Šmėklų mėnuo #8

Novovilejsko areštinė ir teismo posėdis

Tęsiam kelionę su mano naujuoju romanu “Šmėklų mėnuo”. Tai jau aštuntasis fragmentas, visus kitus ankstesnius galite paskaityti čia:

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviems knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

Kaip visada po teksto yra prenumeratoriams skirti mano komentarai

---

Aštuntas skyrius

Novovilejskas

Unė stebeilijosi į sieną ir be garso judino lūpas stengdamasi suprasti nepažįstamas raides.

- Nesuprantu šitos raidės, ponia ciotka,- galiausiai pasiskundė rodydama pirštu.

- Pirma, ne ponia ciotka, o tiesiog Ciotka, nes mane taip visa apylinkė vadina,- kimiu balsu atsiliepė drūta moteris, - o antra, čia yra raidė B tik be papų. Ir ką ji daro?

- Eee…

- Ką daro? Na? B be papų? - Ciotka paplekšnojo sau per masyvią liulančią krūtinę.

- Suminkština! - prisiminė Unė,- ir tada reikia sakyti minkštai тюрьма. O тюрьма reiškia kalėjimas.

- Šaunuolė,- pagyrė Ciotka, - skaityk toliau.

- Hе - tai čia “ne”, за-бу-ду, zabudu, zabudu,- pakartojo Unė, - zabudu.

- Gėlė tokia yra, nezabudka, mėlynais lapeliais, gal pas tave kaime irgi auga,- toliau pedagogiškai išdėstė Ciotka ir nusižiovavo, parodydama du trūkstamus ir vieną auksinį dantį, kuriuo labai didžiavosi.

- Neužmirštakė! - nudžiugo Unė, prisiminusi mėlyną kilimą Lėvens slėnyje,- tai zabudu reiškia pamiršiu, ne zabudu - nepamiršiu, ne zabudu tiurmu - nepamiršiu kalėjimo.

- Puikiai,- pagyrė ją mokytoja,- tokiu tempu dar iki teismo rusiškai išmoksi.

- Ir kalėjimo tikrai nepamirši, chi chi chi, - sukikeno dar viena moteris, įsitaisiusi ant viršutinio gulto,- tikrai ilgai nepamirši po tokių darbelių.

- Baik šnekėt nesąmones, Raja, ir gąsdint vaiką,- subarė kameros draugę Ciotka,- na, susidėjo su banditais, netgi ne savo noru. Nei ji traukinį plėšė, nei kareivius šaudė. Stovėjo šalia ir tiek žinių. Gaus kelis metus vaikų kolonijoje Veliučionyse, čia netoliese, ir viskas. Dar į naudą tau, vaikeli, išeis. Naujų dalykų išmoksi, disciplinos, gal tada suprasi, kad nereikia su kiekviena pašlemėkų kompanija susidėti.

Unė paklusniai linktelėjo ir liko sėdėti nuleista galva. Ji papasakojo Ciotkai su Raja tikrai ne viską, kas nutiko tą naktį Bezdonių stotyje ir dabar nenorėjo išsiduoti.

- Oi, negaliu, pažiūrėkit, kam tik kalbėti, kam tik giesmes giedoti? - vėl pasigirdo pašaipus balsas iš viršaus,- Ciotka, gal eisi į moterų vienuolyną pamokslų apie discipliną ir pašlemėkus sakyti? Apie tai, kaip pati nesusivaldei ir pradėjai vogtas prekes į Vilnių varyti užuot žydams paskirsčiusi, kaip anksčiau darydavai?

- Užčiaupk žabtus, durne,- tingiai atsiliepė Ciotka,- ir gudri višta šikną įsidilgina. Užtat dabar aš rimta - politinė, o ne šiaip vagilka, kaip tu. Ir mane rimtas teismas teis.

Raja pasilenkė, ištiesusi liesas rankas parodė dvi susuktas špygas ir nusisuko.

Nė kiek neįžeidusi Ciotka nusižiovavo ir skaniai pasirąžė.

- Na, mergyt, tęsk toliau, kas ten parašyta po to, kad kalėjimo nepamirši.

Taip keistoje kompanijoje slinko dienos laukiant teismo Novivilejsko areštinėje. Unė stebėjosi savim, kad visiškai nebijo. O juk atsidūrė tokioje prastoje padėtyje - kameroje su nepažįstamais žmonėmis, likusi viena ir laukdama teismo, kurį iš Palėvenės klebono Šileikos pamokslų įsivaizdavo, kaip košmarišką reginį, kuriame velniai tik ir laukia, kada galės nusitempti nusidėjėlį verdančios smalos katilų pusėn. Unė daugiau svarstė apie tai, ar pavyko pasprukti gražiajai poniai Aleksandrai, kas nutiko dėdei Aleksui - Katajamai ir madam Helman.

Dar Unė pagalvodavo apie paskutines akimirkas namelyje prie upės, kai Prystoras paprašė jos pagalbos, o ji tik papurtė galvą. Pagalvodavo apie augalotą senyvą vyrą iš sapno.

“Nebijok. Eik savo keliu pas mane. Nebijok, tik nebijok”.

Ir Unė nebijojo. Nebijojo, kai paguldę juos su Prystoru ant žemės skaudžiai surakino rankas, kai besikratančia karieta vežė į nepažįstamą, suodžiais ir dūmais pradvisusį miestą, kai įstūmė į areštinę ir į Unę įsmigo trys poros nepažįstamų akių. Na, tada gal buvo truputį baisu, bet neilgam, nes Ciotka greitai išsiklausinėjo visą istoriją nuo Palėvenės gaisro iki traukinio apiplėšimo, tada griežtai išbarė Unę, kad nepasakotų tokių dalykų pirmai areštinės kameroje pasitaikiusiai prašalaitei, ir paskyrė sau Unės globėjos ir mokytojos vaidmenį.

Visom kalbom po truputį kalbanti vogtų daiktų supirkėja - “ech, būtum mačiusi mano sandėlius, mergyt, kiek ten visko buvo” - ėmėsi mokyti Unę dar vienos - rusų kalbos, nes “tikrai ateityje pravers”. Unė nesiginčijo, uoliai stebeilijosi į visiškai nepažįstamus kringelius, kol jie tapo raidėmis, o raidės žodžiais. Unė užmigdavo ant viršutinio gulto žvelgdama į nedidelį tamsaus dangaus lopinėlį ir laukdama, kad sapne pasirodys vyras balkone ir patars, ką jai toliau daryti. Tačiau sapnai ją grąžindavo į Palėvenę ar nukeldavo į tolimus kraštus, apie kuriuos pasakojo Katajama, bet paslaptingasis vyras nesirodė.

Ir Unė laukė. Lėtai slinko dienos, pastebėjusi neįtikėtiną Unės talentą mokytis kalbų Ciotka vis dažniau ją kalbino rusiškai. Vieną dieną Rają su visais daiktais išsivedė sargybiniai, o vietoje jos įkraustė tris linksmas čigones, kurios iš karto rado bendrą kalbą su Ciotka ir jau pirmą vakarą iš po bedugnių sijonų išsitraukė per kratą išsaugotas taukuotas kortas su vos įžiūrimais paveikslėliais.

Moterys lošė azartiškai, su riksmais ir šūksniais, kurie iš karto nutildavo, kai prie durų “ant šucherio” (dar viena Ciotkos išmokyta frazė) pastatyta Unė įspėdavo apie lėtai artėjančius areštinės sargybinio žingsnius. Čigonės mėtė žvilgsnius į Unę, smalsavo “dėl ko ir už ką”, bet Ciotkos pamokyta mergaitė atsakinėjo trumpai ir aptakiai. Po kelių vakarų prisiminusi pedagogės pareigas Ciotka nusprendė, kad Unei reikia mokytis ir “gyvenimo universitete”. Unė gavo į rankas kortas ir labai greitai perprato trijų lapelių, akies, visto ar net beziko vingrybes.

Kartais iš po sijonų pasirodydavo antpirštis ir šalia “universiteto paskaitų” apie kišenvagius, sukčius, pinigų padirbinėtojus ir prekiautojus vogtais dalykais, Unė dar mokėsi ir pirštų miklumo. Kamuoliuką atstojo minkytos duonos gumuliukas ir kai vieną kartą Unė taip žvitriai pasidarbavo antpirščiu, kad niekas nespėjo pamatyti, kaip gumuliukas dingo jos delne, čigonės ėmė ploti, o savo mokinės talentais didžiuodamasi Ciotka plačiai išsišiepė žilpindama akis auksiniu dantimi.

Unė vėliau prisimins tas prakaitu ir dūmais pradvisusioje Novivilejsko areštinės kameroje praleistas savaites kaip vienas laimingiausių gyvenime. Gal net laimingesnes už savaites sodyboje prie Neries. Keista, juk tada Unei atrodė, kad prieš ją veriasi visas pasaulis, o dabar ji žinojo, kad atsivers tik kolonijos vartai. O gal kaip tik nekeista.

Net į tardymus areštinėje Unė eidavo rami. Gal bijojo tik pirmą kartą nepaisant Ciotkos raminimų, bijojo ilgų koridorių, kiemo apraizgyto spygliuota viela ir smirdančius papirosus papsinčio tardytojo šaltomis akimis. O vėliau priprato. Tardytojai keitėsi, Unė kaip mokykloje išbelsdavo kartu su Ciotka paruoštus atsakymus - “pabėgau iš namų, nes ponui norėjo atiduoti, keliavau kur akys veda, kelyje mane priglaudė mielaširdingi žmonės, davė valgyti ir gerti, leido miegoti vežime, tada nusivežė į stotį ir paprašė pastovėti prie bėgių ir pasakyti, kada atvažiuos traukinys. O aš vargšė mergaitė iš kaimo, net traukinio nemačius”.

Tardytojai keitė klausimų tvarką, mėgino išsiaiškinti vardus, pavardes, planus ir maršrutus, bet Unė nuspėdavo klastas ir giedojo savo “aš vargšė benamė mergaitė”. Vėliau ji įsigudrino prapliupti raudoti pastebėjusi, kad tinkamu metu paleistos dūdos sutrumpina apklausas.

Unė taip įprato prie “vargšės mergaitės” vaidmens, kad stūmė tolyn mintis apie savo vaidmenį Bezdonyse ir klykiančius iš traukinio bėgančius kareivius.

Spalis jau slinko į pabaigą, šviesos kvadratėliai pro grotuotus langus buvo vis retesni, o moterys kameroje įprato nakčiai susivilkti ant savęs visas turimas drapanas ir stebėjosi Une, kuriai, regis, šaltis buvo nė motais.

Vieną tokią nykią dieną Unė šlepsėjo į eilinę apklausą, kai kieme pamatė sargybinio lydimą madam Helman. Nemačiusi mielosios senutės nuo žandarų šturmo Unė nušvito plačia šypsena, bet Pilsudskio šeimininkė tik pažiūrėjo į ją kaip į nepažįstamą ir greitai nusuko akis.

O tardymo kambaryje mergaitės laukė nepažįstamas vyras apsirėdęs ilgu švarku, ant stalo pasidėjęs skrybėlę ir nosinaitę, į kurią nuolat valėsi apskritus akinėlius. Unei jis iš karto nepatiko, net kai sklandžia lietuvių kalba, kurios Unė jau senokai buvo negirdėjusi, prisistatė esąs Feliksas Danielius, jo imperatoriškosios didenybės malone valstybės paskirtas Unės gynėjas. Atidžiai nužiūrinėdamas Unę jis pareiškė tikįs jos nekaltumu ir padarysiąs viską, kad šitas nesusipratimas būtų išspręstas, jei tik Unė papasakos tiesą ir tik tiesą, kas nutiko Bezdonyse ir kur pabėgo nusikaltėliai. Baigdamas Danielius svarbiai iškėlė pirštą į viršų ir pabrėžė, jog valstybės gynėjas yra toks pat patikimas kaip kunigas, nes jo lūpas saugo šventa priesaika.

Unė patikliai palinksėjo, išplėtė akis ir išpylė mintinai išmoktą tiradą apie vargšę mergaitę, kuri pirmą kartą pamatė traukinį. Dar du kartus apsiverkė taip nuoširdžiai, kad susinepatoginęs gynėjas pasiūlė jai nosinaitę, po to mostelėjo pasilikti sau ir atsisveikindamas sumurmėjo, kad teismas po savaitės, ir jei ji norėtų ką nors pridurti, tai reikia tik kreiptis į sargybinius ir jis, valstybės gynėjas Danielius, tuoj pat prisistatys.

Kameroje Unės pasirodymas ir susitikimas su gynėju buvo priimtas itin palankiai. Ciotka iškėlė savo neploną nykštį.

- Tie valstybės gynėjai irgi niekšeliai, tik laikykis, - nusispjovė ji,- viena šaika su žandarais ir prokurorais. Bet jei teismas po savaitės, tai mums reikia dar daug visko išmokti.

Savaitė prabėgo greitai. Ciotka su čigonėmis mokė Unę ne tik rusų kalbos ir kortų fokusų, bet ir kaip elgtis teisme, kokie žmonės ten bus ir ką jie darys.

- Svarbiausia, neprisikalbėk ir viskas bus gerai,- dar kartą priminė Ciotka,- du metai kolonijoj, ne daugiau. Išeisi, pradėsi viską iš naujo, gal gyvenimas ir dar kartą mus suves.

- Unė Sereda, į teismo posėdį, su daiktais,- nurodė į kamerą įžengęs sargybinis.

Daiktų Unė beveik neturėjo, susiruošė greitai, užtruko tik atsisveikindama su kameros draugėmis. Apsikabino, atsibučiavo, pažadėjo tikrai tikrai kada nors susitikti ir atsisveikino. Ciotka dar paslapčia įbruko dešimtrublę - “nežinai, kada pravers”, o čigonės padovanojo antpirštį - “irgi nežinai, kada pravers”.

Du sargybiniai palydėjo Unę ilgais koridoriais ir išvedė į lauką, kur jau laukė karieta grotuotais langais. Prieš įlipdama Unė dar spėjo užmesti akį į dangų gožiančius didžiulius kaminus, nesiliaujamai spjaudančius juodus dūmus - nuolatinio dvoko Novovilejske šaltinį. Kelionė buvo trumpa - penkios minutės ir sargybiniai mergaitę išlaipino prie ilgo dviaukščio pastato, ant kurio durų buvo pritvirtintas karūnuotas dvigalvis erelis ir užrašas po juo. Kol areštinės sargybiniai perdavinėjo mergaitę ir jos mantelę pasitinkantiems žandarams, Unė sugebėjo perskaityti užrašą - Окружнoй Суд Нововилейска. Ji nesuprato tik pirmo žodžio, o kad atsidūrė Novovilejsko teisme ir taip žinojo.

Žandarai be ceremonijų uždėjo Unei antrankius, ir paėmę už parankių, kad neatsiliktų, įvedė ją į ilgą salę. Mergaitę iš karto apakino kelios fotografų blykstės. Atsitokėjusi nuo ryškios šviesos ji pamatė, kad salė pilna žmonių, o jos gale ant pakylos sėdi keli išdidūs vyrai baltais perukais. Šalia jų pasitikdamas Unę atsistojo jau pažįstamas valstybės gynėjas Danielius, bet mergaitės žvilgsnį prikaustė keli suolai, ant kurių dviem eilėm saugomi ginkluotų žandarų, surakinti sėdėjo pažįstami žmonės - Prystoras Katajama, Janas Fijalkovskis, madam Felman ir dar keli bojovkos, kuriuos Unė prisiminė tik iš matymo. Visų rankos irgi buvo surakintos priekyje, tarp jų stovėjo metalinės grotos. Ant artimiausio teismui suolui buvo dar viena laisva vieta.

Unei į ją sėdantis, Prystoras lengvai palenkė galvą, jo akyse matėsi užuojauta. Fijalkovskis sėdėjo akmeniniu veidu žiūrėdamas tik į priekį, du jo dešinės rankos pirštai buvo aprišti ir atrodė trumpesni, kairė ranka trūkčiojo, o madam Felman vėl nusuko akis šonan apsimesdama, kad nemato šalia sodinamos Unės.

Žandarai dar kartą patikrino visų teisiamųjų antrankius, linktelėjo teismo pristavui ir užėmė savo vietas už suolų.

- Novilejsko gubernijos teismo rūmai pradeda bylą, kurioje žemiau nurodyti asmenys kaltinami šių metų rugsėjo 26 dieną įvykdę traukinio, vykusio iš Varšuvos į Peterburgą apiplėšimą bei atėmę gyvybes tarnybą ėjusiems imperatoriaus armijos kareiviams. Teismo procesą veda vyriausiasis teismo rūmų pirmininkas Afanasijus Zinovjevičius Stodolskis, valstybės kaltinimą palaiko prokuroras Nikolajus Michailovičius Demčinskis, kaltinamųjų gynėju paskirtas valstybės gynėjas Feliksas Andrejevičius Danielius,- rusiškai bubeno teismo pristavas. Unė klausėsi ištempusi ausis, bet suprato tik mažą dalį. Pristavas toliau išvardino salėje sėdinčius kaltinamuosius siaubingai iškraipydamas jų vardus ir pavardes, ir baigė pareiškęs,- procesas vyks valstybine kalba, jos nesuprantantiems vertimą turi užtikrinti valstybės gynėjas.

Danielius nusilenkė teismo ponams ir atsistojo prie kaltinamųjų suolo šalia Unės. Prokuroras pradėjo šlovinti imperatoriaus teisingumą, skelbti kaltinimus, greitai paaiškėjo, kad vertėjas iš Danieliaus nekoks, todėl Unė nebesiklausė, o stebeilijosi į madam Helman mėgindama suprasti, kodėl ji taip vengia susidurti žvilgsniu.

Ūmai ji pajuto į save įbestas kažkieno akis. Mergaitė nusisuko nuo madam Helman ir lėtai apžvelgė teismo salę. Vieni žmonės atidžiai klausėsi kalbančio prokuroro, kiti kuždėjosi tarpusavyje, treti nuobodžiaudami spoksojo pro langą.

Ir tada Unė pastebėjo moterį paskutinėje eilėje. Nors teismo salėje buvo vėsu ji vilkėjo tik lengvą vasarišką palaidinę, veidą dengė plačiabrylė skrybėlė. Pirštinėtos rankos glostė smakrą, o akys…akys matė tik Unę. Unė galėjo prisiekti, kad moterį mato pirmą kartą gyvenime, tačiau dilginantis žvilgsnis kažkodėl buvo pažįstamas. Bet iš kur?

Mergaitė atitoko tik išgirdusi savo vardą, kurį garsiai ištarė valstybės gynėjas.

- Unė Sereda neplanavo dalyvauti apiplėšime ir netgi nežinojo, kad jis įvyks. Ji ne savo noru susidėjo su aukščiau minėtais plėšikais ir tapo, sakykime, aplinkybių auka,- į teisėjo klausimą atsakinėjo Danielius,- atkreiptinas garbingojo teismo dėmesys, kad Unė Sereda yra nepilnametė, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką turėtų būti taikomos kitos nuostatos ir siekiant ištaisyti besiformuojančio charakterio ydas, skiriami pataisos darbai teismo nuožiūra parinktoje kolonijoje. Tokios bausmės turėtų pakakti, kad Sereda suprastų paauglystės klaidas ir iš kolonijos išeitų kaip naudingas Rusijos imperijos visuomenės narys.

Kol Danielius trumpai išvertė, žodžio dar kartą paprašė prokuroras.

- Garbingas teisme, valstybės gynėjas galbūt nėra susipažinęs su paskutiniais kaltinamųjų Fijalkovskio ir Helman parodymais, kuriuose jie aiškiai liudija, kad kaltinamoji Unė Sereda nepaisant to, kad yra nepilnametė, aktyviai planavo nusikaltimą, jame dalyvavo ir savo veiksmais sukėlė rimtą žalą pareigas atlikusiems imperatoriškosios armijos kareiviams. Ji tai darė niekieno neverčiama, suprasdama, kad atlieka sunkų nusikaltimą prieš valstybę, todėl nuostatos dėl nepilnamečių kolonijos ir pataisos darbų čia tikrai neturėtų būti taikomos.

Gynėjas sutrikęs nusiėmė akinius ir valydamasis juos trumpai išvertė Unei prokuroro žodžius. Unė pajuto, kaip kūnu nueina šiurpas.

- Bet tai neteisybė! - iš savo vietos riktelėjo ji,- neteisybė! Jie meluoja!

Madam Helman dar žemiau nuleido galvą, Fijalkovskio veidas liko ledinis, tik viena ranka trynė aprištus kitos rankos pirštus.

- Kurwa, kurwa, vaiką įdavėt! Kad savo subines išsuktumėt? - sušnypštė Prystoras ir sodriai spjovė taikydamas Fijalkovskio kojų pusėn. Už tai iš karto užsidirbo žandaro lazdos smūgį per sprandą.

- Tvarkos! Tvarkos! - kaukštelėjo teismo plaktukas.

Procesas vyko toliau, Danielius tai kažką vertė, tai kažką kalbėjo, bet Unei viskas skendėjo rūke, paskiri žodžiai tai išnirdavo, tai vėl paskęsdavo. Madam Helman, mieloji senutė, kuri jai virė sultinį ir nešė burnoje tirpstančius pyragėlius, kuri padėjo poniai Aleksandrai mokyti ją lenkiškai ir leido mokytis šaudyti. Kodėl ji taip pasielgė? Kodėl pasakė tokią didžiulę netiesą?

Žodis buvo suteiktas ir kaltinamiesiems, bet Unė tik papurtė galvą, madam Helman ir Fijalkovskis net nesureagavo, o audringą lenkišką Prystoro kalbą apie laisvę ir lygybę gan greitai nutraukė teisėjo plaktukas.

- Teismas eina pasitarti! Stebėtojai, paliuosuokit salę,- nurodė pristavas.

Žiūrovai ėmė skirstytis, Unė atidžiai stebėjo nepažįstamą moterį, ji atsistojo, metė paskutinį žvilgsnį į teisiamųjų suolą ir pasitaisiusi skrybėlę išėjo iš salės. Kai po pertraukos žmonės vėl grįžo į salę, skrybėlėtosios nebebuvo. O Unė vis dar laužė galvą, kodėl moteris jai atrodo taip matyta.

Teismo pirmininkas monotoniškai ėmė skaityti sprendimo įvadą, Danielius numojęs ranka liovėsi versti, atsisėdo į savo vietą ir ėmė žymėtis pastabas bloknote. Bet pirmininkui pasiekus skiriamas bausmes, valstybės gynėjas atidėjo plunksną.

- Neabejodamas kaltinamųjų piktavališkais ketinimais ne tik įvykdyti nusikaltimą ir pasikėsinti į imperatoriškos santvarkos vientisumą, vertindamas atimtas tarnybą ėjusių imperatoriaus armijos kareivių gyvybes ir padarytą neatitaisomą žalą Novovilejsko gubernijos teismas skiria Bezdonių traukinio apiplėšimo organizatoriams Aleksandrui Prystorui ir Janui Fijalkovskiui griežčiausią - mirties bausmę. Įvertindamas nuoširdžią Jano Fijalkovskio atgailą ir bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais, teismas švelnina bausmę ir skiria sunkiųjų darbų katorgą iki gyvos galvos. Apiplėšimo bendrininkei Marijanai Helman teismas skiria 7 metus katorgos, tačiau įvertindamas nuoširdžią Marijanos Helman atgailą ir bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais teikiant bylai svarbias žinias, teismas švelnina nuosprendį ir skiria 5 metų laisvės atėmimo bausmę moterų kalėjime.

Teismo pirmininkas atsikvėpė duodamas ženklą valstybės gynėjui Danieliui, kuris pašoko ir atsistojo šalia Unės, pasiruošęs versti paskutinius žodžius.

- Kaltinamąją Unę Seredą, nepaisant to, kad yra nepilnametė, teismas remdamasis įrodymais pripažįsta Bezdonių traukinio apiplėšimo dalyve ir skiria 10 metų katorgos. Kaltinamieji Fijalkovskis, Helman ir Sereda bus pervežti į Sankt Peterburgo paskirstymo kalėjimą, iš kur bus etapuoti į galutinę bausmės atlikimo vietą. Teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

Kaukštelėjo plaktukas. Teisėjai atsistojo ir išėjo pro šonines duris, salėje kilo šurmulys, pristavas ėmėsi daryti tvarką, ginkluoti žandarai apsupo nuteistuosius, o Unė pagaliau prisiminė, kur jau buvo mačiusi tą keistą nepažįstamos moters žvilgsnį.

Taip į ją kelionėje į Vilnių žiūrėdavo oranžinis ponas.

---

Devintoji dalis yra čia: