Šmėklų Mėnuo #5

Pasiruošimas ir pamokos bojovkų stovykloje

Penktasis romano “Šmėklų mėnuo” fragmentas. Kaip ir visus kitus - jį skaito visi, o mano komentarai, kaip ir visas Substacko turinys (nuo podcastų iki paskaitų) skirtas tik prenumeratoriams. Dabar atsirado galimybė 7 dienas nemokamai išbandyti prenumeratą ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo.

Jei tik pradedate skaityti, čia yra pirmieji keturi romano fragmentai.

Pirmas skyrius

Antras skyrius

Trečias skyrius

Ketvirtas skyrius

ŠMĖKLŲ MĖNUO

PENKTAS SKYRIUS

Kažkur prie Neries

Sidabriniai žvynai sužvilgo po vandeniu, žuvis pliaukštelėjo uodega ir nėrė gilyn. Katajama caktelėjo liežuviu, pasitaisė pensnė ir papurtė galvą. 

- Ne, ne taip, mergaite. Jeigu neužkirsi laiku, tai vakarienei turėsi tik vandens, o ne keptą kuoją,- lietuviškus žodžius jis naudojo pramaišiui su lenkiškais, bet Unė viską suprato. Mėnuo intensyvių pamokų nenuėjo veltui. 

- Pabandysiu dar kartą, dėde Aleksai,- nusprendė mergaitė. Ji labai greitai sužinojo, kad “Katajama” yra tik slapyvardis, kilęs iš jo klajonių po Japonija, o tikrasis jauno vyro su keista pensnė vardas  yra Aleksandras Prystoras. Aleksas. Jis mielai atsišaukdavo kviečiamas visais vardais, niekada neprarasdavo geros nuotaikos ir kažkaip natūraliai ėmėsi globoti Unę. 

- Jei ir vėl nepavyks, atsinešiu savo bombečkas ir tada visos žuvys pilvais aukštyn išplauks. 

- Ne, ne, negalima taip daryti! - pusiau rimtai pasibaisėjo Unė. Ji jau žinojo, kad Aleksas buvo įgudęs bombdirbys, prieš kelis metus kažkur Lenkijoje susprogdinęs paminklą carui tėveliui. Unei tai atrodė siaubinga šventvagystė, bet Aleksas-Katajama numojo ranka - “tai tik bronzinis baibokas, kad taip tikram carui karietoje po subine bombą pakišus” - svajojo jis. 

Pusantro mėnesio praleisto su Juzefo bojovkų būriu Unė dar ilgai prisimins kaip vieną gražiausių gyvenimo periodų. Tiesa, po šoko prie Raganos kalno, ji beveik tris paras nieko negalėjo daryti, tik krečiama karštinės gulėjo vežime ir spoksojo į dangų. Tris paras prie jos sėdėjo Aleksandra. Keitė kompresus, laikė už rankos, guodė kalbėdama nelabai suprantama, tik retsykiais girdėta kalba. 

Unė atsigavo bojovkų stovykloje, įrengtoje gūdžiuose miškuose aplink nedidelį namelį, nuo kurio iki žuvingos Neries - keli žingsniai. Aplink namelį bojovkos buvo išstatę nuolat besikeičiančius sargybinius, o namelyje šeimininkavo žvitri senutė, vieno iš bojovkų mama, į kurią visi pagarbiai kreipėsi madam Helman. Ji kiaurą dieną tupinėjo virtuvėlėje, kad pirmyn atgal zujantys bojovkos turėtų karšto maisto, o atvežus Unę apskritai tapo višta perekle, po nosimi murmėdama lenkiškai ir nešdama mergaitei nesibaigiančius skanėstus - nuo vištienos sultinio iki burnoje tirpstančių pyragėlių. Une dar niekas taip nebuvo rūpinęsis. 

Unė netruko pastebėti, kad madam Helman galbūt ir vadovauja virtuvėje, tačiau tikroji šeimininkė yra gražioji Aleksandra. Užtekdavo kelių jos žodžių, kad bojovkos ir madam Helman šoktų vykdyti. 

O Juzefui…nuolat atsirandančiam ir išnykstančiam Juzefui nereikėjo ir žodžių. Kaip ir visi kiti Unė jautė vidinę jo jėgą - vado, lyderio jėgą. Ir išgirdo jo pavardę. 

Pilsudskis. 

