar tiek visko,- pamėgino paprieštarauti vienas iš bojovkų.

- Pasakyta, viskas! Po penkių minučių kitas traukinys. Norit dar vieno mūšio su kareiviais? - Pilsudskis nesiruošė ginčytis,- stveriat, kiek panešat ir lauk iš vagono!

Pamatęs iš vagono išlipantį vadą Katajama trečią ir paskutinį kartą papūtė trimitą. Laikydami ištiestus brauningus bojovkos ėmė atsitraukinėti į sutartą vietą už stoties. Iš laukiamojo salės išbėgęs Fijalkovskis su Katajama padėjo eiti dviems sužeistiems, prie jų prisijungė Unė su Aleksandra ir maišais nešini bojovkos.

Už stoties jau laukė trimitus išgirdusios paskutiniosios bojovkų grupės vadeliojami vežimai. Užpuolikai sumetė grobį ir sušoko kas kur - vieni turėjo lėkti prie Neries ir valtimis grįžti į saugią vietą, kiti kartu su Pilsudskiu ištirpti miškuose, trečių laukė ilga kelionė iki Lenkijos.

Pilsudskis priėjo prie Aleksandros, už kurios nugaros slėpėsi visų žvilgsnius jausdama Unė ir pritūpė.

- Tu padarei be galo svarbų dalyką, mergaite. Nežinau, kaip tą padarei, bet visa Lenkija tau bus dėkinga.

Paglostė jai galvą ir išsitiesė.

- Ola, meile mano, tu su Une ir chlopcais į valtis ir sodybon, pasirūpinkit sužeistaisiais, auksą ir banknotus užkaskit sutartoje vietoje. Kai viskas nurims, grįšim ir pasiimsim.

- O tu tikrai ne su mumis?

- Ne. Mane gaudys labiausiai, nuvesiu juos į miškus ir pamesiu, o po to to tiesiai į Kyjivą. Radau popierius, kurių mūsiškiai labai laukia.

- Pasimatysim…

- …kada pasimatysim,- užbaigė mylimosios sakinį Pilsudskis, švelniai pabučiavo ją į skruostą, ir atsitraukęs riktelėjo - į vežimus, bojovkos! Pirmyn, pirmyn! Tegu naktis ir visi šventieji jus saugo.

Pliaukštelėjo vadžios, sužvengė arkliai ir pasileidę į skirtingas puses vežimai išnyko tamsoje. Neregėto įžūlumo Bezdonių traukinio apiplėšimas pavyko.

---

Taip baigiasi šeštoji romano dalis. Mano komentarai apie ją ir tikrąją Bezdonių apiplėšimo istoriją skirti prenumeratoriams.

Septintoji dalis yra čia: