Šmėklų mėnuo #12

Pokalbis viršininko kabinete. Malonės ir intrigos.

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius

Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

---

Dvyliktas skyrius

Orechovo sala, 1908 lapkritis

Viršininko Zimbergo kabinetas buvo įrengtas paprastai. Popieriais ir papkėmis nukrautas stalas su žibaline lempa ir garuojančia arbatos stikline, medinė kėdė su aukšta atkalte už stalo, viename šone grotuotas langas, kitame didelė stiklinė spinta, ant kurios lentynos puikavosi samovaras, ir metalinis seifas kampe.

Prieš stalą buvo pastatyti du krėslai interesantams. Vienas iš jų buvo užimtas, įvedus Unę viršininkas Zimbergas parodė jai į kitą. Pasodinęs mergaitę vienas prižiūrėtojas klausiamai pažiūrėjo į viršininką, tas atsainiai mostelėjo ranka ir antrankiai buvo nuimti, o prižiūrėtojai išėjo, kruopščiai uždarę paskui save duris.

Sėdintis krėsle vyras pasukiojo galvą traškėdamas kaulais ir atsigręžė į mergaitę. Ji jau žinojo, kad vėl pamatys tą pačią prie grotų prilipusią baugią žmogystą, bet vis tiek krūptelėjo. Iš arti vyras atrodė dar atgrasiau.

Nedidelės dygios akys su pajuodusiais paakiais, trūkčiojančios lūpos, kurias vis lyžteldavo ūmai pasirodantis ir dingstantis liežuvis. Skruostus ir smailią nosį tikrai dengė neplonas pudros sluoksnis, dėl jo nepažįstamojo veidas atrodė nesveikai išblyškęs. Lazdelę jis buvo pasidėjęs skersai kelių, bumbulas pasirodė esąs iš kažkokio žalsvo akmens iškaltas grubus vilko snukis.

- Khm, khm, - atsikrenkštė Riešutėlio viršininkas, vartydamas ploną papkę geltonais viršeliais,- tai čia tas retas paukštis mūsų kraštuose, Michailai Pavlovičiau, ja. Unė Sereda. Novivilejsko teismas. 10 metų katorgos už dalyvavimą caro pašto traukinio apiplėšime. Etapas į katorgą dar nepaskirtas, bet laukiam ant dienų, taip sakant, ja.

- Dešimt metų katorgos,- palingavo galva atgrasusis vyras. Pasirodo, kad ir jo ne pirmo švarumo perukas buvo apibarstytas pudra, kuri pabiro ant veido ir pečių,- dešimt metų katorgos tai labai daug, - jis sučepsėjo, lūpos tarsi šoko kažkokį keistą šokį, retkarčiais atskleisdamos kreivus dantis, - tikrai labai daug tokiai jaunai paukštytei kaip tu. Labai daug.

Tai pasakęs jis nutilo ir nusisuko į grotuotą langą. Unė pasimuistė nežinodama, ką čia jai daryti. Nejaukią tylą nutraukė Zimbergas.

- Taigi, Sereda, o čia yra Michailas Pavlovičius Beklešovas, mūsų kaimynas iš ežero viršaus. Izvaros defektyvių vaikų perauklėjimo kolonijos direktorius.

- Mūsų defektukų,- spigiai sukikeno pro langą tebespoksodamas Beklešovas, o Unė suprato, kodėl jį kameroje pravardžiuoja Izvergu,- mažų mūsų defektukų.

- Michailas Pavlovičius yra nusipelnęs pedagogas, atsargos pulkininkas, mokęsis užsienyje, o dabar pas mus, Izvaroje, kuriantis pavyzdinę koloniją, kurioje sudėtingi vaikai auklėjami pačiais moderniausiais būdais, ja,- Zimbergas kalbėjo lėtai tarsi skaitydamas paruoštą tekstą.

- Moderniausias būdais,- vėl tęvu balsu atsiliepė nusipelnęs pedagogas ir atsargos pulkininkas. Unė nesuprato, ar jis taip įpratęs pakartoti pašnekovų žodžius ar tiesiog šaiposi iš kalėjimo viršininko dėstomos prakalbos.

- Kadangi Riešutėlyje mes irgi taikome modernius metodus, todėl atsižvelgėme į gerbiamo direktoriaus prašymą susitikti ir pasikalbėti su tokią rūsčią bausmę gavusia nepilnamete,- Zimbergas, atrodė, įtikinėjo pats save.

- Dešimt metų katorgos, - Beklešovas - Izvergas atsistojo, pasiremdamas lazda priėjo prie lango. Net ir ėjo jis keistai, tirtėdamas, kojos pradėdavo žingsnį, o kūnas prisijungdavo kiek vėliau. Jis patylėjo spoksodamas pro grotas ir tada vėl atsisuko,- tai gal papasakok, paukštyte, direktoriui, ką ten direktoriui, papasakok dėdei Michailui, kaip tu prie to nelemto traukinio atsidūrei.

Unės viduje ėmė kilti karštas pykčio gumulas. Ją užkniso visi šitie dėdės Michailai, Skilandžiai, Gavrilos, Ciotkos ir kiti suaugę, kurie kaip kokie kėkštai šokinėjo aplink ir klausinėjo tą patį per tą patį. Ji įsitvėrė į krėslo ranktūrius, įsitempė ir buvo beatrėžianti kažką įžūlaus, bet prisiminė išeinant gautą Sergo patarimą - “kalbėk kiek galima mažiau”. Unė iškvėpė, susmuko kėdėje ir sumekeno savo:

- Nepažinojau nė vieno iš jų, sutikau kelyje, pavežė iki stoties, paprašė pastovėti ir palaukti. Pirmas kartas čia man, nieko daugiau nežinau.

Izvergas susidomėjęs žiūrėjo į Unės muistymąsi. Pakreipęs galvą jis iš tiesų buvo panašus į kažkokį smailianosį paukštį, jei tik paukščiai pudruotųsi skruostus ir nešiotų perukus.

- Taip, taip, aišku, kad nieko nežinai,- nutęsė jis,- o pati, paukštyte, kas būsi? Polka? - ūmai perėjo į lenkų kalbą.

- Ne, aš lietuvė, iš Palėvenės, Unė Sereda.

- Lietuvė iš Palėvenės,- toliau lenkiškai tęsė Izvergas, nekreipdamas dėmesio į susiraukusį Zimbergą. Viršininkas aiškiai nemokėjo lenkų kalbos, bet nutraukti kolonijos direktoriaus nedrįso. Jis apskritai sustingo, įbedęs žvilgsnį į kauburį papkių ant stalo ir lėtai ištiesė ranką paimti stiklinei su arbata,- kaip lietuvė iš Palevėnės susidėjo su lenkų bojovkom? Ir su pačiu Pilsudskiu. Ir kas nutiko traukinyje?

Unė žiojosi pasikartoti, bet Izvergas staigiai pakėlė ranką ir atsuko lazdą su iškaldintu vilko snukiu į Unę. Žvėris žvelgė tiesiai į mergaitę, regis, jo akyse užsidegė žalios liepsnelės.

- Kas. Nutiko. Traukinyje? - pakartojo vilko šeimininkas. Žalia ugnis darėsi vis ryškesnė, Unės žandai ėmė kaisti tarsi pastovėjus prie atviros krosnies. Kažkas lipniais pirštais ėmė skverbtis jai į galvą, vartydamas prisiminimus, knisdamasis vis gilyn ir gilyn. Unė įspaudė pirštus į smilkinius bandydama kaip iškilusį spuogą išspausti tą besiknisantį svetimą dalyką lauk. Ji įsitempė, rankos ėmė drebėti, vilko akys žioravo kaip žaltvykslės, šalia sėdintis kalėjimo viršininkas padėjo papkę ant stalo krašto ir abejingai pakėlė prie lūpų stiklinę. Galvą vėl suspaudė skausmingas lankas ir pokštelėjo, nutrūko kaip styga, kaip tai nutiko Palevėneje, dvarininko Komaro kieme, prie Bagaslaviškio smuklės ir Bezdonių traukinių stotyje.

“Išleisk mus, išlei….” - suulbo balsai galvoje, Unė išmetė rankas į priekį išleisdama visą susikaupusią klampią kaip derva energiją.

Izvergas stovėjo vos už kelių žingsnių, energijos pliūpsnio kelyje, ir turėjo būti pritrėkštas prie grotuoto lango kaip musė. Tai savo kailiu patyrė ir Maušelis, ir vieškelyje į Gelvonus savo žemiškąją kelionę baigęs gaivintojas Japetas.

Tačiau kolonijos direktorius tik atšlijo, kaip skydu save užstojęs lazda, vilko akys tvykstelėjo taip akinančiai, kad Unė užsimerkė, ir užgęso. O kai ji atsimerkė apie smūgį priminė tik kaip smulkaus sniego pūga aplink Izvergo galvą besisukančios pudros dulkelės ir sudužusi arbatos stiklinė, kurią tebelaikė rankoje Zimbergas.

“Dabar tai man bus” - pagalvojo Unė. O Izvergas tik sukrenkštė gaudydamas kvapą, nusispjovė, pasižiūrėjo į rezultatą ant grindų ir šaižiai sukikeno.

- Neblogai, neblogai, mano paukštyte,- jis pamojavo laisva ranka ir nupūtė aplink veidą skraidančias dulkes,- neblogai apsigynei. Dar pasakyk, kad tame šiknaskylės kaimiūkštyje, kaip jis, Palėvenė, tave taip išmokė. Na, nurimk, nurimk, niekas tau nieko nedarys, - jis vėl klestelėjo į krėslą,- dešimt metų katorgos, gerbiamas viršininke. Sakyčiau, kad daugoka tokiam vaikui, - lyg niekur nieko tęsė pokalbį su kalėjimo viršininku.

Zimbergas apdujęs pasižiūrėjo į sudužusią stiklinę rankoje, atsargiai išmetė stiklus į šiukšlių dėžę ir išsitraukęs iš kišenės nosinę ėmė valytis arbata apipiltą ranką.

- Kas gi čia dabar? Was ist das? Kas čia per stiklas gaminamas, kad vos į ranką paėmus sudūžta? - sumurmėjo jis ir tada grįžo į pokalbį,- dešimt metų, a? Taip, taip, nemažai, Michailai Pavlovičiau, bet va, popieriai aiškiai sako - Novivilejsko teismo nuoprendis neskundžiamas. Laukia jos katorga, nieko nepadarysi.

- Nieko nepadarysi,- pakartojo Beklešovas-Izvergas,- bet Peterburge yra vietų, kurios gali kažką padaryti. Jeigu aš jums, pavyzdžiui, pristatyčiau raštą iš Šuvalovo rūmų…

- Iš teisingumo ministro Ščeglovitovo?- skeptiškai sučepsėjo Zimbergas,- žinote, kaip pas mus, kalėjimų sistemoje, sakoma, greičiau arklys į medį įlips, negu jo aukštoji prakilnybė suteiks kam nors malonę.

Beklešovas susikaupęs pirštinėtu nykščiu pablizgino vilko galvą, tada vėl sukikeno.

- Tiesa, tiesa, ministras labai principingas. O dar yra jo žmona, trečioji žmona, beje, Marija Fiodorovna. Peterburge sklando įdomūs gandai,- suokalbiškai pasilenkė į priekį jis,- čia mes visi draugai, tai papasakosiu. Sako, kad ji atėjo pas jo aukštąją prakilnybę maldauti dėl brolio revoliucioneriaus, maldavo, maldavo ir prisimaldavo iki santuokinės lovos. Dar Peterburge kalba, kad ji ministrui deda pliusiukus ir minusiukus ant bylų, kaip jas reiktų spręsti,- Izvergo lazdelė kaukštelėjo per papkę, kurią viršininkas buvo padėjęs ant stalo krašto.

- Peterburge daug ką kalba. Ministras nėra suteikęs malonės nei vienai Riešutėlio bylai, nein,- papurtė galvą kalėjimo viršininkas.

- O dar Marija Fiodorovna turėjo dukrą, irgi Mariją. Sugadintas vaikas, niekur nepritapo, mokytojus iš proto vedė, defektukas, kaip jūs sakote, viršininke,- nekreipdamas dėmesio į Zimbergo pastabą ramiai toliau kalbėjo Izvergas,- ir atsirado geri žmonės, kurie tuo vaiku pasirūpino. Tikrai geri žmonės. Mama buvo labai dėkinga. Bet čia tik tarp mūsų,- Izvergas atsilošė, vėl apsilaižė lūpas ir ėmė toliau susikaupęs svidinti vilko galvą.

- Ja, ja, suprantama,- neužtikrintai pasakė Zimbergas,- jeigu būtų suteikta malonė iš ministro, tada savaime suprantame, elgtumėmės pagal instrukcijas. Jūsų kolonija labai moderni, tokiam vaikui ten tikrai būtų geriau nei katorgoje.

- Ne! - ūmai riktelėjo Unė, - aš nenoriu į jokią koloniją! Nenoriu! Geriau jau į katorgą!

Zimbergas įrėmė rankas į stalą

- Mergaite, neužsimiršk ir nekelk balso. Už tai greitai su karceriu susipažinsi, pas mus Riešutėlyje…

- Šiuš, šiuš, viršininke, nereikia karcerių, visi mes čia draugai,- Izvergas nusišypsojo blyksterėjęs kreivais aštriais dantimis. Zimbergas iš karto nutilo, o Unė net pasipurtė,- mano kolonija, viršininkas paliudys, yra labai gera vieta tokiems vaikams kaip tu. Vasilijau Ivanovičiau, aš pasistengsiu greitai grįžti su reikalingais popieriais, o jūs, meldžiamasis, pasistenkit nesupūdyti karceryje šitos aršios paukštytės. Žinote, koks mūsų įstaigos šūkis - kas atidaro mokyklą, tas uždaro kalėjimą, taigis.

- Žinoma, Michailai Pavlovičiau, perduokite mano nuoširdžiausią pagarbą jo aukštąjąi prakilnybei ministrui Ščeglovitovui ir…eee…jo sutuoktinei, natiurlich. Konvojus! Išveskite kalinę.

Atsidarė durys ir įėję prižiūrėtojai pakėlė Unę ant kojų ir uždėjo jai antrankius. Paskutiniai žodžiai, kuriuos ji išgirdo, išeidama iš viršininko kabineto, priklausė Izvergui.

- Iki greito pasimatymo, paukštyte.

Už durų prižiūrėtojus ir Unę pasitiko lūkuriuojantis viršininko pavaduotojas Gusima.

- Aš perimu kalinę, vis tiek einu apžiūrai į antrą aukštą,- valdingai nurodė jis ir niekas nesiginčijo, tik perdavė raktą nuo antrankių. Gusima paėmė Unę už parankės ir nuėjo tolyn. Unė vos spėjo kuduliuoti paskui plačius jo žingsnius. Prie laiptų į antrą aukštą, kur buvo kameros, Gusima sustojo ir apsidairęs į abi puses, pasilenkė Unei prie ausies.

- Klausyk atidžiai. Tavo draugai perduoda linkėjimus, jie tavęs nepamiršo.

- Kokie draugai? - nepatikliai sukuždėjo Unė.

- Jie ir sakė, kad gali iš pradžių manim nepatikėti. Tai dabar klausyk - prisimink, kas trobelėje prie Neries upės mokė tave šaudyti. Prisimeni? Dabar supranti, kokie draugai? Rytoj būk pasiruošus ir lauk mano ženklo.

- Kokio ženklo?

- Pati suprasi. Tada nepanikuok, nieko nedaryk, būk savo vietoje, klausyk manęs ir būsi laisva. Ir niekam nė žodžio, supratai?

- Taip,- pasakė mergaitė.

Grįžusi į kamerą ji turėjo valdytis, kad nepradėtų šypsotis iki ausų, bet viduje viskas kunkuliavo iš nevaldomo džiaugsmo - ponia Aleksandra ir ponas Jusefas jos nepamiršo! Bojovkos ateis jos išvaduoti! Nebus nei kolonijos pas tą kraupų vyrą, nei katorgos. Viskas bus gerai!

Kameroje ją užgriuvo klausimų liūtis. Painiodama rusiškus ir lenkiškus žodžius Unė mėgino papasakoti, ką girdėjo viršininko kabinete, aišku, neužsimindama apie Izvergo mėginimą pasiknisti jos galvoje, bandymą apsiginti ir žėruojančias vilko akis.

- Sakiau, sakiau! - sugrumėjo Gavrila, išgirdęs apie kolonijos direktoriaus planą prašyti malonės,- sakiau, kad Izvergas savo pasieks. Viršininką jis raito kaip šiltą vilną.

- Malonės taip paprastai negausi, net jei ir ministro žmoną pažįsti. Prisimenu tą istoriją su jos broliu, Ščeglovitovas tas dar diegas. O ir užtrunka šitie dalykai. Malonė gali atvykti, kai ji jau bus pakeliui į katorgą ir toli nuo Izvergo,- sumurmėjo Sergo, bet nelabai užtikrintai.

- O bet jeigu, bet jeigu tą malonę pramuš,- nenusiramino ugolovnikas,- tai ką, sėdėsim ir žiūrėsim, kaip Izvergas mergaitę sau pasiima?

- Padarysim, ką galėsim,- atsakė Sergo,- ar taip, ar taip visų čia katorga laukia, tai keliais metais daugiau ar mažiau, koks skirtumas. Senokai jau Riešutėlyje kipišo nebuvo.