Šmėklų mėnuo #4

Susitikimai Bagaslaviškio smuklėje ir už jos.

Keliaujame toliau su romano herojais. Primenu, kad teksto fragmentą skaito visi, o mano komentarai, kaip ir visas puslapio turinys skirtas tik prenumeratoriams, tačiau dabar atsirado galimybė 7 dienas nemokamai išbandyti prenumeratą ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo.

Jei tik pradedate skaityti, čia yra pirmieji trys romano fragmentai. Kai jų susikaups daugiau, turbūt bus logiškiau viską sudėti į vieną failą, o kol kas čia pirmieji trys:

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

ŠMĖKLŲ MĖNUO

KETVIRTAS SKYRIUS

Bagaslaviškis

Bagaslaviškio Raganos smuklė buvo pilna iki balkių. Jokios raganos Bagaslaviškyje nebuvo, tačiau vietiniai taip atskyrė dvi kaimo smukles. Viena stovėjo ant vieškelio, vedančio pro Raganos kalną, o kita ant Kupolio kalno kelio, todėl ir buvo vadinama Kupolio.

Visa diena nusidavė nei šiokia tokia, lijo tarsi septyni broliai miegantys būtų šiame krašte užsilaikę ilgiau, tad vakarop bagaslaviškiečiai patraukė į smuklininko Kaušylos laikomą Raganos smuklę. Ne tik pakaštavot jo alaus, bet ir pavėpsot į smagų reginį - ką tik Bagaslaviškyje įsikūrusi blaivybės draugija Raganos smuklės kieme rengė pirmąjį savo protestą. Kaušyla dėl to nė kiek nepergyveno, patenkintas raitė ūsus nujausdamas, kad smalsuoliams perdžius gerklės ir kur jie tada dėsis.

Vietiniai smuklėje maišėsi su atvykėliais, kurie vengdami Vilkmergės pašto stotyje imamų mokesčių ir suaktyvėjusių žandarų patikrinimų trakte, keliaudami į laisvąjį Vilnių darė nemažą lankstą pro Pabaiską, Rakaučizną, trumpu užsukimu į Bagaslaviškį, o tada jau toliau pro Gelvonus, Musninkus ir Kernavę iki tolumoje pasirodys Vilniaus bokštai.

Smuklė ūžė, maišėsi lietuviška, lenkiška ir rusiška šnekta, šiame krašte visi suprato visus, o bagaslaviškiečiai smalsiai klausėsi prekeivių pasakojimų apie virš Vilkmergės trakto kabančius žvalgybinius caro armijos dirižablius, kartu su žandarais budinčius automatonus ir žegnojosi murmėdami “ne prieš gerą tai, kaip Dievas mato”.

Kiti būriavosi prie Kaušylos, kuris mielai demonstravo iš Vilniaus mechanikų gildijos parsivežtą pirkinį ir smuklės pasididžiavimą - baro viduryje pastatytą aparatą, nuo kurio apačion prie skirtingų alaus statinių leidosi trys žarnos. Ištroškusiems tereikėjo įmesti monetą, pasukti norimą rankenėlę, pakišti Kaušylos paslaugiai paduodamą bokalą ir žiūrėti, kaip aparatas pats “sugalvoja” pripilti pasirinktos rūšies alaus. Ir dar taip, kad putos būtų nei per daug, nei per mažai - tiek, kiek reikia. Kaušylai liko tik šluostyti bokalus ir keisti tiesiamus banknotus į kapeikas.

Nuošaliausiame smuklės kampe įsitaisęs Jurkūnų Ignas visų vadinamas Šeiniumi, mat buvo kilimo iš netoliese esančio Šeiniūnų kaimo, sriūbtelėjo alaus ir pervertė skaitomos knygos puslapį. Dar ne taip seniai, jei jis būtų paprašęs alaus, Kaušyla būtų nusijuokęs ir pasiūlęs nusivalyti pieną nuo lūpų. O dabar va - “prašau, tamsta mokytojau, į sveikatą”.

Šeinius buvo rimtas devyniolikos metų vaikinas plonais riestais ūsais, aukštyn šukuojamus plaukus perskyręs sklastymu, vilkėjo plonais marškiniais su dideliu bantu. “Neatpažint mūsų Ignelio, dabita patapo” - kalbėjo Šeiniūnų kaimiečiai, kai jaunuolis grįžo iš Kauno, baigęs ten Saulės pedagoginius kursus ir gavęs teisę dirbti liaudies mokytoju.

Tačiau iš Kauno jis parsivežė ne tik liaudies mokytojo pažymėjimą ir lietuviškų knygų rinkinį. Sutapimo dėka atsidūręs degančiame mieste, prieglobstį radęs Kauno fortuose, Ignas susipažino su žvalgų vade Žemaite, Vilniaus legatu Antanu Sidabru ir jaunatviškai užsidegė laisvės idėjomis.

Aljanso verbuotojai greitai atkreipė dėmesį į liaudies mokytoją, liko patenkinti jo gebėjimais rašyti ir skleisti idėjas imperijos pakraščiuose, palengva ėmė skirti vis rimtesnes užduotis. Kad ir šį vakarą - Ignas sėdėjo, skaitė Jono Jablonskio Tilžėje išleistą lietuvių kalbos gramatiką “Vadovėlis skaitytojams ir rašytojams” ir laukdamas jam paskirto informatoriaus, kad perduotų iš jo gautas žinias Vilniaus Legionui, vis užmesdavo akį į gurbą šurmuliuojančios smuklės svečių.

Į įspūdingai atrodančią jauną moterį, apsuptą kelių tvirtai sudėtų ir gerokai už ją vyresnių vyrų, jis atkreipė dėmesį vos įžengęs į Raganos smuklę. Plonomis pirštinaitėmis, skrybėlaite, palaidine su “kvarbatkomis” ir tamsiai raudonu žaketu pasidabinusi juodaplaukė lenkiškai šnekučiavosi su savo stalo draugais, retkarčiais skvarbiu žvilgsniu nužvelgdama smuklę. Gerai lenkiškai mokantis Šeinius nugirdo, kad ją pavadino “Aleksandra”. Regis, turėjo būti svarbi dama, nes vyrai jos klausėsi labai įdėmiai, o Kaušyla dažniausiai iš visų staliukų priplasnodavo pasiteirauti, ar ko netrūksta. Šeinius atkreipė dėmesį, kad vieni vyrai tarsi gavę kažkokius nurodymus išeidavo, o po kurio laiko smuklėje pasirodydavo ir prie Aleksandros stalo prisėsdavo kiti.

Vieną kartą moters ir Igno žvilgsniai susidūrė, jaunuolis nuraudo ir skubiai nudelbė akis į knygą, nenorėdamas pritraukti nereikalingo dėmesio.

Užtat Raganos smuklės svečių dėmesį tikrai atkreipė atsivėrusios durys ir pro jas įžengęs dar vienas atvykėlis - ilgu oranžiniu švarku dėvintis ir akis po tamsiais akulioriais paslėpęs vyras. Šeinius atsiduso ir nusistūmęs ant suolo žemyn kiek galėdamas užsidengė Jablonskio vadovėliu.

Japetas apsidairė ir nekreipdamas dėmesio į su bokalais stoviniuojančius žmones patraukė tiesiai prie baro. Praeiti kliudantys nieko neprašomi pasitraukdavo į šoną, gaivintojui dar nepriartėjus.

- Giros, - savo plonu balsu paprašė jis Kaušylos ir lyg prisukamas šuniukas linkčioti suskatęs smuklininkas ėmė kuistis už baro. Giros jo numylėtame aparate nebuvo. Kol Kaušyla pripildė bokalą ir paėmė ištiestas monetas, susirinkę smuklėje jau buvo aptarę ir pamiršę keistąjį svečią. Net ir vyrai prie Aleksandra vadintos moters stalelio nusuko akis, kai nešinas bokalu Japetas ėmė dairytis, kur prisėdus. Tik Aleksandra linktelėjo atsakydama į mandagų damą išvydusio gaivintojo gestą.

Nuošalus smuklės kampas šalia Šeiniaus jam pasirodė geriausia vieta.

- Negaliu patikėti, - sumurmėjo Ignas, nepaleisdamas iš rankų Jablonskio ir tarsi norėdamas knyga pridengti ir Japetą,- tikrai negaliu patikėti. Ar tikrai reikia į slaptą susitikimą smuklėje pasirodyti taip apsirengus? Mekeruoti, kad visi atkreiptų dėmesį ir pirštais rodytų?

- Vestis virum reddit,- atšovė Japetas,- drabužiai padaro žmogų, jaunuoli. Nesiruošiu dėl kažkokių kaimiečių persirenginėti kaip šapito pajacas, supratai? Mes neturim daug laiko, tai klausyk atidžiai.

Abu vyrai sukišo galvas. Jie nepastebėjo, kaip paklusdamas Aleksandros mostui vienas iš jos kompanijos pakilo ir išsliūkino iš smuklės.

X X X

Jei kuris kaimietis užsivėlindavo Bagaslaviškio Raganos smuklėje iki išnaktų ir namo Gelvonų pusėn turėdavo grįžti vienas vadeliodamas bričkelę ar neduok Die, pėsčias, Bagaslaviškio žiburiams išnykus, keliuko gabalą iki Kaliakiemių stengdavosi įveikti kiek įmanoma greičiau, įtraukęs galvą į apykaklę ir nesidairydamas į šonus - pernelyg giliai buvo įstrigusios pakelėje stūksantį eglėmis apaugusį Raganos kalną apvijusios legendos. Čia ir švento Jono naktį raganos jaunuolius suvedžiodavo, ir nekalbantis ponaitis su panele vidurnaktį vaidendavosi.

Šią naktį kelias buvo tuščias. Gal ir gerai, nes jei koks ypač akylų akių prašalaitis būtų pastebėjęs judančius siluetus ant Raganos kalno ir išgirdęs naktinio paukščio vaitonę, būtų nešęs kudašių neatsigręždamas iki pat Gelvonų.

Bet kelias buvo tuščias, ką ir norėjo pranešti vaitojantis paukštis.

- Dobrze, niekas nekliudys, o ir lietus apstojo,- lenkiškai įvertino “paukščio” atneštą žinią po egle ant Raganos kalno pusiau gulomis įsitaisęs vyras, arčiau dešinės rankos pasistūmė ant pakloto padėtą pistoletą ir toliau tęsė pokalbį,- matai, Katajama, tu Vilniuj gimęs užaugęs, banke netgi dirbęs, tai aišku, kad tą miestą, ką miestą, apskritai visą Aljansą idealizuoji. O man, lenkui, atrodo, kad jie mus tiesiog apiplėšė ir paliko maskolių vergijoj. Pažadėjo laisvę, pasigriebė Krokuvą su jos pinigais ir tiūtiū. Net neiškovojo, o Rotšildai susiderėjo. Vilnių apskritai už skolas iš ruskių pasiėmė.

- O ką būtų geriau, jeigu viskas būtų likę kaip anksčiau, Juzefai? - paprieštaravo šalia sėdintis ir kelius rankomis apkabinęs pašnekovas. Apyjaunis, apvalaus veido su paraitytais ūsais, barzdoje skęstančia burna ir įdomios formos pensnė - stiklus jungė omega raidės formos lankelis. Jam po ranka irgi buvo padėtas ginklas, šautuvas trumpu vamzdžiu,- Aljanso miestai rakštis imperijos subinėj, pripažink. Spjūvis į veidą. Pažeminimas.

- Kaip ir sakiau. Idealizuoji, Katajama. Sutinku, kad rakštis subinėj. Bet mums kokia iš to nauda? Jei tave būtų sugavę, kai pasprogdinai caro tėvelio statulą Lodzėj, Aljansas nė piršto nebūtų pakrutinęs, kad ir tris kartus būtum Vilniuje gimęs, - vyras nusijuokė. Nors iš pažiūros jis buvo vyresnis už pavadintąjį Katajama, tačiau juokas nuskambėjo kaip jaunuolio,- laisvieji miestai, cha. Mums reikia laisvosios Lenkijos, o be karo jos neiškovosim. Karui reikia pinigų. Mums, bojovkoms, reikia pinigų.

- O pinigus teikia Aljanso ložės,- nenorėjo nusileisti Katajama.

- Teikia teikia nepateikia. Pažadais šautuvo neužtaisysi ir bombos nepasprogdinsi. O jei žada ir neištęsi, tai reikės pasiimti patiems.

Juzefas pasiėmė pistoletą ir atsistojo pramankštinti kojų. Ne itin didelio ūgio, plačių pečių ir lieknas jis judėjo minkštai kaip katė. Už nugaros sušlamėjo medžiai ir pro juos į Raganų kalno viršūnę išniro dar vienas vyras.

- Aleksandra perduoda, kad karieta tuoj pajudės link jūsų, vade.

- Seniai metas, Janai. Aleksandra niekada neklysta, - linksmai pasakė Juzefas.

X X X

Vežikas Izidorius užžiebė virš karietos pakabintą žibintą ir timptelėjo vadžias. Bagaslaviškio smuklės arklidėje pailsėję arkliai smagiai trūktelėjo į priekį, bet tuoj buvo suvaldyti - kelias iki Kaliakiemių duobėtas, mėnulis dar nepakilęs, dar bėdos betrūko, kad kuris koją nusilaužtų. Vežikas mieliau būtų smuklėje likęs iki ryto, bet brolis Japetas pasakė aiškiai - delsti negalima, Vilniuje turime būti iki švintant. Na, ne pirma tokia naktis. Visgi vasara, ne koks ledinis lapkritis.

Japetas sėdėjo karietoje ir susimąstęs stebeilijosi į Unę, kuri nudelbusi akis kaip įmanydama vengė žiūrėti į tamsius jo akuliorius. Žinutė apie nepaprastą mergaitę ir dar keistesnį didžiojo ložės magistro susidomėjimą ja buvo perduota į Vilnių ir turbūt jau pasiekė Legiono analitikus.

Už laisvojo Vilniaus saugumą atsakingi samdiniai legionieriai ir gaivintojai buvo nesutaikomi priešai nuo senų laikų, neapykanta dar labiau sustiprėjo po žymiojo Viršūnių susitikimo, kai iš gaivintojų rankų išsprūdusi bioninė pabaisa nusiaubė pusę miesto. Jei ložė sužinotų, kad jos paslaptis vienas iš ložės brolių kaip dešrą šinkuoja Vilniaus Legionui, požemiuose lauktų ilgas, nemalonus ir itin skausmingas pokalbis su feniksais.

“O ką reikėjo daryt? - niūriai pagalvojo Japetas. Jo aistra bilijardui iš pinigų ir kitiems azartiniams lošimams degino sielą kaip liepsna, skolos labai negeriems žmonėms buvo protu nesuvokiamos, ir kai tie žmonės nedviprasmiškai davė suprasti, jog Japetui reikėtų pradėti galvoti, kurios kūno dalies atsisakyti, ūmai atėjo pagalba. Negerieji žmonės skubiai atsitraukė, tačiau gaivintojas atsidūrė dar piktesniuose spąstuose. Legionas todėl ir buvo vertinamas visame Aljanse, kad veikė efektyviai ir nelabai skaitydamasis su metodais. Pagauti ant kabliuko ir išnaudoti vieną iš senųjų priešų, legionieriams buvo vienas malonumas.

O ir Japeto santykiai su Vilniaus ložės Vyresniąja Rėja buvo tokie nuodingi, kad pakenkti jai buvo neprošal.

“Aišku, dėl drabužių tas Šeinius buvo teisus. Bet turiu dar tiek orumo nesižeminti ir nepersirenginėti. Smuklėj pilna keliautojų, vengiančių Vilkmergės trakto, pamatė mane ir išmetė iš galvos” - nuramino save gaivintojas ir mintys vėl grįžo prie Unės. Kelionės metu mergaitė nepasakė ir dešimties žodžių, bet Japetui nepatiko jos iš padilbų svaidomi žvilgsniai - “nieko, kiek sužinojau, tiek sužinojau, grįšiu į Vilnių, perduosiu ir tegu jau Saaremoje su ja aiškinasi, jie turi geresnių metodų. O aš geriau pasirūpinsiu, kaip persikelti į Prahą, toliau nuo Rėjos ir Legiono, arčiau didžiojo magistro šviesos”

X X X

- O štai ir jie,- tarė Katajama, išvydęs keliu kinkuojantį vienišą žibintą,- vos velkasi.

- Gerai,- atsakė Juzefas,- mūsiškiai turėtų būti tiesiai jiems už nugaros.

Planas buvo paprastas. Vyrai nusileidžia nuo Raganų kalno, sustabdo karietą, o kita bojovkų dalis nuo Bagaslaviškio pusės atkerta kelią apsisukti ir grįžti. Dešimtis kartų daryta. “Lengvas apšilimas prieš tikrąjį darbą” - pagalvojo Juzefas, dar kartą pasitikrindamas ginklus. Šalia jo atsistojo Katajama ir Janas.

- Su mano signalu. Janai, tu pasirūpink vežiku, kad kokios nesąmonės nesugalvotų iškrėsti, o mes su Katajama užsiimsim keleiviu, - abu vyrai pritardami sukrenkštė, į laisvas rankas pasiėmė po žibintą, kurie iki tol buvo paslėpti po eglišakėmis.

Karieta dar labiau priartėjo. Žingine traukiantys arkliai, susikūprinusi figūra ant vežiko pasėsto žvelgianti į mažą žibinto apšviestą kelio salelę priekyje. Dar šiek tiek ir jie atsidūrė po Raganos kalnu.

- Na, z Bogiem!

Juzefas pasileido nuo kalno žemyn, bėgdamas iškėlė pistoletą ir atsidūręs pačioje pakalnėje pykštelėjo į viršų. Vado pavyzdžiu pasekė ir kiti du. Šūvių aidai atsitrenkė į medžius, iš tankmės purptelėjo išgąsdinti paukščiai.

Vežikas net nespėjo pliaukštelti vadžiomis, kai iš tamsos į jį dėbtelėjo trys pistoletai.

- Gerą vakarą, stabdom arklius, padėkit vadžias, rankas laikykit, kad matytume ir nedarykit nesąmonių,- mandagiu, bet prieštarauti neleidžiančiu tonu paliepė Juzefas. Vežikas net negalvojo prieštarauti ir padarė kaip lieptas. Juzefas mostelėjo Janui likti prie vežiko, o pats kartu su Katajama apėjo karietą ir sustojo iš abiejų jos šonų. Keliu nuo Bagaslaviškio artėjo dar trys figūros. Juzefas lukterėjo, kad įsitikintų, kad tai tikrai tie žmonės, kurių tikėjosi.

Iš tamsos išniro moteris su skrybėlaite ir pelerina ant pečių, pridengiančia raudoną žaketą. Iš abiejų pusių ją lydėjo dar du vyrai, rankose laikantys pistoletus.

- Ola, meile mano, tu kaip visada laiku,- linksmai pasakė Juzefas,- tuoj patikrinsim, ką čia mums suradai.

Jis mostelėjo pirštu, Katajama perdavė žibintą, o pats pastukseno šautuvo vamzdžiu į karietos dureles.

- Vakarinis patikrinimas! Atidarykit duris ir lipkit lauk. Tik iš pradžių parodykit rankas.

Pauzė. Katajama ruošėsi pabelsti antrą kartą, bet karietos durelės atsivėrė. Visų ginklai nukrypo į jas, tik Janas pareigingai liko sergėti Izidoriaus.

Iš karietos prietemos pasirodė ilgos pirštinėtos rankos su nutysusiomis švarko rankovėmis, tada ir pats jų savininkas. Japetas išlipo iš karietos, tarsi netyčia iš karto užtrenkė duris ir į jas atsirėmė. Juodi akulioriai pasisuko iš vienos pusės į kitą įvertindami naktinius užpuolikus.

- Gražaus vakaro, malonieji ponai,- suskambo plonas balsas. Gaivintojas visai neatrodė išsigandęs,- ir dar kartą lenkiuosi maloningajai poniai. Jūs sustabdėte Vilniaus Gaivintojų ložės, tikiuosi, girdėjot apie tokią, pasiuntinį.

Juzefas nuleido pistoletą ir žengė žingsnį į priekį, arčiau gaivintojo.

- Labai daug girdėjome, gerbiamasis. O kiek dar pažadų iš jūsų ložės girdėjome. Tik va, gražių žodžių ant duonos netepsi ir bombos iš jų nepagaminsi. Mes esame laisvosios Lenkijos revoliucijos bojovkos, gal girdėjot apie tokius, ir norim priminti, kad laukiam savo pinigų.

- Neabejoju, kad ložė labai vertina bojovkų žygius prieš carą ir rusų įsibrovėlius,- palenkė galvą Japetas,- bet aš nesu įgaliotas derėtis Vilniaus gaivintojų ložės vardu. Esu tik jaunesnysis brolis ir būtinai perduosiu jūsų žodžius ložės vyresni….

- Ta, ta, ta,- sucaksėjo liežuviu Juzefas, neduodamas gaivintojui pabaigti sakinio,-žinoma, panie, kad perduosit. Bet iki to mums reikia ir šio to daugiau. Kaip sakiau, kulkos pačios nenusipirks, todėl jau nepykit, meldžiamasis, jei paprašysim pasidalinti tuo, ką vežat. Girdėjom, kad ložės karietos tuščios nekeliauja. Ir,- Juzefas mostelėjo pistoletu,- pasakykit savo vežikui, kad liautųsi krūpčioti. Kol išsitrauks šaunyką, mūsų Janas prifarširuos jį švinu kaip kalėdinį karpį.

Gaivintojas davė ženklą Izidoriui ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

- Laikau savo pareiga įspėti, kad plėšti ložės karietą labai neprotingas sprendimas.

- Kas įspėtas, tas apginkluotas,- prajuko Juzefas,- o aš laikau savo pareiga tokiu būdu įspėti ložę laikytis duotų pažadų. Į šoną nuo durelių, gerbiamasis.

Japetas pakramtė lūpas, dar kartą apžvelgė plėšikus. Ir pasitraukė į šoną.

- Katajama, Česlavai,- sukomandavo Juzefas. Bojovkos savo darbą žinojo. Katajama prisiglaudė prie karietos šono, Česlavu pavadintas vyras uždėjo ranką ant durelių rankenos ir gavęs ženklą, staigiai jas atplėšė. Katajama apsisuko ir ištiesęs ginklą nužvelgė karietos vidų. Ir net švilptelėjo iš nustebimo.

- Co to za dziewczyna?

Unė ištempusi ausis klausėsi, kas vyksta sustojus karietai, bet nieko nesuprato, tik iš balsų tono suvokė, kad nieko gero “oranžiniam ponui”. Nesuprato ir ko nori tas didelis vyras su šaudykle rankoje, todėl kai stipri ranka pastvėrė ją už pakarpos, mergaitė pasielgė instinktyviai kaip buvo pratusi nelygiose kovose su kaimo bernais - įkando į ranką.

Iš netikėtumo nusikeikęs Katajama atitraukė ranką, tada įsikišo ginklą už diržo ir abiem rankom pastvėręs Unę ištraukė iš karietos.

- Įkando, gyvačiukė,- pasiskundė jis pastatydamas Unę ant žemės. Mergaitė tuoj pat atsitraukė ir nuleidusi galvą įsirėmė į karietos šoną.

- Tai ko kiši rankas net nepasisveikinęs,- nusišiepė Juzefas,- kas čia, gaivintojau?

- Mano mokinė,- tuoj pat atsakė Japetas,- jūs žinote ložės tradicij…

- Žinom, žinom, - mostelėjo pistoletu Juzefas,- na kas ten, Česlavai? - paklausė Katajamai padėjusio bojovkos, kuris pasinaudojęs proga įlindo į karietos vidų.

- Ne caro iždas, bet šis tas,- atsklido atsakymas,- radau skrynaitę. Koks tūkstantis rublių bus.

- Laikykite tai ložės dovana jūsų … eee … Lenkijos revoliucijai,- ramiai pasakė gaivintojas,- o aš pažadu, kad kiekvieną mūsų susitikimo žodį perduosiu Vilniaus ložės Vyresniajai.

- Pažadi ar grasini, gaivintojau? Na, tiek to. Perduok ložei dar ir Lenkijos bojovkų žodžius - karas artėja ir Aljanso miestams nepavyks nusėdėti už savo sienų ir Rotšildų nugarų. Reikės paremti kovą prieš bendrą priešą ir geriau anksčiau nei vėliau. O dabar keliauk sveikas, kol naktis dar jauna.

Juzefas mostelėjo pistoletu, nusisuko ir bojovkos sujudo ketindami traukti. Bet ūmai nuskambėjo melodingas balsas.

- Vieną sekundę, mielieji,- tarė iki tol tylėjusi Aleksandra,- kaip taip yra, kad tavo mokinė, gaivintojau, užpuolus naktiniams plėšikams, ar kas čia mes tokie, užuot ieškojus globos tavo rankose, stovi kiek galėdama toliau, pasiruošusi sprukti, jei tik turės progą?

Juzefas susidomėjęs atsigręžė. Gaivintojas pasižiūrėjo į mergaitę, tada nusisuko ir žengęs į priekį tarp bojovkų išskėtė pirštinėtas rankas.

- Neieškokit riešutų ant šermukšnio, meldžiamieji. Mes keliaujam nuo vakar vakaro, mergaitė tiesiog pavargusi ir išsigandusi. Kuo greičiau mes atvyksim į Vilnių, tuo greičiau ji pailsės. Matot, kad ir dievulis ją nuskriaudė, nelabai ką ji suvokia.

- Hmm. Na, gerai,- po pauzės apsisprendė Juzefas,- svetimi vaikai ne mūsų rūpestis. Keliaukit sveiki į Vilnių. Ir primenu…

Ką jis primena, Juzefas pasakyti nespėjo. Unė pakėlė akis, ji tiksliai nesuprato, kas buvo kalbama, bet suvokė, kad graži ponia norėjo ją užsistoti, bet oranžinis ponas išsigynė ir vešis toliau nežinia kur. Japetas stovėjo už kelių žingsnių, atsukęs jai nugarą. Ūmai jos galvoje suskambo žodžiai iš sapno. “Kai ateis momentas nusiimti pančius, tu suprasi” - taip sakė keistasis senis nuo upės kranto.

Mergaitės galvoje ėmė ūžti, smegenis suspaudė jau pažįstamu tapęs skausmingas lankas, pasigirdo balsai.

“Jis nenori tau gero, jis tavo priešas”, “jis išvežė tave iš namų, iš šeimos”, “mes būsim tavo šeima”, “atsikratyk juo” - kalbėjo jie.

“Kai ateis momentas nusiimti pančius, tu suprasi” - Unė sukando dantis ir sukaupusi jėgas mintimis nuplėšė tą nelemtą lanką. Pati. Pirmą kartą. Kaip pavasarinio polaidžio upės srovė į kūną plūstelėjo energija. Visas vidus sukunkuliavo, regis, tuoj išsiverš kaip užviręs vanduo. Unė išmetė į priekį rankas ir surikusi paleido visą sukauptą jėgą į “oranžinį poną”.

Gaivintojas Japetas kaip gavęs į nugarą patrankos sviediniu mataruodamas rankomis ir kojomis nulėkė į priekį, trenkėsi į Juzefą ir abu vyrai nusirito kūliais. Kažkas garsiai trakštelėjo.

Visi sustingo kaip aktoriai nematomo režisieriaus spektaklyje. Juzefas nustūmė nuo savęs užvirtusį Japetą ir mėgino keltis, o gaivintojas nejudėjo, jo kaklas buvo persuktas nenatūraliu kampu, galva žiūrėjo kone atgal.

- Cholera jasna,- išdaužė Juzefas,- dubą davė.

- Igne! Igne! - pasigirdo pratisas riksmas. Ant karietos stogo užšoko figūra. Per chaosą visų pamirštas Japeto vežikas Izidorius sušnypštė kaip gyvatė, jo akys žėravo geltona šviesa. Rankoje atsiradęs pistoletas buvo nutaikytas į Unę.

Pokštelėjo šūvis.

Vežikas išmetė ginklą, susiėmė už krūtinės ir nudribo nuo karietos. Aleksandra nuleido rankoje atsiradusį kišeninį koltą.

- Tai tiek linkėjimų Aljanso ložei,- tarė ji,- vyrai, susitvarkom, kad neliktų nė ženklo, kas čia įvyko. Kūnus į Zubelių ežerėlį. O ji,- koltas nukrypo į drebančią Unę,- keliauja su mumis. Aš turiu daug klausimų šito gaivintojo mokinei.

---

Penktoji dalis yra čia:

Šmėklų Mėnuo #5