Na, pagaliau - pauzė su “Šmėklų mėnesiu” tikrai užtruko, ne paslaptis kodėl - ir rinkimai, ir prasidėjęs Skaidrinam ir šioks toks “rašytojo blokas”. Bet pagaliau turiu septintą fragmentą ir turbūt norintiems skaityti reikėtų prisiminti ankstesnius, tai jie yra čia:
Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviems knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.
Tikiuosi, kad pavyks grįžti į ritmą, kai pasibaigs “Laikykitės ten” sezonas, tai norėčiau iki birželio pateikti jums dar vieną knygos fragmentą, o per vasarą rašyti savaitiniais epizodais, kad nepasimirštų.
Gero skaitymo, primenu, kad po teksto - prenumeratoriams skirti mano komentarai
Šmėklų mėnuo
Septintas skyrius
Kažkur prie Neries
- Dvi valtys, jūsų kilnybės, paliktos prie kranto, - raportavo nuo upės pusės atbėgęs uždusęs žandarų vachmistras, prie šono spausdamas uniforminę kepurę. Ir be kepurės jo kakta buvo išpilta prakaito,- čiūžės rodo, kad dar buvo kitos dvi, su kuriomis nusikaltėliai pabėgo.
Aplink skardėjo kitų žandarų šūksniai. Dešimtys jų jau kelias valandas šukavo Bezdonių stoties apylinkes. Kai vienas žandaras išdidžiai atnešė ant kelio rastą sulaužytą lietsargį kaip įrodymą, operacijai vadovaujantis Vilniaus apskrities ispravnikas Arkadijus Gartigas nesivaržydamas jį aprėkė.
Ispravniko nuotaika tik išgirdus apie įžūlų nusikaltimą sugedo ir dienai slenkant dar labiau prastėjo. Ispravnikais apskričių gubernatoriai dažnai skirdavo dvarui nusipelniusius bajorus, iš gerų šeimų, bet nelabai talentingus. Gartigas irgi buvo iš kilmingos Gartigų giminės, tačiau iki ispravniko išsitarnavo geru darbu, pradėjęs nuo korneto ir vėliau patraukęs gubernatoriaus Liubimovo dėmesį.
Todėl jam nereikėjo ypatingų pastangų, jog pamatytų, kad situacija šūdina. Apiplėšimas įvyko vėlai vakare, tačiau Novivilejsko žandarus žinia apie jį pasiekė tik paryčiais, kai į nuovadą įvirto uždusęs Bezdonių geležinkelininkas švokšdamas apie užpuolimą ir nukautus kareivius. Iš lovos išverstas Gartigas nepabijojo ankstyvą rytą pažadinti ir paties gubernatoriaus, bet dabar jau šiek tiek gailėjosi. Ispravnikas dirstelėjo į šalia stovintį vyrą.
Lyginant su pasitempusiu mundiruotu ispravniku, tas atrodė kaip ištrauktas iš pečiaus. Susiglamžęs surdutas, ne pirmo švarumo kelnės, švakso seniai nematę batai ir su viela sukabinti aplūžę akinukai, už kurių žybsėjo viena ryškiai mėlyna akis, kita buvo nuolat primerkta tarsi neatsigavusi nuo kumščio smūgio.
Bet gubernatoriaus nurodymas skambėjo aiškiai - tyrime privalo dalyvauti ir caro Ochrankos Šiaurės Vakarų skyriaus atstovas, rotmistras Pavelas Glazovas, kuris dabar ir stebeilijosi į aplink bėgius tupinėjančius žandarus. Ispravnikas gerai pažinojo Akele pravardžiuojamą ochrankos rotmistrą ir nervinosi dar labiau, nes meilės tarp žandarmerijos ir ochrankos buvo nedaug.
Nors šiandien Glazovas buvo tylesnis už žolę, niekur nesikišo, ispravnikui komanduoti netrukdė, tik vaikščiojo ratais ir dairėsi it skalikas nuleidęs galvą. Būtent jis ant bėgių už stoties rado nesuveikusius sprogmenis, prie kurių dabar tupinėjo žandarai.
- Ką manote, rotmistre? - pagaliau teikėsi jo paklausti Gartigas, juk gubernatorius nurodė bendradarbiauti, - paliktos valtys, kelyje vežimų dryžės, pamesti revolveriai…
Glazovas neskubėjo atsakyti, jis įsikišo nykštį į burną, susikaupęs pakramtė nagą. Gartigą net nupurtė.
- Plėšikai buvo labai gerai pasiruošę,- pagaliau tęvu balsu tarė jis,- padėjo sprogmenis, kai jie nesprogo, turėjo kitą planą kaip sustabdyti traukinį. Žinojo, kuriame vagone paštas, kuriame sargyba, atsitraukė keliomis skirtingomis grupėmis. Vandenyje iš viso pėdsakų nelieka. Apie laiką irgi pagalvojo - jeigu nebūtų nutraukę laidų, mes būtume prisistatę po valandos. O dabar - kiek, pusė paros praėjo, jei liudininkai neklysta. Kurie dar liko…
Išgirdęs apie likusius liudininkus Gartigas dar labiau susiraukė. Stotyje apiplėšimo metu turėjo būti nemažai žmonių, bet visi išsilakstė kaip tarakonai, o likę keli geležinkelininkai ir apsaugos kareiviai pasakojo skirtingas istorijas - vienam atrodė, kad užpuolime dalyvavo keturiasdešimt plėšikų, kitas ir penkis tuzinus suskaičiavo. Ypač stengėsi kareiviai, juk jie buvo atsakingi už pašto vagono saugumą. Kai plėšikų skaičius jau dvigubai viršijo Alibabos būrį, ispravnikas valdingu rankos mostu juos nutildė.
Gartigas žinojo, jog jis nekaltas, kad viskas taip pavėluota, bet juk gubernatorius pareikalaus…iš jo pareikalaus, ne iš Akelės, kuris vaiposi ir džiūgauja dėl žandarų nesėkmės.
Gartigas perdėjo, Akelė nei vaipėsi, nei džiūgavo, jis vartė žandaro ant kelio rastą ir atneštą parasolį. Netgi pauostė.
- Moteriškas,- tarsi pats sau konstatavo.
Ispravnikas jautė kitą kvapą.
- Vilnium čia dvokia, kaip Dievą myliu, bus Aljanso šunsnukiai nagus prikišę! Taip netoli sienos, visiškai suįžūlėjo. Visas sienas uždarysim, ablavas ant kiekvienos kryžkelės, miškus skersai išilgai iššukuosim. Kad ne pelė neprasprūstų. Sugausim niekšus! - iš įtūžio Gartigui į visas puses tyško seilės.
Glazovas tyliai atsiduso. Ochrankos rotmistras tokiose teroristų ir plėšikų ablavose dalyvavo dešimtis kartų ir puikiai žinojo, kad pirmosios valandos pačios svarbiausios. Po jų - gaudyk vėją laukuose, pelės jau seniai išsilakstė. Praradus tiek laiko reikės neįtikėtinos sėkmės, kad bent niekšų pėdsaką užčiuptum. Tačiau garsiai jis pasakė:
- Žinoma, pone ispravnike. Viską iššukuosim, nei pelė, nei žiurkėnas neprasprūs.
- Vykdykit, rotmistre,- patenkintas paliepė Gartigas, neišgirdęs ironijos Akelės balse.
X X X
- Viena koja čia, kita ten,- aiškino Prystoras-Katajama,- su Fijalkovskiu perduodam popierius mūsų agentui Vilniuje ir atgal.
Aleksandra liko neįtikinta.
- Ar tai būtina, Aleksai? Auksą saugiai užkasėm, pinigai kartu su Jusefu jau netoli Kyjivo, kas dega su tais dokumentais? Ar ne geriau išsisklaidyti ir dingti, kol cariniai nusiramins?
Prystoras vaikštinėjo pirmyn atgal po nedidelę virtuvę kaip pelėda pirmyn atgal sukiodamas galvą tarsi norėdamas pamatyti visas puses vienu metu.
- Pirma, cariniai nenusiramins ilgą laiką,- ėmė lenkti pirštus jis,- antra, mums reikia susižinoti naujienas, ką jie planuoja. Trečia, - užlinko didysis pirštas, - reikia bent kelių dienų, kol pastatysim ant kojų mūsų sužeistuosius. Ketvirta - atėjo eilė ir bevardžiui,- vadas sakė, kad dokumentus reikia pristatyti į Vilnių kuo greičiau.
Bevardžio piršto argumentas ir nusvėrė. Net ir čia nesančio Pilsudskio žodis tarp bojovkų buvo šventas. Aleksandra atsiduso ir pasidavė.
- Aleksandra, mes kaip vanduo. Šimtą kartų esam taip darę.
- Visada gali būti pirmas kartas, kai vanduo sustos,- po nosimi sumurmėjo moteris, o garsiai paklausė, - kas matėt mūsų mergaitę? Man reikia su ja pasikalbėti.
- Ar skauda? - “mūsų mergaite” tapusi Unė rūpestingai patikrino bintą ant sužeistos rankos. Kraujo dėmė palengva plėtėsi, netrukus bintą reikės keisti.
- A to,- atsiliepė iš antklodžių sumeistrautame gulte po medžiu įsitaisęs bojovka vardu Marekas,- skauda kaip pekla, kurw…- jis prisiminė su kuo turi reikalų ir nebaigė žodžio.
- Reikia naujo tvarsčio, tuoj pakviesiu ponią Helman! Ponia Helman! Ponia Helman! - pašoko ant kojų mergaitė ir vos nesusidūrė su į kiemą išėjusia Aleksandra. Už jos pasirodė ir apvalus madam Helman veidas.
- Ramiai, Une, jis dar nemiršta,- pasakė Aleksandra,- jei jau taip pasisekė, kad kulka išėjo kiaurai net kaulo nekliudžius, tai kaip nors bendrom jėgom užgydysim. Prasieikim iki upės, kol Marta pasirūpins mūsų sužeistu didvyriu.
Neris tingiai rideno savo vandenis. Valtys, kuriomis buvo sprukta po apiplėšimo, buvo ištrauktos ir saugiai paslėptos brūzgynuose taip, kad joks svetimas žvilgsnis nuo upės jų nepastebėtų. Bet upėje esantys žvilgsniai buvo nukreipti visai kitur. Kitoje Neries pusėje prie kranto įsitaisęs ančių būrelis suposi ant saulėje žaižaruojančio vandens ir viena po kitos vis panerdavo su viltimi kepštelti snapu užsižiopsojusį žuvelioką.
Aleksandra linktelėjo šalia paslėptų valčių į medį įsikorusiam bojovkai. Iš viršaus Nerį galėjai matyti gerą varstą į priekį iki jos posūkio. Nors tikimybė, kad cariniai apžiotų paieškas į visas puses per tokį atstumą buvo niekinė, Katajama vis tiek norėjo iš karto sužinoti, jei kas pasirodytų upėje - carinių patrulis ar tiesiog laivelis.
Moteris neskubėjo pradėti pokalbio, ji lėtai žingsniavo paupiu, vos matomu senųjų žvejų takeliu, mitriai išsisukdama nuo nulinkusių šakų. Unė klusniai tipeno šalimais.
- Mes tau labai dėkingi, Une,- pagaliau pradėjo Aleksandra,- jeigu ne tu, nieko nebūtų pavykę, gal net būtume žuvę.
Nesulaukusi atsakymo tęsė.
- Ar tu gali paaiškinti, kas nutiko?
- Ne, ponia Aleksandra. Man pasidarė baisu ir labai norėjau padėti, bet nežinojau, kaip…
- Ir tada…? - minkštai spustelėjo moteris.
- Ir tada nežinau, vėl kažkas nutiko. Aš tikrai velnio vaikas,- Unė stabtelėjo, pakėlė akmenuką ir šveitė į Nerį. Aleksandra pastebėjo, kad mergaitė nesusigraudino, neapsiverkė, jos balsas nedrebėjo. Tiesiog konstatavo faktą.
- Nesąmonė, Une. Joks tu ne velnio vaikas. Tu padarei labai gerą darbą. Tu turi sugebėjimų, kurių negali suprasti ir tiek.
- Aš suprasiu,- staiga pasakė mergaitė.
- Kada?
- Greitai. Bet ne dabar.
- Aišku,- Aleksandra nusprendė nebespausti,- tik žinok, jei tau reikės kokios nors, bet kokios pagalbos ar patarimo, mes visada šalia.
- Ačiū, ponia Aleksandra,- beveik nuoširdžiai padėkojo Unė. Tačiau savo paskutinės nakties sapno nepapasakojo.
“Jau matytas augalotas žilsterėjęs vyras stovėjo savo bokšto balkone, abiem rankom pasirėmęs į turėklus ir žiūrėjo į ją. Unei atrodo, kad ji tiesiog sklendžia ore šalia balkono.
“Tavo talentai kaip potvynis ir atoslūgis - du nepažįstamus mergaitei žodžius pasakė vyras ir iš karto patikslino - “jie atsiranda ir dingsta. Nebijok. Eik savo keliu pas mane. Nebijok, tik nebijok”.
X X X
- Kas eina? Slaptažodis? - pasigirdo su medžiu patamsyje susiliejusio sargybą einančio bojovkos balsas,
- Savi. Zalavas,- bojovkų lyderio gimtąja vieta virtusį slaptažodį ištarė Katajama, siauru užžėlusiu takeliu už pavadžių vesdamas arklį, o kitoje rankoje laikydamas audros žibintą, kuriame buvo paliktas tik siaurutis spindulys,- labas vakaras, Svirski, kas geresnio?
- Viskas po senovei. Marekas jaučiasi geriau, aplink nė garso, ramu kaip pas kunigo šeimininkę.
- Kada grįžo Janas?
- Janas? - sargybinio balse pasigirdo nuostaba,- Janas dar negrįžo, Aleksai. Mes galvojom, kad jūs kartu.
Katajama atsikrenkštė ir paspartino žingsnį.
- Taip, mes išsiskyrėm, bet aš dar turėjau reikalų su savo agentais, nes Vilnius dėl Bezdonių traukinio dūzgia kaip avilys, ir sutarėm, kad jei penktą nebūnu prie Vilkmergės trakto posto, jis manęs nelaukia ir grįžta pats. Šeštą Jano jau nebuvo, tai pagalvojau, kad jis gerokai mane aplenkė.
- Gal irgi kur užtruko,- pasiūlė madam Helman. Pašildžiusi vakarienės likučius ji pamaitino sugrįžėlį ir dabar trypinėjo tvarkydamasi.
Aleksandra sėdėjo virtuvėje prie stalo. Prystoras, kaip įprasta, suko ratus aplink.
- Ne, ne, niekur jis negalėjo užtrukti. Čia juk Fijalkovskis. Vaizduotės turi mažiau už mano arklį. Žinojo, kad skubam, pakantumo namai ar smuklės tikrai nebūtų suvilioję,- Prystoras nusiėmė pensnė, susimąstęs dviem pirštais pasitrynė nosies viršų,- man tai labai nepatinka.
- Ką darom? - pakėlė akis Aleksandra.
- Reikia evakuotis,- Prystoras sustojo ir atsirėmė į stalą,- paliekam saugioj vietoj žinutę Janui ir nešdinamės iš čia. Aukso sugrįšim, kai viskas nusiramins.
Tačiau buvo per vėlu. Lauke iš kelių pusių pokštelėjo šūviai, pasigirdo pavėluotas sargybinio įspėjantis riksmas, bėgančių žmonių trepsėjimas ir rusiškos komandos.
X X X
Fijalkovskis įkliuvo per nelemtą atsitiktinumą. Per tokią kvailystę, apie kurią vėliau rašomos knygos, bandant suprasti, kaip tai galėjo nutikti. Per godumą, kurį Fijalkovskis keikė iki gyvenimo pabaigos.
Sutartu laiku nesulaukęs Prystoro ir pernelyg nesijaudindamas, nes bičiulis buvo dėl to įspėjęs, Fijalkovskis patraukė link slaptosios sodybos pats. Vilkmergės trakte budintys Vilniaus legionieriai net nepasuko galvos - jiems rūpėjo tik atvykstantys į laisvąjį Vilnių iš caro žemių, o nori išvykti - būk sveikas, niekas nelaiko, vis tiek grįžti norėsi.
Trakte su cariniais susidurti Fijalkovskis nenorėjo, todėl iš karto pasuko senuoju keliu, kuris dideliu lankstu lenkdavo traktą. Karietoms ir vežimams jis netiko, o dėmesio vengiantiems vienišiems keliautojams - puikiai. Didelei bojovkos nuostabai nenupėdinus ir varsto, iš tankių krūmų išniro ginkluoti žandarai.
Fijalkovskio dokumentai buvo tvarkingi, žandarai labai atidžiai juos kelis kartus perskaitė, išsiklausinėjo “kur, iš kur ir kodėl” ir Janas buvo lengviau beatsikvepiąs, kai vachmistras liepė jį iškratyti. Janas išvertė kišenes, nusiėmė žiponą ir net tada dar galėjo praslysti, bet Ochrankos rotmistro nurodymas skambėjo labai aiškiai - “jei kyla bent menkiausias įtarimas, iškratyti iki paskutinio siūlo”. Akylai stebimam žandarų Fijalkovskiui teko mautis kelnes, o tada ir batus.
Batus. Kokia kvailystė buvo užkasinėjant auksą, nuslėpti nuo bendražygių kelias vertingesnes monetas - auksinius penkiolikarublinius imperialius. Dar didesnė kvailystė buvo juos paslėpti batuose.
Visi Ochrankos vachmistrai buvo atmintinai iškalę, kas pavogta iš Bezdonių traukinio, todėl kai pakračius batus į žvyrą nukrito du imperialai ir Janas užlaužtomis rankomis žaibiškai buvo paguldytas ant žemės, jis suprato, jog jo dienos suskaičiuotos.
Surištas bojovka buvo tuoj pat pervežtas į Novovilejską. Po pusvalandžio tardymo kambaryje į Fijalkovskį įsirėmė mėlyna Ochrankos rotmistro Glazovo akis, dar po pusvalandžio buvo sulaužytas pirmasis jo pirštas ir po penkiolikos minučių Fijalkovskis keikdamasis, šniurkšdamas ir springdamas kruvinomis seilėmis jau klojo visas jam žinomas Pilsudskio būrio paslaptis. Akelė vos spėjo užsirašinėti.
Dar po valandos gavus ispravniko leidimą iš Novovilejsko išvyko smogiamasis Ochrankos būrys. Pirmoje karietoje kratėsi pats rotmistras. Glazovas visada dalyvaudavo kovinėse operacijose.
X X X
Apsupti. Atkirsti nuo upės. Jei pavyksta, visus imti gyvus. Jeigu ne… - Gartigo nurodymai buvo labai aiškūs. Ypač paskutinis. Ispravnikas norėjo viešų procesų ir mirties bausmių, norėjo parodyti, kad ilga caro teisingumo ranka pasieks visus įžūlėlius, kurie išdrįso pasikėsinti į brangiausią imperijos dalyką - jos iždą.
Žandarai staigiai neutralizavo keliuką į sodybą sergėjusį bojovką, stebėjusio upę gyvo paimti nepavyko - jis paleido kelis šūvius, iššoko iš medžio ir rėkdamas “Uvaga, uvaga” bėgo prie kranto, bet parkrito pakirstas kelių šūvių. Tačiau laimėjo šiek tiek laiko ir žandarų žiedas aplink sodybą nespėjo užsidaryti.
- Bėgam! Aleksandra, per rūsį! - suriko Prystoras, jo rankoje atsirado ginklas.
- Unė! Unė liko kambaryje, viršuje! - susigriebė moteris.
- Bėk! Bėk per rūsį! Į skirtingas puses. Aš pasirūpinsiu Une!
- Bėkit, aš juos pasitiksiu, bent minutei sulaikysiu,- madam Helman iš visų buvo ramiausia,- ką gi jie man, senai bobai, padarys. Bėk, Ola, tu jiems reikalinga labiausiai, bėk!
Aleksandra linktelėjo, keturpėsčia palindo po stalu, įkišusi pirštus atplėšė gudriai įtaisytą dangtį, apačioje siauri laipteliai vedė į trumpą tunelį. Pilsudskio bojovkos žinojo, kad jei ne po šitos, tai po kitos operacijos, iš sodybos gali tekti sprukti ir pasiruošė atsitraukimą. Moteris įlindo vidun, madam Helman tuoj pat užtrenkė dangtį.
Prystoras metė žvilgsnį pro langą, kur jau šokinėjo žibintų spinduliai ir nusikeikęs pasileido aukštyn, peršokdamas per tris laiptelius
Jau snaudusi Unė nuo triukšmo pakirdo ir akimirką jai pasirodė, kad vėl grįžo į Palėvenę. Tik varpų gaudesį pakeitė šūviai. Kitos dvi lovos, kur miegodavo ponia Aleksandra ir ponia Helman buvo tuščios. Nežinodama, ką daryti, mergaitė pašoko, vienais naktiniais puolė prie nedidelio langelio, tada prie skrynelės, ant kurios buvo kruopščiai susidėjusi savo drabužius.
Sudundėjo žingsniai, durys buvo atplėštos, tarpdury pasirodė Prystoras.
- Mergaite, mesk viską! Bėgam!
Nelaukdamas atsakymo jis stvėrė ją už rankos išsitempė į siaurą koridorių, kurio gale kopėčios vedė ant aukšto. Prystoras pridėjo pirštą prie lūpų ir įsiklausė.
Virtuvėje buvo tylu, kažkur lauke girdėjosi spigus pasipiktinęs madam Helman balsas. Vedinas Une jis pritykino prie laiptų ir buvo besileidžiąs link išganingosios pastalės, vedančios į tunelį, kai lauko durys nulėkė nuo vyrių ir atstatę revolverius į vidų įsiveržė du žandarai. Madam Helman nepavyko jų užgaišinti ilgam.
- Kurwa matka,- nusikeikė lenkų bojovka, apsisuko ir ėmė karšligiškai dairytis ieškodamas sprendimo. Ant aukšto? Bet ten spąstai, kažin ar pro mažą langelį pavyks ištrūkti ant stogo. O ir kas po to? Namas apsuptas. Ūmai jis atsiminė naktį Bezdonyse ir tai, ko pats nematė, bet papasakojo Aleksandra - atsidaręs pašto vagonas, paklaikę kareiviai ir Unė.
Unė. Jei jai kažkaip pavyktų neutralizuoti tuos du žandarus, pakaktų laiko pasiekti pastalę ir tunelį, o toliau kaip Dievas duos.
- Une! - jis spustelėjo mergaitei ranką,- gelbėk mus, Une!
Unė vėl atsiminė praeitos nakties sapną. “Eik savo keliu pas mane. Nebijok, tiktai nebijok”. Mergaitė giliai įkvėpė, užsimerkė, atsimerkė, didelėmis akimis pažiūrėjo į Prystorą. Ir papurtė galvą.
Žandarai jau buvo laiptų apačioje. Į vyrą su mergaite nukrypo du revolverių vamzdžiai.
- Mesk ginklą! Gult! Ant žemės! Veidu žemyn!
Prystoras atsiduso, nusviedė pistoletą laiptais žemyn ir kartu su Une pakluso nurodymui.
Aštuntoji dalis yra čia:
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Andrius Tapinas to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.