Šmėklų mėnuo #16

Pirmosios dalies pabaiga

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius

Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius Keturioliktas skyrius Penkioliktas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

Šešioliktas skyrius

Riešutėlis, 1908 lapkritis

Visi trys feniksai minkštai atsisuko.

- Kas vyksta? - konstrukte ant kojų pašokęs Gaivintojų Vyresnysis pripuolė prie iliuminatoriaus, - kas ten vyksta?

- Bokšteli, šviesos! - nurodė Lundas.

- Ne! - nukirto jį atsitokėjęs Piipas,- maniškiai susitvarkys ir patamsyje. Ilgai netruks, jis ten tik vienas.

Laikęs Unę feniksas neatleisdamas gniaužtų patraukė ją sau už nugaros, bet mergaitė pro šoną ir be žibinto matė, kas sustabdė feniksus. Juolab, kad tamsą šiek tiek sklaidė dulsvai žalia šviesa, sklindanti nuo rankoje laikomos lazdos.

Joje nupudruotas Izvergo veidas ir perukas atrodė pamėkliškai, atrodė, kad ir jo akys švyti žaliai. Jis stovėjo abiem rankom atsirėmęs į Unei jau pažįstamą lazdą su vilko snukiu.

“Ką jis čia veikia? Jis gi turėjo būti išvykęs” - Unė prisiminė Izvergo pažadą greitai grįžti su reikalingais popieriais.

Tarsi išgirdęs jos mintis vaikų kolonijos direktorius prasišiepė.

- Matai, paukštyte, kiek tavęs norinčių susirinko. Atrodo, kad ir malonės neprireiks.

Tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai. Feniksai nelaukė. Lyderis slystelėjo į kairę, antrasis Gaivintojų žudikas į dešinę, blykstelėjo iš krūtinės diržų ištraukti peiliai ir vienu metu nuskriejo į vienišą figūrą. Susidirbę kariai taikėsi į skirtingas vietas nepalikdami priešininkui šanso išsisukti.

Bet Izvergas kažkokiu neįtikėtinu būdu išsisuko. Suktelėjęs galvą išvengė į gerklę skriejusio peilio, o kitas barkštelėjęs atšoko nuo tinkamu kampu pasuktos lazdos.

Kiti kariai gal būtų nustebę, sustoję ir sudvejoję. Gaivintojų ložės mokyme vietos dvejonėms nebuvo. Feniksų rankoje sužvilgo nauji peiliai, jie metėsi į šonus, supdami vienišą priešininką.

Nuo vaikystės treniruoti kariai buvo neįtikėtinai greiti. Kolonijos direktorius su keistu peruku ir sunkiu odiniu paltu su didžiule kailine apykakle, pasirodė dar greitesnis.

Lazda su vilko galva, regis, gyveno savo atskirą gyvenimą, ji blokavo feniksų lyderio puolimą, atsisuko į kitą, sulaikė jo smūgį, o po akimirkos vilko iltys įstrižai perakėjo fenikso akis. Tas stvėrėsi už veido, gavo dar vieną smūgį ir susmuko.

Lyderis pasinaudojo proga, kad priešas pusiau nusisukęs ir vėl atakavo, bet direktorius nesuvokiamu būdu spėjo persigrupuoti ir paskutinę akimirką atmušti ir šitą kirtį. Abu kovotojai ėmė šokti mirtiną šokį, jiems netrukdė, kad šviesos buvo tik vos vos - atšvaitai nuo į kiemo vidurį atsuktų tvirtovės žibintų.

Izvergas palengva ėmė spausti feniksą, stumdamas jį link ežero kranto, vilko galva kaip tikras žvėris nardė į visas puses, ieškodama properšos jo gynyboje. Ir čia neatlaikė trečiasis Gaivintojas, pamatęs, kad keistasis vyras su storu paltu sutelkė visą dėmesį į jo vadą, nusviedė Unę ant žemės ir iš diržų išsitraukęs du durklus metėsi į pagalbą.

Tarsi akis nugaroje turėdamas Izvergas net ir čia spėjo išsisukti nuo vieno dūrio, kitą durklą išmušė lazda, bet jam pritrūko rankų ir laiko, feniksų lyderis gavo laisvą sekundę ir jos nepraleido. Plonas aštrus durklas įslydo pro palto skverną ir susmigo į šoną. Izvergas pasviro į priekį, burna prasivėrė, parodydama kreivus dantis, bet lazdos jis nepaleido.

Feniksas minkštu judesiu viena ranka ištraukė ginklą, o durklas kitoje rankoje pasileido į priekį užbaigti darbo.

Izvergas suktelėjo galvą ir akimis susidūrė su Une, kuri jau buvo priklaupusi ir stebėjo kovą.

“Dabar” - sujudėjo jo lūpos.

Ir nutiko tai, ko dar mergaitė nebuvo patyrusi. Nebuvo kuždesių galvoje, nebuvo ulbančių balsų “išleisk mus”, nebuvo kreipimosi “sese”. Buvo tik krioklys tamsios energijos, kuris išsiveržė į iš jos griaudamas visas užtvankas ir kaip nesustabdomas gaivališkas potvynis plūsterėjo į priekį

- Aaaaaiiiiiii! - sučypė Unė, griebdamasi už galvos. Ją kažkas plėšė į gabalus, vienu metu draskė į visas puses. “Štai kaip atrodo ta dievulio koronė, kuria gąsdindavo Palėvenės klebonas” - dingtelėjo paskutinė vaikiška mintis. Burnoje atsirado šaltas metalinis skonis, akyse užtemo. Mergaitė susmuko. Jos vaikystė baigėsi čia, ant šaltos Riešutėlio kalėjimo salos žemės.

- To negali būti, negali būti,- įsmeigęs akis į iliuminatorių sušnabždėjo Gaivintojų Vyresnysis Piipas,- mes turime…

Jis vis dar atsisakė tikėti tuo, ką išvydo. Kaip geriausią ložės žudiką nematoma jėga pakelia ir įmūrija į tvirtovės sieną taip, kad žemyn nuslysta tik sulaužytų kaulų ir mėsos masė. O kitas kaip marionetė tampydamasis ant nematomų gijų nuskrieja į ežero gilumą ir dingsta tamsoje.

“Kokia galia, kokia neįtikėtina galia. Gaivališka, nevaldoma, gali būti mūsų!”

- Kapitone! Mes privalom perimti šitą mergaitę!

- Mes turim vykdyti įsakymus,- nutraukė jį kapitonas Lundas,- čia tuoj užvirs pragaras. Įgula, ruošiamės nerti.

- Ne, ne, mes dar galime…mums reikia…!

Lundas atsisuko į Gaivintoją.

- Pats matėte, kas nutiko. Trys geriausi jūsų kariai nužudyti per kelias sekundes. Ką mums daryti? Torpeduoti salą? Mesti netreniruotus matrosus ir įstrigti? Operacija nepavyko, o Ūdra negali patekti į rusų rankas. Neriam!

Persimetęs per petį sąmonės netekusią mergaitę Izvergas pasiramsčiuodamas lazda nukrypavo iki nuošalaus ežero krašto, kur nesiekė tvirtovės žibintai. Pratisai sušvilpė. Virš ežero susitvenkusiame rūke užsidegė žiburėlis, plekšterėjo irklai ir iš tamsos išniro laivelis, švelniai baksteldamas priekiu į krantą. Jame sėdėjo dviese. Jauni vyrai, dar beveik paaugliai. Izvergas perdavė jiems Unę, sumurmėjęs “atsargiai tik, dėl Dievo meilės” ir įlipo į laivelį pats. Atsilapojo paltą, patikrino žaizdą - nieko gero, kraujuoja, bet lyg ir nemirtina. Apie tai, kokiomis “dovanomis” galėjo būti sutepti feniksų peilių ašmenys, stengėsi negalvoti. Koks skirtumas, vis tiek priešnuodžiai tik kolonijoje. Vienas iš valtininkų atsistojęs ištiesė irklą, atsistūmė.

- Ei! - pasigirdo balsas nuo kranto. Izvergas pakėlė galvą.

Už kelių žingsnių stovėjo drūtas vyras, iškėlęs žibintą ir nutaikęs į juos pistoletą. Jo veidas buvo sudaužytas ir kruvinas.

- Aš esu Vilniaus legiono seržantas. Įsakau grįžti ir perduoti man mergaitę. Antro įspėjimo nebus.

Izvergas lėtai atsistojo, laikydamasis už sužeisto šono. Tebešvytinčios vilko galvos lazdos iš kitos rankos nepaleido.

- Vilniaus legiono seržante, keliaukite savais keliais. Mes gerbiame Aljansą, bet mergaitė jums nepasiekiama. Dar pasimatysime. Naudr Isa!

Lazda ore nubrėžė stačią atkarpą ir staigiai ją perbraukė įsivaizduojamu kreivu brūkšniu. Pistoletas Jurgio Skilandžio rankoje ūmai tapo toks šaltas, kad nevalingai riktelėjęs seržantas išmetė jį ant žemės.

Nebekreipdamas į legionierių dėmesio Izvergas atsisėdo, kumštelėjo irklininkus ir laivelis išnyko tamsoje, palikdamas Riešutėlio chaosą ir triukšmą.

Kitą dieną kalėjimo cerkvėje užsibarikadavę kaliniai pasiduos ir paleis įkaitais paimtus prižiūrėtojus išsiderėję geresnes gyvenimo sąlygas ir išvengę karcerio. Greitai surengtas teismas užmes pagrindiniams riaušininkams dar po kelis papildomus metus katorgos, o carinės ochrankos agentai pradės tyrimą, mėgindami suprasti, kas nutiko tą naktį Riešutėlyje ir kaip jame atsirado smarkiai sužaloti nepažįstamų, juodai vilkinčių vyrų kūnai be jokių skiriamųjų ženklų, tik su nesuprantamais įdagais prie krūtinės.

Ryte suskaičiavus visus kalinius paaiškės, kad keturių trūksta. Kils naujas skandalas, dėl kurio nutrūks daug žadėjusi Riešutėlio viršininko karjera. Dviejų kalinių kūnus po kelių dienų grąžins Ladoga, o dar dviejų - už nužudymą nuteisto Jurgio Mataičio ir už carinio traukinio apiplėšimą Novivilejske dešimčiai metų katorgos nuteistos mažametės nusikaltėlės Unės Seredos niekas neras. Ochrankos tyrėjų komisija konstatuos, kad “mėgindami pabėgti kaliniai nuskendo” ir bylą tyliai uždarys. Riešutėlio antrojo aukšto trečioji kamera turės kitą nuomonę.

“Tas vaikis velnio neštas ir pamestas, dėl jos kilo visas šitas kipišas ir negalėjo ji taip tiesiog paimti ir nuskęsti” - pasakys ugolovnikas Gavrila ir kamera linguodama galvas jam pritars. O Sergo, net ir darbuodamasis Jakutijoje ir puoselėdamas kylančias revoliucines mintis, vis pagalvos, kas galėjo nutikti tai keistai mergaitei, kuri taip gerai mokėjo žaisti vistą.

X X X

Unė atgavo sąmonę ir suprato, jog negali pajudinti nei rankų, nei kojų. Kaip ledinio vandens srautas siūbtelėjo panika, bet tuoj pat atsitraukė - mergaitė iki ausų buvo užklota storu sunku kailiu, kuris saugojo nuo kiaurai veriančio šiaurinės nakties šalčio.

Ji nusismaukė kailį žemyn, atsirėmė alkūnėmis ir pasikėlė. Ausyse spengė, galva plyšo į dešimtis skeveldrų. Unė atsargiai apsidairė. Ji buvo paguldyta laivelio gale, priekyje ritmingai irklais dirbo du valtininkai, aplink buvo tamsu, tik teškėjo ežero vanduo, tačiau už jos sėdėjo dar kažkas…

- Atsigavai, paukštyte. Imk, išgerk. Ir sušildys, ir skausmą nuims,- Unė įsiklausė. Aišku, tai buvo Izvergas, kas kitas, bet dabar jo balsas skambėjo nebe taip…kažkaip kitaip. O gal jai tiesiog buvo užgultos ausys.

Ištiestoje rankoje buvo gertuvė. Unė sudvejojo, bet galvą skaudėjo taip stipriai, kad būtų sutikusi išgerti net ir nuodą.

- Paukštyte, - sušnabždėjo balsas už nugaros, - jei būčiau norėjęs, jau seniai būčiau tave nuknekcinęs arba atidavęs tiems kitiems. Gerk.

Unė paklausė. Gurkštelėjo iš pradžių labai atsargiai, luktelėjo ir nepradėjusi raitytis konvulsijose užsivertė gertuvę. Burnoje tiesiog sprogo skoniai. Čia buvo ir salsvas dūmų aromatas ir samanos, ir rytinės rasos sudrėkintos miško uogos, ir pelyno kartėlis. Šiluma nubėgo per visą kūną, kaip galinga vandens srovė ant gaisro, plūsterėjo į galvą, užgesindama skausmą. Liko tik nuovargis.

- Kur mes…ką jūs…? - liežuvis burnoje vartėsi kaip bulvinis kukulis. Garsai kažkur nutolo.

- Šiuš, šiuš,- pirštinėta ranka vėl užtraukė kailį,- viskas savo laiku.

Unė dar norėjo priešintis, kovoti, bet jėgų nebuvo. “Kažkada šita prakeikta naktis pasibaigs ir tada pažiūrėsim” - dar pagalvojo ir šildoma keisto gėrimo vėl nuslydo į neramų miegą.

Ji vėl pabudo, kai stuktelėjęs nosimi į krantą laivas sustojo, stiprios rankos pastvėrė ją su visu kailiu kaip kokį vinzlą ir perkėlė į laukiančią karietą. Vienas valtininkas liko su laiveliu, kitas kartu su Izvergu įsitaisė šalia. Vežikas, matyt, gerai žinodamas kelią arklių nesaugojo, karietą kratė ir Unei išlakstė paskutiniai miegų likučiai. Ji jautė, kad artėja šitos keistos kelionės pabaiga, bet neįsivaizdavo, kas ten jos laukia. Sprendžiant iš paties Izvergo, kuris spoksojo į ją nenusileisdamas savo keistų akių, bet nesakė nė žodžio, ir kameros draugų pokalbių - nelaukė nieko gero ir Unė kaupėsi blogiausiam.

Žvyrkelį pakeitė akmeninis grindinys, karieta įlėkė pro atvirus vartus ir sustojo. Kažkas atidarė duris, pasiramsčiuodamas lazda ir spausdamas ranką prie juosmens Izvergas išlipo pirmasis, valtininkas gestu parodė Unei nusimesti kailį ir sekti iš paskos. Mergaitė atsidūrė dideliame akmenimis grįstame kieme, keli šešėliai skubiai uždarinėjo vartus ir gesino kabančius žibintus, apšviesti buvo tik platūs laiptai į didelį namą, Unei šiek tiek priminusį dvarininko Komaro rūmus.

Užlipusius laiptais juos pasitiko trys besimarkstantys vaikinai, iš pirmo žvilgsnio kiek vyresni už Unę. Vienas iš karto paėmė Unės terbelę, kitas atidarė duris ir gestu paprašė nusiauti.

- Mergaitės daiktus pas ją į celę,- pro sukąstus dantis sušnypštė Izvergas, - Matvejų pas mane. Su visais jo pričindalais.

Unė tikėjosi kažko panašaus į Riešutėlį ar dar blogiau su grotomis, celėmis, tamsiais koridoriais ir kažkur tykančiais karceriais sugadintiems vaikams, bet tai atrodė įprastas dvaras su medinėmis grindimis, jaukiai žybsinčiomis lempomis ir paveikslais, vaizduojančiais sraunias upes ir aukštus kalnus. Ji slapčia dėbtelėjo į šalia einantį Izvergą ir tik dabar su nuostaba pastebėjo, kad jo eisena visiškai pasikeitė. Riešutėlyje matytas tirtėjimas ir tampymasis dingo kaip nebuvęs.

Jo kabinetas irgi pasirodė visiškai ne toks, kokį įsivaizdavo Unė. Spragsėjo neseniai užkurtas židinys, tiksėjo sieninis laikrodis, kojos prasmego puriame kilime. Ant sienos kabančiame portrete nutapytas vyriškis atrodė keistai pažįstamas.

- Na tai sveika atvykusi, paukštyte. Užtrukmo, bet mes jau tavo naujuose namuose,- už nugaros pasigirdo Izvergo balsas. Dabar jis tikrai buvo kitoks, šnypštimas ir švebeldžiavimas išnyko, balsas skambėjo aiškiai ir stipriai.

Unė greitai atsisuko. Kolonijos direktorius prieš jos akis keitėsi. Jis nusiėmė ir numetė į šoną peruką, nusismaukęs pirštines pasiėmė ant stalo gulėjusį rankšluostėlį ir pamirkęs į dubenį ėmė valytis veidą. Pasirodo, ir pajuodę paakiai po grėsmingu žvilgsniu buvo tik nupiešti. Galiausiai jis įsikišo ranką į burną ir pamakalavęs išsitraukė kažkokį keistą daiktą. Unė net išsižiojo - tai buvo netikri dantys. Kreivi, aštrūs ir visiškai netikri. Izvergas pagavo mergaitės žvilgsnį ir šyptelėjo parodydamas lygių baltų dantų eilę.

- Niekas taip nenukreipia dėmesio nuo mūsų kaip skleidžiami baisūs gandai,- tarė jis,- mes patys juos ir kuriam. Bet jei jau visi aplink žino, kad čia su defektukais ir sugadintais vaikais vyksta kraupūs dalykai, tai ir direktorius turi kelti šiurpą ir pasidygėjimą. Būti tikras Izvergas. Gerai, kad jaunystėje vaidinau teatre.

Unės akys buvo apvalios kaip lėkštės. Direktorius vėl nusijuokė.

- Aš žinau tavo galias, žinau tavo nematomus draugus ir tavo demonus. Jie realūs. Bet nebijok, Une,- jis pirmą kartą pavadino mane vardu, pastebėjo Unė,- tu ne viena tokia. Būk rami, tu gerose rankose, Izvarą saugo ne tik mūsų skleidžiami gandai. Mes daug mokysimės ir daug kalbėsimės. Bet vėliau, nes dabar… - direktorius susvirduliavo,- dabar aš prarasiu sąmonę.

Jis krito į krėslą, o pro duris jau bėgo gydytojo lagaminėliu ir kitais “pričindalais” nešinas Matvejus.

I dalies pabaiga.

ANDRIAUS KOMENTARAS

Na, štai - pirma dalis baigta. 16 skyrių, daugiau kaip 30 000 žodžių. Jeigu viskas pagal planą, tai “Šmėklų mėnuo” bus dar didesnis už “Vilko valandą”, tokia klasikinė fantasy literatūros plyta. Bet čia dar tolimas kelias laukia.

Įdomu, ar nuspėjot, kaip apsisuks veiksmas ir kas iš visų mergaitės “gelbėtojų” gaus prizą. Ne Gaivintojai, ne Pilsudskio bojovkos ir netgi ne Vilniaus legionas, o Izvergas, kuris kol kas neaišku, nei kam atstovauja, nei kokį turi interesą, tik turbūt galima lengviau atsikvėpti, kad Izvaros kolonija nėra vaikų tvirkintojų ir “gadintojų” irštva, kaip mėginau jus įtikinti.

Vargu ar atspėsit, kas dėsis antrojoje dalyje ir tai mane džiugina. Nieko nėra nykiau kaip skaityti lengvai nuspėjamą knygą, kur autorius seka seniai pramintais pažįstamais ir nusibodusiais keliais. Antra vertus, kai autorius pradeda elgtis kaip Danas Brownas, kuris viską apversdavo aukštyn kojomis pagal tą pačią savo formulę, irgi darosi nuobodu, nes žinai, kad tas, kuris aiškus blogietis, tikrai juo nebus, kad ir kaip stengtųsi rašytojas tave įtikinti.

Pirmoji dalis pareikalavo nemažai researcho. Nuo Palėvenės apylinkių iki smuklių, istoriškai gana tiksliai rekonstruoto Bezdonių traukinio apiplėšimo, suvokimo, kaip veikdavo Rusijos imperijos teismų ir kalėjimų sistema, Riešutėlio tvirtovės istorijos bei povandeninių laivų konstrukcijų ir jų maršrutų.

Antrosios dalies researchas bus šiek tiek kitoks, bet ne mažiau intensyvus, todėl manau, kad bent mėnesiui su jumis atsisveikinsiu, kol pasiruošiu visą pagrindą, suveršiu svarbiausią siužetinę liniją, o prie detalių dirbsiu jau rašydamas pirmąjį draftą.

Pagal mano planus “Šmėklų mėnuo” į Substacką turėtų grįžti balandžio 15 ir antroji dalis būti publikuojama iki vasaros pabaigos. Optimistiškai tikiuosi, kad baigiantis vasarai jau būsiu įsibėgėjęs su trečiąja dalimi ir finišuosiu ją rašyti kokį spalį. Tada bus dar laiko sutvarkyti pirmąjį draftą, atsižvelgti į jūsų išsakytas pastabas ir pasiūlymus, ir toliau dirbti su redaktore.

Tad kol kas paliekam Unę Izvaros kolonijoje ir grįšim po keturių savaičių.