Šmėklų mėnuo #11

Kovos prie kortų stalo ir nemalonaus svečio žvilgsnis.

Keliaujam toliau į “Šmėklų mėnesį”, rašosi tikrai neblogai, tempas neblogas, bent jau likusi pirma romano dalis (taip, jūs vis dar skaitote tik pirmą dalį) ir jos kulminacija visa sudėta galvoje, tad gal visai ir pavyks laikytis metų pradžioje pasižadėto savaitinio grafiko, kai kiekvienos savaitės pradžioje atsiranda naujas romano fragmentas.

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius

Devintas skyrius Dešimtas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

Vienuoliktas skyrius

Orechovo sala, 1908 lapkritis

- Sergo, nori revanšo? - trečiajai kamerai grįžus po rytinio pasivaikščiojimo riktelėjo Gavrila, - ar jau praradai viltį rasti normalų partnerį, kuris čirvas nuo pikų atskiria?

- Pas mus Kaukaze nėra žodžio revanšas,- atsiliepė Sergo,- pas mus Kaukaze yra posakis “priešininkas dar gyvas. Kol kas”.

Trečioji kamera nusižvengė. Gavrila sėdo prie stalo, mikliai maišydamas kortas.

- Bet jeigu imsi Papuliją į partnerius, gal iš karto atiduok pinigus ir paskaityk mums dar ką nors iš tų savo protingų knygų. Sutaupysim laiko.

- Ak tu, ch’uch’u q’lishvili! - šoko iš savo gulto iki širdies gelmių įžeistas Papulija, bet plyštančių juokais kameros kaimynų buvo sulaikytas ir vėl pasodintas.

- Matai, Papulija, kaip jie mus vertina,- apsimestinai liūdnai palingavo galvą Sergo po ūsais slėpdamas šypseną ir perbraukė ranka savo garbanas,- bet pataupykim tavo karštą kraują revoliucijai, o čia rimti reikalai. Ne, šiandien pamėginsiu pažaisti su …- jis išlaikė dramatišką pauzę ir tada atsisuko į Unę,- su mūsų mergaite.

Kameroje kilo toks triukšmas, kad iš koridoriaus atsklido prižiūrėtojo riksmas “prakeiktiems gyvuliams nusiraminti, jeigu nenori visi karcerio paragauti”. Gavrila su savo ugolovniku partneriu susižvalgė.

- Baik juokus, Sergo,- nepatenkintas susiraukė Gavrila ir pūstelėjo ant akių krentančią plonų plaukų sruogą, - juk žinai, kad tave gerbiam, bet gerbk ir mus. Kaip čia dabar mes vaiką aplošinėsim. Nejuokauk, pasirink kitą partnerį, kad ir Tarasą, gal jam geriau seksis nei anksčiau, ar kažką iš mūsiškių, kurie vistuoti moka.

- Gavrila, pagarba abipusė, - taikiai iškėlė delnus Sergo,- bet aš noriu laimėti ir manau, kad Unė geriausias mano šansas. Taip smarkiai manau, kad siūlau dvigubinti ir lošti po červoncą.

Po tokio pareiškimo kamera suūžė.

- Дурака учить, что мёртвого лечить, - sena patarle blykstelėjo nusileisdamas Gavrila,- arba kaip mėgsta sakyti mūsų šaikos vadas Žoržikas Juodasis, du červoncai visada yra geriau už vieną. Na, eikš, mergaite, rodyk, ką moki.

Sergo mostelėjo ir jausdama į save įremtus smalsius žvilgsnius Unė nusileido nuo savo gulto ir pritipenusi prie stalo atsisėdo priešais Sergo, iš kitos pusės įsitaisė Gavrila su savo įprastiniu partneriu. Jie ištraukė ir parodė po červoncą, po to greitai paslėpė, kad neužkliūtų žvitriai prižiūrėtojo akiai. Riešutėlyje nekreipė dėmesio į kortų lošimus, bet pagal instrukcijas lošimas iš pinigų buvo griežtai draudžiamas ir garantavo ilgą viešnagę karceryje. Sergo pasirausė kišenėje ir ištraukęs iškėlė du raudonus banknotus.

- Ne, - pasakė Unė.

- Kaip, kaip? - nesuprato Sergo.

Unė tylėdama įkišo dešinę ranką į kairę rankovę, atsegusi nuo pamušalo išsitraukė vienintelį savo pinigą - Ciotkos įbruktą dešimtrublę - ir parodė ją žaidėjams. Triukšmas kameroje dar labiau išaugo, visiems patiko Unės įžūlumas.

Sergo atsilošė ir tarsi katinas pasirąžė ištempdamas rankas į šonus.

- Ne mergaitė, o malachito dėžutė su paslaptimis, - tarė jis,- tebūnie, iš mūsų abiejų po dešimt, dvigubas vistas iki dešimties su onorais, dalink, Gavrila.

Žiūrovai susispietė aplink, Gavrila pasispjaudė pirštus, persižegnojo ir pradėjo dalinti. Unė žaidė susikaupusi, jos akys lakstė tarp ant stalo gulančių kortų, Sergo kortas dėliojo atsipalaidavęs, su lengva šypsena, tik vieną kartą žiūrėdamas į Unę pirštu brūkštelėjo per lūpas - suprask, skaičiuok tyliai.

Ir Unė skaičiavo. Žiūrėdama į Gavrilos partnerio išmestą čirvų devynakę, ji prisiminė, kad sužaisti čirvų karalius ir dama, o ji rankose turi valetą ir mažą spalvą. Tada metė mažą, Sergo permušė su dešimkę, o Gavrila, kaip Unė ir tikėjosi, uždarė su tūzu. Kirtį ugolovnikai pasiėmė, bet neteko didžiųjų čirvų ir netrukus Unė pasiėmė kirtį tik su čirvu valetu.

Kitoje partijoje ji atidžiai sekė išeinančius pikus ir visiems dingus su mažute pikų keturake ištraukė iš abiejų varžovų po solidų būgnų kozirį, o iš Gavrilos negražų žodį. Dar vienoje greitai išsimetė nereikalingus mažus būgnus su kryžiais ir tada subombardavo ugolovnikus su koziriniais pikais.

Tačiau paprasta nebuvo - norint laimėti bent tašką partijoje reikėjo iš trylikos kirčių laimėti septynis ir dėl kiekvieno kirčio ugolovnikai kapojosi kaip pasiutę. Po trijų partijų Sergo su Une pirmavo 3:1, bet ketvirtoje Gavrilai paėjo čirvai ir jie išlygino rezultatą, o po to sekusioje partijoje Unė laimėjo septintą kirtį ir gavo tašką, bet ugolovnikai juokėsi paskutiniai, jie parodė onorą: vienos mosties tūzą, karalių ir damą, viste vadinamus tripletu, ir gavo du papildomus taškus. Lyderiai pasikeitė dar kelis kartus, kol rezultatas tapo 8:8. Žiūrovai dar susigrūdo arčiau, žaidėjai prisispaudė kortas prie krūtinės ir žvilgčiojo tik į pačius jų kraštelius, kad gink Dieve niekas nepamatytų ir nepasiųstų signalo priešininkams.

Gavrila pradėjo pirmas, paleido būgnų tūzą, po to kozirinį tūzą ir patenkintas susirinko pirmus du kirčius. Unė prikando lūpą, ji neteko vienintelio turėto kozirio. Ugolovnikai sužaidė dar vieną aukštą kozirį, pradėjo žarstytis karaliais ir rezultatas sparčiai prastėjo, iš šešių kirčių jie buvo paėmę penkis, Unė su Sergo tik vieną, tačiau Unė kruopščiai nusimetinėjo visas kortas išskyrus pikus ir skaičiavo išeinančius kozirius.

Kai jie baigėsi, ugolovnikai jau turėjo reikalingus septynis kirčius ir jų pusė ėmė šurmuliuoti reikalaudama dar vieno pergalingo taško. Tačiau visi pagrindiniai pikai buvo pas Unę, ji perėmė pirmo ėjimo teisę, žinodama, kad tūzas išėjęs pradėjo nuo karaliaus, tada damos, varžovas išmetė paskutinį valetą ir nebeturėdama jokių grėsmių ji susirinko likusius kirčius. Tašką ugolovnikai išsinešė, bet dar ne pergalę, jie pirmavo 9:8.

- Puikiai pasirodžiau, tiesiog puikiai, ghmertma dagts'q'evlos! - sava kalba nusikeikęs pasiskundė Sergo, - vieną kozirinę damą turėjau ir tą pačią antrame kirtyje ištraukė. Gerai, kad Unė atsilaikė. Protingai pikus išlaikei, šaunuolė! Une? Une?

Bet mergaitė jo negirdėjo. Pajutusi į save įsmeigtą žvilgsnį ji liovėsi maišius surinktas kortas ir lėtai pasisuko į grotuotas duris. Koridoriuje lydima prižiūrėtojo, stovėjo susikūprinusi žmogysta.

Ant galvos ji buvo užsimaukšlinusi garbanotą peruką, kadaise baltą, bet paskutinį kartą plautą turbūt dar prie Aleksandro III, skruostai irgi blizgėjo nenatūraliai baltai, regis, buvo papudruoti, prasegtas odinis paltas su didžiule kailine apykakle buvo toks ilgas, kad beveik vilkosi žeme, po juo matėsi nėriniuoti marškiniai.

Viena pirštinėta ranka žmogysta buvo įsikabinusi į grotas, kitoje laikė lazdą su dideliu neaiškios formos bumbulu, ne tai akmeniu, ne tai kažkokia skulptūrėle. O akys, akys žvelgė į Unę taip įdėmiai ir godžiai, kad mergaitei per visą kūną nuėjo šiurpas. Neabejotinai tai buvo vyras, tačiau Unei jis atrodė kaip laumė iš pasakų, kuriomis niūriais žiemos vakarais Palėvenėje mėgdavo kraupinti vaikus vyresnieji. Net ir prižiūrėtojas laikėsi nuo jo atokiau. Vyras tylėjo, tik iš lėto linguodamas galva stovėjo ir žiūrėjo į trečiąją kamerą.

- Mergaite, kortos pačios nesusimaišys. Ar jau pasiduodat? - stojusios pauzės nesuprato azarto apimtas Gavrila, jis sėdėjo nugara į grotas ir nieko nematė,- kur ten kukulakes išvertei?

Unė nieko neatsakė, ji buvo kaip transe, negalėdama atplėšti akių nuo linguojančios žmogystos. Tada ir ugolovnikas suprato, kad kažkas ne taip. Jis atsigrežė ir nusikeikė.

- Joptvojumat, Izvergas. Koks nelabasis šitą atnešė?

Gavrilos keiksmažodis nutraukė nejaukią tylą. Izvergu pavadintas vyras nusišypsojo parodydamas kreivus dantis, priekyje kelių trūko ir patuksenęs per grotas su lazdele, nusisuko, mažais žingsneliais nutursenęs koridoriumi tolyn. Gavrila atsisuko į lošėjus, į Sergo, tada į Unę. Kortas jis visai pamiršo.

- Ar nesakiau? Ar aš nesakiau, kad Izvergas prisistatys? Dar teks tau, Sergo, man trirublę grąžinti, jeigu jis mergaitę išsitemps. O kad norės, tai faktas, va laižydamasis atslinko.

Unė vis dar žiūrėjo į grotas, galvoje skambėjo lazdos tuksenimas. Tarsi signalas - tuoj pasimatysim. Bet išgirdusi paskutinius Gavrilos žodžius, ji atsisuko į lošėjus.

- Tai kas jis toks? - paklausė, pradėdama rinkti išmėtytas kortas.

- Negeras žmogus,- atsiliepė Gavrila,- turi sugadintų vaikų koloniją netoliese, aukščiau ežero pakrantėje. Atseit juos ten perauklėja, bet blogi gandai apie tą vietą sklinda. Kad nieko ten neauklėja, bet… - jis net užsikirto,- bet dar labiau pagadina. Vietiniai koloniją lankstu apeina, sako, kad saugoma geriau nei šitas kalėjimas. O pats Izvergas, net nežinau iš kur tokią pravardę gavęs, šliaužioja aplink po Peterburgą, matyt, moka patepti, ką reikia ir vaikus susirinkinėja. Ir ką tu jam.

Po tokių Gavrilos žodžių kameroje kilo šurmulys. “Neatiduosim, neatiduosim mūsų mergaitės tokiam svolačiui”. “Mūsų mergaitės” - senokai Unės niekas taip nevadino. Sergo persibraukė pirštais per smilkinius.

- Yra teismo sprendimas. Neįsivaizduoju, kokią galią gali turėti tas jūsų Izvergas, kad permuštų neskundžiamą teismo sprendimą. Ir apskritai - ką, katorga vaikui geriau už tą jūsų koloniją.

- Tikrai geriau, Sergo, jeigu būtum prisiklausęs tiek, kiek aš prisiklausiau,- rimtai tarė Gavrila. Toks nerimas užkietėjusio ugolovniko balse paveikė visus ir numušė ūpą.

- Gal jau nebelošiam,- sumurmėjo Sergo, - kažkaip tas urodas nuotaiką sugadino.

- Ne! - ūmai nukirto Unė, ją apėmė kažkoks nepaaiškinamas pyktis,- žaidžiam!

Ir pradėjo dalintis kortas.

Partiją su pikais koziriais vėl geriau pradėjo ugolovnikai. Atrodė, kad koziriai tiesiog limpa jiems prie rankų. Sergo su Une sužaidė gražią kombinaciją, mergaitė suprato, ko nori jos partneris, pataupė gerą kortą ir pagal kirčius pasivijo priešininkus.

Toliau poros vieną kirtį paimdavo, kitą atiduodavo. Unės aukščiausios kortos baigėsi, liko tik būgnų dama, kurią ji nusprendė taupyti. Tuo pasinaudojęs Gavrila pasiėmė kirtį, jo porininkas dar vieną, Sergo sugrįžo su aukščiausiu likusiu koziriu, bet tuoj pat Gavrila nukirto išėjusius pikus su karaliumi.

- Septintas mūsų! Viskas! - triumfuodamas šūktelėjo jis,- duokit čia pinigus.

- Gal pabaikim partiją, - mandagiai pasiūlė Sergo.

Septyni - keturi. Bet liko tik du kirčiai ir net paėmę abu Sergo su Une nebegalėjo pasivyti ugolovnikų, kurie jau priiminėjo iš saviškių sveikinimus.

- Gera kova, draugai, gera kova,- kilniadvasiškai pasakė Gavrila.

Sergo pakėlė akis nuo dviejų likusių kortų ir nusišypsojo Unei. Mergaitė irgi atsakė plačia šypsena, akimirkai pamiršusi kraupulį sukėlusią žmogystą. Jie abu skaičiavo ir žinojo, kas bus toliau.

Unė pradėjo su būgnų dama, Gavrila numetė kryžių, Sergo pastiprino su būgnų karaliumi.

- Kozirių jau nebėra,- lyg tarp kitko pastebėjo jis.

Gavrilos partneris pritardamas linktelėjo ir padėjo nieko nereiškiantį čirvą. Sergo prisitraukė laimėtą kirtį neužversdamas būgnų karaliaus ir damos. Septyni - penki. O tada padėjo ant stalo paskutinę rankose laikytą kortą. Ir lėtai ją atvertė.

Būgnų tūzas.

Būgnų tripletas. Onoras ir plius du papildomi taškai. 8:7 laimi Sergo su Unė, o pačiame žaidime rezultatas tampa lygus 9:9.

- Lygiosios, tvaju mat,- nustėro Gavrila,- kaip čia taip. Jo partneris padėjo nieko nereiškiančią kortą. O Sergo žiūrėjo į Unę, žiūrėjo ir toliau šypsojosi.

Unė neturėjo tiek kantrybės tempti gumą kiek Sergo. Ji tiesiog metė paskutinę kortą ant stalo ir atsistojo.

Būgnų valetas. Kvarta. Didysis onoras ir dar vienas papildomas taškas, atnešantis pergalę.

- Tvaju, tvaju, tvaju mat, kokia partija! - kaip užsikirtęs kartojo Gavrila, žiūrėdamas į ant stalo šviečiančius keturis aukščiausius būgnus. Tada saugodamas savo nepalaužiamo ugolovniko reputaciją, suskato sveikinti,- puikiai sužaista, bravo. Gerą partnerę pasirinkai, Sergo

Du červoncai pakeitė šeimininkus ir Unė ūmai praturtėjo dvigubai. Iš džiaugsmo jai iš galvos išdulkėjo net ta žmogysta su lazdele ir skvarbiomis akimis. Bet sveikinimai ir džiaugsmas ilgai netruko. Pasigirdo prižiūrėtojų batų kaukšėjimas ir sugergždė lazda daužomos grotos.

- Sereda, Unė. Pas viršininką Zimbergą! Dabar! - įsakė prižiūrėtojas.

Sergo su Gavrila susižvalgė.

- Kalbėk kiek galima mažiau,- palinkęs Unei prie ausies sušnabždėjo revoliucionerius.

- Ei, palikt kalbeles! Viršininkas laukia!

Unė nutipeno prie durų, vienas prižiūrėtojas atrakino ir atstūmė antras grotas. Kitas parodė mergaitei ištiesti rankas ir uždėjo antrankius.

- Instrukcijos tokios, - tarsi atsiprašydamas pasakė.

Iš šonų sustoję prižiūrėtojai nusivedė Unę, o kameroje likę Sergo su Gavrila susižvalgė.

- Gal jau sužinos, kur ir kada etapuojama,- pasakė Sergo. Bet ir pats tuo nelabai patikėjo.

Prižiūrėtojai nusileido laiptais į pirmą aukštą, praėjo išėjimą ir pasibeldė į koridoriaus gale esančias metalu kaustytas duris.

- Įeikit,- pasigirdo balsas iš vidaus.