Unei tai ničnieko nesakė, bet bojovkos pavardę tarė su itin didele pagarba, net ir tada, kai Juzefo nebūdavo. O kai jis atlėkdavo, Katajama sekiodavo iš paskos kaip šešėlis, kalbėdamasis, klausydamasis, ginčydamasis. 

Išskyrus momentus, kurie buvo skirti tik Juzefui ir Aleksandrai. Net ir tokiuose dalykuose nepatyrusiai Unei buvo aišku, kad jie stipriai myli vienas kitą. Kartais Juzefas įsiverždavo kaip viesulas, nušokdavo nuo arklio, nesislėpdamas pabučiuodavo Aleksandrą, pastverdavo madam Helman pasiūlytą pyragėlį ir iki vėlyvo vakaro dingdavo su Aleksandra. Akyla Unė pastebėdavo, kad madam Helman visada jiems paduodavo keistus apvalius laikrodžius.

Kai Unė atsigavo ir jau galėjo vaikščioti, prie lovos prisėdusi Aleksandra paaiškino taisykles - viena ji gali vaikštinėti tik po bojovkų teritoriją, o lydima suaugusio - kur nori. Tačiau ir vaikštinėdama viena Unė jautė, kad ją visada kažkas stebi - ar pro langą žiūrinti madam Helman, ar lyg netyčia gretimais praeinantis kuris nors bojovka. 

Bet Unei čia patiko. Skirtingai nuo Palėvenės niekas jos nebarė, nepristatė mėžti tvartų, negrasino paimti šlapių vadžių ir iškaršti kailio, kaip dar niekam nekaršė. 

Tuoj pat supratusi, kad mergaitė iš Palėvenės sunkiai pažįsta raides, Aleksandra apsiėmė ją mokyti, paskyrė dvi valandas kasdien anksti ryte ir jau po kelių savaičių Unė galėjo perskaityti lietuvišką Valančiaus “Vaikų knygelę”. Kažką murmėdama po nosimi apie Abiejų Tautų respubliką madam Helman nusprendė, kad Unei būtina mokėti lenkiškai. Pasirodė, kad mergaitė turi unikalų gebėjimą kalboms. Vasaros gale bojovkos liovėsi aptarinėti savo reikalus Unei girdint. 

Net ir rūstusis Pilsudskis, kuris amžinai skubėdavo, ir kurio Unė iš pradžių bijojo, retkarčiais įkišdavo nosį į virtuvę ar prisėsdavo prie jos kieme ir papasakodavo kokį “cūdą” iš plačiojo pasaulio. Jis nepamiršdavo pagirti gerėjančios Unės lenkų kalbos ir grįžusi pas madam Helman ji stengdavosi dar labiau. Tik su Janu Fijalkovskiu, paskutiniuoju gaivintojo karietos apiplėšimo dalyviu, Unė nerado bendros kalbos ir laikėsi nuo jo atokiau, vengdama jo šalto ir kibaus žvilgsnio, kuris jai kažkiek priminė Maušelį. 

Tačiau labiausiai Unei patiko leisti laiką su Aleksu. Jei jis būdavo neišvykęs su Pilsudskiu, Aleksas pasivadindavo Unę žvejoti ir užmetęs meškeres Neryje pasakodavo savo gyvenimo istorijas. Taip Unė sužinojo apie Katajamos pravardę, susprogdintą caro statulą, darbą Rotšildų banke, laisvųjų miestų Aljansą ir Vilniaus universiteto dominiją, kurios bibliotekoje yra milijonas knygų. Unė iš karto užsimanė perskaityti jas visas. Prystoras ne tik pasakojo, bet ir labai gerai mokėjo klausytis. Ir klausinėti. 

Unė papasakojo apie savo gyvenimėlį Palėvenėje, apie tėveliuko bėdas ir Maušelio priekabes. Mokydamas teisingai užkirsti žuvį ir džiaugdamasis mergaitės entuziazmu Aleksas neįkyriai išsiklausinėjo apie “oranžinio pono” apsilankymą, persikėlimą į dvarą, naktinį gaisrą ir pabėgimą iš Palėvenės. Pamažu jam galvoje dėliojosi visas paveikslas. 

- Laiku pasiplovėme iš Bagaslaviškio,- vieną rugpjūčio vakarą saviškiams pasakė nakvoti (retas atvejis!) likęs Pilsudskis,- kur mergaitė? 

- Pristačiau indus plauti, kad nieko negirdėtų,- mostelėjo madam Helman,- jei taip ir toliau, iki žiemos ji laisvai kalbės lenkiškai. 

- Ir skaitys nebe pasakėles,- pridūrė Aleksandra,- ir dar… - moteris prikando liežuvį. 

Kad jau Aleksandra nutilo, tai ir Prystoras nepasakojo, kad prie upelio jis pradėjo mokyti ją angliškai, o Unė dar išsiprašė ir pagrindinių japoniškų žodžių. Jai Alekso istorijos iš Japonijos paliko didžiulį įspūdį. 

Pilsudskis pasidėjo alkūnes ant stalo ir pirštais perbraukė per smilkinius. 

- Ten gyvas šaršalynas dabar. Maniškiai sako seniai tokio nematę. Mergaitės ieško ir gaivintojų ložė, ir Vilniaus legionas.

- Dar ir šitie? Iš kur sužinojo? - nustebo Aleksandra 

- Patikėkit manim, gyvenusiu Vilniuje, jų legionas viską sužino,- pastebėjo Prystoras,- o mergaitė tikrai nepaprasta, jeigu toks kipišas dėl jos kilo. 

- Tai jau tikrai. Gaivintojai šukuoja apylinkes, netgi carinius Vilkmergės trakte įdarbino, kad visas keliaujančias mergaites pastebėtų. Jos Vilniuje labai laukė. 

- Laukė, laukė ir nesulaukė,- tarė Prystoras,- ką darom, Juzefai? 

- Nei gaivintojai, nei Vilniaus legionas mums ne draugai. Tegu ieško jos nors iki paskutiniojo teismo dienos. Mes pakankamai toli nuo jų ir planas nesikeičia. Katajama, ar pavyko dar ką nors išsiaiškinti? 

- Kas nutiko prie Raganos kalno mes žinom, kodėl gaivintojas vežėsi ją į Vilnių irgi daugmaž aišku,- užlenkė du pirštus Aleksas,- toks vaikas vaikštanti bomba ir ložei būtų labai reikalingas. O gal ir mums auksinė žuvelė užkibo. 

- Tai pasistenk, kad ji nenutrūktų,- pasakė Aleksandra,- tavim, regis, mergaitė pasitiki, bet nespausk ir neišgąsdink jos. Kartais nebetardyk, o tiesiog pažvejok.

 - Ačiū, mamyte, ne pirmas mano rodeo,- linksmai atsiliepė Katajama, o Pilsudskis garsiai krenkštelėjo.

- Dar klausimas, kas jai labiau patinka, meile mano. Ar tas, kas moko uždėti jauką ant meškerės,- jo akyse irgi žybtelėjo linksmos kibirkštys,- ar tas, kas slapčia moko ją šaudyti. 

- Nežinau, apie ką tu kalbi, Juzefai Pilsudski, ir man jau metas,- Aleksandra atsistojo ir oriai išėjo pro duris. Likę vyrai susižvalgė ir prapliupo juokais. 

- Ar tu rimtai galvoji Unę įtraukti į operaciją? - surimtėjęs paklausė Katajama. 

- Mergaitė yra ginklas. Aišku, kaip diena, kad be proto galingas. Patys matėm. Bojovkoms reikalingi visi ginklai. Bet kol išmuš mūsų diena, turime suprasti, kaip tuo ginklu naudotis. Antraip kokia iš jo nauda,- atsakė Pilsudskis,- tad kaskit sliekus, mokykit ją šaudyti ir kol manęs nebus, mėginkit ją suprasti. Laiko dar turim. 

Valas plekštelėjo į vandenį, raibuliai nuėjo į šonus neskubėdami kaip ir viskas tos vasaros pabaigoje. Bet Unė jautė, kad ramybė tuoj baigsis, kad kažkas yra ruošiama, bet niekas nesakė, kas. Visos kalbos nutrūkdavo, kai tik ji prisiartindavo, o Katajama su Aleksandra į klausimus atsakinėdavo savo klausimais. Tai virto savotišku žaidimu, kas ką pergudraus. 

- O kam ponui Juzefui ir poniai Aleksandrai reikalingi laikrodėliai, kai jie kažkur išvažiuoja, dėde Aleksai? - nutaikiusi momentą, kai Katajama liovėsi pasakoti apie skirtumą tarp kuojos ir šapalo, lyg tarp kitko paklausė Unė. 

- O kai tu sakai, jog suspaudė galvą kaip kalvio replėm, ką tuo metu galvojai? - metė klausimą atgal Katajama, nenuleisdamas akių nuo meškerės. 

Kartais patenkinti likdavo abudu. Unė gaudydavo Katajamos užuominas ir pradėjo suprasti, jog Pilsudskio bojovkos ruošiasi labai rimtam darbui, o Katajama kiekvieną išpeštą Unės gyvenimo dalelę išsisaugodavo ir likęs vienas ieškojo jai vietos mintyse kuriamoje dėlionėje. Bet viskas atsitrenkdavo į pagrindinę paslaptį - kaip mergaitė iš Palėvenės sugeba daryti, tai ką daro, ir kaip išmokyti ją kontroliuoti savo galias. 

Vakarais sėdėdamas trobelės prieangyje Aleksas Prystoras rūkė ir mąstė, įvairiais kampais sukinėdamas problemą. Savaime aišku, jis buvo girdėjęs apie Talentus ir slaptas Gaivintojų akademijas, bet ties nuogirdomis viskas ir baigėsi. Gaivintojų ložė aiškiai žinojo daugiau, ne veltui siuntė savo agentą į Lietuvos užkampį. Gal ir keliaudamas Gaivintojas dar kažką išsiaiškino, bet šitos žinios gulėjo Zubelių ežerėlio dugne. Pačios ložės nepaklausi. 

Kai ką galėjo žinoti Vilniaus Universiteto dominijos mistikai, bet kaip tu iki jų prisibelsi, o ir prisibeldęs, ko klausi? Ko beklaustum, visi klausimai gaidžiui negiedojus gulės ant Vilniaus legato stalo Sluškuose. Yra dar keli patikimi draugai iš laisvųjų mūrininkų, kurie galėtų padėti, bet kaip tu juos susirasi slėpdamasis miškuose. Į Vilnių nei kreiptis, nei važiuoti negalima, nusprendė Prystoras. Pilsudskio paskirtoji diena artėjo ir tai buvo svarbiau už viską. 

Unė turėjo kitą dilemą, apie kurią pradėdavo galvoti tik pabudusi ir baigdavo mąstyti vėlai vakare, kai jau akys pačios merkdavosi. Kas bus toliau? Ar ponas Juzefas ir ponia Aleksandra neatiduos jos atgal oranžiniams ponams, o gal grąžins atgal į Palėvenę. Šitas dvejones prasklaidė Katajama, burbtelėjęs, kad jeigu Unė nenorės, tai ir negrįš, niekas jos varu nevarys, o nuo Gaivintojų ložės apskritai reikėtų laikytis atokiau. Po dienos kitos Unė atsargiai užsiminė apie tai Aleksandrai ir išgirdusi tą patį, šiek tiek nusiramino. 

Iš to, ką sužinojo apie gaivintojus, Unė vakarais dėkojo dievuliui, kad jis ištraukė iš oranžinio pono nagų. Nors kartais galvoje švysteldavo negera mintis, kad ne dėl dievulio pagalbos išsigelbėjo, o dėl to, ką padarė pati. Padedama… Unė nenorėjo žinoti, padedama ko - apie keistą sapną iš Palėvenės lekiančioje karietoje ir paslaptingo pono patarimą, ji stengėsi negalvoti, ir išmesti iš galvos kuo toliau. 

Juolab, kad galvoje ir taip minčių buvo tiršta. Įsitikinusi, kad vežti jos atgal į Palėvenę bojovkos šiuo metu nesiruošia, Unė ėmė kurti planus, kaip padaryti, kad liktų kartu su jais. 

“Būk naudinga, mergele, naginga, paslaugi, ir bet kuris vyras už pačią paims” - galvoje suskambėjo babos pamokymai. Tekėti Unė nesiruošė, bet baba buvo teisi - ji turėjo tapti naudinga. Tokia naudinga, kad bojovkoms net minties nekiltų ja atsikratyti. 

Ji kaip įmanydama stengėsi per Aleksandros kalbų ir kulkų pamokas, kaip kempinė gėrė į save žinias iš Katajamos ir Pilsudskio, o kai jie užsiimdavo savo reikalais - tuoj pat puldavo prie darbų. Nešė, tvarkė, plovė, valė - tai nepraslydo pro madam Helman akis, kuri iš pradžių santūriai, o vėliau vis dažniau ir prie visų pagirdavo Unės stropumą. Vieną kartą madam netgi leido Unei pabandyti pagaminti bojovkoms pietus. 

“Na, ne viskas gyvenime gali sektis vienodai gerai” - po to išmintingai pasakė ji.

Vakarais Unė skaitydavo. Iš pradžių lėtai, po nosim šlebizavodama ir sustodama pakartoti kai kuriuos žodžius, kad garsus galėtų priskirti raidėms,  bet po to vis greičiau ir greičiau. Į galvą nekviestas vis grįždavo keistasis sapnas ir knygų kupinas kambarys. Jeigu jis iš tiesų egzistuoja, Unė norėjo jį surasti ir perskaityti visas tas knygas. 

Rugsėjis tame Lietuvos krašte pasitaikė vėsus, bet sausas. Madam Helman iš didelės skrynios ištraukė šiltesnius drabužius, Unei irgi teko žiponėlis, jos akimis toks prabangus, kokio gyvenime neturėjo. Mergaitė prapliupo dėkoti, madam Helman tik numojo ranka ir liepė visas padėkas pakartoti lenkiškai. 

Bojovkos dar labiau suaktyvėjo, Pilsudskio ir Aleksandros stovykloje beveik nebūdavo, Katajama dažnai išvykdavo į Vilnių, pamokos tapo retesnės, darbų buvo tiek, kiek buvo, tad Unė nuobodžiaudama mėtė akmenėlius į Nerį ir spoksodavo į išskrendančius paukščius, atsisveikindama su jais ir pavydėdama tolimos kelionės. 

Gyvenimas pagerėjo, kai Katajama iš Vilniaus atvežė stirtą knygų, o pasitarusi su madam Helman Aleksandra leido Unei miške tęsti savo šaudymo treniruotes su sąlyga, kad šalia bus kas nors iš bojovkų. Pro mergaitės akis nepraslydo faktas, kad Katajama bričkelėje iš Vilniaus parsigabeno ne tik knygas, bet ir kažkokius ryšulius. Į odą įvyniotus pailgus daiktus ankstesnė Unė būtų palaikiusi tiesiog pagaliais, bet dabartinė Unė, gavusi Aleksandros pamokų ir laikiusi rankoje ginklą, nusprendė, kad tai gali būti šautuvai. 

Pamatęs aplink besisukinėjančią Unę Katajama prigrasė jai nesiartinti prie bričkelės. Nors ir deginama smalsumo mergaitė ir be Katajamos nurodymų neketino to daryti, mat bričkelę nuolat saugojo Janas Fijalkovskis, nuo kurio vienintelio Unė laikėsi atokiau ir neidavo treniruotis į mišką, jei jis būdavo vienintelis bojovka, galintis ją lydėti. Fijalkovskis kreivai vaipėsi tarsi būtų kiaurai skaitęs Unės mintis. 

Prie pirmosios bričkelės po kelių dienų prisijungė antroji, trečioji, stovyklon sugrįžo Pilsudskis su Aleksandra, kartu su jais dar keli Unei nematyti bojovkos ir viena moteris, kuri nė per žingsnį nesitraukė nuo Katajamos, ir kurią jis Unei pristatė kaip savo mylimą žmoną Janiną

Ir tada vieną vakarą visiems pavalgius ir Unei su madam Helman nukrausčius indus, atsistojo Pilsudskis. Prie stalo kampo sėdėjusi Unė sustingo nežinodama, ką jai daryti. Katajama kryptelėjo galva į mergaitę, tai pastebėjęs Pilsudskis susižvalgė su Aleksandra, abudu linktelėjo vienas kitam ir Juzefas mostelėjo ranka - tegu lieka. 

- Draugai, mano seni ir nauji draugai, mano bojovkos,- tarė Pilsudskis. Jis kalbėjo negarsiai, bet kambaryje tvyrojo mirtina tyla, visų akys buvo įbestos į šitą liekną plačiapetį barzdotą vyrą. Unės akys irgi, ji suprato, kad taip žiūrima į lyderį, į vadą, kuris tuoj pasakys kažką labai svarbaus. Viena jo ranka ramiai rėmėsi į stalą, ploni ilgi kitos rankos pirštai išmušinėjo nervingą staccato. 

- Atėjo metas mūsų didžiajam darbui. Vieni jam ruošėtės Vilniuje, kiti Krokuvoje, treti čia, trobelėje prie Neries. Dabar mes visi vienoje vietoje. Mes, kovinė Lenkijos socialistų grupė. Mes, nepriklausomos Lenkijos bojovkos, visi čia, ir jus matant mano širdis dainuoja. Drauge padarysim tai, ko niekas nėra drįsęs padaryti,- Pilsudskio pirštai nurimo, balsas pagarsėjo,- mes apiplėšime carą! 

Nuo riksmų ir valiavimų Unei net užgulė ausis.

---

Šeštoji dalis yra čia: