Šmėklų mėnuo. Antra dalis/17 skyrius

Romano veiksmas grįžta į Vilnių

Startuojam su antrąja “Šmėklų mėnesio” dalimi. Kol kas planuoju naujus fragmentus pateikti kas dvi savaites, o rudenį, jeigu viskas bus gerai, pereisim prie savaitinio režimo.

Kaip visada, prenumeratoriams skirtas ir trumpas mano komentaras po teksto, o čia galite rasti nuorodas į visus ankstesnius skyrius.

Pirmas skyrius Antras skyrius Trečias skyrius Ketvirtas skyrius

Penktas skyrius Šeštas skyrius Septintas skyrius Aštuntas skyrius

Devintas skyrius Dešimtas skyrius Vienuoliktas skyrius Dvyliktas skyrius

Tryliktas skyrius Keturioliktas skyrius Penkioliktas skyrius Šešioliktas skyrius

Taip pat Audiotekoje pirmosioms dviem knygoms “Vilko valanda” ir “Maro diena” su kodu GARSOMETAI yra taikoma 30% nuolaida.

O iš viso nieko neskaičiusiems arba pamiršusiems - čia yra abiejų pirmųjų knygų santraukos

Septynioliktas skyrius

Vilnius, 1910 liepa

- Barti, prašau valgyti. Arba susipyksim ir nebus jokių pasakų. Nejuokauju,- Margarita nupūtė ant akių užkritusią plaukų sruogą ir suraukusi antakius įdėbė akis į savo dėmesio objektą. 

Ir ištirpo, kaip visada ištirpdavo toje didžiulių išplėstų rudų akių gelmėj. 

„Kukulakės kaip pas stirną“ – juokaudavo Bėdų našlaičių prieglaudos, meiliai vadinamos Bagadelnia, vienuolės, kai tvirtai laikydamasis mamai už rankos, Bartis atitipendavo jų aplankyti. Ir mylėjo jį, mylėjo, mylėjo tą trejų metų žmogutį, mylėjo dar stipriau ir dėl Margaritos istorijos, kurią žinojo ne tik Bėdos, bet ir visas Laisvasis Vilnius. 

O Bartis nujautė, kad mamą galima minkyti kaip lipnų Neries molį Antokolio maudyklose. Ir rūstaus žvilgsnio neišsigando.

- Maaam, čia gumuliukas, ir čia, ir čia,- kumštyje suspaustas šaukštas nurodė nenusisekusias košės vietas. Bartis nerodė jokio noro naudoti šaukštą pagal paskirtį. 

Margarita atsiduso. Ir nuo grasinimų perėjo prie diplomatijos. 

- Gumuliukai tai kaip košės medaliai,- iš pradžių pamėgino sudominti.

Sūnaus povyza liko skeptiška.

- Reikia valgyti, kad augtum aukštas ir stiprus,- su sunkiausiais prieglaudos  našlaičiais buvo lengviau. 

- Kaip tetis? – iš karto atskriejo klausimas iš kitos stalo pusės ir Margaritos širdis ėmė daužytis lyg į spąstus pakliuvęs paukštis. 

- Taip, taip, kaip tetis, Barti.Ir dabar imam vieną šaukštą už mamą, kitą už  Kernį, juk geriausias draugas tavo, ir tada dar tris už tetį,- galiausia beliko maldauti. O ką daryt? 

Mažėliui šitas žaidimas tiko, tiesa, jis skrupulingai ir garsiai skaičiavo šaukštus, tad dalis košės keliavo ant stalo ir prijuostės, kuria apdairiai pasirūpino patyrusi Margarita, bet vis progresas. Barčiui skaičiuojant tris šaukštus už tetį, moters žvilgsnis nukrypo į dar vieną paruoštą vietą prie stalo. Įrankiai, graži porcelianinė lėkštė ant staltiesėlės, pūsto stiklo taurė šalia. Ir tuščia vieta.

Ar šeimyniškai vakarienei su gumuluota koše, ar priimant svečius sekmadienio pietums – savo šeimininko laukianti vieta prie stalo visada būdavo paruošta. Margarita Berg žinojo, kad net ir artimiausios bičiulės apkalba ją nugaros, o ką jau kalbėti apie pažįstamus ar svetimus žmones – Vilnius miestas ne iš didžiausių, gandai laksto greičiau nei kregždės prieš lietų. Žmonės žinojo apie sunkią jos padėtį, jautresni užjautė, piktesni plakė liežuviais, kad taip jai ir reikia, juk žinojo, su kuo susimeta.

Margarita tai žinojo ir, kaip buvo įpratusi, nekreipė dėmesio. Darbas tamsiausiame Vilniaus rajone Bėdose užgrūdina ir užaugina storą odą. Ir toliau kiekvienai vakarienei paruošdavo tą vieną papildomą vietą. Nuo tos dienos, kai į duris pasibeldė Vilniaus legiono leitenantas Michalas Vielholskis ir gniaužydamas rankose uniforminę kepurę pasakė, kad žinianešys iš Kauno atnešė baisią naujieną. Moteris iki šiol atsiminė ir pabąlusius leitenanto krumplius, ir sukumpusią figūrą, ir tą spyrį, kuriuo ją apdovanojo dar įsčiose buvęs Bartis.

Ir nuo tada ji visada vakarieniaudavo su Vilniaus legatu Antanu Sidabru.

Margarita atsipeikėjo nuo nuklydusių minčių, nes pasinaudojęs proga Bartis dviems šaukštais vėl pamaitino, matyt, labai išalkusias grindis. Moteris atsiduso, kova dar buvo nebaigta.

O trečioji vieta prie stalo ir šį vakarą buvo tuščia.

X  X  X 

Slavka Petičius, pravarde Ungurys, šlepsėjo požeminiais Vilniaus tuneliais, kuriais kliokė po staigios liūties paplūdęs vanduo, ir paskutiniais žodžiais keikė lietų, save, suknistą likimą ir trigubai labiau suknistą Vilniaus legioną. Nebūtinai ta pačia tvarka. 

O juk diena geriausiam miesto karmanikui prasidėjo tiesiog puikiai. Iš pradžių jis įsitrynė minion, spoksančion į lėlių vežimo teatro pasirodymą. Žiopliai buvo prikaustyti vaidinimo apie kunigaikštį Gediminą, piktąjį geležinį vilką ir jo pagrobtą dailiąją mergelę Jadvygą (smulkūs istoriniai netikslumai nei aktoriams, nei žiūrovams netrukdė), tad Slavkai nurėžti vieną kapšelį ir ištraukti dvi pinigines buvo juokų darbas. 

Prapliupus lietui žmonės išsisklaidė, Slavka patraukė turgun, nusižiūrėjo dvi neprastas ponias, sulaukė, kol jos išsitrauks ridikiulius atsiskaityti su agurkų pardavėju – ir „sveiki, rubliai“. 

Kai Ungurys užpelengavo besidairantį sutrikusį pasiturinčio miestelėno drapanomis apsigarbusį storulį šiaudiniais plaukais, ant kurio veido buvo parašyta – „kur aš patekau ir ką aš čia darau, gelbėkit“ – kiekvieno karmaniko svajonė, atrodė, kad dienos komplektas bus nuostabus. Storuliui atsidarius geležinį portsigarą, prigrūstą červoncų ir nezgrabiai susigrūdus atgal į kišenę, Slavkai net akys sudrėko ir karmanikas pasiuntė trumpą, bet nuoširdžią maldelę kažkur į viršų. 

Ar bereikia sakyti, kad po pusvalandžio portsigaras jau pakeitė šeimininką.  Jausdamas malonų jo svorį ir čiulpdamas įbrėžtą pirštą – portsigaro kraštai kažkodėl buvo aštrūs kaip skustuvo ašmenys - Slavka nardė po siauras Juodėsių gatveles. Vieno skersgatvio gale pasirodę uniformuoti pristavai karmaniko neįbaugino, Juodėsius jis žinojo, kaip penkis pirštus ir ne be pagrindo gyrėsi, kad iš vieno rajono galo iki kito gali pereiti neiškišęs nosies į gatvę – vien kiemais, mažai kam žinomais perėjimais ir sukrypusiais stogais, kur liuoktelti nuo vieno ant kito vienas juokas. 

Smagumo sumažėjo, kai išniręs į kitą gatvę karmanikas vos neatsitrenkė į kelis legionierius. Buvę cariniai pristavai vienas dalykas, o negailestingi Vilniaus Legiono vyrai, su kuriais nesusitarsi, kitas ir Slavkai tai visiškai nepatiko. Dar vienas apleistas kiemas su siauručiu išėjimu, kitas, kuris baigiasi tvora ir karmanikui žinoma klibančia lenta, ir laisvė? Ne, ir šitoje gatvėj prakeikti legionieriai. Ir spokso tiesiai į jį tarsi jau čiuptų ir vežtų į Sluškus. O į niūrias Sluškų rūmų kameras Slavkai nesinorėjo, niekam ten nesinorėjo. 

“Kažkur užsišviečiau” - pagalvojo karmanikas. 

Jausdamasis užspeistas į kampą Ungurys atvožė apaugusia žole gerai užmaskuotą surūdijusį kanalizacijos dangtį ir lydimas įsismarkavusio lietaus čiurkšlių liuokterėjo žemyn. „Gaudykit dabar vėją po žeme“ – dar sumurmėjo sau po nosimi.  

- Suveikė puikiai, kaip ir tikėtąsi,- tamsiame Sluškų rūmų kambaryje sėdintis kapralas raportavo ką tik pro duris įžengusiam storuliui, kuriam atiteko „žioplio iš turgaus su portsigaru“ vaidmuo. Vienas geriausių Legiono seklių – persikūnytojų jau buvo spėjęs nusiprausti, persirengti į uniformą ir nusiplėšti tą kvailą šiaudinę netikrų plaukų kupetą. 

- Vaikis tuneliuose? - pasitikslino seklys,- ne veltui sugadinau geriausią savo portsigarą. Reikės kreiptis kompensacijos. Vieni nuostoliai šitoje tarnyboje. 

Legiono kapralas neatsigręždamas nusišypsojo. Jis įsivaizdavo už kokius pinigus Vilniaus Legionas persiviliojo tokio lygio persikūnytoją, bet ir pats savo atlygiu nesiskundė - Legionas negailėjo pinigų stojusiems jam tarnauti, tačiau už tai reikalavo absoliutaus sąžiningumo ir ištikimybės. “Jūs mūsų nepapirksite, o mes nupirksime bet ką” - taip skambėjo neoficialus samdinių, tapusiu neatsiejama laisvojo Vilniaus dalimi, šūkis. 

- Signalas jau perduotas. Pažiūrėsim, kur jis mus nuves. 

Prieš kelis metus Vilnius susidūrė su Gaivintojų ložės išradimu - mechžiurke Ratusu, kuri pagal eterinį įspaudą ir kameros obskura užfiksuotą paveikslą, galėdavo sekti norimą žmogų, o stebėtojai elektroliabijose matydavo žiurkės buvimo vietą. Padaras paveiksluodavo auką, o gaivintojai žinodavo, ką ji veikia. Į naujesnius mechžiurkės modelius buvo įtaisyti mažyčiai inklinometrai, padėdavę atsekti, kur yra Ratusas - ant žemės, požemiuose ar net įlindęs į kylantį dirižablį. 

Turint omeny, kad mechžiurkė sekė ne šiaip ką, o patį Vilniaus Legatą ir Tvarkos tarėją Antaną Sidabrą, galėjo kilti didžiulis skandalas. Tačiau po Geležinio Vilko nakties visiems buvo ne tas galvoje, tada dar sudegė ložės Markučių dvarelis ir mechžiurkes visi pamiršo. 

Beveik visi. Vilniaus tarybos Garo tarėjas ir Mechanikų gildijos vadas Petras Vileišis išsistudijavo slaptas Geležinio Vilko skandalo ataskaitas, metaline dešine ranka pasikasė smakrą ir padiktavo mandagų laišką į Prahą, didžiajam Gaivintojų ložės magistrui Konradui fon Vitgenšteinui.

- Verskime naują puslapį, pamirškime, kas buvo, drauge pasitikime naujus iššūkius, laisvųjų miestų bendradarbiavimo vardan bla bla bla, pasidalinkite mechžiurkių schemomis ir brėžiniais, nes tai padės efektyviau saugoti Aljanso miestus ir taip toliau, su didžiausia pagarba, Vileišis. 

Praha atsakė ne mažiau mandagiai, tačiau tarp barokinių mandagumo frazių kryptis, kur Vilniaus mechanikai turėtų eiti su tokiais prašymais, buvo labai aiški. Vileišis atsiduso, vėl pasikasė smakrą ir į savo Garmiesčio bokšto observatoriją pasikvietęs geriausius mechanikus ir Universiteto Dominijos alchemikams vadovaujantį Joną Basanavičių išsakė savo lūkesčius naujam bendram projektui. 

Aljanso viršūnės Prahos nespaudė, nes gaudami vieną smūgį po kito Gaivintojai buvo įtūžę ir vis primindavo, kad Praha gali puikiai rasti prieglobstį ir kurioje nors imperijoje. Tačiau gavę Vilniaus prašymą pinigų naujam technikos stebuklui išskyrė. 

Vilniaus tarėjai žinojo, ką kiekvienas turi padaryti. Mechanikai ir alchemikai palinko prie brėžinių, o Legiono šnipai ėmė suktis po Prahos smukles ir pakantumo namus ieškodami pernelyg ilgus liežuvius turinčių ar pernelyg nuodėmingus malonumus pamėgusių Gaivintojų. “Švelnus šantažas ir papirkinėjimas dar niekam nepakenkė” - mėgo kartoti samdinių vadai. 

Ir rezultatas atsirado - gal ne toks įspūdingas kaip mechžiurkė Ratusas, tačiau ne mažiau veiksmingas. “Kraujas ne vanduo” - sumurmėjo Universiteto dominijos alchemikų katedros vadovas Jonas Basanavičius, įteikdamas savo darbo rezultatą mechanikams. Kurie irgi nepavedė - sukonstruotam aparatui reikėjo tik kelių lašų kraujo ir elektroliabijos ekrane stebintieji galėjo matyti, kur yra ir kur juda kraują “paskolinęs” savininkas. 

Vilniaus mechanikų išradimas turėjo vieną pranašumą prieš Ratusą - sekamą žmogų galėjai stebėti keliose elektroliabijose, štai ir dabar Legiono kapralas Sluškų rūmuose stebeilijosi į vieną ekraną, o samdinių patrulis matė karmaniko kelią kitame. 

- Na, duok Dieve, duok Dieve, kad tas vaikis išvestų mus pas Basiliską,- sumurmėjo persikūnytojas,- kiek jau laiko vėją laukuose gaudome. 

Basiliskas. Keisti apiplėšimai, dar keistesni užpuolimai ir sklandantys gandai, kad už viską atsakingas Basiliskas. Kas yra tas Basiliskas ar kas slepiasi už šio vardo nežinojo nei pletkų malūnai, nei Legiono sekliai, nei viską matantys Vilniaus nusikaltėlių karaliaus Motiejaus Kairio žmonės. 

Basiliskas. Žodis, kuris šią vasarą Vilniuje kaitino laikraščius pardavinėjančių berniukų gerkles ir smuklių svečių aistras, pakurstytas vienu kitu bokalu “Šopeno”. 

- Mūsų tai neliečia, čia Bėdų banditai tegu aiškinasi, - ramino save vieni.  

- Senieji pasakojimai turi tiesos. Tikrai girdėjau, kad legionieriai rado suakmenėjusią auką, bet nuo mūsų slepia,- aiškino kiti. Juos visi išdurnindavo, bet grįždami namo užsukdavo pas žydą į krautuvėlę ir nusipirkdavo veidrodį. Dėl viso pikto. 

Vilniaus Legioną paslaptingasis Basiliskas siutino ne mažiau nei Motiejų Kairį, bet niekaip nesisekė užčiuopti siūlo galo. Legionieriai netikėjo, kad Basiliskas veikia vienas, buvo įsitikinę, kad kažkur neaprėpiamuose Vilniaus požemiuose yra jo gaujos landynė, bet neturėjo, kas iki ten nuveda. Iki dabar. 

x  x  x 

Peršlapęs ir piktas Ungurys šlepsėjo patamsiais ir plūdosi paskutiniais žodžiais dėl šuniui ant uodegos nuėjusio lengvo uždarbio, bet dėl savęs buvo ramus. Niekas iš prakeiktų legionierių negalėjo spėti pamatyti, kaip jis įsliuogė į tunelius. 

Požemius karmanikas žinojo, kaip penkis savo pirštus. Užsimerkęs galėjo pasakyti, kur reikia pasukti, kad išlįstum Nekrikštuose ar Naujajame Pasaulyje, kuri atšaka išves prie Neries pakriūčių, o kur geriau nelįsti, nes gali susidurti ne tik su žiurkėmis, bet ir su dar bjauresniais padarais. Slavka netikėjo tomis pasakomis, kad prieš kelis metus tuneliuose buvo apsigyvenusi mechaninė pabaisa, iki susidūrimo su Basilisku jis apskritai netikėjo nei pasakomis, nei mitais, bet vis dėlto tų vietų, kur atseit slankiojo Geležinis Vilkas, irgi vengė. 

Dabar reikėjo ramiai grįžti į Gūžtą, pratūnoti kelias dienas, kol viskas nusiramins ir vėl į darbus. Gūžta tinginių nemėgsta. 

- Mes artėjam,- pranešė į astroliabiją akis įdelbęs legionierius.

- Neskubėkim, dabar prasidės tunelių raizgalynė,- nurodė vadas ir patruliai akimirksniu sulėtino žingsnį, pasišviesdami aukštai iškeltais audros žibintais.   

Slavkai žibintų nereikėjo, jis nuo vaikystės geriau už kitus matė tamsoje, o tuneliuose aklinos tamsos ir nebuvo, iš viršaus tai šen, tai ten prasiskverbdavo dulksvas šviesos pirštas. Atsidūręs susikryžiavusiuose tuneliuose, labiau iš įpročio jis žvilgterėjo į viršų, kur viename šone rado keistą raidę, kuri beraščiam karmanikui atrodė niekuo ne keistesnė už visas kitas - B formos ženklą su vingiuota uodega apačioje. Kartais Gūžta persikeldavo į kitą vietą, o kartu su ja pasikeisdavo ir kryptį rodančios keistos raidės, bet šį kartą viskas buvo po senovei. 

Karmanikas pasuko į tą šoną, kur rodė raidė, dar pasisukiojo ir išniro į ilgą koridorių, kurio grindimis kliokė smirdantis vanduo. Jau netoli. Koridoriaus gale tuneliai šakojosi į abi puses, dar keli posūkiai ir išganingos durys, už kurių bus galima atsipūsti. 

Įveikęs koridorių Slavka susiruošė sukti dešinėn, kai kilstelėjęs akis sustingo. Kryptį rodančios raidės nebuvo. Tiksliau, ji buvo ką tik skubiai nutrinta. Jis kaip įbestas sustojo, mėgindamas numaldyti kylančią paniką ir suprasti, kas vyksta. Kodėl Gūžta persikėlė ir ką dabar daryti. Slavka atsisuko ir koridoriaus pradžioje, iš kur atėjo, pamatė silpną švieselę. 

- Jis sustojo! 

- Slėpt šviesas! 

 Dabar jau panika kibiais gniaužtais suspaudė Slavkai gerklę. Pametęs galvą jis nėrė į tunelį, nebegalvodamas, ką galėtų reikšti nutrinta raidė. Kažkokiu būdu jį sugebėjo atsekti ir dabar karmaniko galvoje tvinksėjo tik viena mintis - sprukti į saugią vietą. 

- Jis bėga! 

- Žibintus į priekį, paskui jį! - sukomandavo patrulių vadas, supratęs, kad taikinys juos pastebėjo. 

Legioneriai taškydami purvus metėsi pirmyn, keikdamas seną žaizdą vadas stengėsi neatsilikti. Ilgas koridorius baigėsi išsišakojimu. 

- Kur? 

- Jis bėga į dešinę! 

- Paskui! 

Kaip tikras ungurys Slavka rangėsi tarp siaurėjančių posūkių, dabar į kairę, dabar į kairę, išganingosios durys netoliese, štai jos, kažkodėl praviros. Slavka nebegalvojo, kodėl, nėrė pro jas į vidų. Ir atsitrenkė kaip į sieną. 

- Ša, ša, berniuk, ša,- sušnypštė pažįstamas duslus balsas. 

- Legionieriai! Patrulis! Jie mane kažkaip susekė! Reikia sprukti! 

- Ša, ramiai, berniuk, pažiūrėk į mane, viskas bus gerai,- šnypščiantis balsas ramino ir hipnotizavo.  

“Ne, ne, nežiūrėk, Slavka, nežiūrėk, karmanike Petičiau pravarde Ungurys, nežiūrėk ir neklausyk šito balso, bėk, kiek galėdamas bėk, gelbėkis” - iš kažkur giliai bandė prasimušti vidinis balsas, bet nurodymas buvo per stiprus. 

Slavka lėtai pakėlė galvą ir susidūrė su raudonomis akimis vertikaliais vyzdžiais. 

- Išnyko! Vade, taikinys dingo! Bet jau netoli! 

Legiono vyrai bėgo išsitraukę ginklus ir staigiai sustojo pamatę pravirų durų viduryje gulintį siluetą. Patyrę kariai suformavo trikampį, susiglaudė nugaromis ir atkišę pistoletus, o laisvose rankose iškėlę audros žibintus pajudėjo į priekį. Veidu žemyn gulinčią figūrą pirmasis pasiekė vadas. Pabandė apversti batu, bet figūra net nekrustelėjo. Prireikė dviejų legionierių pastangų, kol ji  buvo apversta ir dusliai dunkstelėjo veidu į viršų. 

Tai buvo Slavka Petičius pravarde Ungurys. 

- Šūdų krūva,- žvelgdamas į suakmenėjusį karmaniką pasakė patrulio vadas, Vilniaus legatas Antanas Sidabras ir primynęs tebeskaudančią koją, primenančią tą fatališką kritimą į Nemuną, susiraukė. Regis, ir šį kartą reikės teisintis Margaritai, kodėl vieta prie vakarienės stalo bus tuščia.